Gestapas ir NKVD: bendra nacistų ir čekistų veikla
„Ir ges­ta­pas, ir NKVD bu­vo ins­tru­men­tai ti­ro­niš­kų des­po­tų ran­ko­se“, – tei­gė vo­kie­čių is­to­ri­kas Vil­hel­mas Men­sin­gas. Jis iš­lei­do kny­gą, o vė­liau su­kū­rė sve­tai­nę, skir­tą vo­kie­čiams, emig­ra­vu­siems iš Vo­kie­ti­jos į So­vie­tų Są­jun­gą ir ta­pu­siems abie­jų žiau­rių re­ži­mų au­ko­mis.

Berlyno Dernburgstrasse tarp kitų atminimo ženklų yra žalvario plokštelė, kurioje išgraviruota keletas datų. Ji pritvirtinta toje vietoje, kurioje iki karo buvo verslininko Makso Cukerio namas. Kai į valdžią atėjo Hitleris, M. Cukeris nusprendė emigruoti iš Vokietijos ir persikėlė pas Sovietų Sąjungoje gyvenusį sūnų. Šis sprendimas pasirodė lemtingas. 1937 metais M. Cukeris buvo apkaltintas šnipinėjimu ir areštuotas NKVD, o 1939 metais, po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, deportuotas į nacistinę Vokietiją. Prie sienos jį pasitiko gestapininkai. Kaip žydą ir kilusį iš Lenkijos, M. Cukerį nusiuntė į Varšuvos getą. 1941 metų spalio 23 dieną geto gatvėje jį mirtinai sumušė esesininkai.

Dokumentai, neseniai rasti Ukrainos SSR KGB archyvuose, kurie buvo atverti po 2014 metų revoliucijos, liudija apie tai, kad NKVD gestapui perduodavo bėglius iš Vokietijos, ieškojusius išsigelbėjimo nuo Hitlerio.

1938 metų sausio 5 diena datuotas protokolas buvo pasirašytas liaudies komisaro Ježovo ir prokuroro Višinskio. Dokumente išvardyti 45 Vokietijos, Austrijos ir kitų šalių piliečiai, pagal nuosprendį išsiunčiami iš Sovietų Sąjungos.

Stalinas siuntė atgal pas Hitlerį

Po to, kai Stalinas ir Hitleris 1939 metais tapo sąjungininkais, prasidėjo pabėgėlių išdavimo srautas. Iki 1941 metų NKVD į Vokietiją perkėlė šimtus žmonių. Dauguma jų buvo Hitlerio sunaikintos Komunistų partijos nariai. Komunistus ir žydus, Sovietų Sąjungoje ieškojusius išsigelbėjimo nuo nacizmo, Stalinas siuntė atgal į Vokietiją pas Hitlerį.

Vokietijos komunistų partijos ir Reichstago deputatas Chaincas Noimanas ir jo žmona Margareta 1935 metais buvo išsiųsti iš nacistinės Vokietijos ir nuvyko į Sovietų Sąjungą. 1937 metais NKVD Ch. Noimaną areštavo ir sušaudė. Jo žmona, kaip „pavojingas visuomenei elementas“, 1938 metais buvo nuteista 5 metams tremties lageryje ir išsiųsta į Karagandą. 1940 metais ją deportavo į Vokietiją. Apie tai Margareta Buber-Noiman pasakojo savo memuaruose „Tarp dviejų diktatorių“. Moteris buvo uždaryta Ravensbriuko konclageryje, kuriame jai stebuklingu būdu pavyko išgyventi.

Komunistus ir žydus, Sovietų Sąjungoje ieškojusius išsigelbėjimo nuo nacizmo, Stalinas siuntė atgal į Vokietiją pas Hitlerį.

Ernstas Fabischas buvo Vokietijos komunistų partijos jaunimo organizacijos narys. Vėliau tapo vienu iš antifašistinio pasipriešinimo lyderių. Gestapas buvo išdavęs arešto orderį, bet E. Fabischui pavyko pabėgti į Čekoslovakiją, vėliau – į Sovietų Sąjungą. Jis dirbo elektrinės statybose Stalinske (Novokuznecke) ir Pamaskvėje.

1937 metų balandį E. Fabischas buvo NKVD areštuotas ir penkis mėnesius praleido kalėjimuose, o 1937 metų sausį buvo deportuotas į Vokietiją. Prie sienos jį areštavo gestapas. E. Fabischas kalėjime susirgo tuberkulioze. Po penkerių kalėjimo metų 1943-iaisiais jis buvo nužudytas Osvencimo konclageryje.

