Disidentai „kompromato“ šešėliuose
Apie tai, kaip so­vie­ti­nis sau­gu­mas ban­dė ap­juo­din­ti Lie­tu­vos par­ti­za­nus, kur­da­mas jiems „ban­di­tų“ įvaiz­dį, jau esa­me pa­sa­ko­ję. Šian­dien pa­žvel­ki­me į KGB pa­stan­gas dis­kre­di­tuo­ti ne­gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vius – di­si­den­tus, žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tus ir į Ne­prik­lau­so­my­bę ve­du­sio Są­jū­džio vei­kė­jus.

„Pastaruoju metu užsienio nacionalistinėje spaudoje, pagarsėjusioje pirmiausia šmeižtais ir prasimanymais apie tarybinio gyvenimo tikrovę, bei ne kartą skandalingai apsimelavusių užsienio radijo stočių laidose, pasigirsta isteriški šūkaliojimai apie kažkokius „nuskriaustuosius“, „persekiojamuosius“, „sąžinės belaisvius“ ir t. t., neva atsidūrusius sunkioje būklėje Tarybų Lietuvoje. Ko tik šių kampanijų metu neišsigalvojama! Oro piratai ir žmogžudžiai tada virsta „tautos didvyriais“, užkietėjusiems chuliganams ir vagims-recidyvistams uždedamas „kovotojų už nepriklausomybę“ vainikas, dykaduoniai ir kitokie plevėsos tampa žmogaus teisių „gynėjais“, – tokia įžanga pradedamas rašinys „Veidas be kaukės“, LKP CK oficiozo „Tiesa“ paskelbtas 1978 metų balandžio 16 dieną.

Ne veltui sakoma: kol tiesa aunasi batus, melas apibėga aplink pasaulį septynis kartus. O jei tiesa visai neturi batų? Kad ir kaip būtų, patikrinti KGB paskleistos informacijos tuo metu nebuvo jokios galimybės.

Prie šio rašinio ir jo atsiradimo istorijos dar grįšime. O kol kas priminkime, kad minėtas tekstas labai gerai iliustruoja nurodymą, kurį 1967 metų spalio 4 dieną vykusiame čekistų operatyvinių padalinių pasitarime suformulavo sovietinės Lietuvos KGB pirmininkas Juozas Petkevičius: „Nacionalistus kompromituoti, izoliuoti, kad bet koks panašus valdžios veiksmas būtų suvoktas visuomenės ir sulauktų jos palaikymo.“ Išvertus iš čekistinio žargono, ši direktyva turėjo reikšti, kad prieš imantis represijų prieš disidentus ir žmogaus teisių gynėjus juos būtina sukompromituoti visuomenės akyse taip, kad niekam nekiltų abejonių dėl prieš šiuos žmones nukreiptų sovietinės valdžios veiksmų teisėtumo ir teisingumo.

KGB praktika bet kokia kaina sukompromituoti sovietinei santvarkai viešai nepritariančius kitaminčius ir sumenkinti jų kovos prasmę buvo taikoma ne tik palyginti neseniai okupuotoje Lietuvoje, bet ir visoje SSRS. Sovietų Sąjungoje gimusio ir 1979-aisiais iš jos emigravusio JAV sociologo profesoriaus Vladimiro Šliapentocho knygoje „Sovietų intelektualai ir politinė valdžia“ rašoma: „SSRS politinė vadovybė, siekdama sukompromituoti disidentinį judėjimą, atitinkamas institucijas įpareigojo „ieškoti medžiagos, kuri apšmeižtų disidentus, nuimtų nuo jų šventųjų aureolę ir parodytų juos kaip silpnus, tuščius, besidominčius tik patogumais, valdžia, malonumais.“

Tiesa, Lietuvoje kompromituojamosios medžiagos turinys, palyginti su, tarkime, Rusija, turėjo savą specifiką. Pasak KGB ideologiją, politiką ir veiklą tyrinėjančios istorikės Kristinos Burinskaitės, Rusijoje prieš disidentus naudota diskredituojanti informacija buvo labiau susijusi su asmens dabartine veikla arba asmeniniu gyvenimu. Tuo metu Lietuvoje kompromituojamoji medžiaga buvo siejama su asmens praeitimi, jo veikla nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos ar pokario metais.

