Generolas Jonas Žiburkus: 100 metų išdavystės
Prieš šim­tą me­tų, bai­gian­tis 1918-ie­siems, Šiau­lių gim­na­zis­tas Jo­nas Ži­bur­kus nu­ta­rė pa­kel­ti gink­lą prieš at­si­ku­rian­čią sa­vo Tė­vy­nę. Nuo to lai­ko bū­si­mas rau­do­na­sis ge­ne­ro­las nuo­sek­liai ėjo iš­da­vys­tės ke­liu, uo­liai tar­nau­da­mas mū­sų vals­ty­bės prieš­ams. Pri­si­min­ki­me šią il­gą nuo­puo­lio is­to­ri­ją.

„Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbą pametę, fabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plevėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, – plaukia ramiai, iš palengvo...“

Nebemokėjo Jonas Žiburkus ir lietuviškai – tėvų kalba per uolią tarnybą Rusijoje jam buvo tapusi nebereikalinga.

Šią ištrauką iš Jono Biliūno apsakymo „Pirmutinis streikas“ prisiminėme neatsitiktinai. Mat būtent ji gali tapti raktu, atrakinančiu šio mūsų pasakojimo veikėjų pasirinkimų paslaptis. Tiesa, 1903-iaisiais, kai gimnazisto prisiminimais paremtą apsakymą pirmąkart paskelbė socialistinės pakraipos laikraštis „Darbininkų balsas“, abiem šiems veikėjams tebuvo po porą metų, tačiau kiek paūgėjusiems jiems teko susidurti su rašytojo atpasakotais įvykiais. Be to, ir J. Biliūnas, ir abu mūsų veikėjai gyveno tame pačiame fabrikų ir darbininkų mieste – Šiauliuose ir skirtingu metu mokėsi toje pačioje gimnazijoje.

Abu berniūkščiai, kurių namus skyrė vos pora šimtų metrų, augo fabrikų apsuptyje, ir 1905 metų revoliucijos įvykiai giliai įsirėžė į jų vaikišką atmintį. Prabėgus dešimtmečiams, vienas jų pasakojo, kaip tais metais po vieno lietuviško spektaklio policininkas areštavo kažkokį jaunuolį ir kaip visi žiūrovai suplūdo į nuovadą, numušė sulaikytųjų kameros užraktą ir išnešė suimtąjį ant rankų skanduodami: „Šalin patvaldystę, šalin policiją!“ Arba tai, kaip kazokų būrio vadas mirtinai užkapojo demonstracijos dalyvį Joną Ivanauską, o jo laidotuvių procesija virto nauja masine manifestacija. Jie prisiminė ir tai, kaip 1913-aisiais, būdami dvylikamečiai, rado prieš pavergėjus ir išnaudotojus nukreiptą atsišaukimą ir skaitė jį pasislėpę krūmuose.

1905 metų revoliucija iš tiesų nepaliko abejingo nei seno, nei mažo. „Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę teisę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių kultūrinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi“, – taip tuos laikus vėliau prisiminė Vasario 16-osios akto signataras kunigas Kazimieras Šaulys. Kita vertus, išsivadavimo iš carinės priespaudos viltys buvo nuspalvintos rausva socialistinių idėjų šviesa: būti socialistu tuomet net tapo madinga. Tačiau nedaugelis tais metais politinę veiklą pradėjusių žmonių tapo tikrais socialistais, o dar mažiau – komunistais ir bolševikais.

Bolševizmo pamokos valgykloje

Bet grįžkime prie mūsų pasakojimo veikėjų ir pagaliau atskleiskime jų vardus, juolab kad tie vardai vėliau įėjo į istoriją, tiesa, ne pačiu geriausiu būdu. Abu šie berniūkščiai po kelių dešimtmečių tapo kariuomenės generolais. Vienas jų – Vladas Karvelis pasirinko tarnavimą nepriklausomai Lietuvai. Deja, 1940-aisiais jis palūžo ir tapo raudonųjų okupantų parankiniu. Antrasis – Jonas Žiburkus jau 1918-aisiais tapo bolševiku, su ginklu stojo prieš laisvę ginančią savo Tėvynę, pamiršo gimtąją kalbą, o dar vėliau tapo sovietinės nomenklatūros elito dalimi.

