Įspūdingoji neapsisprendusio ruso dezertyro istorija. II dalis
Is­to­ri­ja iš pa­sku­ti­nio kar­to, kai Mask­vos šni­pai gra­si­no Va­šing­to­nui – ir pa­mo­kos, ku­rias pa­mir­šo­me, pub­li­kuo­ta lei­di­ny­je „Was­hing­to­nian“. LŽ skai­ty­to­jams – an­tra­sis teks­tas apie KGB šni­pą, pa­bė­gu­sį į Jung­ti­nes Vals­ti­jas ir per­bė­gu­sį at­gal.

Pirmąjį tekstą galite rasti čia.

Nenorėdami prarasti tokio bendradarbio, kaip Vitalijus Jurčenka, amerikiečiai sukurpė dar keistesnį planą: poros savaičių trukmės kelionė su vyriška kompanija po Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarius. Iš Vašingtono į Finiksą nuskrido šeši vyrai – CŽV Colinas Thompsonas, Michaelas Rochfordas ir dar vienas FTB agentas, du sargybiniai bei pats Vitalijus Jurčenka. Mintis buvo paprasta – ištraukti Vitalijų Jurčenką iš slaptavietės rutinos į atvirą erdvę, jį prablaškyti, pakeliauti po šalį ir, esant poreikiui, surasti jam moterį. Miltonas Beardenas vienam iš sargybinių net pasakė: „jei šitas vyras nori moters, po galais, suraskit jam moterį.“

Tokio aukšto lygio KGB pareigūnai, turintys būti patikimiausiais Sovietų Sąjungos visuomenės žmonėmis, dezertyruoti paprasčiausiai negalėjo. Tokios informacijos paplitimas būtų tapęs propagandine tragedija.

Tarp vyrų užsimezgė nuoširdi draugystė. Finikse jie išsinuomojo dvi mašinas ir apsirengę civiliais drabužiais iškeliavo į šiaurę. Nors Vitalijus Jurčenka ir neatrodė kaip tikras amerikietis, tačiau pakankamai gerai įsimaišė, bent jau iki kol kavinėse užsisakant maistą neišlįsdavo rusiškas akcentas.

Amerikiečiai rusą nusivežė į įspūdingus Hopi rezervate esančius senovinio indėnų miesto griuvėsius, tūkstančio metų senumo urvus, išskaptuotus kalnuose; taip pat – pristatė jam golfo žaidimą. Jie nukeliavo ir į Didįjį Kanjoną, sužavėjusį Vitalijų Jurčenką („jis vis sakė – „Mes taip pat turime puikių vietų, bet visos yra suniokotos“, – prisimena Colinas Thompsonas), ir šiaurėn per raudonas akmenų formacijas Jutoje. Ten Vitalijus Jurčenka pasiėmė saują akmenų ir visus išdalino amerikiečiams kaip dovanas, sakydamas, kad tai reiškia, jog jie visi – tos pačios komandos nariai.

Amerikiečiai rusą taip pat nusivežė į Las Vegasą ir net pasiūlė užsakyti jam prostitutę iš Mabelio viešnamio, legalaus bordelio. Jurčenka atsisakė, jam kur kas įdomesne pasirodė mormonų religija – apie ją, papročius ir šventoves jis buvo girdėjęs jau anksčiau. Amerikiečiai jį nuvežė į mormonų šventyklą Sent Džordže, Jutoje. „Manau, kad jam reikėjo ko nors, už ko galėtų laikytis, – sakė Colinas Thompsonas. – Jis nežinojo, ką norėtų daryti. Jis mėgino tai išsiaiškinti.“

Kelionei einant į pabaigą amerikiečiams buvo pranešta, kad keli žvalgybininkai skrido prie Pauelo tvenkinio, netoli Huverio užtvankos. Jiems reikėjo pasikalbėti su Vitalijumi Jurčenka apie NSA šnipą. Vyrai nusivedė dezertyrą prie Pauelo tvenkinio, kur jam buvo parodytos įtariamųjų nuotraukos. Rusas pirštu parodė į 44 metų buvusio NSA kompiuterių analitiko Ronaldo Peltono paveikslėlį. Sekantį mėnesį Robertas Peltonas buvo suimtas, o kiek vėliau – nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau 2015 metais buvo paleistas.

