Čekistai prieš emigrantus – nuo grobimų iki kompromitavimo
Po ak­ty­vių pa­sta­ro­jo me­to iš­puo­lių prieš Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą ar an­ti­so­vie­ti­nio bei an­ti­na­ci­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vį Jo­ną No­rei­ką-Ge­ne­ro­lą Vė­trą Lie­tu­vos pa­trio­tų nie­kin­to­jai vėl at­sig­rę­žė į vie­ną Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­to (LAF) kū­rė­jų Ka­zį Škir­pą. To­kie iš­puo­liai – jo­kia nau­jie­na, su­komp­ro­mi­tuo­ti emig­ra­ci­jo­je at­si­dū­ru­sius Lie­tu­vos vei­kė­jus mė­gi­no ir so­vie­ti­nis KGB.

„Hitlerio šuo“. Tokiais žodžiais buvo pavadintas Lietuvos karininkas ir diplomatas K. Škirpa, kuris buvo ne tik Birželio sukilimą surengusio Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas, bet ir pirmasis savanoris, 1919 metų sausio 1-ąją iškėlęs Lietuvos Trispalvę Gedimino pilies bokšte. Šiam įvykiui atminti Gedimino kalno papėdėje esanti gatvelė buvo pavadinta K. Škirpos alėja. Tačiau tai patinka ne visiems – seniai mirusio Lietuvos patrioto atminimą mėginama niekinti net ir 29-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais.

Palei Vilnią nusidriekęs akligatvis, tiksliau sakant, žmogus, kurio vardu jis vadinamas, pastaruoju metu tapo mūsų antisovietinio pasipriešinimo niekintojų taikiniu. Štai Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas, pernai dėjęs visas pastangas nuplėšti nuo Vrublevskių bibliotekos pastato paminklinę lentą Generolui Vėtrai, savo asmeniniame tinklalapyje siekia ištrinti iš lietuvių atminties ir K. Škirpos vardą. Savo asmeniniame tinklalapyje tarybos narys ne tik pats kaltina K. Škirpą antisemitine propaganda ar mėginimais sukurti nacistinę Lietuvą, bet ir remiasi „tautos balsu“, pateikdamas įvairių žinomų veikėjų pasisakymus, kuriuose pritariama jo pozicijai arba bent jau abejojama, ar LAF kūrėjas tikrai vertas atminimo įamžinimo. Kaip čia neprisiminti „darbo žmonių laiškų“ ar peticijų, kuriuos sovietiniais metais organizuodavo KGB, siekdamas formuoti nepalankią viešąją nuomonę apie Lietuvoje veikiančius antisovietinio pasipriešinimo dalyvius ar aktyvius emigrantus, nepamiršusius Lietuvos laisvės bylos.

Nepavykęs čekistų planas

Prie K. Škirpos mes dar grįšime, bet pirma prisiminkime, kad kompromituoti LAF narius, Birželio sukilėlius ir kitus į Vakarus pasitraukusius žymesnius prieškario veikėjus, neatsisakiusius Lietuvos laisvinimo veiklos, sovietinis saugumas pradėjo 6-ojo dešimtmečio viduryje. Kaip tik tuomet žlugo 1953 metų kovą MGB patvirtintas planas užverbuoti, o nepavykus – nužudyti septynis Vakarų Vokietijoje gyvenančius lietuvių politinius emigrantus.

Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas, kurį išeivių akyse mėginta kompromituoti kaip KGB agentą. / LYA nuotrauka

Apie Aleksandro Slavino vadovautos sovietinės žvalgybos Berlyno grupės surengtą emigrantų medžioklę, prasidėjusią tuoj po karo, jau esame išsamiai pasakoję. Tad šį kartą tik prisiminkime, kad 1953-iųjų kovą, jau po Josifo Stalino mirties, čekistų taikiklyje atsidūrė septyni tarpukario Lietuvos veikėjai, tarp kurių – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, vienas Birželio sukilimo vadų Leonas Prapuolenis, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Pranas Zundė ir buvęs Jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kippas. Tuomet Berlyno grupės sudėtis buvo išplėsta dar keliais nariais, tarp kurių bene ryškiausias buvo profesionalus galvažudys, buvęs vokiečių kareivis, o vėliau – MGB agentas smogikas Rudolfas Ottingas operatyviniu slapyvardžiu Balandis.

