Kai vieną tremtinį šaudė dviese
Pi­lio­nių pi­lia­kal­nio pa­pė­de­je kai­mas Pi­lio­niai, lai­kan­tys sa­ve Pi­lė­nų pa­li­kuo­ni­mis, ku­rie su­nkiai dir­bo mel­dė­si ir dai­na­vo „Iš Ry­tų ša­le­lės sau­le­lė te­kė­jo, o iš va­ka­rė­lių de­be­sė­liai ėjo.“ Jų ai­niai grū­mė­si su or­do­mis juo­dais kry­žiais iš Va­ka­rų, ku­rie krikš­ti­jo kar­du ir krau­ju, ne­pa­si­da­vė gy­vi. Am­žiams bė­gant ėmė plauk­ti tam­sūs, grės­min­gi de­be­sys ir iš Ry­tų. Ne­ap­si­gy­nėm nuo žvaigž­dė­tų ke­pu­rių. Jie ta­po mū­sų že­mė­je šei­mi­nin­kais, skriau­dė mus.

Prieš 69 m kodiniu pavadinimu „Priboj“ prieš jos valią kėlė tautą į atšiaurias Sibiro sąlygas. Per tris dienas 32 tūkst. likimų su svajonėmis, troškimais dužo į grubią realybės sieną.

Neapsigynėm nuo žvaigdždėtų kepurių. Jie tapo mūsų žemėje šeimininkais, skriaudė mus.

Derlingos Pilionių kaimo žemės. Už žmonių triūsą jos atlygindavo keleriopai. Todėl čia gyveno pasiturintys ūkininkai. Už tą „nuodėmę“ kaimas labai nukentėjo. Iš dešimties kiemų sveiki liko penki. Kitų šeimų nariai pateko į lagerius, buvo ištremti arba nušauti netoli namų. Gražią, tvarkingą sodybą turėjo Tadeušas Butvila. Stovėjo gražus didelis, erdvus, čerpėmis dengtas gyvenamasis namas, kuriame buvo įsikūrusi Pilionių pradžios mokykla. Gausi šeima: trys sūnūs: Leonardas, Aleksandras, Alfonsas, Henrikas, dvi dukterys – Vida ir Aldona. Leonardas gyveno Kaune.

Šeima jautė, kad juos gali ištremti, todėl vengdavo nakvoti namuose. Kartais išeidavo visa šeima, o kartais ne visi.

Aušo žvarbus 1949 metų kovo 25 dienos rytas. Butvilų sodybą apsupo ginkluoti, rusiškai ir lietuviškai kalbantys žmogėnai, įsakė ruoštis neįprastai kelionei. Namuose buvo likę nakvoti motina ir sūnus Alfonsas. Kaune gyvenantis sūnus Leonardas, nugirdęs kalbas, kad Lietuvoje privežta tuščių vagonų, auštant atvyko namiškių įspėti, o pakliuvo tiesiai į stribų ir kareivių nasrus.

Labiau pasisekė Henrikui – jį, po nakvynės pas pažįstamus beeinantį į namus, sulaikė kaimynas ir įspėjo, kad jų sodyba apsupta. Taip jis ir liko kaimynų kieme stovėti, tapo savo šeimos egzekucijos liudytoju. Tik tada, kai pradėjo šaudyti, pasitraukė toliau.

Motina su sūnumi Alfonsu rišo ryšuliukus, ruošėsi ir verkė priverstinei kelionei. Šeima nualinta didelių mokesčių bei prievolių nedaug teturėjo susikaupusių maisto produktų. Reikėjo pasipjauti kokį gyvulį, bet stribai neleido. Tik vienas iš kariškių, peržvelgęs sukrautus ryšulius, pagailėjo. To paties kaimo ūkininkas Kazys Maniokas, išvarytas vežti Butvilų turtą papjovė avį. Sūnus Leonardas vaikštinėjo nervingais žingsniais po kiemą ir vis klausinėjo kaimyną K. Manioką:

„Ką daryti? Ką daryti?“ – Iš apmaudo ėmėsi už galvos: – „Kaip aš papuoliau?“ Šis tik beviltiškai traukė pečiais, ką jis gali patarti.

Besisukiodamas aplink avį pamačiau Leonardą, iš kiemo bėgantį į pakalnę, upelio link. Atėjūnai ėmė šaudyti. Šaudė dviese, bet nepataikė. Leonardas bėgo tolau Pribėgęs patvinusį su pavasariniais ledais upelį, jį perplaukė. Jau širdis džiaugėsi, kad jis pabėgs, nes toliau – miškas. Tačiau laimingai perplaukęs upelį, staiga atsigulė aukštielninkas ant paties upelio kranto. Ir šiandien neaišku, kodėl jis nebėgo toliau. Už kelių žingsnių miškas. Ar jis buvo kulkos pakirstas, ar bėgdamas atidavė visas jėgas, ar šaltas vanduo sutraukė kojas?