Roberto Peltono demaskavimas amerikiečiams virto pakilimo momentu: ilgos pokalbių ir tyrimų savaitės atsipirko, antrasis KGB šnipas buvo sėkmingai atpažintas ir neutralizuotas. Tačiau Vitalijui Jurčenkai tai reiškė kai ką kito. Jam buvo pranešta, kad gali tekti dalyvauti teisme, taigi viešumoje atsiskleisti kaip KGB išdavikui. Grupei grįžus į Virdžiniją, Miltonas Beardenas Vitalijui Jurčenkai pateikė dar naujienų: CŽv gydytojai nustatė, kad už vyro skrandžio skausmus kaltinti reikia ne vėžį, bet nedidelį žarnyno sutrikimą, kurį galima išgydyti. KGB dezertyras atrodė sužlugdytas.

„Jo požiūris buvo rusiškai fatalistinis: ak, aš greitai mirsiu, tad prieš mirtį sudėliosiu viską pasaulyje į savo vietas, – sakė Michaelas Rochfordas. – Supratęs nemirsiąs jis pagalvojo – o, velnias.“

Vienas iš aukščiausio rango Sovietų Sąjungos šnipų Šaltojo karo metais buvo Olegas Kaluginas, KGB generolas majoras, jauniausias tokį rangą kada nors pelnęs rusas. Pasiekęs karjeros aukštumas Olegas Kaluginas vadovavo Sovietų Sąjungos kontražvalgyboms operacijoms visame pasaulyje ir propagandos kampanijai prieš Jungtines Valstijas. Tarp šimtų jo darbuotojų devintojo dešimtmečio pradžioje buvo ir tuomet dar nepatyręs pareigūnas Vladimiras Putinas. „Visiškai nepastebimas, – apie jauną Vladimirą Putiną teigė Olegas Kaluginas. – Jis buvo visiškai neišskirtinis ir neįdomus.“

Vitalijus Jurčenka /Ekrano nuotrauka

Šiandien aštuntą dešimtmetį perkopęs Olegas Kaluginas yra JAV pilietis ir Tarptautinio Vašingtone esančio šnipų muziejaus patarėjas. 1995 metais Jungtinėse Valstijose jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Vyras dabartinį Rusijos prezidentą yra pavadinęs karo nusikaltėliu; jam nesant Rusijojs, jis buvo teisiamas už išdavystę.

„Visa tai nutiko prieš tiek daug metų, bet dėl kažkokios priežasties Vitalijus Jurčenka man nepatiko,“ – buvęs KGB šnipas prisiminę visus anuometinius įvykius.

Apie Vitalijaus Jurčenkos išdavystę Olegas Kaluginas sužinojo būdamas Sankt Peterburge. Tai kaip bomba paveikė visą KGB. Tokio aukšto lygio KGB pareigūnai, turintys būti patikimiausiais Sovietų Sąjungos visuomenės žmonėmis, dezertyruoti paprasčiausiai negalėjo. Tokios informacijos paplitimas būtų tapęs propagandine tragedija. Olegas Kaluginas teigia, kad tai buvo aukščiausio lygio problema, žinoma, nepaisant paties fakto, kad Vitalijus Jurčenka priešams tiesiog pylė paslaptis.

KGB nereikėjo spėlioti, ką Vitalijus Jurčenka atskleidė amerikiečiams. Sovietai žinojo tai, ko nežinojo amerikiečiai. Nors dviejų šnipų išdavystės jau buvo išaiškintos, KGB sugebėjo rekrūtuoti du naujus šnipus Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūrų viduje. Vienas iš jų buvo Aldrichas Amesas, tas pats, kuris pasitiko Vitalijų Jurčenką Andrew oro pajėgų bazėje. Kitas šnipas buvo Robertas Hanssenas. KGB turėjo savo akis ir ausis net Virdžinijos slaptavietėje. Amerikiečiams to nenutuokiant, slaptavietė buvo sukompromituota.

Tai nereiškė, kad Sovietų Sąjunga turėjo tiesioginę prieigą prie Vitalijaus Jurčenkos. Pulkininkas buvo prižiūrimas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Akivaizdu, kad jis buvo ten, kur pats norėjo būti. Jį pagrobti būtų buvę neįmanoma. Jei jis kada ir būtų panorėjęs sugrįžti į sovietų rankas, jam būtų tekę su jais susitikti pusiaukelėje.