Čekistų supratimu, žmogų galėjo kompromituoti priklausymas bet kokioms tarpukario Lietuvos valdžios struktūroms (buržuazijos tarnas ir darbo žmonių priešas), buvusi tremtis (buožė ir išnaudotojas), dalyvavimas 1941 metų Birželio sukilime (nacių talkininkas ir žydšaudys), pokario ginkluotame pasipriešinime (banditas) ir panašiai. Žinoma, kompromitavimui tiko ir čekistų taikinio dabartis, jei tik dėl jos jam buvo galima priklijuoti kokią nors nepatrauklią etiketę. Tarkime, vien dėl susirašinėjimo su Vakarais žmogų buvo galima apkaltinti ryšiais su priešiškų valstybių žvalgybomis. O ką jau kalbėti apie sovietinių įstatymų draustą komercinę veiklą, dėl kurios žmogų buvo galima apšaukti parazitu ir spekuliantu. Tiko ir moralinio, ir net medicininio pobūdžio etiketės, tokios kaip priklausomybė nuo alkoholio, psichikos ar venerinės ligos, slapti vedusių vyrų ar kunigų meilės nuotykiai. Tačiau, kaip teigė K. Burinskaitė, tokio pobūdžio kompromituojamoji medžiaga bent jau Lietuvoje buvo ne tokia populiari. Greičiausiai todėl, kad tikri disidentai vargu ar duodavo daug pagrindo panašioms insinuacijoms.

Disidentą pavertė plėšiku

Šiuos teiginius gerai iliustruoja ilgiausiai sovietiniuose lageriuose iškalėjusio disidento Balio Gajausko pavyzdys. 1986-aisiais, jam dar kalint Permės srityje įkurdintame Kučino ypatingojo režimo lageryje, bet kalinimo laikui jau artėjant prie pabaigos, KGB ėmė ieškoti naujų nuteistąjį kompromituojančių faktų, tačiau jų nerado. Tai matyti iš tų metų kovo 6 dieną parengtos pažymos apie B. Gajausko asmenybę, kurioje sakoma: „Duomenų apie piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais nerasta, psichinėmis ar kitomis sunkiomis ligomis nesirgo.“ Akivaizdu, kad nieko panašaus čekistai nerado 1978-aisiais, kai vyko B. Gajausko teismo procesas, tad sukompromituoti disidentą pasitelkti faktai, neva atskleidžiantys kriminalinę teisiamojo praeitį. Tų metų balandžio 14-ąją datuotame LSSR KGB tardymo skyriaus pranešime SSRS KGB tardymo skyriui informuojama, kad apie B. Gajauską jau parengtas atitinkamas rašinys spaudoje.

Taip dar po dviejų dienų „Tiesoje“ pasirodė straipsnis „Veidas be kaukės“, kurį minėjome mūsų pasakojimo pradžioje. Jo autoriai Bronius Bendorius ir Pranas Keneckas, vykdydami čekistų nurodymus, mėgino įtikinti skaitytojus, kad B. Gajauskas – plėšikas ir žmogžudys. Neva po karo jis metė mokslus, subūrė plėšikų gaują. Plėšė atsitiktinius praeivius, o 1948-aisiais apiplėšė barą-užkandinę. „Vėliau, milicijai lipant ant kulnų, buvęs smurtininkas tapo kovotoju už laisvę ir nepriklausomybę, klijavo naktimis lapelius, kuriuose grasino mirtimi, terorizavo naujo gyvenimo kūrėjus: darbo pirmūnus, komjaunuolius, atsidavusius savo liaudžiai inteligentus, tarybinius aktyvistus. Savo veiklą apvainikavo teroristiniu aktu Šiauliuose, kur vieną žmogų, atpažinusį jį kaip banditą, nušovė tiesiog gatvėje, o kitą, skubėjusį į pagalbą, sunkiai sužeidė“, – pasakojama rašinyje. Nužudytasis buvęs kažkoks Antanas Mikalkinas – trijų mažamečių vaikų tėvas. „Skaudesnę tragediją sunku ir įsivaizduoti!“ – šiurpina skaitytojus straipsnio autoriai.

