Izabelė Vilimaitė-Stirna: ryšininkė tarp dviejų ugnių
Mi­nė­da­mi žmo­nes, ren­gu­sius 1949 me­tų va­sa­rį vy­ku­sį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų su­va­žia­vi­mą, pri­si­min­ki­me dra­ma­tiš­ką ry­ši­nin­kės Iza­be­lės Vi­li­mai­tės-Stir­nos, vos ne­žu­vu­sios nuo sa­viš­kių ran­kos, is­to­ri­ją.

1952 metų spalio 2-osios rytas Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaime esančioje Sofijos Grigaitienės sodyboje nežadėjo nieko bloga. Tiesa, šeimininkų sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją pro Šiluvos stribyną, pamatė ten nemenką sujudimą: prie pastato stovėjo sunkvežimis, į kurį būrys kareivių krovė automatus ir kulkosvaidžius. Tačiau kokio nors ypatingo nerimo gimnazistui tai nesukėlė – maža kur susiruošė ginkluoti baudėjai. Nedilgtelėjo nuojauta vaikino paširdžiuose, nekilo mintis, kad šis ginkluotas būrys netrukus užgrius jo tėvų namus. Vėliau vaikinas negalėjo sau atleisti, kad taip ramiai praėjo pro stribų būstinę. Mat ši akimirka nulėmė ir jo paties, ir jo tėvų, ir trijų sodyboje prisiglaudusių partizanų likimą. „Jei būtų žinota, kad jie rengiasi pas mus, galėjau leistis namo ir pranešti“, – po kelių dešimtmečių sukurtame LRT dokumentiniame filme „Stirna“ apgailestavo J. Grigaitis.

Dėl Izabelės Vilimaitės čekistai turėjo kitų planų – ryšius tarp dviejų partizanų apygardų palaikanti įgaliotinė buvo tiesiog ideali kandidatė į perverbuotus agentus.

Tada nei jis, nei kiti sodybos gyventojai, nei joje įrengtame bunkeryje besislapstantys partizanai negalėjo žinoti, kad jie jau senokai yra pasmerkti, nes vienas iš anksčiau čia besilankiusių kovotojų – Leonas Juška suimtas tapo išdaviku ir parodė slaptavietę čekistams. O šie, nieko nelaukdami, didelėmis pajėgomis užgriuvo Vilkiškius.

Žinią apie artėjantį priešą atnešė šeimininkės duktė Jadvyga. Išėjusi į lauką ji pamatė, kaip iš privažiavusio sunkvežimio iššokę kareiviai iš visų pusių šliaužia link trobos, kurioje ką tik papusryčiavę sėdi trys partizanai – du vyrai ir moteris. Jie pakyla nuo stalo. „Sudie, daugiau nesimatysime“, – ištaria kažkuris, ir visi trys dingsta bunkerio tamsoje.

Į kiemą įsėlinę čekistai ir stribai sodybos šeimininkę rado mušančią sviestą. Po jos kojomis patiestas kilimėlis slėpė bunkerio dangtį. Gal pavyks apsaugoti partizanus, gal priešai nesusivoks, kur jų slėptuvė? Bergždžios viltys! Neišgavę iš šeimininkės ir jos dukterų paslapties, čekistai greitai sulaukė pagalbininko – iš privažiavusio lengvojo automobilio išlipęs kostiumuotas vyriškis tuoj pat parodė, kur slepiasi kovotojai. Kareiviams atidarius liuką, akimirkai stojo mirtina tyla, kurią tuoj pat sudraskė granatos sprogimas. Gyvų bunkeryje nebeliko – išvilkę iš jo tris sumaitotus kūnus kareiviai sumetė juos į sunkvežimį. Tuomet, ant lavonų susodinę visus sodybos gyventojus, pajudėjo Tytuvėnų link.

