Didžiojo karo pėdsakai lietuvių sąmonėje: dešimtmečiams likę prisiminimai apie vokišką tvarką
Šian­dien su­kan­ka 100 me­tų nuo ta­da, kai Komp­je­no pa­liau­bos už­bai­gė Pir­mą­jį Pa­sau­li­nį (ar­ba Di­dį­jį) ka­rą. Apie tai, ko­kį pėd­sa­ką jis pa­li­ko Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je, LŽ kal­bė­jo­si su Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­ju, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru Ed­mun­du Gim­žaus­ku.

– Karo išvakarėse lietuviai gyveno abiejose sienos pusėse. Kokios buvo jų nuotaikos Lietuvoje ir Rytprūsiuose?

– Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad Rytprūsiuose lietuviai, savo požiūriu į valstybę mąstė visiškai kitaip, nei žmonės Didžiojoje Lietuvoje. Sunku net pasakyti, kiek Rytprūsių gyventojų laikė save lietuviais, bet faktas, kad jie visuotinai laikė save ištikimais kaizerio valdiniais ir į karą žiūrėjo gerokai pareigingiau ir net entuziastingiau, nei tautiečiai šiapus Nemuno.

Rusijos Imperijoje gyvenę lietuviai carinės valdžios nelaikė sava – vis dar buvo gyva praėjusio šimtmečio sukilimų dvasia. Jie galėjo prisitaikyti prie šios valdžios, kad išgyventų, tačiau nejautė jai jokio lojalumo. Karas tarp Vokietijos ir Rusijos jiems taip pat rodėsi svetimas ir su jais niekaip nesusijęs.

1905 metais prasidėjo tam tikras liberalizacijos procesas, teoriškai galėjęs pakeisti lietuvių požiūrį, bet tuo pačiu metu ėmė labai aktyviai plėtotis rusų, kaip titulinės nacijos savimonė ir šovinizmą jau demonstravo ne tik administracija, bet ir inteligentija.

Požiūris, kad bręstantis karas – ne lietuvių reikalas, išsilaikė ne tik tarpukariu, bet ir iki šiol. Paradoksalu, bet net ir dabar istorikai labai tyrinėja, pavyzdžiui, karinę vokiečių infrastruktūrą Lietuvoje: mažai žinome ne tik kur koks batalionas, bet ir divizija dislokuota buvo.

– Taigi, lietuviai išsiskyrė tokiu savo požiūriu iš aplinkinių tautų? Kaip karą vertino lenkai?

– Tuo metu nors Lenkijos situacija buvo panaši į Lietuvos, skirtumų taip pat būta didelių. Pačiose karo išvakarėse kaizeris lenkams aiškiai leido suprasti, kad pergalės atveju, visos lenkų gyvenamos žemės galėtų būti suvienytos ir nuo pat pirmų dienų lenkai karą vertino, kaip bent jau dalinio valstybingumo įgijimo galimybę. Nuo pat pradžių jie stojo Vokietijos pusėn.

Vokietijos kariuomenė norėjo valdyti Lenkiją tuo pačiu griežtu režimu, kaip Lietuvą ir kitas Rusijos Imperijai priklausiusias teritorijas – pilnai išnaudoti jas, kaip išteklių šaltinį. Tačiau kaizerinės užsienio reikalų ministerijos valia buvo visai priešinga – su lenkais liepta elgtis geriau. Rekvizicijos ir darbo jėgos panaudojimas vyko, tačiau su lenkų inteligentijos nuomone skaitytasi.

Beje, pamatę vokiečių poziciją, rusai ėmė siūlyti lenkams atitinkamas nuolaidas: Lenkijai žadėta toki pati savivalda, kokią ji turėjo iki 1831 metų sukilimo.

– Baltarusiai puoselėjo kokias nors su karu susijusias viltis?

– Nei prieš karą, nei jam prasidėjus caro valdžia jokiu būdu nepripažino, kad baltarusiai gali būti tauta, o ne vien Rusijos etnografinis regionas. Karo eigoje Rusija ėmė skaitytis ne tik su lenkų ir suomių bei Baltijos šalių tautų, bet ir su ukrainiečių nuomone, tačiau baltarusių tautiniai veikėjai buvo toliau persekiojami. Stengtasi net specialiai mobilizuoti į kariuomenę kuo daugiau tautiškai nusiteikusios baltarusių inteligentijos. Todėl baltarusių inteligentija buvo iš esmės nusiteikusi provokiškai. Keletas jos atstovų įsikūrė Vilniuje: aiškiai kolaboravo su vokiečių valdžia, o lietuviams kartais trukdė, o kartais – palaikė mūsų siekius.

– Iš visų aplinkinių tautų berods latviai pasirodė, kaip ištikimiausi caro valdiniai. Kodėl?

