Kaip iš Sovietų Sąjungos išsiųsdavo disidentus ir rašytojus
Aš­tun­ta­me de­šimt­me­ty­je so­vie­tų val­džia pra­dė­jo pra­kti­kuo­ti di­si­den­tų iš­siun­ti­mą iš ša­lies. Juos ne­tgi ap­keis­da­vo į Va­ka­ruo­se pa­kliu­vu­sius so­vie­ti­nius šni­pus. „Tai bu­vo pa­tei­kia­ma, kaip „so­cia­liz­mo iš­kli­bi­ni­mo iš vi­daus“ pla­nų nu­trau­ki­mas“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas Alek­se­jus Ma­ka­ro­vas.

Prieš 45 metus garsų rusų rašytoją Aleksandrą Solženyciną sulaikė bute Maskvos Gorkio gatvėje. Nuvežė į Leforto kalėjimo izoliatorių ir pareiškė: „Esate kaltinamas tėvynės išdavimu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 64 straipsnį ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo specialiu nutarimu netenkate sovietinės pilietybės.“

Sovietų valdžia disidentų keitimo į šnipus praktiką laikė savo sėkme.

Virtuvėje susirinko apie 40 žmonių

Jau kitą dieną rašytojas nusileido Frankfurte prie Maino: jį nuskraidino lėktuvas, kuriame keleivių buvo tik jis ir KBG darbuotojai, pasakoja currenttime.tv.

Tuo metu A. Solženycinas jau buvo Nobelio literatūros premijos laureatas. Jam siūlė palikti šalį, bet jis atsisakė. 1973 metais užsienyje buvo pradėta leisti knyga „Archipelago lulagas“, ir rašytojui šito jau neatleido. Sovietų spaudoje jis buvo vadinamas „literatūros vlasovininku“. Arešto A. Solženycinas laukė, bet ištrėmimo iš šalies – ne.

Disidentė Arina Ginzburg, praėjus keletui valandų, jau buvo Solženicinų bute. Netrukus į jų namus suvažiavo būrys artimų žmonių. Užeidavo pro duris ir sukdavo virtuvės link. Arina prisiminė, kad galiausiai susirinko apie 40 žmonių.

Fizikas ir žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas rašė atvirą laišką ir tuoj siuntė per rankas pasirašyti. Ankstų rytą tapo žinoma, kad A. Solženiciną ištremia iš Sovietų Sąjungos.

Neeilinė praktika

„Tokia praktika buvo neeilinė, mes žinome tik keletą tokių atvejų, – sakė istorikas Aleksejus Makarovas iš nevyriausybinio žmogaus teisių gynimo centro „Memorial“. – Paprastai tai būdavo KGB iniciatyva, vėliau viską rengdavo Užsienio reikalų ministerija. Dėl A. Solženycino buvo klausimas, kas jį priims. Galiausiai buvo susitarta, kad rašytojas Heinrichas Böllis.“

Istorikas teigė, kad dažniausiai sovietinę pilietybę atimdavo kitaip. Žmogus išvažiuodavo iš šalies – pavyzdžiui, į gastroles, kaip Galina Višnevskaja ir Mstislavas Rostropovičius, – o būdamas užsienyje sužinodavo, kad grįžti į Sovietų Sąjungą nebegali. Arba pas žmogų apsilankydavo KGB darbuotojai ir perspėdavo: ar emigracija į Vakarus, arba „kelionė į Rytus“, tai yra areštas ir išsiuntimas į lagerį.

Aleksandras Ginzburgas ir Vladimiras Bukovskis JAV 1979 metų gegužę. / Wikipedia nuotrauka

Disidentus keisdavo į šnipus

Jeigu išsiųsdavo iš Sovietų Sąjungos, dažniausiai keisdavo sovietų šnipus arba režimui draugiškus politikus komunistus. Tokiu būdu, praėjus metams po A. Solženycino išsiuntimo, užsienyje atsidūrė rašytojas Vladimiras Bukovskis. Jį apkeitė su Čilėje suimtu vietos komunistų lyderiu Luisu Karvalanu. Tačiau išsiųsti į Čilę negalėjo – kam šios šalies chuntai reikalingas opozicinis sovietų rašytojas? Po derybų, kurioms tarpininkavo amerikiečiai, buvo pasirinktas Ženeva Šveicarijoje – ten iš buvo nugabentas V. Bukovskis.

Dar po ketverių metų, 1979-aisiais, iš Sovietų Sąjungos išvijo rašytoją Aleksandrą Ginzburgą. Po A. Solženycino išsiuntimo A. Ginzburgas vadovavo pagalbos politiniams kaliniams ir jų šeimoms fondui, į kurį rašytojas pervesdavo pajamas už užsienyje išleistą „Archipelagą Gulagą“.