Iš šios rašinio dalies galima susidaryti įspūdį, kad 25 metams lagerių B. Gajauskas kadaise buvo nuteistas ne už priklausymą pogrindinei organizacijai, o už terorizmą ir niekuo dėto žmogaus nužudymą. O už ką gi jis teisiamas dabar? Čia rašinio autoriai pripažįsta – taip, už antisovietinę agitaciją (iš tiesų – už tai, kad daugino ir platino partizanų dokumentus, vertė į lietuvių kalbą Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, rėmė politinius kalinius), bet tuoj pat priduria, kad jei tik galėtų, B. Gajauskas ir toliau plėšikautų bei žudytų „darbo pirmūnus“, nes jis „per įkalinimo metus nieko nepasimokė“. Tačiau „ginkluotų gaujų nebeliko, laikai pasikeitė“, todėl „užkietėjusiam plėšikui ir žmogžudžiui“ savo neapykantą šviesaus gyvenimo kūrėjams beliko lieti apsimetant žmogaus teisių gynėju ir juodinant sovietinę tikrovę.

Dabar teliko parodyti, kokios beviltiškos B. Gajausko pastangos. Taigi, žodis darbo žmonėms: „Ideologijos, kurią skelbia Gajauskas ir į jį panašūs, mūsų jaunimas nepriėmė ir nepriims, – pabrėžė Vilniaus elektros suvirinimo įrenginių derintojas Aleksandras Kuprys. – Bergždžios jo pastangos, veltui neriasi iš kailio jo globėjai užsienyje. Mes duosime griežtą atkirtį kiekvienam, kuris bandys apjuodinti mūsų šviesų gyvenimą ir mūsų gražius laimėjimus.“ Taip pompastiškai nuskamba baigiamasis rašinio akordas. Taigi, „artilerijos parengimas“ prieš paskutinį smūgį disidentui baigtas.

Čia turime pabrėžti, kad minėtame straipsnyje lyg vandens laše atsispindi bent trys iš keturių kompromitavimo metodų, kuriuos prieš disidentus naudojo sovietinis saugumas: šmeižtas ir melas (dar geriau – iškraipyta pusiau tiesa) spaudoje, politinių bylų kriminalizavimas ir „atskalūnais“ besipiktinantis liaudies balsas. Nuošalyje liko tik psichiatrijos naudojimas, apie kurį reikėtų kalbėti atskirai.

O kol kas grįžkime prie B. Gajausko ir pažiūrėkime, kaip kompromituojant šį disidentą pasinaudota tikrais, bet KGB naudai interpretuotais faktais. Ne veltui sakoma: kol tiesa aunasi batus, melas apibėga aplink pasaulį septynis kartus. O jei tiesa visai neturi batų? Kad ir kaip būtų, patikrinti KGB paskleistos informacijos tuo metu nebuvo jokios galimybės. Didžioji visuomenės dalis nė žinoti nežinojo apie Lietuvos Helsinkio grupės narių atvirą laišką „Tiesos“ vyriausiajam redaktoriui Albertui Laurinčiukui, kuriame pateikiama visai kitokia faktų interpretacija.