Sovietai apgaudinėjo vokiečius

Vokiečių istorikas Vilhelmas Mensingas sukūrė interneto svetainę „NKVD ir gestapas“, skirtą vokiečiams, bėgusiems nuo Hitlerio ir suimtiems Sovietų Sąjungoje, tada išsiųstiems į Gulagą, nubaustiems mirtimi arba išduotiems nacistams.

Knygoje „Iš Rūro į Gulagą“ istorikas pasakoja apie vokiečių darbininkus, tapusius Stalino aukomis. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Rūro anglies baseino laikraščiuose buvo publikuotas skelbimas, kviečiantis dirbti sovietų treste „Sojuzugol“, buvo žadamos pasakiškos algos. Šachtininkas Fritzas Baltesas 1931 metais sudarė sutartį ir išvyko dirbti Kalinino vardo šachtoje Kizelyje. 1937 metų spalį jis buvo areštuotas, mušamas. Čekistams reikėjo išgalvoti sąmokslą. Tad dar vieno vokiško kenkėjo vaidmeniui buvo pasirinktas Franzas Winteris, taip pat pasirašęs sutartį dėl darbo Sovietų Sąjungoje. „Per tardymus mane žiauriai kankino. Buvo išmušti aštuoni dantys. Dėl smūgių į kairę ausį suplyšo būgnelis. Nuo tada šia ausimi nebegirdžiu“, – vėliau pasakojo jis.

1938 metų sausio 7 dieną buvo surengtas atviras parodomasis procesas dėl „diversantų“. Abu vokiečius nuteisė sušaudyti, bet vėliau aukščiausią bausmę pakeitė 25 metais lagerio. Išvežti į lagerį Kotlase jie rašė laiškus į Vokietijos ambasadą, prašydami pagalbos. 1940 metų gegužės 2 dieną jie buvo pervesti per sieną, pateko į gestapo rankas ir atsidūrė Vokietijos kalėjime. Tokių istorijų, papasakotų knygoje „Iš Rūro į Gulagą“ yra daug.

Rusijos istorikai „neturėjo laiko“

Istorikas V. Mensingas atsakė į „Radio Svoboda“ klausimus.

– Kada pradėjote savo tyrimą? Ar jis susijęs su jūsų šeimos istorija?

– Galiu tiksliai pasakyti, kada tai prasidėjo: kai perskaičiau leidinį „NKVD gniaužtuose“. Knygoje pirmą kartą pasakojama apie šimtų emigrantų, iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą, ypač tų, kurie priklausė Komunistų partijai, likimą. Radau pavardes bedarbių, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje išvažiavusių į Sovietų Sąjungą su viltimi kur nors įsidarbinti ir padėti statyti socializmą. Daugelis iš jų Sovietų Sąjungoje dingo, kai kuriuos suėmė ir grąžino į Vokietiją. Tai niekaip nesusiję su mano šeimos istorija. Niekada nebuvau socialistinės ar komunistinės partijos narys ir asmeniškai nepažinojau Stalino teroro aukų. Aš vadovavausi žmogiškumo principais – prisiminti aukas, nepamiršti apie nusikaltėlius – ir noru sužinoti tiesą.

Tačiau yra ir kita priežastis. Ilgą laiką tyrinėjau Vokietijos komunistų partijos politiką. 1983 metais publikavau tyrimą apie Komunistų partijos įtaką žurnalistikai, literatūrai ir menui. O 1989 metais išėjo dviejų tomų leidinys apie Vokietijos komunistų partijos atgimimą. Tad buvau gerai susipažinęs su komunistine istorija ir pasaulėžiūra.

– Kodėl nusprendėte parašyti knygą „Iš Rūro į Gulagą“?

– Kai perskaičiau knygą „NKVD gniaužtuose“, rusų istorikų pradėjau klausinėti, ar jie pasirengę tyrinėti emigrantų iš Rūro, kurie išvažiavo į Stalino Sovietų Sąjungą, vėliau grįžo į Hitlerio Vokietiją, likimus. Visi be išimties pasakė, kad jie yra taip užsiėmę, jog neturi tam laiko. Tada nusprendžiau, kad pats turiu tai padaryti. Negaliu leisti, kad tie žmonės būtų užmiršti.

