Holokausto bei tremties patirtis įveikdavo žydų ir lietuvių žmogiški ryšiai
Lie­tu­vą oku­pa­vę so­vie­tai trė­mė ne tik lie­tu­vius. Trem­tys bu­vo dau­gia­tau­tės. To­li nuo na­mų bei gim­to­jo kraš­to at­si­dū­rė ir apie 18 tūkst. žy­dų. „Žy­dų trem­ti­nių bu­vo be­veik kiek­vie­na­me va­go­ne“, – sa­kė is­to­ri­kė ir po­li­to­lo­gė prof. Vio­le­ta Da­vo­liū­tė. Ji pa­sa­ko­jo, kad trem­ty­je žy­dai ir lie­tu­viai bi­čiu­lia­vo­si, mez­gė mei­lės ry­šius, kū­rė šei­mas. Nors to­ta­li­ta­ri­nės sis­te­mos sie­kia de­mo­ni­zuo­ti, su­pju­dy­ti skir­tin­gų et­ni­nių ta­pa­ty­bių at­sto­vus, vis dėl­to pa­vyk­da­vo iš­lai­ky­ti žmo­giš­kus ry­šius. Ho­lo­kaus­to bei trem­ties pa­tir­tis įveik­da­vo bū­tent žy­dų ir lie­tu­vių žmo­giš­ki ryšiai

Tarptautinę moterų solidarumo dienos išvakarėse Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo kalbama apie Lietuvos žydų moteris prieš totalitarinius režimus. Istorikė ir politologė prof. Violeta Davoliūtė pasakojo tema „Lietuvos žydės sovietinėje tremtyje: istorija, atmintis, palikimas“ apie 1941 metų tremtinius pagal savo atliktą tyrimą.

Mokslininkės teigimu, žydai priklausė ypatingos patirties tremtinių grupei, nes „ši grupė išslydo ir didžiųjų istorinių pasakojimų ir tyrimų laukų“.

„Vakaruose ilgą laiką buvo paradigminis pasakojimas gėrio laimėjimo prieš blogį. Pasakojimas apie tremtinių grupes komplikuotų, to niekas nenorėjo“, – aiškino V. Davoliūtė.

Todėl sovietmečio žydų tremtiniai būdavo nustumiami į paraštes, mažai reprezentuoti muziejuose, parodose, dokumentinėje medžiagoje, filmuose. Profesorė pasakė pavyzdį: Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ pagrindu sukurtas filmas „Pelenai sniege“ („Ashes in the Snow“) apie tremtį, siužeto įkvėpimu netiesiogiai buvo tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, bet filme ten nematyti nė vieno žydo, nors liudijimų ir tekstų apie tai pakanka. „Ta patirtis tarsi dingsta“, – sakė profesorė.

Įdomu tai, kad viena iš profesorės tyrinėtų žmonių – žydė Liuba Segalytė ir lietuvė D. Grinkevičiūtė būdamos tremtyje bičiuliavosi.

Violeta Davoliūtė. / lzb.lt nuotrauka

Specialiose gyvenvietėse tremtyje – 70 proc. moterų ir vaikų

„Kai kalbama apie kančią, galvojant apie moteris prieš totalitarinius režimus, iškart kyla klausimas apie individą, asmenybę ir totalitarinį režimą, ką iš tikrųjų reiškia išgyventi asmeniui totalitarinės sistemos sąlygomis, ką reiškia tokiai sistemai priešintis?“ – kalbėjo V. Davoliūtė.

„Vienintelis būdas priešintis yra keisti totalitarinę sistemą per bendruomeninius ir asmeninius santykius“, – teigė profesorė.

Anot profesorės, derėtų prisiminti, kad dauguma ištremtųjų, atsidūrusių vadinamose specgyvenvietėse, o tai ne tas pats, kas lageriai, buvo moterys ir vaikai – apie 70 proc. O jų prižiūrėtojai, sargai, administracijos darbuotojai – daugiausia vyrai.

„Tai sukuria tam tikrą socialinę terpę, kurią verta tyrinėti, – teigė mokslininkė. – Ta terpė turi savo specifiką, išgyvenimo strategiją. Tai įdomus ir mažai ištirtas laukas.“

V. Davoliūtė atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą – ypač pastarąjį dešimtmetį akcentuojama tai, kad ištirtos mikroistorijų patirtys kelia labai svarbius klausimus apie makrokontekstus, apie tai, kaip veikė totalitariniai režimai, kaip susiję asmuo ir sistema, kaip tą sistemą transformuoti iš vidaus, prie jos prisitaikyti, kaip ji keičia tapatybę. Pasak istorikės, tyrinėta žmonių grupė atskleidė daug įdomių, unikalių sąveikų.