„Stribai, matydami, kad jis toliau nebėga, nebešaudė. Vienas aplink per lieptą apėjęs priėjo prie Leonardo ir tiesiai gulinčiam į krūtinę šovė du kartus“, – susijaudinęs pasakojo K.Maniokas. – „Nusisukau nebežiūrėjau, juk į kaimyną šauna. Stribas, nušovęs gulintį Leonardą apkraustė jį ir atsinešė batams puspadžius, kuriuos Leonardas iš Kauno buvo atsivežęs ir užsikišęs už švarko.“

Kaune gyvenantis sūnus Leonardas, nugirdęs kalbas, kad Lietuvoje privežta tuščių vagonų, auštant atvyko namiškių įspėti, o pakliuvo tiesiai į stribų ir kareivių nasrus.

Panašiai aiškino ir kaimynas Edvardas Bankąuskas viską stebėjęs iš savo klojimo pro sienoje esantį plyšį.

Stribai ir kareiviai suirzę paliko Leonardą, gulintį ant kranto skubino namiškius, mėtė jų ryšulius į vežimą. Netrukus vežimai lydimi ginkluotos palydos pajudėjo iš kiemo. Motinai plyšo širdis dėl gulinčio ant upelio kranto Leonardo. Nors ašaros temdė akis, bet motina žiūrėjo tol, kol vežimai pasisuko į šalį.

„Kartu su palyda išvarėm ir gyvulius. Liepė vežti į Terespolį,“ – prisiminė K.Maniokas.

Leonardu nebesirūpino nei stribai, nei kareiviai. Taip jis gulėjo parą. Įbauginti žmonės nedrįso jo liesti, bijojo užsitraukti valdžios bausmę. Nei darbo nei poilsio, vaikščiojo kaimynai vienas pas kitą kalbėdami kokių laikų sulaukė

„Toks ir miegas buvo, kai kaimynas guli ant kranto,“ – numoja ranka Maniokas.

Po paros laiko įsitikinę, kad valdžia Leonardu jau nebesidomi, vienas kitą padrąsinę kaimynai nutarė Leonardą palaidoti. Zigmas Dzvega iškėlė klojimo duris, padarė iš jų plaustą. Paguldęs ant jo Leonardą, gražino į šitą patvinusio upelio krantą. Iš peršautos krūtinės pliūptelėjo kraujo srovė. Kitokių sužalojimų nesimatė. Vyrai nutarė, kad Leonardui ledinis vanduo sutraukė kojas

Kaimynė Marijona Kuprienė iš namų atnešė šilto vandens: reikėjo atšildyti rankas, kurios sustingusios buvo atmestos į šalis tarytum laikytųsi gimtosios žemės. Jurgis Dzvega, einantis aštuntą dešimtį, buvo pasidaręs sau karstą netikėtai mirčiai. Liepė jį nuimti nuo aukšto – atidavė savo jaunajam kaimynui.

Karsto su Leonardo palaikais nebenešė į namus, bijojo. O ir namuose liko tik atlapos durys, apiplėšta sodyba, išmėtyti kažkokie popieriai, švilpaujantys pavasario vėjai. Palaidojo Leonardą Pilionių kaimo kapinaitėse, kurios buvo Butvilų žemėje prie savo giminių. Palaidojo tuo pačiu drabužiu, kuriuo plaukė per upelį, be kunigo, be savųjų raudų, tik tyliai atkalbėję „Amžiną atilsį.“ Kažkas prie rankų padėjo Šventą paveikslėlį, sujungė rankas rožančium, padėjo eglės šakelę prie kojų ir uždarė karstą. Pastovėjo kaimynai prie šviežiai supilto kauburėlio su kryžiaus ženklu ir neskubėdami išsiskirstė namo

Išvengę tremties – tėvas, sūnus ir dvi dukros bijojo pasaloje esančių stribų. Atvyko prie Leonardo gauburėlio tik vėliau, naktį, paslapčia.

Taip Leonardas liko gulėti savoje žemėje kartu su savaisiais.

Neilgai gyveno motina atvežta su tokiu sopuliu į Sibiro taigą. Guldavo ir keldavosi su ta pačia mintimi: ant upelio kranto liko gulėti jos Leonardas Su skausmu ją priglaudė amžinojo pašalo žemė.

Ateidavo Alfonsas paaitrinti širdį į sodybos vietą, kur šiandien sodybos vietoje plynas laukas, kur virė šeimos gyvenimas, skambėjo šaukiami vardai.

Grįžęs iš Sibiro Alfonsas namų neberado. Trobas sukūreno kolūkis. Sodą išrovė. Sunkiai vertėsi ir likęs brolis Henrikas. Vengdamas kaktomušos su valdžia blaškėsi gyvenimo pakraštėliuose. Sunkiai užsidirbdavo sau duoną, dar reikėjo padėti besimokančiai seseriai Aldonai.

Ateidavo Alfonsas paaitrinti širdį į sodybos vietą, kur šiandien sodybos vietoje plynas laukas, kur virė šeimos gyvenimas, skambėjo šaukiami vardai. Liko kraupios tragedijos liudytojais namo pamatai, pasruvę ašaromis akmenys.