Laiške teigiama, kad minėto rašinio autoriai „kukliai nutyli, kad tas žmogus – Mikalkinas – tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. Įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei „darbo pirmūnas“, nei „savo liaudžiai atsidavęs inteligentas. Su ginklu rankoje jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą“. Pridursime, kad B. Gajauskas čekistą nušovė, šiam mėginant jį sulaikyti. Antrasis šios istorijos dalyvis, kurį pogrindininkas sužeidė, taip pat buvo ne atsitiktinis praeivis, o sovietų karininkas.

Garbėtroška „Dekadent“

Lietuvos Helsinkio grupę paminėjome ne vien dėl jos narių laiško LKP CK oficiozo redaktoriui. Jos įsikūrimas, viešas veikimas, o vėliau ir grupės narių teismai ypač suaktyvino KGB inspiruotas disidentų kompromitavimo kampanijas. Čia turime prisiminti, kad Helsinkio grupių įsikūrimas tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, tiek kai kuriose kitose buvusiose sovietinėse respublikose kėlė ypatingą nerimą sovietų valdžiai ir jai tarnavusiam KGB. Grupių tikslas buvo stebėti, kaip Maskva laikosi jos pačios 1975-aisiais Helsinkyje pasirašyto Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamojo akto įsipareigojimų laikytis visuotinai priimtų žmogaus teisių standartų. Pirmąją Helsinkio grupę 1976 metų gegužės 12 dieną Maskvoje įkūrė akademikas Andrejus Sacharovas, o lapkričio 25-ąją apie tokios grupės įkūrimą pranešė ir Lietuvos disidentai: kunigas jėzuitas Karolis Garuckas, fizikas Eitanas Finkelšteinas, buvusi politinė kalinė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas Tomas Venclova ir buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, vėliau tapęs šios organizacijos vadovu. Visi jie kone iš karto tapo kompromitavimo, o kai kurie – ir represijų taikiniais.

Iš minėtų grupės narių tiesioginių represijų išvengė tik T. Venclova. Išgelbėjo pavardė. Stalino saulę į Lietuvą 1940-aisiais parvežusio rašytojo Antano Venclovos sūnaus suėmimas ar teismas būtų padaręs didelę žalą sovietinės valdžios įvaizdžiui – štai, pasižiūrėkite, net ir tokiose šeimose išaugę žmonės tampa disidentais. Tad, sudarę T. Venclovai operatyvinio ištyrimo bylą, čekistai ieškojo kito būdo atsikratyti žmogaus teisių gynėjo ir jį padaryti nekenksmingą.

Tokia galimybė atsirado (greičiau netgi buvo tyčia sudaryta) 1977-ųjų sausį, kai T. Venclova trims mėnesiams išvyko skaityti paskaitų į Kalifornijos Berklio universitetą. Kiek daugiau nei po metų, 1978-ųjų kovo 20-ąją, LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius slaptame pranešime Maskvai rašė, jog vos atsidūręs Vakaruose objektas „Dekadent“ (taip čekistai byloje pavadino T. Venclovą) pradėjo atvirą antisovietinę veiklą, todėl 1977 metų birželio 14-ąją jam buvo atimta SSRS pilietybė. Tačiau vien atsikratyti „Dekadento“ buvo negana, mat šis turėjo Lietuvos Helsinkio grupės įgaliojimus užmegzti ryšius su Amerikos lietuviais. Tad čekistams reikėjo trūks plyš sukompromituoti T. Venclovą išeivijos akyse.

