Čekistai lietuviškame pogrindyje: kelių bylų istorijos
So­vie­ti­nio sau­gu­mo aki­ra­ty­je at­si­dū­ru­sius žmo­nes gel­bė­ju­sio če­kis­to An­ta­no Ši­liaus by­la, apie ku­rią ne­se­niai pa­sa­ko­jo­me, ne­bu­vo vie­nin­te­lė. Po­ka­rio me­tais bū­ta ir to­kių at­ve­jų, kai lie­tu­viai MGB ka­ri­nin­kai ne tik tal­ki­no gink­luo­tam pog­rin­džiui – vie­nas jų net pats ta­po par­ti­za­nu. Pri­si­min­ki­me ke­lias to­kias is­to­ri­jas.

Ne taip seniai pasakojome apie sovietinio saugumo operatyvinį įgaliotinį A. Šilių, nuteistą sušaudyti už tai, kad gelbėjo suimti numatytus dvasininkus ir pasauliečius. Suprasdamas, jog gali būti demaskuotas, šis čekistas likvidavo savo tiesioginį viršininką NKGB kulto skyriaus viršininką Juozą Petkevičių ir dėl to buvo apkaltintas terorizmu. Pradžioje A. Šilius tardytojams tvirtino veikęs ne savo iniciatyva, o vykdęs ginkluoto pogrindžio kovotojų užduotį, tačiau vėliau šių parodymų atsisakė.

Zenoną Žilevičių čekistai bent jau iš pradžių nurašė Antano Šiliaus fantazijoms. Tiesa, patikrinti, ar toks žmogus iš tiesų egzistuoja ir ar jis tikrai buvo pažįstamas su Antanu Šiliumi, tardytojai vis dėlto mėgino.

Ar A. Šilius tikrai veikė vienas, tebėra mįslė, mat jo byloje esančių apklausų protokolų duomenys ir teismo nuosprendyje išdėstyti faktai skiriasi. Galime numanyti, kad šis NKGB leitenantas tokiais pasakojimais mėgino palengvinti savo dalią. Kita vertus, rezistencijos istorijoje būta atvejų, kai sovietinių represinių struktūrų darbuotojai iš tiesų palaikė ryšį su partizanais, o vienas jų net pasitraukė į mišką ir tapo laisvės kovotoju. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime prie anksčiau neaptartų A. Šiliaus istorijos momentų.

Byloje – išgalvoti veikėjai

Jau per pirmą oficialią apklausą 1946 metų kovo 7 dieną A. Šilius NKGB tardytojui pareiškė: „Aš J. Petkevičių nusprendžiau užmušti ne savo iniciatyva, o pagal prieš tris savaites gautus nurodymus iš LLA gaujos dalyvių – partizanų Špoko ir Kęstučio. Tame pačiame apklausos protokole yra labai išsamus A. Šiliaus pasakojimas apie tai, kaip ir kada jį užverbavo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojai. Tai esą įvykę 1943-iųjų pabaigoje, kai A. Šilius buvo grįžęs atostogų į gimtąjį Smiltynių kaimą. Ten jis atsitiktinai sutiko du ginkluotus vyrus, vienas jų buvo jo pažįstamas Tomkevičius-Tomkus.

Pasak A. Šiliaus, partizanų susidomėjimą sukėlė jo uniforma ir parodyti komandiruotės dokumentai, iš kurių buvo matyti, kad jis esąs NKGB darbuotojas. Tardomasis leido suprasti, kad tuomet partizanai nusivedė jį į negyvenamą vienkiemį ir ten pareikalavo pasirašyti pasižadėjimą su jais bendradarbiauti. Nuo to karto per kelis susitikimus su Tomkevičiumi-Tomkumi A. Šilius esą ne tik teikė partizanams informaciją apie NKGB mokyklos kursantus, o vėliau – ir savo bendradarbius čekistus, bet ir jų liepiamas įstojo į komjaunimą, prašėsi paskiriamas dirbti į Ukmergę, o galiausiai įvykdė pogrindininkų įsakymą nužudyti J. Petkevičių.

