Ištikimieji LDK stačiatikiai
Ku­ni­gaikš­čio Al­gir­do dva­riš­kiai sta­čia­ti­kiai pa­kar­ti, nes ne­pak­lu­so pa­go­niš­kiems pa­pro­čiams, nors pa­ties Al­gir­do sū­nūs bu­vo sta­čia­ti­kiai. Po ka­ta­li­kiš­ko Lie­tu­vos krikš­to sta­čia­ti­kiams užd­raus­ta tu­rė­ti aukš­čiau­sius pos­tus Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je (LDK), bet Or­šos mū­šio did­vy­riui Kons­tan­ti­nui Os­tro­giš­kiui šis drau­di­mas ne­ga­lio­jo. To­kių prieš­ta­ra­vi­mų ku­pi­na LDK sta­čia­ti­kių is­to­ri­ja.

Dar XIII a. prasidėjusį ir tik XVI a. pasibaigusį dalies Kijevo Rusios žemių įsitraukimą į LDK ir su tuo susijusią stačiatikių integraciją į pagonišką, o vėliau – į katalikišką visuomenę, sunku aprašyti trumpai. Paprasčiausia šį sudėtingą procesą suvokti žvelgiant į tris kertinius istorijos taškus.

Vilniaus kankinių istorija liudija sunkius pagonių ir stačiatikių santykius XIII-XIV a. Lietuvos valstybėje. Horodlės privilegija patvirtina katalikiškos Lietuvos įtarumą stačiatikių atžvilgiu didėjant politinei grėsmei iš Maskvos. Konstantino Ostrogiškio biografija demonstruoja pačių stačiatikių pasirinktą ištikimybę LDK, kuri galiausiai pakeitė viso krikščionių pasaulio paveikslą.

Trys Vilniaus kankiniai

Apie 1347 metus buvo nužudyti trys tuomečio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai: Antanas, Jonas ir Eustatijas. Visi – slapti stačiatikiai, nesutikę laikytis pagoniško dvaro papročių. Kankinystės aprašymuose pasakojama, kad Antanas ir Jonas per pasninką atsisakė valgyti kunigaikščio puotoje patiektą mėsą. Jie buvo pakarti, o Eustatijas, apie kurį sužinota vėliau, dar ir kankintas.

Istorikas Darius Baronas tvirtina, kad kankinių žūtį lėmė ir jų artimas ryšys su valdovu: „Ankstyvaisiais viduramžiais žinoma pavyzdžių, kai krikščionys, atsisakę valgyti pagonių patiektos mėsos, tapdavo kankiniais. Analogiškos situacijos galėjo susidaryti ir pagoniškoje Lietuvoje, bet tam reikėjo ypatingų sąlygų. Viena tokių – būsimų kankinių artumas valdovui. Artimiausiai aplinkai būdingas iš kariaunos etoso paveldėtas lojalumas valdovui leido Algirdui ir jo žmonėms griebtis smurto prieš šiuos krikščionis, kurie ne visada prisitaikydavo prie savo grupėje privalomų papročių.“

Iškart po mirties trys Vilniaus kankiniai pradėti garbinti vietos stačiatikių, o XIV a. pabaigoje jų palaikų dalys nugabentos į Konstantinopolį. Žūties vietoje pastatyta medinė, vėliau – mūrinė, tikėtina, Švč. Trejybės cerkvė. XIX a. atrasti kankinių palaikai tapo svarbiausia Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės relikvija, gausiai lankoma maldininkų.

Konstantinas Ostrogiškis buvo lūžio figūra ir LDK politikoje, ir Lietuvos stačiatikių gyvenime. / BNS nuotrauka

Ši istorija gana ryškiai iliustruoja stačiatikių ir pagonių santykius ankstyvojoje, XIII-XIV a., Lietuvos valstybėje. Kaip pabrėžia D. Baronas, to meto Lietuva ir Maskvos kunigaikštystė varžėsi tarpusavyje siekdamos užvaldyti nusilpusios Kijevo Rusios žemes. Šios stačiatikių žemės ir tapo Rytų krikščionybės, kurią LDK valdovai pripažino, bet siekė griežtai kontroliuoti, šaltiniu.

„Stačiatikybė neabejojamai plito pagoniškojoje Lietuvoje, tačiau palietė tik palyginti nedidelę lietuvių dalį. Lietuvių bajorija valstybėje buvo išlaikiusi dominuojančią poziciją ir jos dauguma iki pat Lietuvos krikšto buvo pagonys“, – rašė D. Baronas.