Kokias kompromitavimo priemones pasirinko čekistai, matyti iš minėtos pažymos. Joje rašoma: „Lietuvių emigrantų laikraščiams „Naujienos“ ir „Dirva“ tariamai JAV gyvenančio lietuvių emigranto Petro Kebrio vardu parengėme du anoniminius laiškus, kompromituojančius objektą „Dekadent“.“ Šių laiškų autorius apsimeta Lietuvos patriotu, kuris esą neseniai lankėsi Lietuvos TSR ir po šio apsilankymo ėmė dar labiau nepasitikėti objektu „Dekadent“. Laiškuose pateikiami duomenys, suteikiantys pagrindo įtarti, kad „Dekadent“ atvyko iš Lietuvos su specialia užduotimi, o tokiems įtarimams patvirtinti laiškuose nurodomi kompromituojantys faktai iš jo asmeninio gyvenimo ir veiklos Lietuvoje, kurie nėra žinomi emigrantų bendruomenei arba pateikiami iškreiptai. Pranešime informuojama, kad laiškus Lietuvos KGB specialistai parašė ant amerikiečių gamybos popieriaus, ir prašoma Maskvos nurodymo, pasinaudojant žvalgybos rezidentūra JAV, išsiųsti juos iš Niujorko.

T. Venclovą neva lydintį KGB šešėlį šiuose falsifikuotuose laiškuose turėjo paryškinti ir priminimas, kad disidento tėvas buvo aktyvus sovietų kolaborantas, o kaip žinoma, obuolys nuo obels netoli terieda. Be to, čia pabrėžiama, kad iš Lietuvos atvykęs disidentas kažkoks ne visai lietuvis, nes Tėvynėje kalbėjęs daugiau rusiškai nei lietuviškai, o ir visos jo žmonos buvusios žydės. Čia KGB negalėjo nepasinaudoti ir paties T. Venclovos viešai išsakytomis mintimis, visų pirma – itin drąsiu tiems laikams esė „Žydai ir lietuviai“, kuriame bene pirmą kartą kalbama apie žydų ir lietuvių santykius po holokausto bei užsimenama apie moralinę tautos atsakomybę už jos atstovų piktadarybes.

Galiausiai minėtuose laiškuose reiškiama abejonė, ar T. Venclova apskritai esąs disidentas: sovietinėje Lietuvoje jo niekas nepersekiojęs, o ir su buvusiais tremtiniais bei politiniais kaliniais jis niekada nebendravęs. Tokie raibuliai nuo tąsyk mesto akmens sklido dar ilgai. Štai ir 1986-aisiais KGB priedangos organizacijos – „Tėviškės“ draugijos – savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ randame rašinį „Perbėgėliai, arba trys pamokančios istorijos“, kuriame T. Venclova menkinamas ir kaip visuomenės veikėjas, ir kaip sovietologas, ir kaip poetas bei vadinamas išpuikusiu garbėtroška.

Kitas Helsinkio grupės steigėjas – dukart už antisovietinę veiklą jau kalintas V. Petkus – represijų neišvengė. 1977-ųjų rugpjūtį jis buvo suimtas, o 1978-ųjų liepą nuteistas 3 metams kalėjimo, 7 metams lagerių ir dar 5 metams tremties. Kad pateisintų tokį griežtą nuosprendį, KGB organizavo plačią šio disidento kompromitavimo kampaniją. Praėjus vos porai dienų po teismo, „Tiesos“ 1978 metų liepos 16-osios numeryje pasirodė rašinys „Melo ir nusikaltimo keliu“. Jame disidentas vaizduojamas kaip jokių moralės ir etikos normų nepaisantis žmogus, girdęs ir tvirkinęs jaunus vaikinus. Čekistai pasistengė, kad šis šmeižtas pasiektų ir užsienio lietuvius, ir Ignalinos rajono, kur kunigavo V. Petkaus bendražygis K. Garuckas, gyventojus, tad minėtą rašinį po kelių dienų perspausdino ir „Gimtasis kraštas“, ir Ignalinos „Nauja vaga“.

„Vagys“, „spekuliantai“, „teroristai“

Reikia pažymėti, kad V. Petkaus teismo proceso nušvietimas spaudoje nebuvo labai tipiškas atvejis – mat akivaizdus politinis susidorojimas duodavo pagrindą laikyti šiuos žmones sistemos kankiniais ir prikišamai rodydavo, kad ne visi džiaugiasi gyvendami sovietiniame rojuje. Be to, antisovietinę veiklą ne visada pavykdavo įrodyti. Todėl disidentų byloms, kur tik įmanoma, mėginta suteikti kriminalinį atspalvį. Tai liudija ir KGB mokomoji knyga „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“, kurioje rašoma, kad kriminalinės bylos „nuima nuo jų (disidentų – aut.) kovotojų už tautos laisvę aureolę, ir jie tampa paprastais nusikaltėliais“.