V. Davoliūtė pasakojo konkrečių istorijų, pavyzdžių apie 1941 metų sovietų tremtines žydes, kurioms pavyko išgyventi, jos iki šiol gyvena.

Prūsakaitės, 1948 metai, Oljokminsk, Jakutija. / Violetos Davoliūtės archyvo nuotrauka

Iš tremties grįždavo į kitokią Lietuvą

Eta Einhornaitė – anykštietė. Vyras Danielius Einhornas buvo Nepriklausomybės karių savanorių Anykščių poskyrio vadovas. Sovietams okupavus Lietuvą, ši šeima buvo ištremta.

V. Davoliūtė apie žydų tremtinių šeimos istoriją kalbino Goldą Einhornaitę, ji – viena iš keturių Einhornų vaikų. Šeima buvo ištremta su visais vaikais. Vienas kelyje į tremtį mirė. Šeima turėjo palikti mažylio kūnelį, tai buvo tragedija, nes kūdikio nebuvo leista net palaidoti.

„Dėl žmonių atsparumo prieš totalitarinius režimus norėčiau akcentuoti kai kuriuos man įstrigusius dalykus, – sakė istorikė ir politologė. – Golda, kalbėjusi lietuvių ir jidiš kalbomis, sovietinėje tremtyje tapo Olga, tarsi visai kitos terpės kultūriniu produktu. Parvažiavusi į Lietuvą, iš žmogaus su šaknimis virto paribių žmogumi. Nebegalėjo prisitaikyti, įsikurti didžiuosiuose miestuose, grįžti į savo gimtinę, nes ten buvo viskas sunaikinta.“

V. Davoliūtės teigimu, kai žydai iš tremties grįždavo į Lietuvą, jie patirdavo, kad nieko savo nebeliko, viskas buvo sunaikinta per genocidą.

Žydų ir lietuvių draugystė tremtyje

Pasakodama apie Segalių iš Utenos šeimą, V. Davoliūtė sakė, kad šeimoje buvo keturi vaikai. Dvi vyresnės seserys žuvo Lietuvoje, aplinkybės nežinomos. Jauniausia šeimos narė Liuba Segalytė (Segal) su broliu atsidūrė tremtyje Trofimoske Sibire. L. Segalytė ir D. Grinkevičiūtė buvo draugės, netgi gyveno viename barake.

Seserys Perla ir Sara Prūsakaitės. / Violetos Davoliūtės archyvo nuotauka

Dar viena iš mokslininkės trumpai pristatytų istorijų – seserų Saros ir Perlos Prusakaičių. Viena jų dabar gyvena Lietuvoje, kita – Izraelyje.

„Šių seserų istorija yra įspūdinga tuo, kad ir vienos, ir kitos, taip pat kitų tremtinių, kurie reflektavo savo patirtis, atveju, buvo sąmoningas nenoras pasiduoti totalitarinių sistemų impulsui supriešinti, sukiršinti etnines bendruomenes, klasiniu principu ir taip toliau, kitaip tariant, bandyti demonizuoti kitą žmogų“, – teigė V. Davoliūtė.

Žydė Sara tremtyje ištekėjo už lietuvio Mečislavo Radžiūno. „Tai nepaprastai graži meilės istorija, manau, būtų puikus siužetas filmui, – sakė profesorė. – Jiedu susipažino tremtyje. Artimieji ir aplinkiniai nuolat sakė: čia yra tremtis, čia tarsi kitoks pasaulis, tai nėra tikrasis gyvenimas. Tvirtino, kad kai grįš į tikrąjį gyvenimą, bus problemų dėl skirtingų etninių tapatybių, dėl Holokausto patirties. Nepaisant to, Saros ir Mečislavo meilės istorija truko apie 50 metų, tiek pora išgyveno kartu.“

Sara Prūsakaitė ir Mečislovas Radžiūnas. / genocid.lt nuotrauka

V. Davoliūtė pažymėjo, kad daugelį tokių aspektų nugali žmogiškieji ryšiai. „Tai tik viena istorija. Tačiau tokių tarpetninių, tarpkultūrinių pavyzdžių yra daug“, – tvirtino istorikė ir politologė.

Pasak V. Davoliūtės, viena iš etinių bei moralinių pamokų, iš kurių galima išvadas, yra žmogaus gebėjimas neleisti totalitarinei sistemai įsiskverbti į savo vidų. Mat vienas iš pagrindinių totalitarinės sistemos blogio reiškinių yra tas, kad siekiama sunaikinti asmens žmogiškumą ir paversti jį visišku sistemos sraigteliu.

„Vienintelis būdas priešintis – tai keisti totalitarinę sistemą per bendruomeninius ir asmeninius santykius“, – teigė profesorė. – Tokios dramatiškos patirtys nepaprastai įkvepia.“