Partizanų ryšininkės Izabelė Vilimaitė-Stirna (kairėje) ir Birutė Šniuolytė-Ida. / GAM nuotrauka

Taip savo kovos kelią baigė trys Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos kovotojai: Stasys Statkus-Audronis, Dominykas Grumuldis-Darbininkas ir I. Vilimaitė-Stirna. Prie šios moters istorijos šiandien ir norėtume apsistoti, mat jos kovos kelyje būta ir tylių žygdarbių, ir itin dramatiškų momentų. Ši vos 27 metus gyvenusi JAV pilietė buvo viena tų nematomų ir šiandien nelabai prisimenamų žmonių, padėjusių surengti vienintelį pasipriešinimo istorijoje partizanų vadų suvažiavimą. Jame buvo įkurta vieninga ginkluoto pogrindžio vadovybė ir priimta 1949 metų vasario 16-osios deklaracija, kurios 70 metų sukaktį šiemet minime.

Tačiau pačiame suvažiavime I. Vilimaitės nebuvo: tuo metu, kai partizanų vadai posėdžiavo Minaičiuose, ryšininkė buvo tardoma MGB kalėjime Vilniuje. Vėliau, pergudravusi čekistus, ji sugrįžo į mišką, tačiau, sukompromituota MGB, per plauką vos nežuvo nuo saviškių rankos. Bet ir likusi gyva Stirna nuolat susidurdavo ir su jos apgautų čekistų žabangomis, ir su jos artimųjų persekiojimu, ir su nuolatiniu saviškių nepasitikėjimu. Kol lemtingąjį 1952-ųjų rudenį savo gyvybės kaina įrodė ištikimybę Tėvynei ir kovos draugams.

Svajojo būti gydytoja

Jau užsiminėme, kad laisvės kovotoja I. Vilimaitė turėjo JAV pilietybę. Tad kaip ir kodėl ji atsidūrė Lietuvoje ir koks buvo jos kelias į partizanų bunkerį? Pradėkime nuo Filadelfijos lietuvių parapijos Šv. Kazimiero bažnyčioje padaryto įrašo, kurį savo knygoje „Nepabūgę laisvės“ mini rašytojas Eugenijus Ignatavičius. Čia užregistruotas Izabelės Vilimas, gimusios 1925 metų vasario 9-ąją Čikagoje, krikštas. Iš to matyti, kad Izabelės gimimas sutapo su jos šeimos persikraustymu iš Čikagos į Filadelfiją. Čikagoje – svarbiausiame lietuvių emigrantų mieste – Izabelės tėvas Jonas Vilimas atsidūrė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, drauge su žmona Ona persikėlęs čia iš Lietuvos.

Galiausiai visi šie nutikimai nugulė į 1949 metų rugsėjo 30-ąją apygardos vado Šarūno pasirašytą įsakymą, kuriame reikalaujama Stirną nedelsiant „nubausti aukščiausia bausme – sušaudymu.“

Deja, neblogai prasigyvenusią šeimą ištikusi bėda po kelerių metų privertė grįžti į Lietuvą. Onai susirgus tuberkulioze, Jonas, tikėdamasis, kad tėvynėje ji pasveiks, drauge su dviem Amerikoje gimusiais vaikais 1922-aisiais grįžo į jos gimtąją Šeduvą. Viltys buvo tuščios – po metų Ona mirė, o Jonas, vedęs žmonos seserį Agotą, vėl išvyko už Atlanto. Čia porai ir gimė Izabelė, o po ketverių metų į pasaulį atėjo ir sūnus Viktoras.