– Jų situacija buvo bene įdomiausia, lyginant su kitomis minėtomis tautomis. Pirmiausia prisiminkime, kad Rusijos imperijoje Latvija niekada nebuvo vertinama, kaip vientisa teritorija. Latvijos regionai buvo suskaidyti tarp kelių gubernijų ir kiekvienas jų pasižymėjo savais ypatumais: katalikiška Latgala buvo gerokai surusinta, bet carinės valdžios požiūriu dar ir sulenkinta; tuo metu Kuršas ir šiaurinė Latvija – protestantų arealas. Atsitiktinumas, o gal objektyvi karinė logika lėmė, kad palei Kuršo ribą nusistovėjo ir fronto linija. Abipus Dauguvos susiklostė labai skirtingos situacijos.

Vokiečiai taip pat negalvojo apie vieningą Latviją, tačiau siekė atkurti Kuršo hercogystę, tačiau latviams joje buvo skirtas tik antraeilis vaidmuo. Latviai tuo, žinoma, buvo labai nepatenkinti, tačiau nieko negalėjo padaryti, tik žiūrėjo kitapus Dauguvos.

Kita vertus, mūsų teritorijoje nebuvo tokio masto karo veiksmų, kaip Vakarų fronte – Somoje ar Verdene. Lietuviai nepatyrė tokių karo siaubų, kurie prilygo Stalingrado mūšiui.

O ten padėtis buvo kitokia – pačioje karo pradžioje ten kilo iniciatyva kurti nacionalinius karinius dalinius ir caro valdžia, skirtingai nei lietuvių atžvilgiu, ją vertino palankiai. Liuteronai latviai vertinti, kaip ištikima ir nepavojinga mažuma ir pelnė lietuviams pavydą kėlusią caro protekciją. Katalikai lietuviai, kaip ir lenkai, vertinti tik kaip potencialus neramumų šaltinis.

Dr. Edmundas Gimžauskas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pavyzdžiui, liuteronai, baigę mokslus Rusijoje, galėjo ramiausiai grįžti ir dirbti tėviškėje, o katalikams to neleido. Dėl tos pačios priežasties latviai vėliau turėjo daug karininkų, anksčiau tarnavusių caro armijoje, o vėliau galėjusių kurti latvių kariuomenę. Katalikams karjera armijoje buvo nepasiekiama. Nebent jie tapdavo liuteronais, kaip padarė Silvestras Žukauskas.

– Kiek lietuvių mobilizuota į caro ir kaizerio armijas?

– Sunku pasakyti, mobilizacija vyko gubernijose ir skaičiuoti jų gyventojai, nepaisant tautybės. Kai istorikai mėgino skaičiuoti, susidūrė su paradoksaliu klausimu: ką laikyti lietuviu? Tarkime, Vilniaus gubernija apėmė tik maždaug trečdalį lietuviškų teritorijų, o didesnė jos dalis buvo baltarusiška.

Vokietijos kariuomenėje situacija buvo kitokia – ten buvo tradiciniai lietuviški daliniai iš Rytprūsių. Tačiau jie egzistavo faktiškai karo pradžioje, o jų tautinė sudėtis taip pat labai neaiški. Peržvelgus pavardes taip pat sunku suprasti, kiek jų kareivių buvo etniniai lietuviai. Galiausiai, kiek etninių lietuvių save tokiais laikė? Gal jie kalbėjo lietuviškai, bet laikė save vokiečiais, o gal net ir nebemokėjo kalbos. Viena aišku – jie buvo liuteronai ir lojalūs kaizerio valdiniai.

Kaip minėta, šiuo požiūriu mažlietuviai skyrėsi nuo tautiečių Lietuvoje, kurie į caro armiją surinkti prievarta ir dažnai nejautė pareigos guldyti galvą už imperatorių ir dezertyruodavo. Žinoma, buvo ir tų, kurie sąžiningai atliko prievolę. Kaip dažniausiai ir būna, tai labiausiai matyt priklausė nuo kievieno asmeninių savybių ir įsitikinimų.

– Lietuvą užėmę vokiečiai vykdė mobilizacija?

– Griežtai ne. Kaip ir kitose užimtose Rusijos Imperijos teritorijose, laikytasi vienos politikos – vietos gyventojų prie ginklų net arti prileisti negalima. Darbo jėga – taip, o apie mobilizaciją – jokių kalbų. Šie žmonės laikyti nelojaliais.

Beje, tas pats požiūris buvo Kurše ir ne tik į latvius, bet ir į vietos vokiečius. Pastarieji dėl to jautėsi labai įžeisti ir skundėsi aukščiausiajai valdžiai, bet net ir tada jiems atsakyta, kad įstatymas taikomas visiems ir Kuršo vokiečiams išimčių nebus.

– Kokia buvo carinė tvarka, lietuviai žinojo jau daugiau, nei šimtmetį. Vokiečių okupacinė administracija atnešė naują tvarką. Ar ši tvarka spėjo įsigalėti tiek, kad pakeistų visuomenę, jos gyvenseną?