O kol kas nusikelkime į V. Karvelio ir J. Žiburkaus paauglystės dienas, kurios sutapo su Pirmojo pasaulinio karo išvakarėmis. 1915-aisiais, frontui priartėjus prie Šiaulių, stambus geležinkelio mazgas tapo tiek rusų, tiek vokiečių artilerijos taikiniu. Traukdamiesi nuo artėjančių vokiečių, rusai padegė miestą. Liepsnos, artilerijos sviediniai ir aviacijos bombos sugriovė du trečdalius miesto pastatų. Mieste, kuriame iki karo buvo 23 tūkst. gyventojų, karui baigiantis liko vos 6 tūkstančiai. Kiti, netekę turto ir namų, traukėsi iš miesto, daugelis evakavosi į Rusiją. Tarp tokių buvo ir V. Karvelio, ir J. Žiburkaus tėvai.

Taip abu vaikinai drauge su tūkstančiais lietuvių pabėgėlių atsidūrė Voroneže. Ten jiedu įstojo į perkeltą lietuvišką gimnaziją. Štai šioje vietoje dviejų būsimų generolų keliai po truputį ėmė skirtis. Apie tolesnę „revoliucinę“ V. Karvelio veiklą nieko negalime pasakyti, o J. Žiburkus iš karto įsitraukė į gimnazijoje tada veikusį kairiosios pakraipos aušrininkų ratelį, susipažino ne tik su kurį laiką ten besimokiusiu „proletariniu poetu“ Juliumi Janoniu, bet ir su tikrais būsimais bolševikais.

Verta pažymėti, kad iki tol rusiškoje Šiaulių gimnazijoje mokęsis J. Žiburkus lietuviškai kalbėjo labai silpnai, o rašyti ir skaityti iš viso nemokėjo. Tuo metu Voroneže būsimą bolševikų generolą gimtosios kalbos mokė ne kas kitas, o įžymusis Jonas Jablonskis, kuris pasižymėjo ypatingu reiklumu. Jo parašytas trejetas, o jei dar ir su pliusu, buvo laikomas visai geru pažymiu. Belieka pridurti, kad garsiojo kalbininko pamokos vis dėlto nuėjo veltui, nes po poros dešimtmečių J. Žiburkus visiškai pamiršo tėvų kalbą, o Antrojo pasaulinio karo metais jos vėl teko mokytis iš žmonos žydės.

1918-aisiais Žiburkų šeima sugrįžo į ką tik Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Sugrįžo iš evakuacijos ir lietuviška gimnazija, kurioje V. Karvelis ir J. Žiburkus tęsė mokslus. O laisvu nuo pamokų metu J. Žiburkus mėgdavo lankytis „Skalsos“ valgyklėlėje, kur susirinkę vyrai diskutuodavo apie Lietuvos ateitį. Lankėsi ten ir daug bolševikuojančių veikėjų, varančių savo agitaciją. Vienas jų, visų vadintas Šimoku, buvo ne kas kitas, o J. Žiburkaus gimnazijos matematikos ir geografijos mokytojas Simonas Grybas. Vėliau šis veikėjas tapo Lietuvą užpuolusių bolševikų kariuomenės Žemaičių artilerijos pulko komisaru. Jo pavedimus teko vykdyti ir J. Žiburkui.

Su ginklu prieš savo valstybę

Bet kol kas vėl nusikelkime į 1918-ųjų pabaigą, kai dviejų draugų – V. Karvelio ir J. Žiburkaus keliai, regis, negrįžtamai išsiskyrė. Pirmasis išvyko į Kauno karo mokyklą, antrasis liko Šiauliuose ir pasirinko eiti išvien su raudonosiomis ordomis, mėginančiomis pasmaugti vos susikūrusią nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo metu, kai Lietuvoje kūrėsi savivalda ir tvarką palaikanti milicija, Šiaulių bolševikai nutarė pasinaudoti padėtimi ir paimti valdžią į savo rankas. Tuomet vienas aktyviausių Karolio Požėlos vadovaujamos miesto bolševikų organizacijos veikėjų buvo Antanas Žemaitis, į išdavysčių istoriją vėliau įėjęs kaip Feliksas Baltušis-Žemaitis, 1940-aisiais raudonųjų okupantų paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės vadu. Buvęs caro armijos karininkas dar Spalio perversmo metu perėjęs į raudonųjų pusę, o vėliau vadovavęs raudonųjų kazokų pulkui, dabar pasinaudodamas milicijos kūrimu ėmėsi steigti mieste karinę penktąją koloną – revoliucines bolševikų pajėgas. 1918-ųjų gruodžio 18 dieną paskelbę mieste sovietų valdžią, bolševikai rengėsi lemiamam puolimui.