Pasak istoriko, lietuvių kunigaikščių diplomatija užimant Rusios žemes ir per krikštą įsitvirtinant jų valdžioje reiškė ir tų kunigaikščių prisitaikymą prie vietos papročių, iš esmės – virsmą rusais. „Lietuvių kunigaikščiai pradėdavo niekuo nesiskirti nuo ankstesnių rusų kunigaikščių. Tačiau tai buvo tik pirmas žingsnis, jokiu būdu negarantavęs rusų žemių politinės integracijos į LDK, nes lietuvių kunigaikščių „natūralizacija“ juos veikiau darė vietinių interesų reiškėjais, todėl santykių su centru problema buvo aktuali ir toliau“, – aiškino D. Baronas.

Stačiatikiais virtę kunigaikščiai savitai izoliuodavosi nuo tikrojo – pagoniškojo – LDK elito. „Kunigaikščiai, tapę stačiatikiais, pasidarydavo, jei taip galima pasakyti, „antrarūšiai“. Šis jau pagoniškosios Lietuvos laikais egzistavęs atskirumas, kad ir kiek buvo akytas bei leido stačiatikybei savaime plisti iš apačios, vis dėlto buvo išeities taškas tai perskyrai, kuri ėmė formuotis lietuviams priėmus katalikybę“, – sakė istorikas.

Atsižvelgiant į tokį kontekstą nesunku suprasti tik iš pirmo žvilgsnio prieštaringą trijų Vilniaus kankinių istoriją. Nors didysis kunigaikštis toleravo stačiatikybę net savo šeimoje, jis negalėjo atleisti dvariškių neištikimybės dominuojančioms elito pažiūroms. Tačiau tai netrukdė Algirdui sumaniai naudotis jų šlove stačiatikių pasaulyje: valdovo sūnūs dalyvavo laidotuvėse, o kunigaikštis prisidėjo prie pirmosios cerkvės kankinių garbei statybos.

Didžiausia Konstantino Ostrogiškio pergalė - 1514 metų Oršos mūšis. / BNS nuotrauka

Horodlės privilegija

Kitokį stačiatikių padėties LDK vaizdą atveria 1413 metais Jogailos ir Vytauto paskelbta Horodlės privilegija. Po Lietuvos krikšto ir Žalgirio mūšio surinktame visuotiniame Horodlės seime valdovai patvirtino dar 1385 metais Krėvoje sudarytą Lietuvos ir Lenkijos karūnos uniją ir kartu suteikė naujų teisių Lietuvos bajorams.

Istoriko Dariaus Kuolio nuomone, Horodlės privilegija reiškė Lietuvos politinės tautos formavimosi pradžią: „Horodlės privilegija liudija vykstantį Lietuvos valstybinio gyvenimo lūžį – viešojon erdvėn iškylančią Lietuvos politinę tautą, kurios valia jau aiškiai reiškiama ir valdovų pripažįstama. Horodlės aktas teigia Lietuvos politinę tautą egzistavus jau Krėvos sutarties laikais ir aiškina Lietuvos bei Lenkijos susijungimą ne kaip vienasmenį Lietuvos valdovo įsipareigojimą, bet kaip lietuvių politinės bendruomenės ir valdovo bendros valios išraišką.“

Tačiau drauge jis pripažįsta, jog toje naujoje politinėje tautoje stačiatikiams buvo numatyta žemesnio rango padėtis. „Horodlės privilegija, pirmąsyk įteisinusi aukščiausias Lietuvos valstybės pareigybes – Vilniaus, Trakų ir kitų vietų vaivadas bei kaštelionus, nurodžiusi, kad jas gali užimti tik katalikų tikėjimo išpažinėjai, šventosios Romos bažnyčios pavaldiniai“, – rašė D. Kuolys.

Šie Horodlės privilegijos teiginiai visų pirma patvirtino galutinį Lietuvos valstybės posūkį į lotynišką ir katalikišką pasaulį, atmesdami tai, kas bizantiška ir ortodoksiška. Bet kartu tie procesai liudijo ir nuolat didėjančią įtampą tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės. D. Baronas siūlė Horodlės apribojimus laikyti saugikliais nuo Maskvos politinės įtakos. „Juos reikėtų vertinti kaip tam tikrus saugiklius nuo nepageidaujamų promaskvietiškų tendencijų. Panašiai reikėtų vertinti ir iki šiol nepakankamai ištirtą klausimą dėl draudimo statyti stačiatikių bažnyčias tikrojoje Lietuvoje. Galima pažymėti, kad cerkvių statymas prilygo stačiatikybės platinimui, ir jeigu toks stačiatikybės platinimas reikštų ir Maskvos politinės įtakos didėjimą, nuo to buvo numatytos apsaugos priemonės“, – dėstė istorikas.