Tačiau antroje apklausoje, vykusioje po aštuonių dienų, A. Šilius parodymų apie ryšį su LLA partizanais atsisakė. „Aš melavau, kad 1945 m. rugsėjo mėn. buvau užverbuotas ir sistemingai susitikinėjau su LLA vadais Tomkevičiumi-Tomkumi, vėliau su Kęstučiu ir Špoku – tai išgalvoti vardai“, – užrašyta apklausos protokole. Iš A. Šiliaus žodžių aišku, jog ryšį su LLA jis išgalvojęs tam, kad savo veiksmus paaiškintų ne jo paties priešiškumu sovietų valdžiai, o pogrindininkų reikalavimais.

Kam A. Šiliui buvo reikalinga tokia versija, dar galima paaiškinti – pateikdamas save, kaip partizanų nurodymų vykdytoją, jis galbūt tikėjosi išsaugoti savo gyvybę. Tačiau kur kas sunkiau suprasti ankstesnes A. Šiliaus kalbas su savo kambario kaimynu NKGB vertėju Petru Brazausku. Šiam čekistas pasakojo 1944-aisiais prie Klaipėdos mėginęs įvykdyti geležinkelio diversiją ir tų pačių metų žiemą nužudęs ar mėginęs nužudyti Telšių NKGB pareigūną. Keliomis dienomis vėliau už A. Šilių suimtas P. Brazauskas, nors ir minėjo tardytojui šiuos A. Šiliaus pasakojimus, bet sakė laikęs juos visiška fantazija ir jau vien todėl nepranešęs apie tai savo viršininkams.

Lietuvos partizanų Tauro apygardos Vytauto rinktinės kuopos vadas Algirdas Leonavičius-Vytis (pirmas iš dešinės), su kuriuo užmezgė ryšį Antanas Ambrulevičius. / LYA nuotrauka

Vis dėlto kariniam tribunolui pateiktoje kaltinamojoje išvadoje rašoma, kad A. Šilius „1945 m. balandžio mėn. mėgino įvykdyti diversinį aktą geležinkelio ruože netoli Telšių geležinkelio stoties, bet buvo pastebėtas ir savo mėginimo neįvykdė“. Čia taip pat nurodoma, kad paskui A. Šilius „užmezgė ryšį su partizanų dalyviu, vėliau areštuotu ir nuteistu Zenonu Žilevičiumi“.

Pačiame nuosprendyje nei apie A. Šiliaus planuotą diversiją, nei apie jo ryšius su Zenonu Žilevičiumi neparašyta nė žodžio. Ar tai reiškia, kad NKGB biurokratinė mašina kažkur užstrigo, ir teismas palaikė Z. Žilevičių tokia pat išgalvota asmenybe, kaip ir Tomkevičius-Tomkus, Špokas ir Kęstutis? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, kaip ir neaišku, iš kur A. Šilius ištraukė Tomkevičiaus-Tomkaus pavardę. Mat partizanas Zigmas Tomkevičius-Tomkus, miške žinotas Šerno slapyvardžiu, iš tiesų veikė gimtojoje A. Šiliaus Žemaitijoje ir net vadovavo LLA Šatrijos rinktinei pavaldžiam Žarėnų kuopos partizanų būriui. O ką jau kalbėti apie realiai egzistavusį ir tikrai A. Šilių pažinojusį Z. Žilevičių.

Po Gražiškių milicijos viršininko skundo, kad operatyvininkas iki šiol tik imituoja veiklą, nes nesunaikino nė vieno „bandito“, Antanas Ambrulevičius turėjo aiškintis savo viršininkams.

Pastarasis tikrai buvo antisovietinio pogrindžio veikėjas, vokiečių okupacijos metais dirbęs Telšių geležinkelio policijoje, o sugrįžus sovietams pasitraukęs į nelegalų gyvenimą. Z. Žilevičius žinojo apie A. Šiliaus ketinimus stoti į NKGB mokyklą ir kad šis taip tikisi išvengti mobilizacijos į Raudonąją armiją, net mėgino jį atkalbėti sakydamas, jog geriau jau iš karto eiti į mišką. Paskutinį kartą A. Šilius su Z. Žilevičiumi matėsi per 1945-ųjų Kalėdas, jau būdamas NKGB jaunesnysis leitenantas. Po šešių dienų, Naujųjų metų išvakarėse, Z. Žilevičius buvo suimtas ir po kurio laiko atsidūrė Magadano lageriuose.