„Apie tokio fondo sukūrimą A. Solženycinas pranešė jau po išvykimo“, – sakė Arina Ginzburg.

Jos sutuoktinį A. Ginzburgą areštavo 1977-aisiais. Po poros metų jį ir keturis suimtuosius: baptistą Georgijų Vinsą, ukrainiečių nacionalistą Valentiną Morozą, dar Marką Dymšicą ir Eduardą Kuzneconą, dalyvavusius užgrobiant lėktuvus, kuriais jie bandė išskristi į Vakarus, kai jiems buvo atsisakyta išduoti vizas, – apkeitė į JAV suimtus Rudolfą Černiajevą ir Valdiką Engerį. Iš pradžių išsiunčiamuosius sovietai juos atvežė iš lagerių į Lefortovo kalėjimo izoliatorių, iš ten – į lėktuvą ir į Niujorką.

Arina Ginzburg su sūnumis Aleksejumi ir Aleksandru. Nuotrauka tarptautiniam pasui. 1979 metų liepa. / "Memorial" archyvo nuotrauka

Kad vyras jau JAV, sužinojo per užsienio radiją

„Apie vienuoliktą svečiai išsivaikščiojo, ir aš ėmiausi lyginti vaikiškus marškinėlius. Ant rašomo stalo stovėjo radijo imtuvas. Klausiausi „Amerikos balso“, ir staiga: „Nutraukiame mūsų laidą dėl skubaus pranešimo“, – taip Arina Ginzburg 1979 metų balandžio 27 dieną sužinojo, kad jos vyrą išsiuntė į JAV, ir jis – jau Niujorke.

Pirmas atbėgo kaimynas, disidentas Aleksandras Babenyševas. Jis pasiliko su Ginzburgų sūnumis, kuriems buvo šešeri ir ketveri metai. O Arina išskubėjo skambinti pažįstamiems, nes namie telefonas buvo atjungtas. Apie antrą nakties bute susirinko žmogaus teisės gynėjai Andrejus Sacharovas su žmona Jelena Bonnar, disidentai, žurnalistai... Arina surengė vieną spaudos konferenciją, vėliau – kitą. Po to suprato, kad karščiuoja – temperatūra buvo pakilusi iki 40 laipsnių.

Iš ryto į Ginzburgų butą atvyko pareigūnas ir įsakė: „Nedelsdami susiruoškite.“ Tačiau Arina buvo apsirgusi, turėjo aukštą temperatūrą, pasveikti prireikė kelių savaičių. Po to dar devynis mėnesius įvairiais būdais bandė atitolinti išsiuntimą.

Arina ir Aleksandas Ginzburgai spektaklio "Zeks" afišos fone. Paryžius, 1988 metai. / "Memorial" archyvo nuotrauka

Tremtyje Vakaruose

A. Solženycinas po priverstinio išsiuntimo iš Sovietų Sąjungos apsigyveno Ciuriche. Po poros metų persikėlė į JAV.

Ginzburgų šeima keletą mėnesių gyveno pas A. Solženyciną Vermonte. Tačiau gana greitai gavo kvietimą keltis į Paryžių ir persikėlė ten. Arinai buvo pasiūlytas darbas laikraštyje „Rusų mintis“, o Aleksandras vadovavo rusų kultūros centrui ir dirbo laikraštyje kaip apžvalgininkas.

„Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Vakaruose susikūrė pakankamai didelė diaspora taip vadinamų „trečios emigracijos bangos“, todėl buvo įmanoma išgyventi net nemokant anglų kalbos, tiesiog dirbant kokioje nors emigrantų organizacijoje ar leidinyje, – pasakojo istorikas A. Makarovas. – O tarkime, V. Bukovskiui kaip biologui ateidavo kvietimai darbui universitetuose.“

Sovietų valdžia tai laikė sėkminga praktika

Sovietų valdžia disidentų keitimo į šnipus praktiką laikė savo sėkme. „Tai buvo pateikiama, kaip „socializmo išklibinimo iš vidaus“ planų nutraukimas. Pavyzdžiui, taip buvo suformuluota sprendimo apkeisti penkis politinius kalinius projekte, kurį parengė Jurijus Andropovas ir Romanas Rudenka, tai yra KGB vadovas ir generalinis prokuroras“, – pasakojo istorikas.

„Aukštų partinių valdininkų idėja – negali būti „paprastų žmogaus teisių gynėjų“, viskas daroma už pinigus su tikslu pakenkti Sovietų Sąjungai. „Žmones, kurie griauna mūsų santvarką, mes išsiunčiame, tad jų nebegalima panaudoti kenkimui, – tokia buvo jų logika. O apkeitimui gauname savo žvalgybininkus. Tai buvo vertinama kaip sėkmė“, – teigė A. Makarovas.