Bomba ministrui: faktai ir versijos
Tik dėl lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo ke­lių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių prem­je­ras ir mi­nis­tras Er­nes­tas Gal­va­naus­kas iš­gy­ve­no 46 me­tais il­giau, nei jam sky­rė įtū­žę opo­nen­tai.

Juodą kaip rašalas vėlyvo rudens naktį ant geležinkelio tilto Kaune stovėjo pusamžis aristokratiškos išvaizdos vyriškis. Atrodė, kad jis įsitempęs laukia kažko svarbaus. Laikrodžio rodyklės lėtai slinko trečios valandos link, kai kiek tolėliau nuo keisto nakties klajūno užsiimtos pozicijos kažkas dusliai driokstelėjo. Vyriškis su palengvėjimu atsikvėpė ir netrukus jo siluetą prarijo tamsa. Kas buvo šis žmogus? Ar jis buvo vienas iš tų, kuriuos leidinys „Trimitas“ po kelių dienų pavadins „patamsių riteriais“? Apie tai pasvarstysime kiek vėliau, juolab kad šiandien jau turime nemažai ir įvairių šios istorijos versijų.

O kol kas apsistokime prie neginčijamo fakto. Kaip jau buvo rašyta šių metų rugpjūčio 17 dienos „Lietuvos žiniose,“ 1921 metų lapkričio 25-ąją, be ketvirčio trečią nakties, prie Smėlio ir Gedimino gatvių sankirtoje Kaune esančio namo nugriaudėjo sprogimas. Ant pirmo aukšto išorinės palangės padėtas sprogmuo buvo toks galingas, kad kone iki šaligatvio išvertė namo sieną, sutrupino lango rėmus, pakėlė į orą stiklo ir plytų nuolaužas. Šios suniokojo kambario baldus, sulankstė geležinę lovą ir išsviedė iš jos ten gulėjusį šeimininką. Regis, žmogaus turėjo laukti neišvengiama mirtis, tačiau jis liko gyvas, mat tą nelemtą akimirką buvo nusisukęs nuo lango ir sprogimo banga bei nuolaužos tik sužeidė jam pakaušį, nugarą ir kojas.

Kad šis sprogimas – politinio teroro aktas, abejonių negalėjo būti: pasikėsinimo auka tapo Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas, finansų, prekybos ir pramonės ministras E. Galvanauskas (su svarbiais jo gyvenimo faktais išsamiai supažindinome rašinyje „Primirštas valstybės vairininkas“), per pastaruosius porą mėnesių spėjęs tapti didelės dalies visuomenės įsiūčio auka. Nenuostabu, jog įtarti organizavus pasikėsinimą buvo galima daug ką – nuo Lietuvos tautininkų, šaulių ar net žvalgybos iki lenkų pogrindžio. Bet prieš kalbėdami apie įtikinamas ir nelabai į tiesą panašias versijas peržvelkime, kaip ir kodėl Lietuvoje per gana trumpą laiką įsisiūbavo politinė audra, tik per plauką nepražudžiusi diplomato ir Vyriausybės nario.

„Išdavikas bus nubaustas“

Pandoros skrynia 1921-aisiais tapo Tautų Sąjungos mėginimai išspręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus, virtę dviem organizacijos pirmininko Paulo Hymanso pasiūlytais projektais. Pirmasis buvo pateiktas metų pradžioje, antrasis, kompromisinis ir gerokai palankesnis Lietuvai, – rugsėjo 8-ąją. Projekto esmė buvo tokia: Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine, o Lietuva ir Lenkija – dviem savarankiškomis valstybėmis, kurias sieja tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, turinčios po lygiai narių iš kiekvienos šalies. Be to, šios dvi institucijos galėjo nagrinėti tik klausimus, patenkančius į abiejų kraštų interesų sferą.

Mainais už Vilniaus pripažinimą Lietuvai, Tautų Sąjungos siūlymu, Vilniaus kraštas tampa savarankišku kantonu, iš jo teritorijos išvedami visi kraštą okupavę daliniai. Buvo ir dar viena sąlyga – Lietuvos valstybėje numatomos dvi oficialios kalbos – lietuvių ir lenkų. Lenkijos derybininkams toks pasiūlymas nelabai patiko, tačiau Tautų Sąjunga rugsėjo 20 dieną aiškiai pareiškė daugiau į diskusijas nesileisianti – šis projektas esantis galutinis dokumentas, o ne pagrindas deryboms.