Paskutinį kartą agonijos apimtas KGB kompromitavimo mechanizmą mėgino paleisti 1991-aisiais. Jo varikliu tapo Lietuvos ateities forumas. Šio veikėjai gąsdino visuomenę, kad mūsų šalis ritasi į autoritarizmo prarają.

Taip disidentai dažniausiai tapdavo „vagimis“ arba „spekuliantais“. K. Burinskaitės darbe pateikiamas Romualdo Ragaišio, čekistų praminto Optiku, atvejis. 1979-aisiais Helsinkio grupę mėginęs atgaivinti disidentas buvo suimtas ir nuteistas 2 metus kalėti neva už spekuliaciją akiniais. Tačiau per kratą iš jo buvo paimti ne akiniai, o antisovietinė literatūra.

„Spekulianto“ etiketė klijuota ir vienam aktyviausių disidentų Antanui Terleckui. Kartą kalėjęs už antisovietinę veiklą, A. Terleckas 1973-iųjų gruodį buvo teisiamas neva už konditerijos gaminių vagystę iš mokyklos valgyklos. Tačiau kratos metu jo namuose ieškota ne pyragaičių, mat konfiskuoti visiškai su byla nesusiję įkalčiai – tarpukario laikų žurnalai „Naujoji Romuva“ ir „Mūsų Vilnius“. Šiaip ar taip, dėl šio proceso „spekuliantas“ ištisus metus praleido Lukiškių kalėjime. O dar po metų jis tapo vieninteliu įtariamuoju tiriant dviejų televizorių dingimą iš teatro, kuriame A. Terleckas tuo metu dirbo. Ši byla tapo dar viena dingstimi sukompromituoti žinomą disidentą, nors pastarąjį kartą jis buvo nuteistas tik 1979 metais ir politinėje byloje kaip vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų.

Kompromituoti LLL narius čekistai mėgino iki pat sovietmečio pabaigos. Tarkime, du šios organizacijos veikėjai – buvę pokario rezistentai Steponas Bubulas ir Leonas Laurinskas spaudoje vaizduoti kaip teroristai.

Paskutiniais sovietinio režimo metais KGB neatsisakė šmeižikiškų ir kompromituojančių straipsnių apie disidentus ir pertvarkos metu susikūrusias organizacijas. Objektai – aktyviausios jėgos LLL ir Sąjūdis. LLL – „nešvari praeitis“. Bent du jos nariai (pokario rezistentai) vaizduoti kaip teroristai. Kompromituodami LLL narius, čekistai ir visą šią organizaciją mėgino pavaizduoti kaip nepatrauklią jėgą ir supriešinti ją su nuosaikesniu Sąjūdžiu. Reikia pripažinti, kad šios akcijos bent jau pradžioje iš dalies lėmė ir gana rezervuotą Sąjūdžio požiūrį į LLL „karštagalvius“. Bet kompromituojami buvo ir Sąjūdžio veikėjai. Ypač tokios akcijos suaktyvėjo artėjant 1990-ųjų rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Vienu ryškiausių tokio kompromitavimo pavyzdžių tapo Sąjūdžio kandidatų Gedimino Stanislovo Ilgūno ir Edmundo Simanavičiaus atvejis. 1990 metų vasario 6-osios „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtame rašinyje skelbiamas neva kelių skaitytojų laiškas, kuriame rašoma: „Kiek teko girdėti, kandidatas į LTSR AT deputatus G. S. Ilgūnas, vos sulaukęs pilnametystės, plėšikavo gimtajame Marijampolės rajone. (...). Ir reik manyt, buvo teistas už tuos „darbelius“, bet rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ rašant apie kandidato gyvenimą nutylima, švelniai tariant, jo klystkeliai ir pasekmės. Kitame „Jonavos balso“ numeryje paskelbtas kandidato į deputatus E. Simanavičiaus, tos pačios Sąjūdžio Tarybos nario, gyvenimo aprašymas. Tiesa, apie Simanavičių laikraštyje parašyta: „...1946 m. septyniolikmetis gimnazistas už nelegalią veiklą nuteistas 10 metų laisvės atėmimo. Į Marijampolę sugrįžo 1954 metais...“ Kokia ta nelegali veikla?“