1919 metų sausio 7 dieną, kai vokiečiai krovėsi mantą ir traukėsi iš miesto, bolševikai susirinko jų štabu tapusioje „Skalsoje“. A. Žemaičiui atidarius slapto sandėliuko duris, jis buvo grūste prigrūstas ginklų. Suprantama, visi jie buvo tiesiog pavogti iš besikuriančios lietuviškos milicijos, kuri turėjo kovoti su vandalais, plėšikais ir banditais. Tačiau „revoliucionieriai“ rado šiems šautuvams kitą paskirtį – jų vamzdžiai turėjo būti nukreipti į besikuriančią Lietuvos valstybę.

Išsidaliję ginklus, maištininkai pasiskirstė į dvi grupes. Pirmoji turėjo pulti vokiečių kareivines, antroji – komendantūrą. Į pastarąja grupę, kuriai ėmė vadovauti A. Žemaitis, pateko ir J. Žiburkus. Kaip pasakojama sovietmečiu išleistoje J. Žiburkų šlovinančioje Felikso Bieliausko apybraižoje „Artilerijos generolas“, netikėtai užkluptus komendantūros karininkus bolševikai nesunkiai išvaikė ir prie jos pastato pakabino raudoną vėliavą. Kareivines užpuolusiam raudonųjų būriui vokiečiai net nemėgino priešintis – šiaip ar taip, jų „viešnagė“ Šiauliuose po kelių dienų ar savaitės turėjo baigtis, tad rizikuoti savo gyvybėmis jie nematė jokio reikalo.

Dar po keturių dienų Šiaulius užėmė Raudonoji armija. Ji mieste suformavo maždaug devynių šimtų karių Žemaičių pulką, jo vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, o komisaru – jau minėtas S. Grybas. Vėliau pulkas buvo įtrauktas į Raudonosios armijos 2-ąją internacionalinę diviziją ir pavadintas Aštuntuoju lietuviškuoju raudonuoju pulku. Tuo metu, kai buvęs jo bendramokslis, o dabar – Lietuvos kariuomenės karininkas V. Karvelis kovėsi su bolševikais, J. Žiburkus, paskirtas į šio pulko štabo grupę, iš „revoliucionieriaus“ tapo tikru savo valstybės priešu.

Laimei, bolševikai Šiauliuose šeimininkavo neilgai. Vasario 27-ąją į mūšį su Žemaičių pulku prie Luokės stojo Žemaitijoje esantis vokiečių batalionas. Kovo 2–4 dienomis vokiečiai sumušė bolševikus prie Tirkšlių ir Mažeikių, o dar po dešimties dienų vėl įžengė į Šiaulius. Tuo metu Povilo Plechavičiaus vadovaujama Žemaičių partizanų rinktinė užėmė Radviliškį ir Šeduvą, susijungė su bolševikų užnugaryje veikiančiais Joniškėlio partizanais ir jau patys be vokiečių pagalbos laikė fronto liniją prie Mūšos upės.

Kovą Raudonoji armija, prieš tai kontroliavusi kone du trečdalius Lietuvos teritorijos, pradėjo trauktis nuo Kauno-Šiaulių-Liepojos geležinkelio linijos. Kovo 23–24 dienomis bolševikai beveik be kovos pasitraukė iš Panevėžio. Tą mėnesį prasidėjo raudonųjų kelias į visišką pralaimėjimą, vėlų rudenį jis pasibaigė prie Dauguvos. Kartu su bolševikų ordomis iš šalies dingo ir J. Žiburkus.