Labai keista, bet NKGB tardytojai šiuo A. Šiliaus ryšiu ne itin susidomėjo. Matyt, juos suklaidino A. Šiliaus pasakojimas apie tai, kad kiti jo anksčiau minėti pogrindininkai – Tomkevičius-Tomkus, Špokas ir Kęstutis tėra išgalvoti asmenys. Tad ir Z. Žilevičių čekistai bent jau iš pradžių nurašė A. Šiliaus fantazijoms. Tiesa, patikrinti, ar toks žmogus iš tiesų egzistuoja ir ar jis tikrai buvo pažįstamas su A. Šiliumi, tardytojai vis dėlto mėgino, bet čia koją pakišo NKGB biurokratinės mašinos nerangumas – vietos, kur bausmę atlieka Z. Žilevičius, ieškota visą pusmetį. Magadane A. Šiliaus „bendrininkas“ buvo surastas ir etapu atsiųstas į Vilnių tik 1946-ųjų gruodį, kai buvęs čekistas jau buvo nuteistas ir sušaudytas.

Čekistas, tapęs partizanu

Taigi A. Šiliaus istorija palieka mums klausimą: kas būtų, jei teismas būtų priėmęs versiją, kad šis čekistas veikė ne savo, o ginkluoto antisovietinio pogrindžio iniciatyva? Ar tokiu atveju jis būtų išvengęs mirties bausmės? Turint galvoje, kad A. Šiliui buvo inkriminuojamas ne tik tėvynės išdavimas, bet ir teroro aktas, vargu ar galima į šį klausimą atsakyti teigiamai. Juolab kad drauge su A. Šiliumi už tą patį buvo nuteistas ir J. Petkevičių nužudant nedalyvavęs, bet apie jį žinojęs P. Brazauskas.

Algimanto apygardos partizanai, kuriems talkino jų kraštietis - MGB operatyvinis įgaliotinis Albinas Striukas. / GAM nuotrauka

Tiesa, Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58–1 straipsnis už tėvynės išdavimą, be sušaudymo, numatė alternatyvią 10 metų laisvės atėmimo bausmę ir 5 metus tremties, bet kareiviams ir karininkams, teisiamiems pagal šį straipsnį, neišvengiamai grėsė kulka. Vis dėlto bent vienam jų tokios lemties pavyko išvengti. Tai buvo Antanas Ambrulevičius, tarp partizanų žinotas Vėjo slapyvardžiu. Tai buvo bene vienintelis kadrinis sovietinio saugumo karininkas, ne tik teikęs informaciją partizanams, bet ir pats su ginklu rankoje kovojęs prieš okupantus.

A. Ambrulevičiaus kelias į sovietinę represinę struktūrą buvo toks pat kaip ir A. Šiliaus. Sugrįžtančių sovietų jis sulaukė būdamas dvidešimties. Prieš tai jam teko slapstytis nuo esesininkų: prievarta paimtas į vokiečių kariuomenę vaikinas iš jos pabėgo. Leistis mobilizuojamas į Raudonąją armiją ir patekti į frontą A. Ambrulevičius taip pat nenorėjo. Todėl gavęs pasiūlymą stoti į karo mokyklą jis nutarė sutikti, mat tikėjosi, kad kol jis mokysis, karas baigsis ir kautis fronte už stalininę imperiją nebereikės.

Ko reikės mokytis toje karo mokykloje, A. Ambrulevičius suprato tik į ją patekęs. Paaiškėjo, kad šioje MVD mokykloje rengiami operatyvininkai kovai su Lietuvos partizanais. Tačiau kelio atgal nebebuvo, tad baigęs mokslus 1945 gruodį jaunas karininkas buvo paskirtas Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus operatyviniu įgaliotiniu. Jau tuomet A. Ambrulevičius buvo nutaręs ne tik netarnauti okupantams, bet ir visokiais būdais jiems kenkti.