Viena svarbiausių kompromitavimo priemonių buvo mėginimai apšaukti kai kuriuos JAV įsikūrusius lietuvius karo nusikaltėliais, ne tik bendradarbiavusiais su naciais, bet ir dalyvavusiais masinėse žydų žudynėse.

A. Slavinas ir jo smogikai šio plano taip ir neįgyvendino – iš viso septyneto užverbuoti pavyko tik buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Joną Kupstą, ir tai tik todėl, kad verbavimui buvo panaudota Lietuvoje gyvenanti jo žmona – KGB agentė Josifovna. O galutinį operacijos žlugimą lėmė R. Ottingas, nusprendęs daugiau nekišti galvos į kilpą ir „prisidavęs“ Vakarų Vokietijos kontržvalgybai.

Kaip jau minėjome, žlugus šiai operacijai ir daugumai jos buvusių taikinių pasitraukus į JAV, MGB nutarė atsisakyti tokių drastiškų kovos su emigrantais metodų. Tada nutarta neutralizuoti juos kitokiu būdu, kompromituojant šiuos veikėjus Vakarų valstybių valdžios institucijų ir kitų emigrantų akyse.

VLIK‘o pirmininkas Mykolas Krupavičius po KGB surengtų kompromitavimo akcijų buvo priverstas ilgokai kratytis jo vadovaujamai organizacijai primesto ryšių su JAV specialiosiomis tarnybomis šleifo. / Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“

Viena svarbiausių kompromitavimo priemonių buvo mėginimai apšaukti kai kuriuos JAV įsikūrusius lietuvius karo nusikaltėliais, ne tik bendradarbiavusiais su naciais, bet ir dalyvavusiais masinėse žydų žudynėse. Reikia pripažinti, kad šios akcijos, kiršinančios JAV lietuvių ir žydų organizacijas, sulaukė atgarsių ne tik aštuntajame dešimtmetyje. Tie atgarsiai girdimi ir šiandien, prabėgus kone trims atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams.

Kaip vieną tokių atgarsių kaip tik ir galima minėti K. Škirpos atvejį. Tiems, kurie sieja šio karininko ir diplomato vardą su nacių vykdytomis žydų žudynėmis, ir šiandien nė motais, kad K. Škirpos karo metais Lietuvoje apskritai nebuvo. 1940-ųjų rudenį įkūręs Berlyne LAF ir Birželio sukilėlių paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu, buvęs karininkas ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne tuoj pat nusiuntė raštą Adolfui Hitleriui, reikalaudamas nedelsiant leisti jam vykti į Lietuvą. Vietoj atsakymo atėjo ginkluoti gestapininkai ir paskirtasis ministras pirmininkas buvo įkalintas namuose. 1944-aisiais, karui jau einant į pabaigą, K. Škirpa įteikė Reicho vadovybei memorandumą, siūlantį perduoti okupuotos Lietuvos valdymą lietuvių sudarytai Vyriausybei. Už tai buvęs Lietuvos pasiuntinys buvo suimtas ir iki karo pabaigos laikomas internuotų asmenų stovykloje, iš kurios jį išlaisvino amerikiečiai.

Į Vakarus pasitraukę lietuviškų organizacijų veikėjai su žydų žudynių organizavimu buvo siejami knygose, laiškuose ir brošiūrose, kurias JAV laikraščiams anonimiškai siuntinėjo KGB.

Klausdami, iš kur semiasi įkvėpimo mūsų šaliai nusipelniusių Lietuvos žmonių niekintojai, turime prisiminti, kad tiek K. Škirpa, tiek kiti į Vakarus pasitraukę lietuviškų organizacijų veikėjai su žydų žudynių organizavimu ir visais įmanomais nacių karo nusikaltimais buvo siejami knygose, laiškuose ir brošiūrose, kurias JAV laikraščiams anonimiškai siuntinėjo sovietinis KGB. Be to, sovietų žvalgyba, kurios rankos pasiekti Vakaruose įsikūrusius lietuvių politinius emigrantus buvo per trumpos, atakuodavo ir įvairių šalių institucijas, siųsdama neva jų karo metais padarytus nusikaltimus įrodančius dokumentus, tikėdamasi, kad vienas kitas iš šių žmonių bus išduotas sovietinės Lietuvos teismui.