Reikia pripažinti, kad dauguma Lietuvos diplomatų neslėpė pritarimo tokiam problemos sprendimui. Tarkime, Lietuvos pasiuntinys Helsinkyje Ignas Šeinius Ambasadorių konferencijoje kalbėjo, kad projekto atsisakymas reikštų pasitraukimą iš Santarvės valstybių orbitos. Tada jau „vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietuvos patekus jų politikos reikalų sferon“. Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas E. Galvanauskas buvo dar konkretesnis: 1921 metų spalio 16-osios pranešime Vyriausybei jis pareiškė: „P. Hymanso projekto atmetimas atneš Lietuvai užgrobimą karine jėga ir Lietuvos valstybės žlugimą.“

Panašias mintis išsakė ir daugelio parlamentinių partijų veikėjai. Tarkime, net ir skeptiškiausiai Lenkijos atžvilgiu nusistačiusių krikščionių demokratų atstovas Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis tada sakė: „Nors Lenkija yra didžiausia mūsų priešininkė, tačiau mes turime su ja bendrų interesų, būtent – apsiginti nuo Rytų.“ Kad Lietuvai būtina susitarti su Lenkija, kalbėjo ir liaudininkų veikėjas Mykolas Sleževičius. Pasak jo, tai padaryti verčia Vokietijos ir sovietų Rusijos grėsmė, nes „vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes kaip į komediją, kurią reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalbėti“.

Tokių įžvalgų šaltinis gana aiškus, ypač turint galvoje bolševikinės Rusijos intencijas, kurių jos atstovai netgi nemėgino maskuoti. Tą patį 1921-ųjų lapkritį Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis mūsų Vyriausybę apie savo pokalbį su bolševikų valdžios pareigūnais informavo taip: „Viskas parengta. Surinktos trys raitelių armijos; iš viso bemaž 200 000. Mano pulti Lenkiją gilioj žiemoj. Rusai dar esti jėga ir žiauri jėga. Tai gyvas faktas. Lenkiją puls nežmonišku būdu, barbariškais metodais. Jau sudaryta ypatinga čeka Lenkijai iš vieno baisiausio keršto ypatų. Tie čekistai prisiekę, kad Lenkija bus iššluota geležine šluota.“ Ar reikia pridurti, kad įgyvendinus tokius ketinimus Lietuva taptų tik nedideliu lieptu raudonųjų ordų kelyje?

Kita vertus, peržvelgę tų metų spaudą, pamatysime ir visiškai priešingą dalyką. Jį itin mėgo akcentuoti sovietiniai istorikai, tvirtinantys, kad sutikti su Tautų Sąjungos pasiūlymu sutrukdęs „liaudies pasipiktinimas“. Iš tiesų, tų dienų laikraščiuose galima rasti nemažai pranešimų apie visuomenės atstovų susirinkimus ir jų rezoliucijas, pasisakančias prieš P. Hymanso projektą ir pliekiančias jo šalininkus. Tuo pat metu Seime buvo išplatintas anoniminio Lietuvos gelbėtojų komiteto atsišaukimas, reikalaujantis pasipriešinti Vyriausybės ketinimams priimti P. Hymanso sutarties projektą, o tautininkų spaudoje pasipylė antilenkiškų straipsnių lavina. Be to, lapkričio viduryje įvykusiame Kauno šaulių visuotiniame susirinkime nuskambėjo kalbos, kad tas, kas priims ir pasirašys P. Hymanso projektą, niekur nepasislėps ir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamai nubaustas“.

Be abejo, pirmuoju kandidatu į nubaustuosius galėjo ir turėjo tapti ne kas kitas, o būtent pagrindinis projekto rėmėjas E. Galvanauskas, kuris, nepaisydamas per porą mėnesių sukilusios priešininkų bangos, ketino teikti kabinetui svarstyti būtent tokį Vilniaus mazgo išnarpliojimo variantą. Vyriausybės posėdis turėjo įvykti lapkričio 25-ąją. Tos dienos išvakarėse ministras pirmininkas Kazys Grinius dar pareiškė, jog ministrų kabineto nutarimui priimti projektą nereikės Seimo ratifikavimo. Taip jis paleido tiksėti būsimo sprogimo laikrodinį mechanizmą – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.