Iš pradžių A. Ambrulevičius, kaip ir A. Šilius, veikė vienas ir savo iniciatyva. Ir veikė jis kur kas gudriau nei A. Šilius. Jam priskirtiems dviem agentams savo ketinimų jis neatskleidė, o tiesiog perrašinėdavo skundikų pranešimus taip, kad jų sekami žmonės nenukentėtų. O ir tuos, kuriuos buvo numatyta suimti, A. Ambrulevičius taip pat gelbėjo kiek kitaip: juos ne tik įspėdavo, bet ir pasirūpindavo „užverbuoti“, tad būtinybės tokį žmogų suimti nebelikdavo. Žinoma, toks „verbavimas“ duodavo priešingą rezultatą, nei tikėjosi operatyvininko viršininkai. „Žmogui paaiškinau, kad tas žinias jis duos man, o aš taip surašysiu, kad nė vienas geras žmogus nenukentės. Priešingai, skundai bus nukreipti prieš komunistėlius bei tarybinius aktyvistus ir panašiai, o jis tik savo slapyvardžiu pasirašys. Žmogui sutikus, o sutikdavo kiekvienas, darau agento asmens bylą, ir žmogus išgelbėtas. Laikui bėgant, tokių atsirado keletas. Agentūra didėjo, darbas vyksta, už tai net pagyrimą gavau“, – prisiminimų knygoje „Kelio atgal nėra“ rašė A. Ambrulevičius.

Su pogrindžio organizacijos „Raketa“ įsteigimu siejamas Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės vadas Aleksas Miliulis-Algimantas (penktas iš kairės) su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities ir Kęstučio apygardos vadais bei štabo nariais. / GAM nuotrauka

Tačiau pavienio kovotojo vaidmuo A. Ambrulevičiui atrodė nepakankamas, tad maždaug po pusmečio, 1946-ųjų pavasarį, jis užmezgė ryšius su Lietuvos partizanų Tauro apygardos Vytauto rinktinės kuopos vadu Algirdu Leonavičiumi-Vyčiu ir ėmė veikti išvien su ginkluotais laisvės kovotojais. Jo iš patikimų vyrų surinktas šešių „stribų“ būrys (du iš jų buvo atsiųsti tiesiai iš miško) ne tik atliko ryšininkų funkcijas, bet ir vykdė partizanų užduotis – rengė ginkluotas operacijas ir likviduodavo kai kuriuos itin aršius stribus ar net čekistus. Pats A. Ambrulevičius dar ir kompromituodavo Gražiškių sovietinius aktyvistus, teikdamas savo viršininkams žinias, kad šie yra susiję su „banditais“.

Žinoma, toks žaidimas ilgai tęstis negalėjo – po Gražiškių milicijos viršininko skundo, kad operatyvininkas iki šiol tik imituoja veiklą, nes nesunaikino nė vieno „bandito“, A. Ambrulevičius turėjo aiškintis savo viršininkams. Tąsyk išsisukti pavyko, tačiau karininkas ir toliau buvo sekamas čekistų agentų. Vienas jų – suimtas ir perverbuotas kovotojas Kaštonas slapyvardžiu Uošvis – atskleidė A. Ambrulevičiaus ryšius su partizanais. Delsti nebuvo galima, tad sužinojęs apie gresiantį suėmimą A. Ambrulevičius 1947-ųjų sausį pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir tapo Vytauto rinktinės partizanu slapyvardžiu Vėjas.

Antano Šiliaus kambario draugas NKGB vertėjas Petras Brazauskas kalėjime. / Nuotrauka iš V. Ašmensko knygos „KGB spąstuose“

Vis dėlto kovotojas neišvengė suėmimo – po poros mėnesių, kovo 20-ąją, A. Ambrulevičius per susirėmimą su čekistais buvo sužeistas ir pateko į jų rankas. Po daugiau nei metus trukusių tardymų 1948 metų balandžio 16-ąją Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė jį sušaudyti. Partizanas liko gyvas tik todėl, kad tuo metu jau galiojo SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1947 metų gegužės 26-osios įsakas, panaikinantis mirties bausmę. Todėl nuosprendis buvo pakeistas 25 metais lagerių ir 5 metais tremties.

Iš Sibiro A. Ambrulevičius grįžo 1965-aisiais. Deja, kaip ir tūkstančiams kitų buvusių tremtinių ir politinių kalinių, jam nebuvo leista gyventi Lietuvoje. Nepavyko ir antrasis bandymas 1971-aisiais. Tad 1974 metais buvęs partizanas apsigyveno Latvijos Bauskės mieste, o į Tėvynę grįžo tik 1993-iaisiais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Perverbuoto partizano išdavystė