Buvęs Lietuvos karininkas ir Birželio sukilimo dalyvis Juozas Venckus, kurį mėginta sukompromituoti kaip KGB agentą, padirbus neva jo ranka rašytus pranešimus. / LYA nuotrauka

Sukelti įtampą ir nepasitikėjimą

Tokių mėginimų smaigalyje visų pirma atsidūrė aktyvesni Birželio sukilėliai, LAF veikėjai bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nariai. KGB taikytus kompromitavimo metodus tyrinėjusi istorikė Kristina Burinskaitė savo darbuose greta sovietų žvalgybos taikinio K. Škirpos mini 1941-aisiais Kauno burmistro pareigas ėjusį antinacinės rezistencijos dalyvį Kazimierą Palčiauską, laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, nacių okupacijos metu Kauno komendanto pareigas ėjusį Jurgį Bobelį, laikinosios vyriausybės įgaliotinį Vilniaus miestui ir sričiai teisės klausimais Stasį Žymantą-Žakevičių ir kitus asmenis. Svarbiausias čekistų tikslas buvo su karo nusikaltimais susieti įtakingesnius užjūrio lietuviškų organizacijų veikėjus. Nors kai kurie jų vokiečių okupacijos metais iš tiesų dirbo lietuviškose savivaldos institucijose, kurios negalėjo prieštarauti nacių vykdomai politikai, net ir pats KGB pripažino neturintis jokių įrodymų apie šių žmonių karo metais padarytus nusikaltimus.

Tačiau mėginimai sukompromituoti lietuvių organizacijų veikėjus nesiliovė. Čekistai ir toliau vykdė 1968 metų rugsėjo 12-ąją pasirašytą LSSR KGB įsakymą Nr. 0051, kuriame nurodoma siekti „sukelti įtampą ir nepasitikėjimą tarp išeivių ir kitaip pakenkti jų veiklai, kartu priverčiant JAV specialiąsias tarnybas apgalvoti tolesnį bendradarbiavimą su lietuvių emigrantų organizacijomis“. Iš vėlesnių sovietinio saugumo dokumentų matome, kad tai nebuvo vietos čekistų iniciatyva – ji buvo planuojama ir koordinuojama iš Maskvos. Štai 1981-ųjų spalio 12-osios SSRS KGB telegramoje LSSR KGB 1-ajam skyriui nurodoma išeivijos organizacijų narius Vakarų šalių visuomenei rodyti kaip karo nusikaltėlius ir teroristus.

Puslapis iš agentų bylų registracijos žurnalo, kuriame nurodoma, kad Vaclovas Sidzikauskas iki 1941 metų vasario bendradarbiavo su NKVD. / Nuotrauka iš V. Sidzikausko knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“

Išeivių kompromitavimo akcijos itin suaktyvėjo po 1979-ųjų, kai prie JAV teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams organizuoti. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Remiantis sovietų pateikta informacija, kai kuriems lietuviams netgi buvo atimta JAV pilietybė. Taip, pavyzdžiui, Treblinkos koncentracijos stovykloje sargybiniu tarnavęs Liudas Kairys buvo deportuotas į Vokietiją, kur jam vis dėlto nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dalyvavus civilių žudynėse ar kituose karo nusikaltimuose.

Kompromituodamas lietuvius išeivius KGB siekė ir dar vieno tikslo – įkalti pleištą tarp antisovietiškai nusistačiusių Amerikos lietuvių ir žydų organizacijų. Taip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodė straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už holokaustą. Tokios akcijos iš tiesų sukėlė tam tikros įtampos tarp išeivijos lietuvių ir žydų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos bei Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis. Tuo metu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK'o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“. Deja, reikia pastebėti, kad KGB paskleistas užkratas visiškai nedingo – kolektyvinės lietuvių atsakomybės tema ir šiandien pasirodo kai kurių Lietuvos veikėjų žodžiuose.