Vykdytojai ir užsakovai

Kas įvykdė pasikėsinimą, oficialiai niekas neišaiškino ir, regis, net nesiaiškino. Bent jau taip galima spręsti iš E. Galvanausko brolio Antano Galvos parašytos buvusio derybininko politinės biografijos. Atentatui skirtoje knygos dalyje yra tokie E. Galvanausko vardu parašyti žodžiai: „Daugelis man patarė nusikaltėlius patraukti tieson. Aš galvojau savaip. Jokios abejonės nebuvo, kad pasikėsinimas nužudyti yra baudžiamas nusikaltimas, nesvarbu, kuriais sumetimais jis daromas. Patrauktieji tieson nusikaltėliai gali būti griežtai nubausti, pasikėsinimo kurstytojai ir ruošėjai net nepaliesti. Baudžiamoji byla sukeltų naujų verpetų, padidintų nepageidaujamą trintį, bet nepašalintų pasikėsinimo metu man padarytų randų.“

Taigi, kas galėjo būti tie pasikėsinimo vykdytojai? Pirštu dažniausiai rodoma į tuos, kas garsiausiai ir aktyviausiai reiškė nepasitenkinimą P. Hymanso projektu. O tai buvo kariuomenės karininkai, tautininkai ir jiems artimi šauliai. Vis dėlto pastarųjų leidinys „Trimitas“, nors ir išsakęs kritišką požiūrį į patį E. Galvanauską, iš karto pasmerkė išpuolį. Jo vedamajame „Tamsos riteriai“, svarstant apie galimus pasikėsinimo vykdytojus, be kita ko, rašoma: „Gali būti ir mūsų pačių visuomenės ypatinga cholerikų urapatriotų dalis, kuri vietoj šalto protavimo mėgsta triukšmingus efektus. Šiaip ar taip, visų tų spėjamų aplinkybių auka tapo p. Galvanauskas, kurs nors ir delegacijos pirmininkas, bet politikos rolėj ne daugiau kaip tik pavienis asmuo, turįs iš patirties praktikos savo nusistatymą. Ar žmogaus nusistatymas ir įsitikinimas yra priežastis, kad jį reikėtų nužudyti, rodos, kiekvienas sveiko proto demokratas paabejos.“ Rašinyje priduriama, kad pasikėsinimo organizatoriams „tinka tik bailių šeškų vardas, kuris dargi šiek tiek sąžiningesniam žmogžudžiui yra per žemas“.

Viskas lyg ir teisinga. Šaulių leidinys rodė aiškų nepalankumą E. Galvanauskui kaip politikui ir diplomatui dėl jo požiūrio į P. Hymanso projektą. Tai, kad būtent šauliai buvo bene labiausiai priešiški siūlomam Lietuvos ir Lenkijos santykių sureguliavimo būdui, patvirtina ir istorikės Audronės Veilentienės darbe minimi Steigiamojo Seimo nario teisininko Zigmo Toliušio atsiminimai. Šis savo ruožtu kalbėjo apie Šaulių sąjungos vadovo Vlado Putvinskio tvirtinimus, jog, sutikusi su P. Hymanso projektu, Lietuva patektų į kultūrinę, politinę ir ekonominę Lenkijos orbitą ir, būdama silpnesnioji susitarimo šalis, anksčiau ar vėliau netektų nepriklausomybės ir būtų inkorporuota į Lenkijos sudėtį.

Tačiau kaip griežtą „Trimito“ požiūrį į pasikėsinimą įvykdžiusius „patamsių riterius“ ir „šeškus“ suderinti su kitais tos pačios istorikės minimais Z. Toliušio teiginiais: siekdama, kad P. Hymanso projektas nebūtų priimtas, Šaulių sąjungos vadovybė sugalvojo pašalinti įtakingiausią projekto šalininką E. Galvanauską. Jei tai, ką rašo Z. Toliušis, – tiesa, galima manyti, kad Šaulių sąjungos leidinys arba mėgino pridengti atentato vykdytojus, arba jo redaktorius iš tiesų nežinojo, kad būtent ši organizacija ir surengė sprogimą Smėlio gatvėje. Antroji versija gali atrodyti visiškai tikėtina, atsižvelgiant į Z. Toliušio tvirtinimą, kad apie rengiamą pasikėsinimą žinojo ne visa Šaulių sąjungos vadovybė, o tik artimiausi V. Putvinskio draugai, tarp jų – ir jo patikėtinis Feliksas Šemeta, kuriam ir buvo pavesta įvykdyti pasikėsinimą.