Nėra abejonių, kad S. Ambrulevičius būtų buvęs nuteistas, net jei nebūtų kovojęs partizanų pusėje – čekistams būtų užtekę prigriebti jį vien už neveiklumą. Tą liudija Kėdainių krašte, Surviliškyje, dirbusio MGB operatyvinio įgaliotinio jaunesniojo leitenanto Albino Striuko likimas. Kaip ir anksčiau minėti du karininkai, į operatyvininkų mokyklą A. Striukas pateko ne savo noru. Jis taip pat mėgino slapstytis nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, tik jam tai nepavyko. Po pusmetį trukusių apmokymų A. Striukas buvo pasiųstas į frontą, bet, laimei, tai įvyko 1945-ųjų balandį. Po mėnesio Liepojoje sovietų rekrūtą pasiekė žinia apie karo pabaigą. Tačiau džiaugtis buvo anksti – vieną dieną iškviestas į štabą A. Striukas gavo nurodymą vykti į tą pačią operatyvininkų mokyklą. Dar po pusmečio jis buvo paskirtas į Surviliškį vadovauti vietos stribams.

Kaip matyti iš A. Striuko baudžiamosios bylos, tiesioginė pagalba laisvės kovotojams jam inkriminuojama nebuvo – karininkas kaltintas tuo, kad, tris kartus susidūręs su partizanais, jis su savo stribais nė karto nestojo su jais į mūšį ir nė vieno nenukovė. Tačiau iš knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ skelbto paties A. Striuko pasakojimo matyti, kad netiesioginės pagalbos partizanams vis dėlto būta. Tarkime, vaikščiodamas per kaimus A. Striuko vadovaujamas būrys tyčia lodydavo šunis, kad parodytų partizanams savo buvimo vietą ir taip išvengtų kruvino susidūrimo.

Partizanams talkininkavęs, o vėliau į jų gretas įsitraukęs MGB Gražiškių valsčiaus operatyvinis įgaliotinis Antanas Ambrulevičius. / LYA nuotrauka

Buvo atvejis, kai A. Striukas sąmoningai „apšvietė“ vieną savo informatorių, specialiai paskyręs jam susitikimą ne kur nors nuošalioje vietoje, o prie pat Surviliškio, kur savų žmonių turėjo ir partizanai. „Kam reikia, tas ir pamatė, kad pas mus į susitikimą atėjo šitas pilietis. Tai buvo Vaitkevičius iš naujųjų Bakainių kaimo. Žinoma, apie tai buvo pranešta partizanams, kurie jį labai greit sutvarkė“, – rašoma A. Striuko atsiminimuose. Tačiau ir tai dar ne viskas. A. Striukas perdavė partizanams iš Kėdainių milicijos viršininko gautus antspauduotus tuščius pasų blankus ir ne kartą atveždavo jiems šovinių. Tiesa, tai jis darė ne ten, kur tarnavo, o savo gimtajame kaime netoli Rokiškio.

A. Striukas prisiminimuose užsimena nujautęs, kad būtent dėl šių ryšių jis anksčiau ar vėliau įklius. Taip ir nutiko, kai 1949-ųjų rudenį į čekistų nagus pakliuvęs Šimonių girioje veikusios Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas per tardymą paminėjo A. Striuko pavardę. Šis buvo iškviestas į Vilnių ir MGB budėtojo kambaryje suimtas. 1950 metais V. Striukas buvo nuteistas kalėti 10 metų ir išsiųstas į Vorkutos lagerius.

Mįslingoji teroristų „Raketa“

Būta ir tokių atvejų, kai lietuviai čekistai patekdavo į abejotinas ar net MGB suklastotas bylas. Tarkime, tų pačių 1950-ųjų sausį buvo suimtas MGB Tauragės apskrities skyriaus vertėjas jaunesnysis leitenantas Albertas Brazys. Jis buvo verčiamas prisipažinti priklausęs pogrindžio teroristinei organizacijai „Raketa“ ir teikęs jos vadovams slaptą informaciją apie MGB darbuotojus ir agentus. Byla pateikiama kaip itin svarbi: pats sovietinės Lietuvos valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas raštą apie ją išsiuntinėjo visų MGB apskričių ir skyrių viršininkams. Šiame rašte nurodoma, kad „Raketa“ planavusi rengti ir vykdyti teroro aktus prieš partinį ir sovietinį aktyvą, MGB ir Vidaus reikalų ministerijos darbuotojus, demaskuoti MGB agentūrą, nustatyti kariuomenės dislokacijos vietas ir jos judėjimą, platinti atsišaukimus, kurti pogrindžio grupes ir rinkti duomenis apie MGB veiklą.