Puolimas prieš V. Sidzikauską

Tiesa, kaltinimai dalyvavus karo nusikaltimuose buvo ne vienintelė KGB priemonė kovoje su lietuvių politiniais emigrantais – kai kurių jų buvo tiesiog neįmanoma apkaltinti bendradarbiavus su naciais. Tarp tokių lietuvių buvo žymus diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, kurio daliai kadaise teko sunkiausios ir atsakingiausios misijos. Tarp jų – ir kova dėl Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai, ir mūšiai su vokiečiais dėl uostamiesčio statuso Hagos tribunole.

Šito naciai V. Sidzikauskui negalėjo atleisti. 1940-aisiais per plauką ištrūkusį iš NKVD pinklių, išvengusį Sibiro lagerių ir pabėgusį į Vokietiją buvusį diplomatą kaipmat suėmė gestapas. Po kurio laiko įkalintam Soldau stovykloje V. Sidzikauskui jos viršininkas perskaitė tokį Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos vado Reinhardo Heydricho įsakymą: „Sidzikauskas veikė prieš Vokietiją ir pagrįstai įtariama, kad paleistas į laisvę jis gali pakenkti vokiečių tautos ir Reicho interesams.“ Naciai neatleido V. Sidzikauskui nei už Hagą, nei už Klaipėdą. Reicho priešas turėjo žūti. Taigi, už Lietuvos interesus kovojęs diplomatas tapo vienos baisiausių mirties stovyklų – Aušvico – kaliniu Nr. 24477. Tačiau likimas V. Sidzikauskui buvo palankus. Seni bičiuliai iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos rado kelius pas vidaus reikalų ministrą Heinrichą Himmlerį ir po 20 mėnesių trukusio pragaro buvęs diplomatas 1942-aisiais buvo paleistas iš Aušvico. Jam leista apsigyventi Berlyne policijai prižiūrint.

1950-aisiais persikėlęs į JAV, V. Sidzikauskas aktyviai pasinėrė į Lietuvos laisvinimo veiklą: vadovavo Lietuvos laisvės komitetui, Lietuvos delegacijai Pavergtųjų Europos tautų seime, pirmininkavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Naivu būtų manyti, kad KGB nemėgins „nukenksminti“ tokio aktyvaus ir įtakingo emigracijos veikėjo. Tam buvo panaudotas dar vienas čekistų pamėgtas kompromitavimo būdas – apšaukti V. Sidzikauską KGB agentu ir taip sukelti kitų emigrantų nepasitikėjimą juo.

Vokietijoje veikęs agentas Rudolfas Ottingas (operatyvinis slapyvardis - Balandis), per kurį KGB mėgino kompromituoti į Vakarus pasitraukusius lietuvių emigracijos veikėjus. / LCVA nuotrauka

Kaip tik tuo metu prisimintas mūsų jau minėtas R. Ottingas – agentas Balandis. Apie tai, kad Balandis „prisidavė“ Vakarų Vokietijos saugumo tarnybai ir dabar ramiai dirba savo gimtojo miestelio policininku, sovietiniai čekistai sužinojo 1960-ųjų spalį. Tiesa, ryšių su buvusiais šeimininkais jis pradėjo vengti kiek anksčiau. 1959-aisiais suklastotą pasą kita pavarde jam atvežęs KGB agentas Bagdonas – Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus Algimantas Zaskevičius – iš Vokietijos grįžo nieko nepešęs: Balandis kategoriškai nepakluso jo prašymui atvykti į Berlyną. 1960-ųjų pavasarį jis ignoravo kvietimą atvykti į Rytų Vokietiją, o tų pačių metų rudenį – į Vieną.