Bet ir vėl nelaimė – praradęs sveikatą Čikagos vario rūdos kasyklose, dar nesenas, vos penkiasdešimties sulaukęs J. Vilimas mirė, palikdamas Agotą su dviem jos pačios ir dar dviem sesers Onos vaikais. 38 metų našlei su tokia šeimyna Amerikoje buvo nedaug galimybių, tad, palikusi Agotos vaikus Jono brolio Kazimiero globai, Agota nutarė visiems laikams grįžti į Lietuvą. Nusipirkusi 10 hektarų ūkį, moteris įsikūrė netoli Šeduvos esančiame Vėriškių kaime ir ištekėjo antrą kartą. Moteris nė nenumanė, kad grįžę į gimtinę jos vaikai sulauks visai kitokio likimo, nei buvo galima tikėtis. Jei būtų tai žinojusi, kažin ar būtų grįžusi ten, kur jos dukros laukė mirtis, sūnaus Viktoro – nesibaigiantys tardymai ir kankinimai, o jos pačios su jau Lietuvoje gimusiu jauniausiuoju sūneliu – Sibiro tremtis.

Izabelės Vilimaitės sužadėtinis, Prisikėlimo apygardos štabo narys Vytautas Šniuolis-Svajūnas. / Nuotrauka iš knygos „Nepabūgę laisvės“

Izabelė sovietinės okupacijos sulaukė būdama penkiolikos, kai mokėsi Šeduvos gimnazijoje. Svajodama apie medicinos studijas, mergina paskutiniais mokslo metais persikėlė į Vilnių pas ten gyvenantį dėdę, buvusį Seimo narį Adomą Vilimą. Izabelė tikėjosi, kad Vilniuje jai pavyks geriau pasirengti stojamiesiems egzaminams.

Deja, gražioms svajonėms buvo lemta žlugti – Izabelei, kaip Amerikos pilietei, durys į Medicinos fakultetą buvo užtrenktos. Teko rinktis aplinkinius kelius – baigusi farmacijos mokyklą, I. Vilimaitė įsidarbino pusseserės vyro Antano Hokušo vadovaujamoje Panevėžio vaistinėje, skaitė medicininę literatūrą ir, kaip minėto dokumentinio filmo kūrėjams pasakojo Izabelės kaimynas Aleksandras Digimas, net važinėdavo į Vilnių klausytis slaptų paskaitų, skaitomų politiškai nepatikimiems ir todėl į Medicinos fakultetą neįstojusiems jaunuoliams.

Kaip ir kada I. Vilimaitė užmezgė ryšį su ginkluotu pogrindžiu, neaišku – to nežinojo ir jos artimieji. Juolab kad iš jos gimtojo Vėriškių kaimo nė vienas vyras į mišką neišėjo. Nebent susirinkdavo pas kaimo kalvį, turintį radijo imtuvą: pasiklausydavo žinių, papolitikuodavo, pasvarstydavo, ar greitai prasidės karas tarp sovietų ir jų buvusių sąjungininkų, atnešiantis Lietuvai laisvę. Be abejo, daugelis žinojo apie apylinkių miškuose veikiančius partizanus, tačiau Vėriškiuose Izabelė jų niekada nematė. Galbūt dėl aplinkinių kalbų, kad mergina gerai sutarianti su komunistais. Gal kas nors žinojo, kad 1941-aisiais, besimokydama gimnazijoje Vilniuje, ji buvo įstojusi į komjaunimą – nežinia, ar savo iniciatyva, dėl geresnių perspektyvų, ar tiesiog buvo įrašyta į šią organizaciją kartu su kitais gimnazistais.

Tačiau netiesioginių I. Vilimaitės ryšių su to krašto partizanais vis dėlto būta – bent jau taip filme liudija jos pusseserė Petronėlė Dabulskienė. Pasak jos, partizanai užsukdavo į Vėriškiuose gyvenusių Skačkauskų sodybą. O jos šeimininkų duktė, taip pat Izabelė, perduodavo kovotojams I. Vilimaitės iš Panevėžio atvežtų medikamentų.

Izabelė Vilimaitė (pirmoje eilėje centre) tarp Maironio rinktinės partizanų. / Nuotrauka iš knygos „Nepabūgę laisvės“

Nuo pažinties iki priesaikos

Po kurio laiko I. Vilimaitė iš Panevėžio netikėtai dingo. Galima spėti, kad ji suprato esanti MGB akiratyje. Kitaip ir būti negalėjo – jau vien susirašinėjimas su Amerikoje likusiais giminėmis čekistams atrodė įtartinas. O čia dar nuolatinis bendravimas su Vilniuje gyvenančiu dėde – „buržuazinės“ Lietuvos veikėju A. Vilimu, kuris buvo neabejotinai stebimas budrios MGB akies.