F. Šemetos pavardę knygoje „Iš mano atsiminimų“ mini ir diplomatas bei užsienio reikalų ministras Petras Klimas: „Tik po 40 metų teko išgirsti, kad atentatas buvęs suruoštas kelių žmonių, tarp kurių buvęs rašytojas B. Sruoga, J. Strazdas ir du karininkai Kalmanavičius (iš tikrųjų – Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas – aut.) ir Šemeta. Bet ar tai tikra?“ Kaip matome, prisiminimų autorius pats pripažįsta vadovavęsis nuogirdomis ir abejoja jų tikrumu.

Kad šis sprogimas – politinio teroro aktas, abejonių negalėjo būti.

Daugiausia abejonių gali kelti kalbos apie Balį Sruogą – rašytojas iš tiesų garsėjo kaip ekstravagantiškas maištininkas, tačiau jis veldavosi tik į žodžių mūšius. O svarbiausia, kad B. Sruogos minimu laiku net nebuvo Lietuvoje. Kaip tik 1921-ųjų rudenį, gavęs stipendiją tęsti studijas Vokietijoje, jis išvyko į Miuncheną. Štai ką apie P. Klimo žodžius rašo „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ autorius Pranas Čepėnas: „Iš jo minimų pavardžių mažai abejojimų kelia Šemetos pavardė, kuris 1919 m. buvo Šiaulių aps. partizanų būrio vadas ir kovojo su bermontininkais, vėliau partizanų būrio vadas lenkų fronte. Jis po atentato pabėgo iš Lietuvos. Karininkas Kalmantavičius, vėliau Šaulių sąjungos viršininkas, taip pat galėjo būti atentato dalyviu.“

Prie F. Šemetos ir jo likimo dar sugrįšime, tačiau, prieš užversdami P. Čepėno parengtą vadovėlį, negalime nepastebėti ir čia pat minimos kitos versijos: pasikėsinimą esą galėjo įkvėpti tuometinis Šaulių sąjungos pirmininkas rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, o jį įvykdyti – karininkas Juozas Mikuckis.

Sunku pasakyti, kiek pagrįstos tokios prielaidos. Niekas jų nepatvirtino, tačiau ir visiškai atmesti jų taip pat negalima. Kai dėl V. Krėvės, tai turime pastebėti, kad jo požiūris į P. Hymanso projektą turėjo būti nesutaikomas tiek, kiek nesutaikomas buvo jo požiūris į Vilnių, Lenkiją ir netgi lenkus. Porą metų dirbęs Lietuvos konsulu Azerbaidžano sostinėje Baku, jis ruošėsi grįžti į savo taip mylimą Vilnių, kai sulaukė žinios apie sostinės užgrobimą. Sukrėstas tokios naujienos, 1920-ųjų pradžioje laiške Liudui Girai V. Krėvė rašė: „Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. Už tokį šunišką pasielgimą prisiekiau širdy savo neapkęsti lenkų iki paskutinio akimirksnio ir pikta jiems daryti visur ir visuomet, kur tik galiu...“

P. Čepėno minimas karininkas J. Mikuckis – taip pat dėmesio vertas personažas. Tai, kad jis gali pakelti ranką prieš žmogų, liudija faktas, jog tų pačių 1921 metų kovo 12-ąją J. Mikuckis nušovė kažkokį pilietį, pavarde Dirsė. Kas iš tikrųjų buvo karininko auka, taip iki galo ir nepaaiškėjo – vieni teigia jį buvus karo valdininką, kiti – smulkų fabrikantą. Tačiau nusikaltimo motyvas abejonių nekelia – žmogžudystė įvyko iš pavydo, mat minėtasis Dirsė paviliojęs J. Mikuckio merginą ar sugyventinę. Už tokį „žygdarbį“ teismas atseikėjo J. Mikuckiui 4 metus kalėjimo. Tačiau karininkui pasisekė: atsižvelgdamas į ankstesnius nuteistojo nuopelnus prezidentas Aleksandras Stulginskis bausmę sumažino iki dvejų metų, atidedant jos vykdymą iki nepriklausomybės kovų pabaigos. Atentato dieną jis jau tarnavo karinėje žvalgyboje, o netrukus pateko į Šaulių sąjungos konspiracinį skyrių. Įdomių minčių kelia ir dar vėlesni J. Mikuckio biografijos faktai, tačiau prie jų sugrįšime kalbėdami apie tikrų ar tariamų pasikėsinimo dalyvių likimus.