Daugiau kaip 300

– Ar yra tiksliai žinoma, kiek vokiečių buvo suimta Sovietų Sąjungoje Didžiojo teroro metu ir kiek deportuota į Vokietiją? Ir kokiu pagrindu jie buvo represuoti?

– Stalino represijose nematau jokios logikos ir abejoju, kad kam nors ji suvokiama. Tikslūs skaičiai taip pat nežinomi, bet galima maždaug nustatyti, kiek žmonių buvo išsiųsta po to, kai buvo pasirašytas paktas tarp Stalino ir Hitlerio. Mano svetainėje išvardyti 325 žmonės. Manau, kad tokių buvo ne daugiau, kaip 350. Tuo laikotarpiu apie 80 Vokietijos ir Austrijos piliečių gavo leidimą palikti Sovietų Sąjungą be deportacijos.

– Koks deportuotųjų likimas?

– Dauguma išvengė suėmimo. Pačius jauniausius siųsdavo tarnauti Vermachtui. Dalį (buvusių) Komunistų partijos narių išsiuntė į konclagerius, keliems pavyko išgyventi. Beveik visi žydai tapo Holokausto aukomis, tik kai kurie sugebėjo išvykti į Didžiąją Britaniją, JAV ir kitas šalis.

– Kodėl nusprendėte sukurti svetainę, skirtą NKVD ir gestapo bendradarbiavimui, ar yra atgarsių?

– Sukurti svetainę nusprendžiau po „Iš Rūro į Gulagą“ publikacijos. Nebuvo galimybės į knygą sudėti visos medžiagos, kurią turėjau, todėl nusprendžiau ją surinkti į vieną svetainę. Vėliau, kai pradėjau gilintis į kitus Stalino teroro aspektus, ypač emigraciją ir reemigraciją, supratau, kad vardų publikacija internete – geriausias būdas pritraukti dėmesį tų, kurie domisi tema. Istorikų ir žmonių, apie kuriuos rašau, palikuonių kreipimaisi liudija, kad pasirinkau teisingą formą.

– Ar šia tema įdomių dokumentų „Stasi“ archyvuose? Ar bandėte ką nors rasti KGB archyvuose?

– „Stasi“ saugyklos archyvuose dokumentų šia tema, nedaug. Kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje VDR reabilitavo reemigrantus, nukentėjusius Sovietų Sąjungoje, buvo griežtai uždrausta kalbėti tiek apie represijas, tiek apie reabilitaciją. Mačiau nemažai dokumentų, tarnybinių sąrašų, emigrantų sąrašų, taip pat žmonių, pašalintų iš partijos ar suimtų. Tačiau daugelis dokumentų lieka įslaptinti.

***

Istorikas V. Mensingas papasakojo apie kelis tragiškus likimus iš savo knygos.

Žurnalistas Willy Charcheimas 1923 metais tapo Komunistų partijos nariu. 1929-aisiais Berlyne įsidarbino į Proletarinių rašytojų sąjungą. 1930 kaip vokiečių delegacijos sudėtyje dalyvavo Charkove surengtoje tarptautinėje proletarinių ir revoliucinių rašytojų konferencijoje. Kai Vokietijoje į valdžią atėjo nacistai, jis emigravo į Sovietų Sąjungą, ten jį, kaip „kultūros darbuotoją“, nukreipė į Sibirą. Prokopjevske jis dirbo laikraštyje „Raudonasis šachtininkas“. 1937 metų lapkričio 20 dieną jį suėmė, o gruodžio 17-ąją sušaudė už „kontrrevoliucinę veiklą“.

Komunistas Arnoldas Kleinas į Sovietų Sąjungą emigravo 1934 metais, dirbo leidiniuose, kuriuos leido Vokietijos komunistų partija, vėliau gavo darbą Nižnij Novgorodo automobilių gamykloje. 1938 metų kovo 8 dieną buvo areštuotas NKVD ir apkaltintas „trockizmu“. 1940 metų vasario 5 dieną sovietai jį perdavė gestapui. Jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir pasodintas į kalėjimą. Mirė 1942 metų sausio 25 dieną Duseldorfo kalėjime.

– Kas bendra NKVD ir gestapo veikloje? – buvo paklaustas istorikas.

– Bendra – specifinės slaptosios policijos savybės. Gestapas dalyvavo okupuotų šalių žydų gyventojų naikinime – tai ypatinga. NKVD aukų skaičius, matyt, didesnis. Kiekis skirtingas, o negailestingumas toks pats. Ir gestapas, ir NKVD buvo instrumentai tironiškų despotų rankose.