Kur dingo Izabelė, nežinojo net jos artimieji. O ji keletą mėnesių gyveno Debeikiuose, kur dirbo vaistininke. Vėliau mergina persikėlė į Svėdasus, kur vadovauti miestelio vaistinei iš Panevėžio persikėlė jau minėtas A. Hokušas. Tai buvo lemtingas momentas. Izabelė tuo metu dar nežinojo, kad jos pusseserės vyras palaiko ryšius su partizanais, kartą suteikė pagalbą sužeistam kovotojui ir pateko į MGB nagus. Nežinia kaip, bet A. Hokušas po kurio laiko buvo paleistas, o visą arešto laiką vaistinėje šeimininkavusi I. Vilimaitė pelnė jo pasitikėjimą. Ir ne vien jo. Atsivėrė Izabelei ir dažnai vaistinėje besilankanti mokytoja Janina Valevičiūtė, prisipažinusi I. Vilimaitei, kad yra partizanų ryšininkė slapyvardžiu Astra. Maža to, pasiūlė susitikti su Šimonių girioje stovyklaujančiais kovotojais. Po šios lemtingos viešnagės Izabelė, kaip patikima ryšininkė, ėmė tiekti partizanams vaistus ir tvarsliavą.

Izabelė Vilimaitė tėviškėje. / Nuotrauka iš knygos „Nepabūgę laisvės“

Garsas apie kovotojus remiančią vaistininkę tikriausiai pasiekė ir Vėriškių apylinkių partizanus. 1947-ųjų vasarą, I. Vilimaitei atostogaujant gimtinėje, jos tėvų namuose apsilankė Prisikėlimo apygardos Atžalyno rinktinės partizanai Svajūnas ir Girėnas (broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai) ir pasiteiravo, gal Izabelė turinti vaistų? Mergina tuoj pat atidavė viską, ką turėjo atvežusi iš Svėdasų savo šeimai ir kaimynams. Tai buvo pirmas I. Vilimaitės žingsnis į kovos kelią – po neilgo laiko, davusi priesaiką, ji tapo tikra partizanų ryšininke slapyvardžiu Stirna. Ir ne vien tuo ši akimirka tapo lemtinga – tą patį vakarą tarp Izabelės ir Vytauto Šniuolio-Svajūno ėmė megztis šilti jausmai, virsiantys svajingais laiškais ir trumputėmis susitikimų akimirkomis, abiem nuolat vaikštant skirtingais takais, kuriais iš paskos sėlina negailestinga mirtis.

„Sunku rašyti, kai pavasario žingsniai pastebimi jau laukuose, o klevų kraujas gaivina ištroškusius. Jis atėjo taip anksti ir lygiai netikėtai, kaip ir mūsų susidūrimas, kaip ana stebuklingoji naktis ir po to suskambėję kaskart artimesni ir nuostabesni mūsų sielų bendravimo darnūs akordai. Tada buvo toks metų ruduo, kokiu tegali būti tik vienas gyvenime, nežiūrint žemėje siaučiančių audrų ir to, kad tarp manęs ir tavęs tokia milžiniška klaiki riba, lyg du kūdikiai, susikibę rankomis, skrieja į žydruosius tolius“, – 1948-ųjų kovo pradžioje savo mylimajai rašė Svajūnas. Tądien gyventi jam buvo likę mažiau nei pusantrų metų. Svajūnas žuvo 1949-ųjų rugpjūtį, o Izabelei tuo pat metu mirties nuosprendį parengė kovos draugai.