Seniai nebėra Leonardo, bet jo tragedija pasakojama iš lūpų į lūpas. Daugiausia minima Gudžiūnų stribo Alfonso Pauros pavardė.

Išmušė valanda jo paklausti: už ką okupantų ginklu nušovei savo žmogų? Bet niekas Gudžiūnuose nežinojo, ar jis dar gyvas ar kur išvažiavęs.

Kartą pravėrė duris ir nieko nesakydama moteriškė padėjo man ant stalo raštelį. Kol perskaičiau kas parašyta, jos jau nebebuvo. O jame parašyta: „Gudžiūnų stribas A. Paura gyvena netoli Jonavos mieste, Biliūno g. 2– 4.“ Atvykus su Kėdainių vyr. Prokuroru A. Januškevičius radom A. Paurą gyvą ir sveiką. Gyvena su tremtine mediniam namelyje.

„Taip, aš buvau tremiant Butvilų šeimą Pilionių kaime. Bet Butvilą nušoviau ne aš. Nušovė kareivis. Mes buvome trise – aš ir du kareiviai. Pamatę bėgantį Butvilą kareiviai ir nušovė. Aš išgirdau šaudant, išbėgau iš gryčios, pamačiau ant upelio kranto gulintį nušautą žmogų,“ – nervinasi A.Paura.

Ne taip lengva prisipažinti padarius nusikaltimą, o ypač atimant žmogaus gyvybę. Tačiau A.Paura pamiršo, kad dėl L.Butvilos žūties įvyko pačių okupantų organizuotas tyrimas, buvo daroma kvota, kodėl ištremta mažiau asmenų, vienas nukautas.

Stribas žinojo, kad jis pinigų neturi. Nuvarė jį į Gudžiūnus. Varant vis grasino, kad nebandytų bėgti, nes nušausiąs taip, kaip brolį.

Tyrimo medžiagos nespėjo išsivežti. A.Paura tada kalbėjo visai kitaip. Štai ką rodo pageltę archyvų lapai, surašyti visai nebloga rašysena.

Protokolo pradžioje A.Paura aiškina, su kuo ir kada jis atvyko į Pilionių kaimą ištremti Butvilų šeimos. Rašė: „Staiga pamačiau bėgantį miško link, šoviau į jį ir sužeidžiau. Tuo pat metu šovė ir kareivis Aleksandr Glazyrin, kuris galutinai jį pakirto“. Kareivis Aleksandr Glazyrin rašo, kad šovė į bėglį ir jį nukovė. Abu stengiasi įrodyti savo nuopelnus. Nuslėpė nuo savo viršininkų, kad galutinai, t.y. mirtinai, nukovė ne bėgantį, o gyvą gulintį ant nugaros, kuris toliau nebebėgo ir nebuvo pavojingas.

Brolis, Henrikas Butvilą paaiškino kas toliau vyko, kai buvo nušautas jo brolis. Besislapstantis Henrikas po savaitės pakliuvo į to paties A.Pauros nagus. Jis nuėjo į Rybelio sodybą, kur gyveno Krivickas pasiimti iš Kauno atvežtų brolio daiktų. Vos pravėrė duris, atsidūrė priešais A.Pauros automato vamzdį. Vėl tas pats nelaimingas atsitiktinumas, kaip ir broliui Leonardui. Nei prašymai, nei pinigų siūlymas nepadėjo. Stribas žinojo, kad jis pinigų neturi. Nuvarė jį į Gudžiūnus. Varant vis grasino, kad nebandytų bėgti, nes nušausiąs taip, kaip brolį. Iš grasinimų jam buvo aišku, kas nušovė brolį. Nepaisant pavojaus ir grasinimų, mintis pabėgti Henrikui nedavė ramybės. Kai jį atvarė į Gudžiūnų miestelį, pristatė girtam stribui saugoti, Henrikas prisitaikęs smogė girtam stribui ir laimingai pabėgo.

Po A.Pauros akistatos su Henriku Butvila, kuris priminė, ką jis kalbėjo prieš keturiasdešimt metų varant jį į Gudžiūnų stribyną, A.Paura pajuto, kad nesulaikomai artėja atpildo valanda. Šaukiamas į prokuratūrą daugiau nebeatvyko. Atvykus patikrinti į vietą rastas palaidotas. Namiškiai pateikė mirties liudijimą, kuriame nurodyta tokia mirties priežastis: mechaninė asfiksija, užspaudus kaklo kvėpavimo takus kilpa. Baimė jį persekiojo visur, gatvėje ir namie. Neturėjo kur dėtis. Po akistatos su Henriku nebebuvo kur trauktis. Išėjo neatlikęs bausmės,neatsiprašęs Leonardo savųjų.

Ilgai priminė kraujo dėmė ant klojimo durų, kol kolūkis nugriovė klojimą, kuriomis perkėlė Leonardą per patvinusią Dotnuvėlę, kaip kaimo metraštį, netekus Lietuvai Lietuvos vardo.