Ar tokia organizacija tikrai egzistavo, šiandien sunku pasakyti. Užuominų apie ją galima rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikiamoje informacijoje apie Kęstučio apygardos partizanų vadą Aleksą Miliulį-Algimantą. Čia sakoma, kad 1948-ųjų liepą, dar būdamas Aukuro rinktinės vadu, Algimantas Tauragėje įsteigė pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. „Raketą“ knygoje „Stribai“ mini ir istorikas Juozas Starkauskas. Pasak jo, čekistams likvidavus Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės štabą, buvo rasti dokumentai su duomenimis apie šią organizaciją ir apie jos narių nušautus du milicininkus. Jokių žinių apie tai, kas priklausė „Raketai“, radinys neatskleidė, bet čekistams reikėjo trūks plyš surasti organizacijos narius, nesvarbu – tikrus ar tariamus.

Taigi Tauragėje ir jos apylinkėse prasidėjo suėmimai. Tarp suimtųjų atsidūręs MGB vertėjas A. Brazys iš karto prisipažino, kad partizanų buvo užverbuotas dar 1948 metais ir kad vykdydamas pogrindžio pavedimus perdavė partizanams du naganus, 5 kilogramus šovinių ir suimtų bei ketinamų suimti asmenų sąrašus. Jis taip pat sakėsi gavęs užduotį likviduoti vieną čekistų perverbuotą partizaną, tačiau šio pavedimo neįvykdęs. Kodėl A. Brazys per apklausas nemėgino gintis, nesunku suprasti: iki to laiko bent penki suimtieji jau buvo davę prieš jį parodymus. Kas jau kas, o MGB vertėju dirbęs A. Brazys negalėjo nežinoti, kokiais metodais čekistai išgaudavo suimtųjų „parodymus“ ir „prisipažinimus“, todėl, matyt, ir nutarė nesispyrioti.

Vienas iš A. Brazį apšnekėjusių suimtųjų – Tauragės stribas Stasys Brazauskas per apklausas taip pat pasakė viską, ko iš jo reikalavo čekistai. Jis patvirtino, kad „Raketai“, be čekistų vertėjo, neva priklausė ir du milicininkai. Vėliau, 1950-ųjų gegužę, „Raketos“ bylą iš Tauragės čekistų perėmus MGB Vilniaus tardymo skyriui, savo parodymų buvęs stribas atsisakė papasakojęs, kad šie buvo išgauti nuolat mušant jį gumine lazda ir lenta. Vėliau tiek jis, tiek kiti prieš A. Brazį liudiję kaltinamieji teisme tvirtino A. Brazio net akyse nematę. Viskas baigėsi tuo, kad beveik septynis mėnesius kalintas čekistas buvo paleistas, o jo byla nutraukta. Nebuvo nuteisti ir abu teroristinei organizacijai neva priklausę milicininkai. Kitiems šios istorijos dalyviams baigėsi kur kas blogiau – jiems už ryšius su pogrindžiu buvo skirta iki 25 metų lagerių. Drauge su S. Brazausku buvo nuteista ir 11 Tauragės apylinkėse gyvenusių civilių.

Sunku pasakyti, ar šios bylos įtariamieji ir nuteistieji išties priklausė minėtai pogrindžio organizacijai. Greičiausiai čekistai tiesiog griebė tuos, kurie atrodė nepatikimi. Kur kas mažiau abejonių kelia tai, kad A. Brazys, du milicininkai ar stribas S. Brazauskas galėjo turėti vienokį ar kitokį ryšį su ginkluotu pogrindžiu. Taip manyti leidžia įvairiuose šaltiniuose minimi atvejai, kai partizanams talkino ir daugiau neaukšto rango lietuvių MGB darbuotojų ar milicijos pareigūnų. Žinoma, tai vis dėlto buvo pavieniai atvejai. Kiek daugiau partizanų talkininkų buvo tarp stribų. J. Starkausko pateikiamais duomenimis, per visą partizaninės kovos laikotarpį į miškus pasitraukė apie 200 stribų, dar 180 jų buvo teisiami už ryšius su partizanais ir 110 – už sovietinės tėvynės išdavimą. Vadinasi, tik du iš šimto šios bjauriausios kolaborantų struktūros atstovų pasirinko kitokį kelią nei kova prieš Lietuvos žmones. Ir ne visada tokį pasirinkimą lėmė sąžinės balsas. Bet tai – jau kitos istorijos tema.