1922 m. Žemės reforma Lietuvoje – naujojo valstybingumo pamato statymas
1922 m. va­sa­rio 15 d. įvy­ko vie­na svar­biau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je re­for­mų – Že­mės re­for­ma. Jos po­li­ti­niu ar­chi­tek­tu va­di­na­mas ku­ni­gas ir vie­nas krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ly­de­rių My­ko­las Kru­pa­vi­čius. Jis bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad tai itin svar­bus bū­das pers­kirs­ty­ti nuo­sa­vy­bės pa­sis­kirs­ty­mą be­si­ku­rian­čio­je vals­ty­bė­je, mo­ty­vuo­ti kuo dau­giau žmo­nių tap­ti sa­vo pa­čių at­ei­ties kū­rė­jais. Pre­teks­tu nuo­sa­vy­bės pers­kirs­ty­mui bu­vo du ar­gu­men­tai: vie­nas iš jų la­biau su­si­jęs su is­to­ri­niu tei­sin­gu­mu, ki­tas – su Baž­ny­čios so­cia­li­niu mo­ky­mu.

Žemės reformos įstatymas reikalavo, kad į bendrą valstybės valdomą fondą būtų perimti tų dvarininkų, kurie nuosavybę įgijo per carinės valdžios prielankumą, žemės „perviršius“. Pastarasis buvo suvokiamas kaip visa tai, kas viršija 80 ha. Žemė į fondą išperkama, o ne atimama, t. y. už ją sumokama „teisinga kompensacija“. Tiesa, dera pripažinti, kad pastaroji buvo mažesnė nei žemės kaina rinkoje ir tai kėlė dvarininkų susierzinimą. Svarbu pabrėžti, kad valstybė nesiruošė pati valdyti visas fondo žemes, bet jos buvo išdalintos žmonėms, kurie turėjo tapti naujuoju ūkininku sluoksniu. Pirmenybę gauti žemę turėjo tie žmonės, kurie turėjo kokių nors nuopelnų besikuriančiai valstybei.

M. Krupavičius buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo siūloma Žemės reforma visiškai atitinka Bažnyčios mokymą, pirmiausia, dar popiežiaus Leono XIII išsakytas mintis, kad, nors ir turime gerbti ir puoselėti privačią nuosavybę, tačiau nevalia pamiršti, kad visa nuosavybė turi tarnauti bendrajam gėriui. Tačiau Lietuvoje tikrai netrūko katalikų, kurie tvirtino, kad M. Krupavičius siūlo „komunistinį projektą“, kuris nesuderinamas su Bažnyčios ginama pagarba kiekvienai nuosavybei. Beje, Lietuvoje net buvo sušaukta Kunigų konferencija, kurioje griežtai kritikuotas M. Krupavičiaus projektas, o visiems, kurie gaus perskirstytą žemę buvo grasinama, jog priimti ją sunki nuodėmė.

Nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, jei Šventojo sosto pasiuntinys A. Zechinis, kuris itin prisidėjo prie to, kad Lietuvoje pirmą kartą 1922 m. susirinktų visavertė Lietuvos vyskupų konferencija, nebūtų parėmęs M. Krupavičiaus. Vyskupų konferencija atmetė ankstesnį kunigų sprendimą ir pareiškė, kad laimina reformą, bet su sąlyga, kad už paimamą žemę būtų teisingai atlyginta.

Dera prisiminti, kad, kuriantis nepriklausomai Lietuvos Respublikai, žemės ūkio gamybos lygis Lietuvoje gerokai atsiliko nuo kitų Europos valstybių, net ir nuo latvių bei estų. Todėl vienas svarbiausių uždavinių buvo modernizuoti žemės ūkį. Net ir Žemės reformos kritikai, kurie mane, kad ji nėra teisinga, vėliau turėjo pripažinti bent jau tai, kad ši reforma atgaivino ir gerokai sustiprino žemės ūkio sektorių Lietuvoje.

Svarbu ir tai, kad reforma buvo įgyvendinta, nepaisant tikrai stipraus užsienio valstybių spaudimo. Pastarosios po Spalio perversmo Rusijoje baiminosi bet kokio valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą.

Žemės reformos metu ūkininkais, dirbančiais savo žemę, tapo 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių Lietuvos piliečių. Jie įsipareigojo per 36 metus išsipirkti žemę. Beje, norinčių gauti žemės buvo bent dvigubai daugiau, tad teko nustatyti griežtą tvarką, atsižvelgiant pirmiausia į žmonių nuopelnus savo Tėvynei. Pavyzdžiui, pirmumo teisė buvo suteikta savanoriams, laisvų kovų dalyviams.