Antanas Sniečkus – Lietuvos „šeimininkas“ ar nuolankus Maskvos tarnas?
Kai kas jį lai­ko ne­tgi sa­vo­tiš­ku Lie­tu­vos ir lie­tu­viš­ku­mo gel­bė­to­ju, o dau­ge­liui jis yra bu­de­lis, pa­siun­tęs tūks­tan­čius žmo­nių my­riop. Jis net ir da­bar tu­ri ger­bė­jų, ta­čiau jo iš­si­ža­dė­jo mo­ti­na. Jis prieš­ta­ra­vo Mask­vai ir ta­da, kai bu­vo nu­ro­dy­mai lau­kus ap­sė­ti ku­ku­rū­zais, jis jai pa­sip­rie­ši­no ir ta­da, kai bu­vo siū­lo­ma ti­kin­tie­siems ati­duo­ti Ka­ted­rą. Ta­čiau žy­miai daž­niau jis nu­si­lenk­da­vo ir klus­niai vyk­dė nu­ro­dy­mus, ku­riuos gau­da­vo iš Krem­liaus. Tad kas gi bu­vo An­ta­nas Snieč­kus? Kas yra mi­tai, o kas ti­kra jo gy­ve­ni­me?  

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu nusprendė atidžiau panagrinėti A. Sniečkaus gyvenimą.

A. Sniečkus jau nuo jaunystės prisiekė būti bolševiku. Jo nepaveikė nei motinos, nei brolių ir seserų kalbos. Kai tik 1940 metais Lietuva buvo okupuota, jis iš karto ėmėsi ją sovietizuoti.

Beje, 1940 metais pas jį dar kartą atvyko jo motina, kuri, apžiūrėjusi jo erdvų butą Kaune, pasakė: „Nenorėjai tu, Antanėli, būti ponu, o vis tik juo tapai“. Ji dar bandė atkalbėti nuo išdaviko kelio.

O aplankiusi jį darbe ironiškai paklausė: „Ar jis sėdi kalėjime, kad jį saugo tiek daug policininkų?“

A. Sniečkus buvo ištikimas komunistams, bet ne savo motinai.

Tai jo nė kiek nepaveikė. Daugiau jie nebesimatė.

1945 metais A. Sniečkus apginklavo per 2000 aktyvistų. Jie turėjo kovoti su partizanais. Šalia kariuomenės, MGB pulkų, stribų buvo ir šie civiliai aktyvistai, kurie turėjo ginklus.

Būtent daugelis jų ir krito nuo partizanų rankos. O tada sovietinė propaganda aiškino, kad partizanai žudo civilius gyventojus. Tačiau jie nebuvo jokie civiliai, jie – ginklą paėmę sovietų parankiniai, kurių tikslas buvo žudyti partizanus.

Nors jis visais būdais stengdavosi įtikti Kremliaus šeimininkams, jam tai nelabai sekėsi. Lavrentijus Berija jo nekentė. Jį pakeitė Nikita Chruščiovas, kuris taip pat nejautė A. Sniečkui simpatijų. 1958 metais N. Chruščiovas sukritikavo Lietuvos kino studijos filmą „Kol ne vėlu“. Kodėl? Ogi todėl, kad šio filmo herojai dažnai geria degtinę ir taip propaguoja alkoholizmą.

Kad ir kaip kūrė komunizmą, laisva dvasia Lietuvoje nemirė. 1956 metais Vėlinės tapo taikiu antisovietiniu protestu. 1970 metais Simas Kudirka pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas, 1972 metais pradėjo eiti „Katalikų bažnyčios kronika“, kuri fiksavo sovietų valdžios nusikaltimus. Tais pačiais metais susidegino Romas Kalanta. Tai – tik ryškiausi antisovietiniai veiksmai. Visa tai labai nepatiko A. Sniečkui. Jis visą gyvenimą į disidentus ir pogrindines organizacijas žiūrėjo kaip į klasinius priešus. Apie kiekvieną įvykį, kuris susijęs su politika, jam nedelsiant buvo pranešama. Ir jis visa širdimi troško, kad tokių įvykių nebūtų. Tik ne jo galioje tai buvo padaryti.

Iš tiesų tai buvo žmogus, kuris didelę savo gyvenimo dalį praleido drebėdamas, kad neišduotų jo bičiuliai, besibaimindamas represijų. Ir laimindamas kitų žmonių represijas ir kančias. Jis darė viską, kad sovietizuotų Lietuvą, kurią suprato kaip savo ūkį. Kad ir kaip jis bėgo nuo savo šeimos, tačiau valstietiško mąstymo taip ir neatsikratė. Toks buvo A. Sniečkus – pavargęs, mokantis užsidėti reikiamas kaukes ir sugebantis prisitaikyti viršininkams.