Akivaizdu, kad Balandis paklausė Vokietijos kontržvalgybininkų patarimo nutraukti bet kokius ryšius su KGB pasiuntiniais. Iš tokio patarimo matyti, kad panaudoti buvusio čekistų parankinio dvigubiems žaidimams vokiečiai neketino, mat Balandis gerai mokėjo tik žudyti ir dideliu protu nepasižymėjo. Tuo metu čekistai savo buvusio agento nutarė visai nenurašyti, o panaudoti jį kaip dezinformacijos kanalą ir kompromitavimo įrankį. Tereikėjo tik apsimesti, kad KGB nieko nežino apie Balandžio atgailą ir vis dar juo pasitiki.

Taip 1961 metų gruodžio 25-ąją LSSR KGB kabinetuose gimė gudrus ir suktas planas – sukompromituoti V. Sidzikauską, sukeliant įtarimą, kad pats lietuvių organizacijų aktyvistas Vakaruose vykdo KGB užduotis. Iš šio plano matyti, kaip čekistai pasinaudojo 1961-ųjų rugsėjį įvykusia Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos pirmininko V. Sidzikausko kelione į Vokietijoje surengtą jos sesiją ir jo apsilankymu Bonoje. Vykdydamas šį planą, KGB nusiuntė Balandžiui užduotį užmegzti ryšį su V. Sidzikausku ir perduoti jam nurodymą nevykti į Boną dėl sudėtingos situacijos. Iš tokio nurodymo Balandis turėjo suprasti, kad V. Sidzikauskas – KGB agentas. Be to, Balandžiui nurodyta užmegzti ryšį ir su kitu „apsišvietusiu“ agentu Volfu. „Kadangi VFR organai žino, kad Volfas mūsų agentas, mūsų pastangos užmegzti ryšį su juo įtikins juos, kad mes per Balandį iš tikro palaikome ryšį su mūsų užsienio agentūra. Tai privers VFR kontržvalgybą norima mums kryptimi žiūrėti ir į mūsų užduotį Balandžiui dėl Sidzikausko. Visa tai, turint galvoje ir Sidzikausko politinio aktyvumo sumažėjimą, gali sukelti vokiečių ir amerikiečių saugumo organų abejonę jo santykių su jais nuoširdumu ir įtarti turint ryšius su mumis“, – rašoma Lietuvos SSR čekistų Maskvai nusiųstame rašte.

Visiškai sukompromituoti V. Sidzikausko nepavyko, nors KGB savo operaciją įvardijo kaip sėkmingą, mat jo „objektas“ tada nebuvo išrinktas Pavergtųjų Europos tautų seimo pirmininku. Vis dėlto džiūgauti čekistams nebuvo jokio pagrindo – 1964-aisiais V. Sidzikauskas pradėjo vadovauti aršiausia antisovietine organizacija laikytam VLIK‘ui ir šias pareigas ėjo dvejus metus. Galiausiai jis vis dėlto buvo išrinktas vadovauti Pavergtųjų Europos tautų seimui.

Tačiau tariamo V. Sidzikausko bendradarbiavimo su sovietų saugumu šleifas išliko ilgam. Dar ir šiandien KGB dokumentus skelbiančiame tinklalapyje kgbveikla.lt galima rasti duomenų iš agentų bylų registracijos žurnalo. Juose nurodoma, kad V. Sidzikauskas, o kitaip – agentas Intelligent, su NKVD bendradarbiavo nuo 1940-ųjų gruodžio, o 1941 metų vasarį iš agentūrinio tinklo pašalintas, nes pasitraukė į Vokietiją. Tuo metu pats V. Sidzikauskas prisiminimuose tvirtina, kad čekistų mėginimai jį užverbuoti nebuvo sėkmingi. Jis esą atsisakė pasirašyti enkavėdisto pakištą pasižadėjimą, o po kurio laiko gavęs iš paties Kauno NKVD viršininko Piotro Gladkovo dvi savaites apmąstymams, nutarė daugiau nebebandyti likimo ir bėgti į Vokietiją. Taigi visai tikėtina, kad agento byla buvo sudaryta nepaisant V. Sidzikausko atsisakymo bendradarbiauti ir laikantis tam tikrų NKVD biurokratinių taisyklių.

