Anna iš Kanados: tapatinu save su žydišku Vilniumi Lenkijos, ne Lietuvos laikais
Tę­sia­me cik­lą „Lit­va­kų por­tre­tai“. „Mes esa­me Vil­niaus vai­kai“ – taip apie sa­vo ta­pa­ty­bę pa­sa­ko­ja An­na iš Ka­na­dos. Ji pie­šia Vil­niaus kaip svar­baus žy­dų kul­tū­ros ir re­vo­liu­ci­nių idė­jų mies­to pa­veiks­lą.

– Sveiki, Ana, ar galėtumėte papasakoti savo šeimos istoriją, kaip Jūs esate susijusi su Lietuva?

– Mano motina gimė Vilniuje 1912 m., jos tėvas buvo Benjominas Rubinas, o mamos vardas buvo Razel. Senelė turėjo buitinių įrenginių parduotuvę, o senelis rūpinosi namais.

Lietuva niekada nebuvo mūsų tapatybės dalis. Nors mama gimė dar Rusijos imperijos laikais, tačiau Vilnius mums buvo Lenkijos miestas.

Mano mama buvo jauniausia iš 5 vaikų, turėjo 4 brolius, iš kurių visi išmoko amato, tapo savo srities profesionalais. Mama lankė Sofijos Gurevič gimnaziją (tai buvo pirmoji žydų mergaičių privati gimnazija, įsteigta 1906 m., Pylimo g. 4. Ją įkūrė Polina Antokolskaja ir Sofija Gurevič, baigusi gamtos mokslus Lesgafto aukštuosiuose moterų kuruose Sankt Peterburge – red. pastaba), po to mokėsi mokytojų seminarijoje Vilniuje. Galiausiai išvyko į Varšuvą, kur lankė slaugių mokyklą prie Žydų ligoninės, baigė Montessori auklėtojų kursus Vienoje. 1930-ais mama mokytojavo sanatorijoje, tuo metu įsitraukė į Bundo veiklą (Bundas – žydų socialistų partija įkurta Vilniuje 1897 m. – red. pastaba). Tai labai svarbus įvykis jos gyvenime. Ji pradėjo vadovauti vaikų namams kaip vienam iš Bundo padalinių Varšuvoje. Mane pavadino Anos Rozental garbei (Ana Rozental buvo viena iš aktyvių Bundo narių, pasižymėjusi Vilniaus ir Varšuvos politinės organizacijos veikloje, jos butas Vilniuje tapo prieglobsčiu iš Vokietijos okupuotų teritorijų sprunkantiems bundistams – red. pastaba).

– Grįžkime į Jūsų motinos Vilnių…

– Vilniuje ji turėjo gerą gyvenimą, gyveno didelėje mylinčioje šeimoje, turėjo tarnaitę. Tačiau iš visos didelės šeimos ji vienintelė išgyveno. Prasidėjus karui, motina nutarė grįžti į Vilnių pas savo šeimą. Tačiau ji nepasiekė miesto, sustojo kažkur pakeliui, man rodos, Balstogėje. Visi kiti šeimos nariai žuvo – jos broliai ir seneliai buvo sušaudyti Paneriuose. Karą išgyvenę žydai mums pasakojo, kad kai mūsų šeimą suvarė į getą, mano močiutė eidama mėtė auksines monetas ir šaukė: Yidn ratevet zikh! (jid. Žydai, gelbėkitės! – red. pastaba).

Vilnius kaip miestas buvo svarbus ne tik jos, bet ir mūsų – mano ir sesers – gyvenimuose. Mes esame Vilniaus vaikai.

– Kaip suprantu, kai augote, Vilnius tapo svarbia Jūsų savimonės, identiteto dalimi. O ką žinojote apie Lietuvą kaip šalį? Ar ji irgi Jums buvo svarbi?

– Ne, tik Vilnius.

– Žinoma, Jūsų šeimos atveju, istorija yra sudėtingesnė. Jūsų motina gimė Vilniuje valdant carui, vėliau miestas ilgą laiką buvo Lenkijos dalimi…

– Taip. Lietuva niekada nebuvo mūsų tapatybės dalis. Nors mama gimė dar Rusijos imperijos laikais, tačiau Vilnius mums buvo Lenkijos miestas. Taip pat daug girdėjome apie Vilnių ir jo sąsajas su Bundu. Tai buvo kertiniai aspektai, kurie mus formavo. Žinoma, reiktų nepamiršti Vilniaus žydų organizacijų: YIVO Žydų tyrimo instituto, mokytojų seminarijos, nuostabiųjų žydų rašytojų – visa tai tapo mūsų savimonės dalimi.

– Šiandien Vilnius yra Lietuvos dalis, šalies sostinė. Ar tai Jums ką nors reiškia? Apie ką pagalvojate, kai išgirstate žodį Lietuva?

– Apie Vilnių (juokiasi). Tai man yra viskas. Aš žinau Kauną, Šiaulius, Panevėžį, kitus miestus, svarbias ten buvusias žydų institucijas. Kai augome Kanadoje, prisimenu, kad turėjome Vilniaus žydų landsmanšaftą (landsmanšaftas – bendruomenė jungianti žydų imigrantus iš to paties Europos regiono ar miesto – red. pastaba), taip pat litviše bendruomenę. Mes ėjome vieni pas kitus, lankėmės vieni kitų renginiuose, tačiau buvo aišku, kad jie buvo kitokie, skyrėsi nuo mūsų – buvo litviše bendruomenė ir buvo Vilne…

– Taigi Jūs matėte skirtumus tarp žydų iš Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų. Atrodo, kad pats miestas, o ne šalis, tapo tėvyne.

