1922-ieji: „Lietuvos žinios“ pasitinka Vasario 16-ąją, o Vasario 16-oji – „Lietuvos žinias“
1909 me­tais vie­toj pa­nai­kin­tų „Vil­niaus ži­nių“ Jo­no Vi­lei­šio įsteig­tos „Lie­tu­vos ži­nios“ bu­vo vie­nas svar­biau­sių XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės lie­tu­viš­kų lei­di­nių. Ta­čiau 1918 me­tų va­sa­rio 16-ąją pa­skelb­tos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės lai­kraš­tis ne­ga­lė­jo džiu­giai pa­si­tik­ti, nes dėl ka­ro ne­gan­dų 1915-ai­siais nu­sto­jo ei­ti. Va­sa­rio 16-osios iš­kil­mes „Lie­tu­vos ži­nios“ pir­mą­kart pa­mi­nė­jo tik 1922 me­tais, kai jų lei­dy­ba bu­vo at­nau­jin­ta.

Pradedame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą straipsnių ciklą „100 vasario 16-ųjų“. Jame nagrinėsime, kaip Lietuvos nepriklausomybės iškilmės tarpukariu buvo paminėtos dienraštyje. Verčiame pirmo 1922 metų „Lietuvos žinių“ numerio puslapius.

Tai, kad pirmas atkurtų „Lietuvos žinių“ numeris pasirodė būtent vasario 16-ąją, nebuvo atsitiktinumas, veikiau – simbolinis gestas.

1922 metų vasario 16-ąją Felicijos Bortkevičienės redaguojamas laikraštis dar nebuvo parengtas leisti visu pajėgumu. Vasarį pasirodė tik du „Lietuvos žinių“ numeriai, bet nuo kovo pradžios jis jau ėjo šešis kartus per savaitę.

Pirmame numeryje daug informacijos netilpo – lygiai pusę kuklaus keturių puslapių leidinio užėmė reklama. Skelbta, jog dienraščio prenumerata metams atsieis 300 auksinių (taip tuo metu vadintos ostmarkės; tų pačių metų spalį jas pakeis litai), o vieno numerio kaina – 2 auksiniai.

Įžanginiame redakcijos straipsnelyje „Vėl darbą pradedant“ žadėta, kad „Lietuvos žinios“ sieks „suspiesti apie save kiek galint daugiau progresyvės visuomenės minties reiškėjų“, nebus „siaurai partyvinis“ laikraštis, bet kovos už Lietuvos nepriklausomos valstybės, „demokratizmo“, gyvenimo progreso ir plačiosios liaudies interesus.

Teigta, jog leidinyje tilps ne tik pasaulio ir Lietuvos politikos bei ekonomikos žinios, „bet bus spausdinama apysakos, dramos, eilės ir bendrai nebus pamiršti meno dalykai“.

Tarsi patvirtinant tai pirmo numerio antrame puslapyje išspausdintas Antano Vienuolio apsakymas „Raudonas ir baltas“.

Beveik visa kita laikraščio medžiaga buvo daugiau ar mažiau susijusi su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo minėjimu.

"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

„Lietuvos žinių“ pirmame numeryje išspausdinta Vasario 16-osios iškilmių Kaune programa, Juozo Papečkio (pasirašė slapyvardžiu Juozas Rainis) eilėraštis „Vasario 16-ajai“. Tačiau svarbiausią vietą leidinio puslapiuose užėmė du straipsniai.

Vieną jų – „Ketveri metai (1918–1922)“ – parašė Valstybės Tarybos tarnautoja, teisininkė Birutė Grigaitytė-Novickienė (pasirašė slapyvardžiu Bėgė) ir knygnešys, savanoris, visuomenininkas Petras Ruseckas. B. Grigaitytė-Novickienė prisiminė Mykolo Sleževičiaus Lietuvos laikinosios vyriausybės pasitraukimą iš Vilniaus pirmomis 1919-ųjų sausio dienomis ir atvykimą į Kauną, o P. Ruseckas dalijosi atsiminimais apie sunkias ir chaotiškas nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrimo dienas.

Nors prisiminimai gerokai skyrėsi, juose galima įžvelgti vieną bendrą mintį – už Lietuvos nepriklausomybę reikia kovoti. Nepriklausomybė pasiekta savanorių piliečių iniciatyva, ir niekas kitas, tik jie, gali ją išlaikyti.

Būsimas Lietuvos prezidentas, daktaras Kazys Grinius savo straipsnyje „Septyneri metai (1915–1921)“ užsimojo plačiau. O prierašas prie jo pavadinimo „Žodelis mūsų malkontentams“ nurodė ir į dabartinėje Lietuvoje aktualią problematiką (malkontentas – senosios prancūzų kalbos žodis malcontent, viskuo nepatenkintas žmogus, visur ieškantis trūkumų).

Tai, kad pirmas atkurtų „Lietuvos žinių“ numeris pasirodė būtent vasario 16-ąją, nebuvo atsitiktinumas, veikiau – simbolinis gestas.

Autorius konstatavo, kad nežinia dėl kokių priežasčių („tai jau taip mes esame geresnio gyvenimo išlepinti, ar jau pasidarėme tokių suirusių nervų, ar galbūt mus yra apėmęs koksai tai psichozas“) Lietuvoje vyrauja malkontentai („ir tvarka mums niekai, ir valdžia mums niekai, ir visas gyvenimas niekai“). Todėl verta bandyti patikrinti, ar viskas Lietuvoje tikrai yra jau taip blogai.

Patikrinimas darytas remiantis 1914-aisiais išspausdintais duomenimis. K. Grinius palygino tų metų Lietuvą su 1921-ųjų Lietuva. Atsižvelgta į dvylika skirtingų aspektų: spaudos leidinių, mokyklų, draugijų skaičių, meno progresą („Dailės dalykus“), prekybą ir pramonę, ūkį, mokslą, politiką, asmens laisvę, tautos reikalus (emigraciją), etnografinių sienų klausimą ir lietuvių skaičių miestuose. Autorius konstatavo, kad visose srityse, išskyrus „etnografinių rubežių klausimą“, kuris „kaip tada, taip ir dabar neaiškus dėl statistikos žinių stokos“, matyti aiškūs laimėjimai ir progresas.

Toliau K. Grinius trumpai paminėjo ir „mūsų pralaimėjimus“: išaugusi „girtuoklybė“, padidėjęs užkrečiamomis ligomis sergančių gyventojų skaičius, pasitaikanti valdininkų savivalė, kyšių ėmimas, „visokių šelmių pagausėjimas“ ir šiaip „pokarinių žmonių sužvėrėjimas“. „Bet, sumetę pliusus ir minusus, visgi rasime žymų persvėrimą pirmųjų pusėn“, – galiausiai paskelbė verdiktą straipsnio autorius.

Tad neverta nukabinti nosies, geriau pasidžiaugti nepriklausomybės metais iškovotais Lietuvos laimėjimais ir džiugiai sutikti Vasario 16-ąją. Kaip 1922-aisiais, taip ir šiandien.