#SignatarųDNR. Saliamono Banaičio anūkas: tos šešios dienos išgelbėjo mūsų gyvybę
Kai vie­ną va­ka­rą mus ką tik pa­li­ku­si die­na iš­au­šo Bri­tų Ko­lum­bi­jo­je, te­le­fo­nu su­si­sie­kiau su Va­sa­rio 16-osios sig­na­ta­ro Sa­lia­mo­no Ba­nai­čio anū­ku Si­gi­tu Ba­nai­čiu. Kad pa­ska­tin­čiau jį pri­si­min­ti vai­kys­tę, tė­vus, pa­bė­gė­lių ke­lią į Va­ka­rus ir gy­ve­ni­mą JAV. So­vie­tų tar­dy­mai, na­cių su­de­gin­ti na­mai, ne­melž­tos, iš skaus­mo nak­ti­mis bau­bian­čios kar­vės, vai­ko pirš­te­lius nu­tvil­kiu­sios ka­ro ske­veld­ros ir gi­liai gi­liai įstri­gu­sios vai­ko są­mo­nė­je, An­ta­no Škė­mos au­to­ka­tas­tro­fa – daug kva­pą gniau­žian­čių de­ta­lių su­žė­ra­vo Si­gi­to pa­sa­ko­ji­me.

Platų chemiko, filosofo, finansininko ir vadybininko išsilavinimą turintis S. Banaitis gimė 1936 metais signataro sūnaus agronomo Justino Saliamono Banaičio ir Marijos Rimvyd Mickevičiūtės-Banaitienės šeimoje. Su žmona kineziterapeute prof. Daiva Audėnaite-Banaitiene 33 metus juodu gyveno Portlande, šiuo metu yra apsistoję Kanadoje, Vait Roko mietelyje prie Vankuverio.

Saliamono Banaičio šeima. Kaunas, 1928 m. Iš kairės sėdi: sūnus Justinas, Marijona Banaitienė, Saliamonas Banaitis, duktė Salomėja Banaitytė-Nasvytienė; stovi sūnūs Vytautas, Kazys Viktoras, Bronius. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Signataro atminimas

Trumpai prisiminkime signataro S. Banaičio (1866–1933) veiklą. Sigito senelis, mokęsis garsiojoje Marijampolės gimnazijoje, buhalterijos ir komercijos kursuose, paskui – studijavęs teisę, itin aktyviai veikė daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių. Galima teigti, kad nebuvo tokios, prie kurios nebūtų bent kiek prisidėjęs, pasižymėjęs.

„Ir pavyzdingos ūkininkystės pradininkas, ir knygų leidėjas, ir spaustuvininkas, ir periodinių leidinių redaktorius, ir naujų bendrovių organizatorius, ir mokyklų steigėjas, ir laisvos Lietuvos kūrėjas, ir kanklių muzikos puoselėtojas, ir Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo Akto signataras – tai vis tas pats žmogus – Saliamonas Banaitis“, – signatarui skirtoje monografijoje rašo žurnalistas, leidėjas Vilius Užtupas.

S. Banaičio įkurtoje spaustuvėje prie Kauno rotušės be kitų svarbių knygų buvo išleistas Šventojo Rašto pirmas tomas (arkivyskupo Juozapo Skvirecko vertimas). Sunku įvertinti šio leidinio reikšmę. S. Banaitis stengėsi, kad nepriklausomoje Lietuvoje daugelis ūkio sričių atsidurtų lietuvių rankose. 1920 metais įkūrė lietuvišką Nemuno laivininkystės įmonę – Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę.

Dabartinė Kauno valdžia tik neseniai įsisąmonino, kad S. Banaičio iniciatyva ir priežiūra šalia Vytauto prospekto iškilo tada itin moderni užmiestinių autobusų stotis. Deja, jos iškilmingo atidarymo 1935-aisiais signataras nesulaukė. Pastatą, laimei, išlikusį po rekonstrukcijos, dabar delsiama pažymėti iniciatorių pagerbiančiu įrašu.

S. Banaičiui mirus, tėvų ūkį prie Vaitiekupių 1938 metais iš ūkvedžio Vinco Tumosos perėmė valdyti sūnus Justinas Saliamonas, „Lietuvos žinių“ pašnekovo Sigito tėvas. Tuo metu jis dirbo netoliese Zyplių dvare įkurtos Žemės ūkio mokyklos direktoriumi ir dvaro administratoriumi. Kaip monografijoje „Saliamonas Banaitis“ (2002) rašo V. Užtupas, diplomuotas agronomas sukultūrino paveldėtą ūkį, įveisė didelį vaismedžių sodą.

Sigitas Banaitis su žmona Daiva (kairėje) lankosi Kaune, dešinėje - mokytoja Liucija Butkienė ir aktorius Petras Venslovas/ Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

Signataro vaikai ir anūkai

Prieš klausantis Sigito pasakojimo būtina paminėti ir signataro S. Banaičio artimuosius. Saliamonas ir Marijona Pranaitytė-Banaitienė užaugino penkis vaikus. Pirmiausia jiems gimė Salomėja. Su gydytoju Motiejumi Nasvyčiu ji susilaukė trijų dukterų, visos jos paveldėjo potraukį menams: Salytė tapo profesionale dainininke, Danutė – išraiškos šokio specialiste, o Giedrutė Nasvytytė-Gudauskienė – kompozitore.