Nutraukė ryšius su šeima

Patekęs į Rusiją, buvęs Šiaulių gimnazistas pulke ilgai neužsibuvo. Tais pačiais metais jis buvo pasiųstas į pirmuosius sovietinius artilerijos vadų kursus. Kaip tik tuomet visoje Rusijoje vyko vadinamoji partinė savaitė – masinio šaukimo į bolševikų partiją vajus. Per šią savaitę į partiją buvo pašaukta daugiau nei 200 tūkst. darbininkų, vadinamųjų „revoliucinių valstiečių“, raudonarmiečių ir jūreivių, aktyviai kovojusių pilietinio karo frontuose. Matyt, karą prieš suverenią Lietuvos Respubliką sovietų Rusijos valdžia taip pat laikė pilietiniu, nes tarp kandidatų į RKP(b) narius atsidūrė ir J. Žiburkus. Tiesa, visateisiu partijos nariu jis tapo tik 1924 metais.

Kaip ir kiti buvę aukšti 16-osios divizijos karininkai, Jonas Žiburkus sudarė vieną iš neformalios galios centrų, kurie turėjo didelę įtaką Antanui Sniečkui.

O kol kas, avansu pamalonintas kandidato į bolševikus bilietu, J. Žiburkus siunčiamas į Rytų Karelijos sukilimo, dar vadinto Antruoju Sovietų Rusijos ir Suomijos karu, frontą. Šiame kare bolševikų kariuomenė mėgina palaužti Rytų Karelijos kovotojų ir juos remiančių Suomijos savanorių, kovojančių už regiono nepriklausomybę, pasipriešinimą. Kovos baigėsi tuo, kad Rytų Karelija liko Rusijos sudėtyje, o 30 tūkst. jos gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Suomiją.

Tuo metu J. Žiburkus 1924-aisiais baigė Puškino mieste veikiančią Aukštųjų artilerijos vadų mokyklą ir tęsė karjerą Raudonojoje armijoje, vis labiau užmiršdamas tiek gimtąją šalį, tiek savo kalbą. O kaipgi Lietuvoje likusi jo šeima – tėvas, motina, seserys Zofija ir Stefanija? Pasirodo, 1927-aisiais J. Žiburkaus ryšiai su artimaisiais visiškai nutrūko. Štai ką 1938-aisiais, mokydamasis Gorkio zenitinės artilerijos mokykloje, autobiografijoje užrašė pats būsimas sovietinis generolas: „Iki 1927 metų susirašinėjau su tėvais ir kartais jiems padėdavau materialiai – pinigais. Tėvą, nuo 1925 m. pasidariusį bejėgiu seneliu, išlaikė vyresnioji duktė Stefanija. Ji tuo metu tarnavo Šiaulių miesto notaro sekretore. Nuo 1927 m. susirašinėjimas su giminėmis nutrūko, nutrūko ir mano piniginė parama jiems. Tai atsitiko taip: 1927 m. aš gavau jaunesniosios sesers (kartu ir tėvo) rašytus laiškus. Sesuo tada mokėsi aštuntoje gimnazijos klasėje. Ji prašė mano patarimo: „Ar tekėti už besiperšančio Lietuvos kariuomenės karininko?“ Aš ją išbariau ir po to atsakymo į savo laiškus nebegavau. Nustojau rašyti ir aš – susirašinėjimas nutrūko...“

Kaip matome, laisvos Lietuvos karininką bolševikas laikė savo priešu, vadinasi, ir Lietuvos nebelaikė savo Tėvyne. Įdomu, ką J. Žiburkus būtų pasakęs, jei tada būtų sutikęs savo vaikystės draugą V. Karvelį, tuo metu jau baigusį Lietuvoje Aukštuosius karininkų kursus?