Čekistinės „Butaforijos“ taikiniai

V. Sidzikauskas nebuvo vienintelis tarpukario Lietuvos veikėjas, kurį mėginta sukompromituoti tokiu būdu – per agentą Balandį vykdytoje operacijoje „Butaforija“ čekistai bandė prikabinti KGB agento etiketę. Panašiai buvo mėginama sukompromituoti vieną iš LAF steigėjų, o vėliau – VLIK'o veikėją Petrą Karvelį ir buvusį Lietuvos karininką bei Birželio sukilimo dalyvį Juozą Venckų. Pastarojo atžvilgiu netgi griebtasi klastočių – taip atsirado neva jo sovietinei žvalgybai siųsti pranešimai.

Verta priminti, kad mėginimai prikabinti aktyviems emigracijos veikėjams KGB uodegą davė kur kas menkesnių rezultatų nei jų susiejimas su naciais ir holokaustu. Iš to meto diskusijų išeivijos spaudoje matyti, kad Amerikos lietuviai neblogai suprato, iš kur kyla tokios insinuacijos. Todėl vargu ar rastume ryškesnį pavyzdį, kad išeivis su kabinama KGB agento etikete būtų visiškai nutraukęs savo visuomeninę veiklą. Ir apskritai kompromitavimo akcijos labiau pasiteisino okupuotoje Lietuvoje (joje KGB šmeižtams tiesiog nebuvo viešos alternatyvos) nei Vakaruose, kur puolamas veikėjas turėjo visas galimybes paneigti dezinformaciją. Bet teisintis ir aiškintis teko ne vienam. Tarkime, K. Burinskaitės minimas VLIK‘o pirmininkas M. Krupavičius buvo priverstas ilgokai kratytis jo vadovaujamai organizacijai primesto ryšių su JAV specialiosiomis tarnybomis šleifo, o dalyvavimo holokauste kaltintas kunigas Zenonas Ignatavičius dėl šmeižto kampanijos netgi norėjo nutraukti savo veiklą.

Atrodytų, kad prasidėjus Michailo Gorbačiovo erai KGB vykdytoms melo, dezinformacijos ir kompromitavimo kampanijoms turėjo ateiti galas, mat, sovietinei vadovybei pradėjus vykdyti viešumo politiką ir atsiradus daugybei nuo valdžios nepriklausomų informacijos šaltinių, senieji čekistiniai metodai nebegalėjo būti bent kiek efektyvūs. Tačiau bent jau Lietuvoje niekas iš esmės nepasikeitė. Į lietuvių emigraciją, o juolab į tokią organizaciją kaip VLIK'as, čekistai ir toliau žiūrėjo kaip į savo pikčiausią priešą. Tai matyti iš LSSR KGB pirmininko Eduardo Eismunto rašto LKP CK, parengto 1989 metų spalio 10 dieną, likus vos penkiems mėnesiams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: „Mūsų nuomone, VLIK'as tebelieka viena reakcingiausių lietuvių išeivijos organizacijų, kurstančių nacionalinę nesantaiką Lietuvoje ir skatinančių respubliką išstoti iš TSRS.“

Nepasikeitus požiūriui, nepasikeitė ir KGB veiklos prieš išeivijos veikėjus metodai. Nauja buvo nebent tai, kad kompromitavimas dabar imtas vadinti „kontrpropaganda“. Tam iš palėpių ištraukti seni propagandiniai triukai, tarkime, 1976-aisiais išleista ir jokio poveikio nepadariusi knyga „Išdavystės keliu“ , kurią planuota dar kartą išleisti lietuvių ir anglų kalbomis. Vis dėlto šiame fronte atsirado ir kai kas nauja – atgimimo metais į šipulius subyrėjus sovietinei Lietuvos istorijos versijai, KGB mėgino perimti iniciatyvą organizuoti leidinius, kuriuose prieškario Lietuva, sovietinė okupacija, pokario rezistencija ir jos dalyviai būtų piešiami tokiomis spalvomis, kokiomis juos šiandien piešia Rusijos propaganda. Deja, ne vien ji, bet ir savąsias istorijos versijas siūlantys kai kurie Lietuvos veikėjai.