Fotografijos sugrąžino į 1988-ųjų rugpjūtį
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta fo­tog­ra­fo Leo­nar­do Skirps­to nuo­trau­kų par­oda „1988-ųjų rugp­jū­tis: Lais­vės by­la Vin­gio par­ke“, skir­ta di­džiau­sio Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio or­ga­ni­zuo­to mi­tin­go Vil­niaus Vin­gio par­ke 30-me­čiui pa­mi­nė­ti. Dau­giau kaip du de­šimt­me­čius šių fo­tog­ra­fi­jų ne­ga­ty­vai bu­vo taip ge­rai pa­slėp­ti, kad jų ne­ga­lė­jo ras­ti net pats nuo­trau­kų au­to­rius.

Prieš 30 metų Sąjūdžio pakviesti į Vingio parką prie dainų šventėms skirtos estrados plūdo tūkstančiai žmonių. Kad dar kartą sau ir visam pasauliui primintų Lietuvos laisvės bylą, Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, jo pasekmes Baltijos šalims ir pareikalautų jas panaikinti.

Vis drąsiau aidintis tiesos žodis, nuo mūsų nuslėptų istorinių faktų detalės, besiplaikstančios Trispalvės ir kaip viso to kontrastas – virš mitingo dalyvių kriokiantis karinis sraigtasparnis, apibėręs sovietiniais proklamaciniais lapeliais, nukreiptais prieš tiesos sakymą.

Vokas su klaidinančiu užrašu

„Dabar gerokai graužiuosi, kad tada, prieš 30 metų, Vingio parke mažai fotografavau. Taupiau fotojuostą, tais laikais nesišvaistėme kadrais į kairę dešinę, kaip šiandien su skaitmeniniais fotoaparatais. Netikusį kadrą dabar gali tiesiog ištrinti, o tada kiekviena juostelė buvo branginama“, – kalbinamas per parodos atidarymą prisiminė L. Skirpstas.

Prisipažino, kad kai kurios nuotraukos turi itin įdomias istorijas: pavyzdžiui, tuo metu dar nepažinodamas būsimo prezidento Valdo Adamkaus nufotografavo jį tik vieną kartą ir tai atsitiktinai: fotografavo rašytoją Kazį Sąją, o šalia stovintis vyras fotografui buvo nematytas. „Pamaniau, jeigu stovi šalia K. Sajos, matyt, ne šiaip koks prašalaitis, – juokėsi fotografas. – Tik vėliau sužinojau, kad juodu tą dieną susitiko mitinge po daugiau kaip dvidešimties metų. Kai rašytojas lankėsi Amerikoje pas savo brolį, buvo apsistojęs ir Adamkų šeimoje. Dabar ta nuotrauka, kur juodu apsikabinę sveikinasi, turi visai kitą svorį, prasmę ir kontekstą, nei maniau spausdamas fotoaparato užraktą“, – sakė fotografas.

Beveik detektyvinė istorija susiklostė dėl fotografuoto renginio negatyvų, kuriuos po Sąjūdžio mitingo prieš 30 metų savo laboratorijoje išryškino L. Skirpstas. Pasakojo sudėjęs juos į vokus, kaip visada darė iki tol, tačiau ant vokų užrašė pramanytus pavadinimus, nes nebuvo tikras, ar kurią dieną neužgrius kokie tikrintojai iš jėgos struktūrų. Okupuotoje šalyje buvo įprasta slapstyti tai, dėl ko galėjai sulaukti nemalonumų iš valdiškų įstaigų.

„Vėliau ilgai jų ieškojau, bet niekaip neradau. Vieną dieną nutariau – trūks plyš, perkratysiu visą archyvą, bet rasiu. Žinau, kad negatyvai yra, bet kuriame voke? Žinote, kokiame buvo? Pažymėtame „Išvyka į kolūkį“, – prisiminęs prieš šešerius metus detektyvu virtusią paiešką juokėsi fotografas.

Po 30 metų vaikas atpažino save

L. Skirpsto prieš tris dešimtmečius darytos nuotraukos neseniai buvo rodytos vienoje televizijos laidoje. Fotografas pasakojo vienos jų istoriją: pirmame plane stovintis berniukas laiko rankose Lietuvos trispalvę, už jo stovi kitas, kiek didesnis vaikas, vilkintis megztuku su dryžiu per krūtinę. Štai šis berniukas ir atpažino save, pamatęs nuotrauką per televiziją.

„Dabar jau suaugęs vyras gyvena Airijoje ir kaip tik buvo atvažiavęs į Lietuvą aplankyti mamos. Paskambino į televiziją, susirado mane, aš jam tą nuotrauką rodau, o vyras net spirga: „Čia dar šalia buvo mano mama, gal ji gretimame kadre?“ O gretimo kadro nėra, aš nufotografavau tik šitą vieną, kur jo mamos nematyti. Taupiau juostelę...“ – apie netikėtą likimo posūkį pasakojo fotografas.

Jau per parodą Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje prie fotografo priėjęs inteligentiškos išvaizdos vyriškis nusivedė L. Skirpstą prie vienos jo darytų nuotraukų ir prisipažino joje išvydęs užfiksuotą save, tame mitinge į aukoms skirtą dėžutę metantį pinigus. Po trisdešimties metų vyrai susipažino artimiau – Lietuvos kultūros ministerijoje daugelį metų dirbantis Romanas Senapėdis paspaudė ranką fotografui, į kurio objektyvą pakliuvo dalyvaudamas 1988 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge Vingio parke.

Fotografas ilgai nerado negatyvų: okupuotoje šalyje buvo įprasta slapstyti tai, dėl ko galėjai sulaukti nemalonumų iš valdiškų įstaigų.

Leonardo teigimu, fotografuodamas Sąjūdžio organizuotą mitingą Vingio parke jis negalėjo iki galo suvokti to momento istorinės svarbos, šis supratimas atėjo tik po daugelio metų. Tačiau šios nespalvotos, kartais ne pačios geriausios kokybės fotografijos primena mums Lietuvos laisvės bylą – vyresniesiems padeda prisiminti, ką išgyvenome kovodami už nepriklausomybę, jaunimui – sužinoti dalelę šiandien laisvos mūsų šalies istorijos.