Tarp mano pažįstamų litvakų yra keli, kuriems teritorija, žemė buvo labai svarbi, nes jų šeimos buvo labiau susijusios konkrečiai su žeme, jie buvo medkirčiai, dirbo miškuose.

– Vilnius – neabejotinai. Čia kaip ir žymioje jidiš dainoje Vilne, Vilne: Vilne, Vilne undzer heymshtot (jid. Vilniau, Vilniau, mūsų gimtasis mieste – red. pastaba), bet tuo pat metu jis buvo ir heymland (jid. tėvynė – red. pastaba). Tai nekelia abejonių. Aš nuvykau į Vilnių 1982 metais. Mano mama vis dar buvo gyva, ji papasakojo, ką turėčiau aplankyti. Tai buvo siurrealistinė patirtis, jaučiau, tarsi būčiau grįžusi namo. Tą patį jausmą patyriau Varšuvoje.

– Ar Jums atrodo, kad litvakų tapatybė galėjo turėti ryšį su Lietuvos žeme? Kai galvojate apie litvakus, ar prisimenate istorines Lite teritorijas, ar Jums tai visgi išskirtinai Vilnius?

– Tarp mano pažįstamų litvakų yra keli, kuriems teritorija, žemė buvo labai svarbi, nes jų šeimos buvo labiau susijusios konkrečiai su žeme, jie buvo medkirčiai, dirbo miškuose. Tačiau visi kiti mano pažįstami yra miesto žmonės: Vilnius buvo Vilnius, Kaunas buvo Kaunas. Aš pažįstu labai mažai litvakų, kuriems Lite, nors jie ir sako mir zaynen litvakes (jid. mes esame litvakai – red. pastaba), yra svarbi kaip šalis/vieta. Na išskyrus tuos kelis atvejus, kaip sakiau, kuomet šeimos buvo susijusios su gamta, turėjo labai ypatingą ryšį.

– Ką Jums reiškia litvakų tapatybė? Kaip Jūs tai suprantate?

– Na žinai, mes žydų pasaulyje turime labai snobišką vidinę hierarchiją ir aš, būdama iš Vilniaus, esu tos piramidės viršuje (juokiasi). Turiu didelį pasididžiavimo jausmą, kad mano šeima yra kilusi iš Šiaurės Jeruzalės. Aš tapatinu save su įvairialype Vilniaus istorija, su revoliucijomis, tradicijomis, jidiš kultūra ir istorija. Net jeigu Vilnius buvo vienas mažesnių Lenkijos žydų kultūros miestų, man jis apėmė visumą. Tą girdime ir mano minėtoje dainoje: Vilne, yidishlekh fartrakht (jid. Vilniau, esi taip žydiškai sumanytas – red. pastaba). Čia viskas buvo persismilkę žydiška kultūra arba, kaip sakoma jidiš kalba, Afile di šteyner in di gasn hobn geredt jidiš (liet. net akmenys gatvėse kalbėjo jidiš – red. pastaba).

– Žydų istorija sklando ore, kaip sakote, tačiau, deja, ne mūsų sąmonėje. Ši istorija Lietuvos kontekste turi daug spragų. Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima tai pakeisti?

– Aš, tiesą pasakius, mažai žinau apie Lietuvą. Pažįstu šią šalį labiau kaip Abejų Tautų Respublikos dalį ir jos žydų bendruomenes. Lenkijos istorija yra labai paini ir sudėtinga, įsivaizduoju, kad Lietuvos taip pat. Tačiau nieko pasakyti negaliu, aš tapatinu save su žydišku Vilniumi Lenkijos laikais, ne Lietuvos.

– Šeimos istorijų ir pasakojimu dėka Jums buvo sukurtas Vilniaus mitas, kuris atgimsta Jums apsilankius mieste. Mes apie žydiškąjį Vilnių mokomės iš knygų, bet nesame jo iki galo pažinę.

– Viskas prasideda nuo švietimo. Viskas prasideda nuo šnekėjimo apie tai kas buvo, kada viskas prasidėjo. Reikia turėti holistinį požiūrį į istoriją. Žymus jidiš rašytojas I. L. Perecas viename iš savo pasakojimų apie žydus yra rašęs: Lib hobn klal yisroel meynt kenen (jid. Mylėti žydus reiškia juos pažinti – red. pastaba). Turi pažinoti savo istoriją, jos įvairiapusiškumą, nes kitaip tai yra revizionistinė istorija. Deja, šiais laikais netikros naujienos yra priimtinos ir jeigu kursime istoriją, kurioje trūksta V, Z ar Ž, ji niekada nebus tikra.

– Jeigu bandysime išvalyti istoriją, palikti joje tik pozityvius aspektus, šalis taps labai trapi, tvirtą jos pamatą pakeis birus smėlis. Pavojinga yra palikti nematomus plyšius, kuriuose patys galime įstrigti.

– Svarbiausia yra pripažinti, kad tokie plyšiai egzistuoja. Jeigu apie juos nekalbėsime, ateinanti karta nieko nežinos. Ir tada kažką pakeisti bus dar sunkiau. Turime savęs paklausti: kada prasideda Lietuvos kaip šalies istorija, kada prasideda Lietuvos žydų istorija, kaip ji vystosi? Švietimas turi būti tiesos ieškojimu. Nes edukacija taip pat gali būti klaidinga. Turime suvokti, ar mūsų žinių dėka tampame stipresni, o gal visgi silpnesni?

manoteises.lt