J. S. Banaitis, LŽ pašnekovo tėvas su žmona Marija susilaukė dviejų vaikų – dukters Ramutės (po santuokos – Hennings) ir sūnaus Sigito Justino. Šios šeimos istorija – netrukus.

Banaičių giminę ypač išgarsino kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis. Džentelmeniškos išvaizdos jaunuolis turėjo daug gerbėjų moterų, tačiau atsidėjo muzikai, liko viengungis ir vaikų nesusilaukė.

Bronius Banaitis, lygiuodamasis į kitus brolius, uoliai kibo į mokslus, tapo elektrotechnikos inžinieriumi. Santuokoje su Irena Ochinskaite (Oginskaite) jiems gimė dukra Gintarė (po santuokos – Ivaškienė) ir sūnus Donatas. Abu gyvena Jungtinėse Valstijose.

Jauniausias Banaičių sūnus Vytautas jaunystėje mokėsi JAV, Pensilvanijos universitete. 1925-aisiais grįžo į tėvynę. Su žmona Jadvyga vaikų nesusilaukė.

Senieji Banaičiai išėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje: Marijona – 1931-aisiais, signataras Saliamonas – 1933 metais. Jų vaikai ir anūkai per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos, pasklido po pasaulį. Kas apsigyveno JAV, kas – Australijoje. Tik vieninteliam Vytautui, nespėjusiam laiku ištrūkti iš Kauno, likimas lėmė gyvenimą nugyventi Sovietijoje.

Pirmasis, dar pabėgėlių stovykloje Miuncheno priemiestyje, mirė Justinas Saliamonas, taip ir neatsigavęs po skrandžio operacijos. S. Banaitytė-Nasvytienė mirė Putname. Jos dukra Danutė su vyru atsidūrė Australijoje. JAV palaidoti Bronius ir Kazimieras Viktoras.

Saliamono Banaičio laidotuvės 1933 metais. / Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

Kai veš prekiniais traukiniais

– Kokie pirmieji jūsų vaikystės prisiminimai? – klausiau S. Banaičio anūko Sigito Banaičio.

– Augome kaime, netoli Zyplių žemės ūkio mokyklos, tad pirmieji mano įspūdžiai labai geri. Tėvas buvo mokyklos direktorius, administravo dvarą. Jiedu su mama toje mokykloje dėstė. Pamenu, Šakių bankelyje tėvas man atidarė sąskaitą, įdėjo penkis litus. Gavau sąskaitos savininko knygutę, lyg pirmąjį patvirtinimą, kad esu rimtas žmogus. (Juokiasi.)

Paskui prasidėjo tas baisus karas. Rusai užėmė dalį Lietuvos. Gyvenimas tuoj pat pasikeitė. Atsirado baimė, prasidėjo tardymai. Sesutė Ramutė buvo 4 metais už mane vyresnė, aštuonerių. Jau tokio amžiaus ją enkavedistai tardė, klausinėjo, ką kalba tėvai. Pistoletą pasidėję ant stalo. Vaikas buvo labai išgąsdintas.

Tėvai turėjo kalbėti itin atsargiai. Nes nežinia, kas tavęs klausosi. Netrūko šnipų, skundikų. Mūsų šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Miegoti su sesute eidavom beveik apsirengę, užsimovę kojines. Prie lovos – batukai, šiltesni švarkai. Žinote, Sibiras gana vėsi vieta. Buvo parengtas ir maišelis džiūvėsių. Mama sudžiovino ragaišį, riekeles apibarstė cukrumi, cinamonu. Kad turėtume ką valgyti, kai mus veš prekiniais traukiniais...

Saliamonas Banaitis / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tremiamųjų sąraše

– Kas vyko po to?

– Paskui tėvą suėmė, laikė už spygliuotų vielų. Tačiau auklėtiniai naktį jį ištraukė, išgelbėjo. Tėvas buvo labai mylimas mokytojas. O mes patys per karą slėpėmės rūsyje. Vieną naktį mane prikėlė, sako: „Einam pasiklausyti Berlyno.“ Radijo imtuvas buvo paslėptas po stora antklode, kad niekas nenugirstų. Per radiją lietuviškai pranešė, kad bus išlaisvinimas.

Pirmąją karo dieną vokiečiai šaudė fosforiniais artilerijos šoviniais. Sudegino mūsų ūkį, gyvuliai apako nuo dūmų. Liko tik kaminas. Toje krosnyje per karą kepėme duoną.

– O kur glaudėtės?

– Žiemą Zyplių žemės ūkio mokykloje, už keliolikos kilometrų nuo namų. O vasarą kaime, darbininkų namuke. Ūkis buvo likęs beveik be pastatų, tad vos ne vos egzistavo. Nebuvo iš ko vokiečiams atiduoti maisto produktų prievolės.

– Tėvams per karą tapo aišku: vėl ateina rusai – gero nelauk. Turbūt neturėjo kito kelio – tik į Vakarus?

– Vokiečiams užėjus atradome sąrašus. Jei vokiečiai būtų pasirodę šešiomis dienomis vėliau, jau būtume „pakrauti“ į prekinius vagonus ir važiuotume į Sibirą. Tad tos šešios dienos išgelbėjo mums gyvybę.

Tad mano vaikystės prisiminimai yra įdomūs, bet anaiptol ne džiaugsmingi.

(Laukite tęsinio)