1991 spalio 5-ąją Prancūzija pranešė, kad grąžins Lietuvos Respublikos auksą
1991 m. spa­lio 5 d. Pra­ncū­zi­jos na­cio­na­li­nis ban­kas pra­ne­šė, kad Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei grą­žins Lie­tu­vos Res­pub­li­kos auk­są – 2 to­nas 246 ki­log­ra­mus.

Taip buvo padaryta 1992 metais. Lietuvos pinigų muziejaus duomenimis, Lietuvos Respublikoje visos aukso atsargos pradėtos kaupti tarpukaryje, t.y. nuo 1920 metų. Pagal tais pačiais metais liepos mėnesį sudarytą sutartį Tarybų Rusija Lietuvai įsipareigojo sumokėti 3 mln. aukso rublių už karo metu padarytus finansinius nuostolius. Ši suma sudarytų maždaug 2,5 tonos. Gavus kompensaciją iš Rusijos, dalis monetų buvo išlydyta į aukso luitus. Tai tapo pirmosiomis mūsų valstybės aukso atsargomis, kurios padėjo užtikrinti įvestos mūsų nacionalinės valiutos – lito – stabilumą.

Po okupacijos, kai tapome Sovietų Sąjungos dalimi, ši iškart pradėjo reikšti pretenzijas į mūsų turimą auksą.

Dera priminti, kad 940 m. birželio 15 d. duomenimis, Lietuvos banko aukso atsargos JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Šveicarijos bankuose įvertintos 63,3 mln. litų. Netrukus po Lietuvos okupacijos TSRS pareigūnai pabandė perimti Lietuvos bankui priklausančias aukso atsargas užsienio šalyse.

1940 m. liepos 6 d. TSRS specialusis įgaliotinis Lietuvai Vladimiras Dekanozovas į TSRS atstovybę Kaune išsikvietė Lietuvos banko valdytoją Juozą Paknį ir tuometinį finansų ministrą Juozą Vaišnorą. V. Dekanozovas be užuolankų pareiškė, kad vykdydamas Vladimiro Molotovo nurodymą reikalauja visą Lietuvos bankui priklausantį auksą pervesti į Tarybų Sąjungos valstybinio banko (Gosbanko) užsienio šalyse turimas sąskaitas.

ČIA galite detaliau susipažinti su visa istorija, o mes tuo tarpu norime priminti, kodėl visgi Prancūzija to aukso TSRS neatidavė.

1987 metais Prancūzijos bankui vadovauti pradėjęs Jacques’as de Larosiere’as, kuris ir atvežė tą auksą į Lietuvą 1991-aisiais, pasakojo, kad jau buvo susipažinęs su šiuo reikalu, archyvuose buvo skaitęs ankstesnio banko valdytojo susirašinėjimą su „Gosbanko“ atstovais.

Dar pirmame laiške Prancūzijos išdėstyti argumentai buvo paprasti – negalime atiduoti aukso Sovietų Sąjungai, nes tas, kuris jį padėjo, nebuvo „Gosbankas“, tai buvo nacionalinis Lietuvos bankas. Laikėmės taisyklės, kad indėlį galime grąžinti tam, kuris jį padėjo, arba teisėtam paveldėtojui. Prancūzija nepripažino Lietuvos aneksijos, todėl ir atsisakė grąžinti auksą. Vėliau sovietai bandė auksą išvilioti apgaulės būdu. Jie atsiuntė prašymą iš Vilniuje esančio banko, prisistatė esantys teisėti nacionalinio Lietuvos banko įpėdiniai. Rašė, jog bankas įsikūręs Vilniuje, todėl yra centrinis šios respublikos bankas. Su teisininkais išstudijavome šį prašymą, išsiaiškinome, jog tai „Gosbanko“ padalinys, ir atsakėme – apgailestaujame, kad turime jums pasakyti, jog negalime jums sugrąžinti šio aukso, nes jūs reprezentuojate ne Lietuvos banką, o „Gosbanką“. Tai rusams sukėlė neviltį, ir daugiau apie šį auksą jie nekalbėjo.

V. Dekanozovas be užuolankų pareiškė, kad vykdydamas Vladimiro Molotovo nurodymą reikalauja visą Lietuvos bankui priklausantį auksą pervesti į Tarybų Sąjungos valstybinio banko (Gosbanko) užsienio šalyse turimas sąskaitas.