1985 metų spalio 31 dieną, praėjus trims mėnesiams po atvykimo į Jungtines Valstijas, Vitalijus Jurčenka kartu su savo CŽV psichologu nuvyko pasižiūrėti Helouvyno parado Džordžtaune. Šis savo kolegų apie tai neinformavo. Po poros dienų, lapkričio 2 dieną, Vitalijus Jurčenka įkalbėjo jauną, nepatyrusį jį saugojusį CŽV sargybinį jį nuvežti apsipirkti į prekybos centrą. Su savimi dezertyras pasiėmė kelis tūkstančius dolerių, kuriuos iš CŽV gavo kaip dienpinigius. Parduotuvėje vyras nusipirko naują kepurę ir peiliuką, kad apsiskustų savo ūsus. Po skambučio taksofonu, jis pasiūlė sargui kartu su juo nuvykti į Džordžtauną pavalgyti prancūziškame restorane „Au Pied de Cochon“, esančiame Viskonsino aveniu.

Tai buvo šalta, lietinga šeštadienio popietė. Sargas užsisakė sriubos ir omarą. Vitalijus Jurčenka paklausė, ar Amerika šaudo mėginančius bėgti dezertyrus. Sargybinis pasakė, kad ne, Amerika su dezertyrais taip nesielgia. Vitalijus Jurčenka atsistojo nuo stalo. „Dabar aš išeinu, – jis pasakė. – Jei dar pasimatysime – iki. Jei negrįšiu – tai ne tavo kaltė.“

Nors kontražvalgybos vadas žinojo, kad Vitalijus Jurčenka išdavė Sovietų Sąjungą, nusprendė pritarti dezertyro istorijai.

Vitalijus Jurčenka išėjo iš restorano. CŽV sargas jo nesekė.

Vitalijus Jurčenka Viskonsino aveniu ėjo 20 minučių iki naujojo Sovietų Sąjungos ambasados pastato. Skambutis iš taksofono buvo skirtas naujajai ambasadai. Ten jį pasitiko Viktoras Čerkasinas, KGB kontražvalgybos vadas, žmogus, nusamdęs Aldrichą Amesą ir Robertą Hansseną.

Maladec!“ – Vitalijui Jurčenkai pasakė Viktoras Čerkasinas. Vitalijus Jurčenka teigė nežinąs, kaip jis atsirado Jungtinėse Valstijose. Jis sakė, kad „tie niekšai“ jį pagrobė Romoje ir atitempė čia.

Viktoras Čerkasinas žinojo, kad Vitalijus Jurčenka meluoja, nes Amerikos žvalgybos viduje esantys KGB šnipai, jam nuolat pateikinėjo ataskaitas iš apklausų. Nors kontražvalgybos vadas žinojo, kad Vitalijus Jurčenka išdavė Sovietų Sąjungą, nusprendė pritarti dezertyro istorijai.

„Jurčenka grįžo, tačiau mes nežinojome, kaip jis elgsis, – teigė Viktoras Čerkasinas. – Galbūt jis norės po kelių dienų grįžti pas savo draugelius amerikiečius. Mūsų tikslas buvo užtikrinti, kad jis nepabėgtų prieš grąžinant į Maskvą taip greitai, kaip tik įmanoma. Tai reiškė apsimestinį didelį mūsų džiaugsmą, regint sūnų paklydėlį grįžus namo, tačiau tuo pat metu apstatinėjome jį sargybiniais, idant vėl neišsmuktų.“

Tą popietę kai Vitalijus Jurčenka išėjo iš „Au Pied de Cochon“, Colinas Thompsonas jau buvo pasirengęs eiti į pasimatymą, tačiau suskambo jo telefonas. Tai buvo jaunasis Vitalijaus Jurčenkos sargybinis. Jis pasakė nežinąs, kur dingo rusas. Colinas Thompsonas paskambino į FTB, tada skambučių susilaukė Miltonas Beardenas ir Michaelas Rochfordas ir gana greitai Džordžtaune prasidėjo šešias – aštuonias valandas trukusios paieškos lietuje, kol apie trečią ryto vyrai pasidavė.

Vėliau vyrai Vitalijų Jurčenką pamatė tik per televizoriaus ekranus.

Tęsinys – jau netrukus.