Su V. Karveliu likimas J. Žiburkų dar suvedė. Bet kol kas grįžkime į prieškarinę Sovietų Sąjungą, virš kurios jau tvenkėsi juodas masinių stalininių represijų debesis. Vienas vadinamojo „didžiojo teroro“ smūgių teko aukšto rango Raudonosios armijos vadams. 1937 metų gegužės 22-ąją buvo suimtas Sovietų Sąjungos maršalas Michailas Tuchačevskis. Netrukus represijų mėsmalė ėmė glemžtis visus su juo susijusius aukštus karo vadus, tarp jų buvo ir du lietuviai – Jeronimas Uborevičius ir Vytautas Putna. Pirmasis buvo suimtas dar 1936-ųjų rugpjūtį, antrasis – praėjus savaitei po M. Tuchačevskio arešto. Visi trys minėti veikėjai buvo sušaudyti tą pačią dieną – 1937 metų birželio 12-ąją.

Iš viso 1937–1938 metais represijų banga palietė daugiau kaip 11 tūkst. aukščiausio ir aukšto rango Raudonosios armijos vadų. J. Žiburkus tuomet taip aukštai dar nebuvo pakilęs. Vis dėlto verta pažymėti, kad represijų mašina traiškė ir J. Žiburkaus rango karininkus. 1938-aisiais, kai būsimas generolas mokėsi Gorkio zenitinės artilerijos mokykloje, buvo suimtas ne vienas jos klausytojas. Tarp jų 1938 metų rugpjūčio 1-ąją atsidūrė ir estas Karlas Aru. Tiesa, po metų jis buvo paleistas ir grąžintas į tarnybą. Tuo metu J. Žiburkaus nepalietė net menkiausias įtarimų šešėlis – gal dėl fanatiško jo uolumo, o gal dėl pagalbos „organams“ demaskuojant artilerijos mokyklose įsitaisiusius „liaudies priešus“.

Pamiršo gimtąją kalbą

Praėjus pusmečiui nuo SSRS ir Vokietijos karo pradžios, 1941 metų gruodžio 18 dieną SSRS Gynybos komitetas nutarė suformuoti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Šis junginys visų pirma turėjo propagandinę reikšmę – jo atsiradimas tarsi demonstravo, kad karo išvakarėse okupuoto krašto piliečiai kovoja SSRS pusėje ir yra pasiryžę visais įmanomais būdais išsaugoti sovietų viešpatavimą savo tėvynėje. Derėtų pažymėti, kad tokią diviziją suformuoti nebuvo taip jau lengva – jai paprasčiausiai trūko lietuvių. Tad iki 1942 metų vasario mėnesio surinkus vos 2 tūkst. lietuvių, mobilizacijos vykdytojams teko gerokai nuleisti atrankos kartelę – į naująjį junginį imta siųsti ne tik lietuvius, bet ir visus, kurie nors kiek mokėjo lietuviškai.

Didžiąją šio kontingento dalį sudarė nuo nacių invazijos pabėgę žydai. Suformavus junginį, bent jau tarp eilinių karių žydai sudarė apie 40 proc., tad nenuostabu, jog žemesniųjų karininkų komandos joje dažnai būdavo duodamos ne lietuvių, o jidiš kalba. Vadovauti divizijos artilerijai paskirtas, generolo antpečiais tuomet jau pasipuošęs J. Žiburkus jidiš kalbos, be abejo, nemokėjo. Nebemokėjo ir lietuviškai – kaip minėta, tėvų kalba per uolią tarnybą Rusijoje jam buvo tapusi nebereikalinga.

Galutinai divizija buvo suformuota 1942 metų gegužės mėnesį. Iš viso ją sudarė beveik tūkstantis karininkų ir apie 12 tūkst. karių, tarp kurių buvo ir apie 170 moterų – medikių, snaiperių, ryšininkių. Vieną jų – kultūrinių renginių organizatorę žydaitę Cilę, kuri tuomet turėjo Mozelienės pavardę, turime paminėti atskirai, mat ji suvaidino svarbų vaidmenį J. Žiburkaus gyvenime. Formaliai Cilė buvo ištekėjusi, tačiau apie Lietuvoje likusio savo vyro likimą ji nieko nežinojo.