O kol pas pažvelkime į dar vieną pasikėsinimo versiją. A. Veilentienės darbe rašoma, kad organizuojant atentatą taip pat dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys geležinkelių inžinierius Antanas Gravrogkas. Bent jau taip daugiau nei prieš dešimtmetį įrašytuose prisiminimuose tvirtino jo sūnus Vytautas. Pasak jo, A. Gravrogkas ir buvo tas ant geležinkelio tilto stovintis ir sprogimo laukiantis vyriškis. Pagal šią versiją, tiesioginiai pasikėsinimo vykdytojai buvo kapitonas Antanas Petruškevičius ir dar vienas neįvardytas šaulys, mokėjęs gaminti sprogmenis. Istorikė nurodo, kad A. Petruškevičius turėjo rimtų asmeninių motyvų dalyvauti pasikėsinime į aktyviausią P. Hymanso projekto šalininką E. Galvanauską: nepriklausomybės kovų savanorio tėvą Lauryną lenkai uždarė Seinų kalėjime, kur šis po kelerių metų tardymų ir kankinimų mirė.

Beje, kai kuriuose šaltiniuose galima aptikti ir lenkišką pasikėsinimo pėdsaką. Jis veda į sukarintą lenkų organizaciją POW (Polska Organizacja Wojskowa), kurios nariai Lietuvoje buvo vadinami peoviakais. Prisiminkime, kad ši 1915-aisiais Jozefo Pilsudskio įkurta organizacija veikė ne tik okupuotame Vilniuje, bet ir Kaune. 1919 metų vasarą ir rudenį peoviakai Lietuvoje planavo įvykdyti valstybės perversmą, po kurio Lietuva būtų neabejotinai praradusi taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Laimei, Lietuvos žvalgybos pastangomis tų pačių metų rugsėjo 23 dieną ši organizacija buvo likviduota, o dar po metų 117 perversmininkų atsidūrė kalėjime.

Tačiau POW ir toliau veikė okupuotame Vilniuje. Jos siekiai – likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Lenkijos – be abejo, nebuvo suderinami su mėginimais kaip nors kitaip išspręsti Lenkijos ir Lietuvos santykių bei Vilniaus problemą. Vadinasi, P. Hymanso projektas, o kartu ir jo įtakingiausias rėmėjas E. Galvanauskas aneksionistams buvo rimta kliūtis. Tad Vilniuje tuo metu gyvenęs Viktoras Biržiška ne šiaip sau vėliau rašė, kad Vilniaus peoviakai kartu su Kauno lenkais viename iš konspiracinių posėdžių 1921 metų rugpjūčio mėnesį nutarė E. Galvanauską nužudyti, tačiau pasikėsinimą suorganizavo lietuviai antihymansininkai. Ar tai buvo tik dviejų nesutaikomų jėgų interesų sutapimas, ar už to slypėjo kas nors daugiau – nesiimsime spręsti.

Įtarti organizavus pasikėsinimą į Ernestą Galvanauską buvo galima daug ką – nuo Lietuvos tautininkų, šaulių ar net žvalgybos iki lenkų pogrindžio.

Neišlošiama partija

Šiaip ar taip, atentatas savo tikslą pasiekė. Kaip vėliau prisiminė Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos narys P. Klimas, po pasikėsinimo „padorus pilietis nebegalėjo hymansininku dėtis, (...) realiai galvojantį politiką parbloškė urapatriotiškai skeryčiojantis demagogas“. O ir pats E. Galvanauskas, dar tebesigydantis žaizdas ligoninėje, premjerui K. Griniui sakė: „Anksčiau patariau Lietuvos Vyriausybei su lenkais derėtis, Tautų Sąjungai kelti jų padarytus nusikaltimus ir bent kiek trukdyti Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos valstybę. Tai padaręs žinojau, kad lenkai panaudos griežtas priemones Vilniaus krašto gyventojams lenkinti. Toks buvo mano derybų sumanymas, kuriam anksčiau pritarė Vyriausybė. Jei ši taktika dabar nepriimtina, galima pasirinkti kitą kovos būdą, bet ir jis neturi būti siejamas su dabartinėmis nuotaikomis Lietuvoje, o juo labiau su pasikėsinimu.“