Pasidomėjusi kandidatų praeitimi „Valstiečių laikraščio“ redakcija, remdamasi archyvine medžiaga, tačiau nepaminėdama, kad ją galėjo gauti tik iš KGB, skelbia: „Minėti asmenys, apsiginklavę iš karininko atimtu pistoletu ir vokišku šautuvu, apiplėšinėjo mokyklas, kolūkių kontoras, parduotuves, grobė pinigus, vertingus daiktus. Visi jie nuteisti po 25 metus laisvės atėmimo ir 5 metus tremties. Edmundas Simanavičius 1946 metais buvo nuteistas už pogrindinę veiklą. Šių metų sausio mėnesį nagrinėtas E. Simanavičiaus pareiškimas dėl reabilitavimo. Reabilituotas nebuvo, nes teistas už veiklą, kuri buvo susijusi su žudynėmis.“

Be abejo, „Valstiečių laikraštis“ nutyli, kad keturiolikmetis G. S. Ilgūnas 1951-aisiais su tėvu buvo suimtas už antisovietinės literatūros laikymą bei platinimą ir pagalbą partizanams. Tąsyk dėl nepilnametystės jis išvengė bausmės, suorganizavo pogrindinę antisovietinę jaunimo grupę ir 1953 metais buvo nuteistas 25 metams lagerių. Tuo metu E. Simanavičius priklausė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Vytenio būriui, baudusiam stribus ir sovietų kolaborantus. Už tai keturi būrio kovotojai vėliau buvo sušaudyti, o E. Simanavičius dešimtį metų kalėjo gulago lageriuose.

Vis dėlto mėginimai sukompromituoti šiuos ir kitus Sąjūdžio kandidatus neprivertė jų pasitraukti iš visuomeninės veiklos ir neturėjo įtakos rinkimų rezultatams. Vasario 24-ąją įvykę rinkimai baigėsi triuškinama Sąjūdžio pergale (96 mandatai iš 133). Kovo 10-ąją į pirmąją sesiją susirinkusiam naujam parlamentui nebebuvo jokių kliūčių nedelsiant paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau KGB Lietuvoje tebeveikė. Iki 1991-ųjų rugpjūčio pučo čekistai ir toliau darė viską, kad pakreiptų įvykius Maskvai palankia linkme. Niekur nedingo ir kompromitavimo akcijos – pasikeitė tik jų metodai ir taikiniai. Dabar jais tapo nepriklausomos Lietuvos valdžia, kurią tiek sovietijos, tiek laisvojo pasaulio žmonėms mėginta parodyti kaip autoritarinę ir profašistinę, keliančią grėsmę visos Europos stabilumui.

Paskutinį kartą agonijos apimtas KGB mėgino kompromitavimo mechanizmą paleisti 1991-aisiais. Jo varikliu tapo tais metais įkurtas vadinamasis Lietuvos ateities forumas, kurio veikėjai atkakliai gąsdino visuomenę, kad mūsų šalis ritasi į autoritarizmo prarają. Net ir šiandien, 29-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais, vienas iš šios jau pamirštos struktūros kūrėjų neslepia ambicijų kandidatuoti į Lietuvos prezidentus. Bet tai jau visai kitos istorijos tema.