Prisiminimų knygoje „Vidurdienio vėtra“ vėliau apie Cilę pasakojo Antanas Venclova: „Iš Kauno ji evakavosi drauge su vyru. Utenoje užlėkęs vokiečių „Meseršmitas“ numetė kelias bombas ant pabėgėlių. Skeveldra sužeidė Mozelį. Paplūdusį kraujais žmona jį nuvežė ir Daugpilio ligoninę. Apie jo likimą tuo metu, kai Penzoje sutikau Cilę, nieko nebuvo žinoma. (Po karo paaiškėjo, kad Mozelis pasitaisė ir grįžo į Kauną, kur jį pavojingomis aplinkybėmis baigė gydyti garsusis chirurgas Vladas Kuzma. Mozelis įsijungė į antifašistinį judėjimą. Buvo gestapo susektas ir žuvo.)“

Šiaip ar taip, guvi ir simpatinga moteris apie savo vyro likimą galvojo mažiausiai – divizijoje tarnaujančioms moterims netrūko gerbėjų. Reikia pažymėti, kad kone visos jos buvo ten tarnaujančių karių – dažniausiai vedusių, bet nuo savo šeimų atskirtų vyrų – „karo lauko žmonomis“, o jei šie buvo nevedę – ir tikromis sutuoktinėmis. Cilė buvo įsitaisiusi kepti blynus J. Žiburkui – iš to galima spręsti, kad ji žinojo, ko siekia – matyt, ją labai jau viliojo generolo antpečiai.

Sovietinės nomenklatūros gretose

O dar divizijoje J. Žiburkus sutiko savo vaikystės draugą V. Karvelį. Buvęs Nepriklausomybės kovų su bolševikais dalyvis, o vėliau – Lietuvos kariuomenės generolas 1940-aisiais, deja, taip pat pasirinko tarnauti sovietiniams okupantams. Sovietų papuoštas generolo majoro antpečiais ir paskirtas Liaudies kariuomenės štabo viršininko pavaduotoju, jis nesvyruodamas sutiko pereiti į vietoj likviduotos lietuviškos kariuomenės įsteigtą Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Buvo išsiųstas į Aukštųjų vadų tobulinimosi kursus, vėliau dėstė Frunzės karo akademijoje, kol 1942-aisiais buvo paskirtas 16-osios divizijos vado pavaduotoju, o vėliau – ir vadu.

Vis dėlto vėlyvas apsisprendimas dėtis su okupantais, galimas dalykas, lėmė tai, kad po karo didelės karjeros V. Karvelis nepadarė – nuo 1946-ųjų buvo Vilniaus universiteto Karinio parengimo katedros viršininkas. 1962-aisiais perbėgėliui generolui surasta rami ir šilta vietelė – jis paskirtas Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininku.

O nuo pat 1918-ųjų prieš nepriklausomą Lietuvą kovojęs J. Žiburkus tapo kur kas svarbesne figūra – 1946-aisiais buvo paskirtas Pabaltijo karinės apygardos artilerijos viršininko pavaduotoju, nuo 1950-ųjų šešerius metus vadovavo Vilniaus įgulai, kol galiausiai, 1957-aisiais, tapo Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti LSSR respublikinio komiteto pirmininku.

Tačiau kur kas svarbiau tai, kad J. Žiburkus, kitaip nei V. Karvelis, tapo sovietinės Lietuvos nomenklatūros elito dalimi – nuo 1952 metų iki pat gyvenimo pabaigos 1974-aisiais jis su trejų metų pertrauka buvo LKP CK narys.

Vis dėlto svarbiausia – net ne formalus priklausymas partijos viršūnėlėms, o tai, jog J. Žiburkus, kaip ir kiti buvę aukšti 16-osios divizijos karininkai, sudarė vieną iš neformalios galios centrų, kurie turėjo didelę įtaką tuometiniam Sovietų Lietuvos „šeimininkui“ Antanui Sniečkui. Kitu tokiu galios centru, dažnai konkuravusiu su minėtuoju, tapo buvę raudonieji partizanai. Dar įdomiau, kad šie centrai neišnyko be pėdsakų, nes tokiais pat artimais ryšiais buvo susiję ir nomenklatūros „pilkųjų kardinolų“ vaikai, kurių nemaža dalis sulaukė nepriklausomos Lietuvos ir iki šiol palaiko labai specifinius ryšius. Tačiau visa tai – jau kitos istorijos tema.