Tiek E. Galvanauskas, tiek kabineto vadovas K. Grinius, tiek visas Lietuvos politinis elitas po pasikėsinimo aiškiai suprato: P. Hymanso projekto priėmimas gali sukelti dar daugiau neramumų, galbūt net perversmą ar sukilimą, o tai būtų rimtas pavojus šalies nepriklausomybei. Viskas baigėsi tuo, kad gruodžio 22 dieną visos Seimo frakcijos pasisakė prieš Tautų Sąjungos pasiūlymą, o Kalėdų išvakarėse Vyriausybė paskelbė esanti priversta „su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto susitaikymo“.

Atmesdama P. Hymanso projektą, Lietuva išvengė didelių vidaus neramumų, tačiau galutiniai susigadino santykius su Tautų Sąjunga, likdama akis į akį su Maskvos bolševikais. Kad toks sprendimas įdavė į Josifo Stalino rankas nenumušamą kortą, liudija ir sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato 1921 metų ataskaita, kurioje P. Hymanso projekto žlugimas vadinamas vienu didžiausių sovietinės diplomatijos nuopelnų.

Nuo tos akimirkos Lietuva, praradusi paskutinę galimybę atgauti savo sostinę, sėdo lošti su Kremliumi neišlošiamą partiją, o jos politikams beliko įtikinėti save tuo, kad Sovietų Sąjunga yra vienintelė jėga, galinti apginti šalį nuo agresyvių Lenkijos kėslų. Ketvirtajame dešimtmetyje, iškilus dar ir nacių Vokietijos grėsmei, liko viena galimybė atgauti sostinę: priimti ją iš J. Stalino rankų. Ir sumokėti už tai pačią didžiausią kainą.

Beje, kai kurie tikri ar tariami pasikėsinimo vykdytojai taip pat sulaukė J. Stalino „dovanų“. Štai F. Šemeta, pajutęs įtarimų šešėlį, 1923-iaisiais per Latviją mėgino patekti į Rusiją, bet buvo suimtas už nelegalų sienos perėjimą. Atsėdėjęs trejus metus Solovkų lageryje, dar dešimtmečiui ištremtas į Sibirą, ten už „trockizmą“ pasodintas dar trejiems metams, o galiausiai – apkaltintas šnipinėjimu ir sušaudytas.

A. Petruškevičius su šeima buvo suimtas kartu su pirmosiomis masinio sovietų teroro aukomis 1941 metų birželio 14-ąją. Žmona su sūnumi atsidūrė tremtyje Sibire, o pats karininkas – Sverdlovsko kalėjime, kur 1942 metų lapkričio 21-ąją buvo sušaudytas už priklausymą Lietuvos šaulių sąjungai.

1940-aisiais suimtas buvo ir J. Mikuckis. Už savo gyvybę jis sumokėjo išdavyste. Užverbuotas NKVD, fiktyviai susituokė su vokiečių kilmės piliete, „repatrijavo“ į Vokietiją ir po karo vykdė ten čekistų užduotis: įsiskverbė į VLIK‘o struktūras, sekė politinius emigrantus, kuriuos MGB ketino užverbuoti, pagrobti ar likviduoti. 1949-aisiais čekistų padedamas emigravo į JAV, sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 metais grįžo į Lietuvą ir tapo poetu.

Sovietų pinklių neišvengė ir lemtingojo atentato auka. Tikėdamasis kaip nors atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą, E. Galvanauskas sutiko priimti finansų ministro portfelį marionetinėje „Liaudies vyriausybėje“. Tai buvo beviltiškos pastangos. Liepos 5 dieną E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau sovietų akylai saugoma sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, o galiausiai įsikūrė Prancūzijoje, kur ir sulaukė saulėlydžio, išgyvenęs beveik 46 metais ilgiau, nei jam skyrė bombą ant miegamojo palangės padėję teroristai.