Nepaisydami tokio LDK valdovų įtarumo, o gal kaip tik jo paskatinti, vietos stačiatikiai deklaravo savo ištikimybę lietuviškai katalikiškai valstybei. 1428 metais Smolensko vyskupui Gerasimui, netrukus tapusiam Kijevo ir Visos Rusios metropolitu, leidus buvo sukurtas „Vytauto pagyrimas“ – tvirto lojalumo valdovui demonstracija.

Vėlesniais metais, kaip teigė D. Baronas, LDK stačiatikių politinis atsiskyrimas nuo Maskvos tik stiprėjo: „XV a. antrojoje pusėje įvyko didysis buvusios senosios Rusios pasidalijimas į lietuvišką ir maskvietišką dalis. Dar trumpojo Lietuvos metraščių sąvado autorius save suvokia kaip vienos iš Rusios provincijų gyventoją, o jau XVI a. pradžioje sukurtas platesnis Lietuvos metraščių sąvadas reprezentuoja kokybiškai kitą sampratą, įtvirtinančią LDK atskirumą nuo Rusijos.“

Šis stačiatikių pasaulio pasidalijimas pasiekė kulminaciją prasidėjus LDK ir Maskvos kunigaikštystės karams.

Konstantinas Ostrogiškis

Konstantinas Ostrogiškis buvo lūžio figūra ir LDK politikoje, ir Lietuvos stačiatikių gyvenime. XV a. viduryje Ostrogo pilyje užaugęs kunigaikštis nuo jaunystės pasižymėjo kare ir pelnė valdovo Aleksandro Jogailaičio pasitikėjimą. Šie santykiai buvo tokie tvirti, kad stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis 1497 metais tapo pirmuoju Didžiuoju etmonu – vyriausiuoju karo vadu. Jis taip pat turėjo išimtinę teisę būtų aukščiausių LDK didikų susirinkimo – Ponų Tarybos – nariu.

Konstantinas Ostrogiškis, nors buvo kilęs iš Rusios žemių, labiausiai pasižymėjo per karus su Maskvos kunigaikštyste. Jo sėkmė buvo permaininga, Didysis etmonas matė ne vien pergalių, bet ir pralaimėjimų. Tačiau nesėkmės nė kiek nesumenkino didiko įtakos.

Istorikai Alfredas Bumblauskas ir Genutė Kirkienė rašė: „Išskirtinį Konstantino Ostrogiškio vaidmenį rodė net pralaimėjimai. 1500 metų liepos 14 dienos mūšyje ties Dniepro intaku Vedroša (Smolensko žemėje) jis pateko į Maskvos nelaisvę ir ten buvo septynerius metus. Nors kunigaikštį viliojo Maskvos valdovai – tiek Ivanas III, tiek šį pakeitęs Vasilijus III, jis nepasidavė. Kilęs iš Ukrainos žemių, genealogiškai kildinamas iš Riurikaičių, visą gyvenimą ištikimas stačiatikybei Konstantinas Ostrogiškis kaip niekas kitas būtų tikęs Rusios „žemių rinkimo“ politikai, bet jis tuo nesusiviliojo, o 1507 metais net pabėgo iš nelaisvės į LDK ir taip parodė, kas yra jo tikroji tėvynė.“

Didžiausia Konstantino Ostrogiškio pergalė – 1514 metų Oršos mūšis. Po šio visą karo eigą pakeitusio mūšio triumfuojantis Didysis etmonas iškilmingai sutiktas Vilniuje. Jau kitas valdovas – Žygimantas Senasis – dar kartą patvirtino išimtinę stačiatikių kunigaikščio padėtį paskirdamas jį Trakų vaivada.

Savo įtaka valdovo dvare Konstantinas Ostrogiškis naudojosi stiprindamas ir gerindamas LDK stačiatikių padėtį. Nors vis dar galiojo draudimas statyti naujas cerkves, jam išimties tvarka leista pastatyti mūrines Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus šventoves. Tai buvo abiejų – valdovo ir karvedžio – padėka Dievui už reikšmingą Oršos pergalę.

Konstantino Ostrogiškio biografija puikiai iliustruoja galutinę XV-XVI a. LDK stačiatikių integraciją. Įtampai tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės didėjant, konfliktui aštrėjant, lietuviškosios Rusios aukštuomenė vis tvirčiau rinkosi LDK, nepaisydama nei valdovo kitatikystės, nei stačiatikiams taikomų apribojimų.

Galutinis šio suartėjimo taškas buvo pasiektas 1596 metų Brastos bažnytinėje unijoje. Dauguma Lenkijos ir Lietuvos valstybės stačiatikių pripažino Romos popiežiaus valdžią ir taip pradėjo naują krikščionybės istorijos etapą – Rytų apeigų katalikų „unitų“ Bažnyčią.