Auksą išsaugojo tik Prancūzija

„Po okupacijos, kai tapome Sovietų Sąjungos dalimi, ši iškart pradėjo reikšti pretenzijas į mūsų turimą auksą. TSRS valstybinis bankas visoms mūsų auksą saugojusioms valstybėms rašė laiškus, prašydamas perduoti auksą jam. Kai tai nepadėjo, duotas įsakymas analogiškus prašymus siųsti iš vietinių bankų. Taigi prašymas atiduoti auksą buvo išsiųstas iš Sovietų Sąjungos valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros.

Tiesa, užsienio valstybės neskubėjo paklusti reikalavimams. Ko gero, švedai pirmieji pasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui ir atidavė jai saugotą Baltijos šalių auksą. Panašiai septintajame dešimtmetyje nutiko ir su Jungtine Karalyste. Saugotas auksas buvo panaudotas abipusėms skolų pretenzijoms padengti, nes kiekviena valstybė po karo turėjo kažkokių ekonominių nuostolių.

Jungtinės Karalystės įmonės nuostolius patyrė, kai įvykus okupacijai jų gamyklos, veikusios Baltijos šalyse, buvo nacionalizuotos. Tuos nuostolius Anglijos verslininkai prašė kompensuoti savo Vyriausybės, o kaip ji tai galėjo padaryti? Vadinasi, turėjo vykti kažkokie tarpvalstybiniai susitarimai. Taigi tokiu būdu dalis mūsų turėto aukso buvo perduota bendroms pretenzijoms padengti. Žinoma, valstybės, atidavusios mūsų auksą, nepripažino Baltijos šalių aneksijos ir okupacijos (išskyrus Švediją).

Prancūzija, nors lygiai taip pat buvo spaudžiama, vienintelė išsaugojo mūsų auksą. Kas įdomu, kad ją spaudė ne tik TSRS, bet ir vokiečiai, kai buvo mus okupavę.

Prancūzija nepripažino Lietuvos aneksijos, todėl ir atsisakė grąžinti auksą. Vėliau sovietai bandė auksą išvilioti apgaulės būdu.

Tačiau Prancūzijos įstatymai ir Prancūzijos centrinio banko pozicija visais laikais buvo tokia, kad teisę į padėtą indėlį turi tik pirminis indėlininkas.

Prancūzija sugebėjo išsaugoti laikytas aukso atsargas net pati tapusi okupuota 1940 metais Vokietijos. Tada prancūzai gelbėjo ne tik savo aukso atsargas, bet ir mūsų. Vokiečiams judant link Paryžiaus, auksas buvo išvežtas kariniais sunkvežimiais į uostus, o iš ten pakrautas ir prancūzų karo laivais išplukdytas į saugias vietas. Tokiu būdu Lietuvos auksas pabuvo ir Senegale, ir Martinikos saloje. Ten jis prabuvo iki 1945 metų, kai baigėsi karas. O po jo Prancūzija susigrąžino patikėtas aukso atsargas į savo centrinį banką.

Ko gero, švedai pirmieji pasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui ir atidavė jai saugotą Baltijos šalių auksą. Panašiai septintajame dešimtmetyje nutiko ir su Jungtine Karalyste.

Įdomiausia, kad ši šalis mūsų auksą išsaugojo tais pačiais luitais, kokius jai ir patikėjome“ – viename interviu teigė Lietuvos pinigų muziejaus vadovas V. Laurinavičius.

O kaip su kitomis Lietuvos Respublikos aukso atsargomis?

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metais auksą grąžino Prancūzija (2 246,5 kg) ir Didžioji Britanija (2 946,9 kg). Tarptautinių atsiskaitymų bankas nuostoliams, patirtiems įšaldžius jo sąskaitą Lietuvos banke, kompensuoti parėmė iš Lietuvos banko 62,2 kg tauriojo metalo. Kita aukso dalis (569,8 kg) iš Tarptautinių atsiskaitymų banko taip pat atgauta 1992 metais, vėliau perrašyta Lietuvos bankui į jo aukso sąskaitas Anglijos banke. Jame dabar laikomas visas Lietuvos atgautas auksas – apie 5,8 tonos. 1992 metais Švedijos vyriausybė už Lietuvos auksą, laikytą iki Antrojo pasaulinio karo jos centriniame banke, grąžino 21,1 milijono Vokietijos markių. Visas JAV federalinių rezervų sistemoje saugotas Lietuvos auksas po Antrojo pasaulinio karo buvo panaudotas nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos emigracijoje veiklai finansuoti. Daugiausia aukso atsargų pasaulyje turinti valstybė – JAV (8133 t), antroje vietoje – Vokietija (3395 t), trečioje – Italija (2451 t).

Parengta pagal wikipedia, pinigų muziejaus ir kt. informaciją