Bet kol kas juodi nepasitikėjimo ir įtarimų debesys dar toli, tad Stirnai patikimos vis rimtesnės ir atsakingesnės užduotys. Ji aprūpina partizanus pogrindžio spauda, tam tikslui susitikdama su Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio, vėliau tapsiančio visos kovojančios Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadu, pagrindine ryšininke Nina Nausėdaite-Rasa ir Prisikėlimo apygardos vado Petro Bartkaus, dar žinomo Mažrimo ir Žadgailos slapyvardžiais, ryšininke Eleonora Grigalavičiūte-Vida, jai atskleidžiamos miškuose ir sodybose įkurdintų partizanų bunkerių buvimo vietos bei ryšių kanalai.

Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, apkaltinęs I. Vilimaitę išdavyste ir reikalavęs jai mirties bausmės. / GAM nuotrauka

Tik štai legaliame gyvenime I. Vilimaitei vietos vis mažiau. MGB suėmus vieną tokį kanalą palaikančią ryšininkę, Stirnai likti viešumoje darosi nebesaugu – tenka slapstytis. Tačiau Stirnos ryšiai su partizanais ir toliai stiprėja. 1948-ųjų vasarį ji asmeniškai susitiko su J. Žemaičio patarėju ir būsimu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo sekretoriumi P. Bartkumi, vykdančiu savo vado įsakymą vienyti neorganizuotai veikiančius kovotojų būrius. Merginai patikima misija pranešti apie P. Bartkaus atvykimo tikslą Aukštaitijos partizanams. Perduodama šias žinias per jau minėtą ryšininkę Astrą, Stirna susipažino su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Šis ypatingu griežtumu ir principingumu garsėjantis partizanas tapo pagrindiniu I. Vilimaitės kaltintoju. Tačiau tai buvo vėliau. O kol kas Šarūnas pasiūlė Stirnai pakeisti MGB išaiškintą ryšininkę Astrą ir imtis Algimanto apygardos įgaliotinės pareigų.

Svarbios užduotys

Taip Stirna įsitraukė į pasirengimą bene svarbiausiam ginkluoto pogrindžio įvykiui – visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. Viena pirmųjų gautų užduočių buvo nuvykti į Žemaitiją, susitikti su J. Žemaičiu ir perduoti jam Aukštaitijos apygardų vadų susirinkimo dokumentus. Po ilgos kelionės pas Tauragės apskrities Pavarių kaime gyvenantį ryšininką ir dviejų laukimo dienų J. Žemaitis su palyda pasirodė ryšininko sodyboje. Iš visko buvo matyti, kad Šarūno ryšininke visiškai pasitikima – ji ne tik perdavė dokumentus ir žinią, jog Aukštaitijos partizanai sutinka steigti bendrą vadovybę, bet ir dalyvavo šiai temai skirtame pasitarime. Atgalios I. Vilimaitė iškeliavo su žodiniu J. Žemaičio prašymu Šarūnui ir Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui perimti vadovavimą Rytų Lietuvos pogrindžiui ir išrinkti į būsimą suvažiavimą savo atstovus.

Gavęs šią žinią, Šarūnas 1948-ųjų vasarą rengė dar vieną Aukštaitijos vadų pasitarimą. Stirnai jis pavedė susitikti su Prisikėlimo apygardos vadu P. Bartkumi. Vėliau ryšininkė per didelius vargus ir dėl MGB siautėjimo kylančius trukdžius susisiekė su Miškiniu. Jos maršrutai tą vasarą driekėsi po kelias dešimtis kilometrų. Kartais moteris keliaudavo su apsaugos būriu, bet dažniausiai – vienui viena. Kartais – pakeleivingomis mašinomis, kartais – dviračiu, bet kur kas dažniau eidavo pėsčia per nepažįstamas girias, kur už kiekvieno medžio galėjo tykoti mirtinas pavojus.