– Vokiška tvarka buvo įvesta taip greitai ir efektyviai, kad lietuvių atmintyje išliko dar ne vieną dešimtmetį. Sunku įvertinti, ar ji pakeitė visuomenę, bet tikrai padarė įspūdį: žmonės akivaizdžiai pamatė, kaip toje pačioje erdvėje, turint tokius pačius išteklius ir išeitines pozicijas, galima tvarkytis daug efektyviau. Lietuviai stebėdamiesi lygino, kiek vokiškoji tvarka našesnė už rusiškąją.

Vokiška tvarka buvo įvesta taip greitai ir efektyviai, kad lietuvių atmintyje išliko dar ne vieną dešimtmetį.

Beje, tai nereiškia, kad ji visiems patiko. Viena vertus, lietuviams patiko tai, kad tose vietose, kur šimtmečiai nebuvo tiltų – jie buvo nutiesti per kelias savaites, o amžiais per kokią pelkę klampoję, jie dabar žygiavo nauju mediniu keliu. Kita vertus, visa tai daryti vokiečiai vertė bizūno pagalba. Jei vertinti bendrojo visuomenės intereso aspektu, vokiškoji administracija davė daug naudos, pastūmėjo kraštą į priekį. Ko verta vien tai, kad vokiečiai visur steigė mokyklas, nesikabinėdami, kokia kalba jose mokoma – tiesiog taip buvo priimta visoje imperijoje – vaikai turėjo gauti išsilavinimą. Gi individualiu aspektu, vokiškoji tvarka nieko pernelyg nežavėjo – į vietos gyventojus žiūrėta tik kaip į darbo jėgą ir jų nuomonės bei lūkesčių niekas nepaisė.

1918 metais lietuviai nuo vokiškos tvarkos visaip siekė atsiriboti, tačiau ne todėl, kad ji niekam nepatiko, bet todėl, kad tai neužkliūtų britams ir prancūzams, įtariai žiūrėjusiems į bet kokį vokiškumą besikuriančiose naujose valstybėse. Lietuvos naujoji administracija pradėta kurti paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais ir Antantės sąjungininkams galėjo tuo kelti neigiamus jausmus. Taigi, stengtasi jokiu būdu neparodyti, kad bent kažkame vadovautasi vokišku pavyzdžiu.

Tačiau kariuomenėje vokiška tvarka liko etalonu. Kai į Kauną atvyko prancūzų misija, jos karininkai tuoj pat pasišovė dėstyti Karo mokykloje. Palyginus su vokiečiais, lietuviams jie padarė tokį menką įspūdį, kad pašiepiant apie juos kalbėta, kad „tik gimnastiką išmano“, esą daugiau jie niekam tikę. Šis požiūris ėmė keistis tik po gero dešimtmečio, kai Lietuvoje atsirado daugiau karininkų, baigusių mokslus Čekijos ir Prancūzijos mokyklose.

– Susidaro įspūdis, kad mes puikiai suvokiame, kaip Lietuvos visuomenę pakeitė Antrasis Pasaulinis karas, tačiau apie Didįjį karą tai paaiškinti gali retas. Kodėl?

– Jei vertinsime tik karo veiksmus – vyko mūšiai, judėjo kariuomenė, keitėsi fronto linija – poveikis visuomenei nėra toks reikšmingas. Tačiau jei vertinsime plačiau, pamatysime, kad laikotarpis buvo labai svarbus. Juk ir nepriklausomybę kūrėme tuo metu, formavosi valstybinė tauta. Per Didįjį karą įvyko Rusijos Vasario revoliucija ir Spalio perversmas – įvykiai sudarę galimybes siekti nepriklausomybės. O ir mąstysenai poveikis buvo stiprus, palikęs pėdsaką ilgiems metams, nors lietuviams, nelaikiusiems šio karo savu, pats karas nepaliko ryškesnio įspaudo.

Kita vertus, mūsų teritorijoje nebuvo tokio masto karo veiksmų, kaip Vakarų fronte – Somoje ar Verdene. Lietuviai nepatyrė tokių karo siaubų, kurie prilygo Stalingrado mūšiui. Lietuviai didžiąją karo dalį gyveno vokiečių užnugaryje, todėl ir poveikis menkesnis.

Be to, kad atmintyje įstrigo vokiškoji tvarka, dar reikia įvertinti ir tai, kad minėtas buvimas vokiečių fronto pusėje, labai padėjo po karo įvykusiam valstybės kūrimui. Tai patvirtina ir ukrainiečių pavyzdys. Faktas tas, kad rusų pusėje ir po revoliucijas buvo be pabaigos kalbama apie pokyčius, tačiau darbų niekas imtis nenorėjo. Tuo metu vokiečių fronto pusėje atsidūrusiose teritorijose vyko reikšmingi procesai, formavosi valstybiškai sąmoningos nacijos, tarp jų ir mūsiškė.