Atvirai apie musulmonus arba už ką buvo nuteistas arkivyskupas?
Šv. Pi­jaus X ku­ni­gų bro­li­jos įkū­rė­jas ar­kiv. Mar­ce­lis Le­febv­re­‘as 1990 me­tais Pra­ncū­zi­jos teis­mo bu­vo nu­teis­tas už „ra­si­nės ne­apy­kan­tos“ kurs­ty­mą ir šmeiž­tą dėl pa­si­sa­ky­mo, kad „bū­tų ge­riau­sia, jei mu­sul­mo­nai grįž­tų na­mo“. Ar­ki­vys­ku­pas pers­pė­jo, kad im­ig­ran­tai iš mu­sul­mo­niš­kų ša­lių nie­ka­da ne­taps ti­krais pra­ncū­zais ir kad po tru­pu­tį jie ims pra­ncū­zams pri­me­ti­nė­ti sa­vus įsta­ty­mus.

Teismo proceso metu arkivyskupas kategoriškai neigė kaltinimus rasine neapykanta ir aiškiai išdėstė, kodėl priešinasi musulmonų imigracijai į savo gimtąją šalį. Šie jo žodžiai kaip niekad aktualūs šiandien, kai Europos politinis elitas demografinę krizę bando spręsti įsileisdamas mases imigrantų iš musulmoniškų šalių, o tam pasipriešinti bandančius savo šalių patriotus net Bažnyčios hierarchai kaltina rasine neapykanta, kaip jau prieš tris dešimtmečius buvo kaltinamas arkiv. Lefebvre‘as. Iš arkivyskupo pareiškimo Paryžiaus teismui:

Koranas, kuris yra musulmonų įstatymas, skatina diskriminaciją, neapykantą ir smurtą.

Rytoj jie taps mūsų miestų merais ir pavers mūsų bažnyčias mečetėmis. Turėsime tapti musulmonais arba palikti šalį, arba tapti jų belaisviais.

Nekaltinkite manęs tuo, ką aš smerkiu. Šios neapykantos ir smurto įrodymų yra daugybė – praeityje ir dabartyje. Kol musulmonai krikščioniškoje šalyje yra nereikšminga mažuma, draugiškas sugyvenimas yra įmanomas, kadangi tada jie laikosi šalies, kuri juos priėmė, įstatymų ir papročių. Bet kai tik jų yra daugiau ir jie susiorganizuoja, jie tampa agresyvūs ir bando primesti savo įstatymus, priešiškus Europos civilizacijai.

Pavyzdžių yra begalė. Rytoj jie taps mūsų miestų merais ir pavers mūsų bažnyčias mečetėmis. Turėsime tapti musulmonais arba palikti šalį, arba tapti jų belaisviais. Visa tai yra islamo prigimties dalis. Smerkdamas šį rasizmą, aš pats netampu rasistu.

Tariamas mano šmeižtas buvo tik faktų išdėstymas. Policija žino apie prekybą baltaisiais vergais, kuri egzistuoja iki šiol. Mūsų tėvynainių grobimo pasmerkimas nėra šmeižtas, tai kvietimas įgyvendinti teisingumą ir apsaugoti mūsų piliečius. Jei uždrausite skambinti pavojaus varpais dėl žalingų islamo įsiveržimo į Prancūziją ir Europą pasekmių, jūs tapsite bendrininkais to smurto, kurio krikščioniškose šalyse Korano vardu imasi islamas. Teismui mus apskundė tie, kas remia giliai įsišaknijusį islamo rasizmą prieš prancūzus, prieš žydus, prieš kiekvieną religiją, kuri nėra islamas.

Aš nesu rasistas dėl to, kad smerkiu rasizmą. Visą savo gyvenimą gyvenau tarp kitų rasių, Afrikoje praleidau 30 metų – tarp animistų ir musulmonų, – stengdamasis teikti jiems dvasines ir materialines gerybes: [steigdamas] mokyklas, klinikas. Ir jie man už tai buvo dėkingi, apdovanojo mane Gabono Pusiaujo žvaigždės ordinu ir Senegalo nacionaliniu ordinu, ir Prancūzijos vyriausybė pripažino mano nuopelnus užjūriuose ir apdovanojo mane Garbės legiono ordinu.

Pasmerkti mane už rasizmą, kadangi stengiuosi apsaugoti savo Tėvynę, kurios egzistencijai ir krikščioniškoms tradicijoms yra iškilęs pavojus, reikštų panaudoti teisingumą neteisingumui, atiduoti teisingumą į budelių rankas prieš aukas, kurių vienintelė teisė yra numirti tyloje. Tai būtų neteisingumo viršūnė.“

Tekstas pirmą kartą publikuotas „Katalikų tradicija“ „Facebook“ paskyroje