Deja, nors Stirna buvo drąsi, pasiaukojanti, be to, kaip ryšininkę ją labai vertino J. Žemaitis, I. Vilimaitė pamažu ėmė prarasti savo tiesioginio vado Šarūno pasitikėjimą. Ir tai įvyko visai ne dėl jos kaltės, o dėl galimų nesutarimų pačioje partizanų vadovybėje. Mat principingasis Šarūnas labai nenorėjo, kad renkant atstovus į Vyriausiąją vadovybę į ją patektų Jonas Kimštas-Žalgiris, kurį jis laikė „kenksmingu šioje organizacijoje žmogumi“. Vis dėlto baigiantis 1948-iesiems miškuose netoli Dūkšto surengtame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime J. Kimštas išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku. Maža to, 1950-ųjų pavasarį J. Žemaitis paskyrė J. Kimštą LLKS tarybos prezidiumo nariu, o dar po poros mėnesių – ir savo, kaip prezidiumo pirmininko, pavaduotoju.

Kaip knygoje „Nepabūgę laisvės“ spėja E. Ignatavičius, Šarūnas, žinodamas, jog J. Žemaitis labai vertina jo ryšininkę Stirną, būtent per ją mėgino atkalbėti būsimą ginkluoto pogrindžio vadą neskirti J. Kimšto. O kai ši to nepadarė, liko labai nepatenkintas ir, regis, net ketino atsisakyti Stirnos paslaugų. Čia reikia pažymėti, kad nuojauta dėl J. Kimšto Šarūno vis dėlto neapgavo. 1952-ųjų vasarą išduotas J. Kimštas pateko į MGB spąstus ir ne tik išdavė visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, bet ir sutiko asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose, taip pražudydamas apie dvi dešimtis laisvės kovotojų.

Jonas Kimštas-Žalgiris, dėl kurio paskyrimo į LLKS vadovybę I. Vilimaitė užsitraukė savo vado Antano Slučkos-Šarūno nemalonę. / GAM nuotrauka

Pati I. Vilimaitė į čekistų nagus pateko kur kas anksčiau. 1948-ųjų gruodžio pradžioje ji turėjo sutikti į Kalnų sritį grįžtantį J. Kimštą, šis kelionėje užtruko. Tuo metu Šarūnas, tada turėjęs Kalniečio slapyvardį, jau buvo pranešęs, kad iki pavasario išleidžia ryšininkę atostogų. Išleido keistai – neaprūpinęs nei pastoge, nei dokumentais. Neturėdama kur dėtis, Stirna nutarė kol kas toli nekeliauti, sulaukti J. Kimšto. Ji buvo laikinai apgyvendinta Anykščių valsčiaus Kaupiniškių kaime pas vieną partizanų rėmėją. Atvykęs J. Kimštas žinojo apie Šarūno ketinimus atsisakyti ryšininkės paslaugų, tad pavasarį pakvietė Stirną dirbti. Tačiau tuo metu padėti I. Vilimaitei jis niekuo negalėjo, nes ir pats neturėjo kur apsistoti.

MGB pinklėse

Naktį į 1949 metų sausio 29-ąją partizanai apgyvendino I. Vilimaitę pas nepažįstamą žmogų. Deja, po poros dienų čia pasirodė vietos čekistai. Tąsyk jie tiesiog patikrino šeimininko dokumentus ir užsirašė jos pavardę. Vis dėlto ilgiau čia likti nebebuvo galima, tad sodybos šeimininkas skubiai nuvežė ryšininkę pas kitą to paties kaimo gyventoją. Kas nutiko dar po savaitės, matyti iš MGB operatyvinėje byloje „Vyrodki“ („Išgamos“) esančio pačios I. Vilimaitės pasakojimo: „Vasario 7 d. drauge su šeimininkės dukra išėjau pas kaimynus medaus, nes nuo persišaldymo labai skaudėjo gerklę. Tuo laiku atvykę valsčiaus MGB ir sustabdė beeinančią per lauką, nepaklausę nė pavardės, suėmė.“

Matyt, Stirnos suėmimo laiką čekistai pasirinko neatsitiktinai: greičiausiai žinojo, kad išleistos atostogauti ryšininkės iki pavasario niekas nepasiges, tad apie tai, jog ji laikoma MGB kalėjime, niekas irgi nesužinos. Kelti I. Vilimaitei bylos, ją teisti ir išsiųsti į lagerį, regis, taip pat kol kas neketinta, nes jokių tai liudijančių dokumentų mums prieinamuose šios žinybos archyvuose nėra. Taigi dėl I. Vilimaitės čekistai turėjo kitų planų – ryšius tarp dviejų partizanų apygardų palaikanti įgaliotinė, bendraujanti su daugeliu ginkluoto pogrindžio vadovų, o dar patekusi į savo tiesioginio vado nemalonę, buvo tiesiog ideali kandidatė į perverbuotus agentus.

Ir štai po trijų mėnesių čekistai galėjo džiaugtis sėkme. Pirmomis kovo dienomis, inscenizuojant pervežamos kalinės pabėgimą, Stirna atsidūrė laisvėje. Tik dabar ji ne vien Stirna, bet ir MGB agentė Tamara, turinti teikti čekistams žinias apie vyriausiąją ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadovybę.

Tačiau išduoti savo kovos draugų ryšininkė neketino. Prisistačiusi į Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės štabą, ji papasakojo partizanams apie savo perverbavimą ir pareiškė esanti pasiryžusi toliau tęsti kovą. Tačiau atgauti pasitikėjimą buvusiai ryšininkei, o dabar – kovotojai buvo nelengva. Įtarimų kėlė kad ir tas faktas, kad suėmus I. Vilimaitę Algimanto apygardos teritorijoje buvo labai greitai sunaikinta tiek jos, tiek Rytų Lietuvos srities vadovybė. Tuo pačiu metu čekistai mėgino sunaikinti bendradarbiauti neketinančią agentę pačių partizanų rankomis. MGB Šiaulių srities valdybos operatyviniame plane rašoma: „Gaujoje yra dviveidė agentė Stirna, kuri pasipasakojo banditams apie jos užverbavimą MGB. Turint galvoje, kad kai kurie banditai iki pastarojo meto įtarinėja Stirną, suplanuoti ir įgyvendinti jos kompromitavimo priemones.“

Ką jau ką, o kompromituoti MGB tikrai mokėjo. Dėl nuolat apie I. Vilimaitę skleidžiamo gandų nuodo bendražygiai nebepatikėjo jai svarbesnių užduočių ir net žinių. Įtarimus sustiprino dideli kovotojų nuostoliai, patirti kaip tik tuo metu, kai ryšininkė buvo suimta. Galiausiai visi šie nutikimai nugulė į 1949 metų rugsėjo 30-ąją apygardos vado Šarūno pasirašytą įsakymą Maironio rinktinės vadui Vytautui Sankauskui-Daukantui. Jame Stirna tiesiogiai kaltinama išdavystėmis, todėl ją reikalaujama nedelsiant „perduoti karo lauko teismui ir nubausti aukščiausia bausme – sušaudymu“.

Ar šis įsakymas buvo tikras? O gal jį sufalsifikavo MGB? O gal Šarūnas šį dokumentą pasirašė remdamasis čekistinės agentūros suteiktomis „žiniomis“. Atsakymo į šį klausimą nėra, nes, nepraėjus nė mėnesiui po šio įsakymo pasirašymo, Šarūnas žuvo bunkeryje netoli Andrioniškio. Galbūt dėl tokio netikrumo, o gal dėl to, kad Maironio rinktinės kovotojai atsisakė vykdyti įsakymą, Stirnos „bylos“ tyrimas užtruko dar ne vienus metus. Per tą laiką žuvo I. Vilimaitės mylimasis V. Šniuolis, o jos šeima buvo išvežta į Sibirą. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi visa ši istorija, jei ne pačios Stirnos žūtis, kuria ji dar kartą įrodė savo ištikimybę priesaikai ir Tėvynei.