#SignatarųDNR. Saliamono Banaičio anūkas liudija: Amerikoje tapau benamiu vaiku
Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Sa­lia­mo­no Ba­nai­čio anū­kas, anks­tes­nė­se pub­li­ka­ci­jo­se pri­si­mi­nęs nuo­ty­kių ku­pi­ną vai­ko ke­lią iš gim­to­jo so­džiaus į Va­ka­rus, da­bar pa­sa­ko­ja apie gy­ve­ni­mą Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se: šei­mos gal­va Jus­ti­nas Ba­nai­tis at­gu­lęs am­ži­no­jo poil­sio prie Miun­che­no, o mo­ti­na Ma­ri­ja su dviem ne­pil­na­me­čiais vai­kais ir ak­la jų mo­čiu­te, per­si­kė­lę per At­lan­tą, mė­gi­na įsit­vir­tin­ti nau­jo­je ša­ly­je.

„Justino ir Marijos Banaičių antrasis vaikas – sūnus Sigitas Justinas savo darbų apimtimi, energija ir išvaizda yra artimiausias seneliui Saliamonui“, – rašo žurnalistas Vilius Užtupas monografijoje „Saliamonas Banaitis“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002).

Platų chemiko, filosofo, finansininko ir vadybininko išsilavinimą turintis Sigitas gimė 1936 metais signataro sūnaus agronomo Justino Saliamono Banaičio ir Marijos Rimvyd Mickevičiūtės-Banaitienės šeimoje. Su žmona kineziterapeute prof. Daiva Audėnaite-Banaitiene 33 metus juodu gyveno Portlande, šiuo metu yra apsistoję Kanadoje, Vait Roko mietelyje prie Vankuverio.

Įšildyti lovą trukdavo pusantros valandos

– Jūsų tėvas mirė Miunchene 1948 metais. JAV pasiekėte su mama, bobute Izabele ir seserimi Romute. Kokie buvo jūsų pirmieji metai svečioje šalyje? – LŽ klausė Sigito Justino Banaičio.

– Kai atvykome į Ameriką, iš katalikiškos organizacijos kiekvienas asmeniškai gavome po 5 dolerius. Ir bilietus į Klivlendą (Ohajo valstija), kur neseniai buvo nugalabytas prezidentas Antanas Smetona. Ten jau gyveno prieš metus atvykę mūsų giminaičiai – mamos sesuo Zofija ir Pranas Ambrazevičiai. Vargšeliai irgi nieko neturėjo.

Motina mėgino išsinuomoti kokį kampą, bet našlei su dviem vaikais niekas jo nenorėjo suteikti. Tapau benamiu vaiku. Mane priglaudė viena miela amerikiečių šeima Mentoro miestelyje. Buvau keturiolikos. Gavau prižiūrėti du vaikus ir du šunis. Ir žolę, kurmių urvus, kadangi šeima turėjo daugiau kaip hektarą žemės.

Teko grumtis patiems, tą ir darėme. Dirbau du darbus: „3M“ chemijos laboratorijoje ir prižiūrėjau turtingų žmonių namą. Vakarais lankiau kolegiją, paskui – universitetą. Taip stūmėmės į priekį.

Kartą per savaitę man leido dirbti šiltnamyje, kad nepritrūkčiau rankpinigių. Senu dviračiu nuvažiuodavau į jį, dirbdavau aštuonias, kartais – dešimt valandų. Gyvenau visai nešildomame kambariuke namo priestate. Žiemą būdavo labai šalta.

Tačiau šeima man leido praverti duris į virtuvę, šiluma ateidavo iš ten. Miegodavau su dviem poromis kojinių ir ilgomis kariškomis vilnonėmis kelnėmis. Įšildyti lovą savo kūnu trukdavo pusantros valandos, paskui užmigdavau ir viskas būdavo gerai.

– O mama ir sesuo Ramutė?

– Juodvi gyveno pas neseniai atvažiavusius geraširdžius lietuvius Klivlende, išnuomotame kambaryje. Turėjo ir šilumą, ir elektrą. Paskui Ramutė nutarė, kad Klivlendas jai neįdomus – važiuosianti į Čikagą. Sulaukusi pilnametystės, jau būdama savarankiška, taip ir padarė.

Mes su mama likome Ohajuje iki 1951 metų rudens. Tada irgi traukėme į Čikagą. Man asmeniškai tai išėjo visai ne į gerą pusę. Nes praradau paramą, kitaip nei Klivlende, kur mane rėmė amerikiečių šeima. Jie buvo pažadėję man stipendiją studijuoti universitete.

Čikagoje nieko panašaus nebuvo. Teko grumtis patiems, tą ir darėme. Dirbau du darbus: „3M“ chemijos laboratorijoje ir prižiūrėjau turtingų žmonių namą. Vakarais lankiau kolegiją, paskui – universitetą. Taip stūmėmės į priekį.

Sesuo susituokė su vokiečių kilmės emigrantu iš Čilės, elektronikos inžinieriumi Hugo Hernando Henningsu. Išvažiavo į Kaliforniją. Juodu susipažino per Liūtą Grinių, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnų.

„Tai buvo didžiausias dalykas!“

– Kaip klostėsi kitų jūsų dėdžių, signataro S. Banaičio sūnų likimai? Vytautas Banaitis vienintelis liko sovietijoje?

– Liko, vargšelis, kadangi sutriko transportas ir iš Kauno jis nesugebėjo mūsų pasiekti. Kaip signataro sūnui, suprantama, jam irgi grėsė Sibiras. Bet draugai jį paslėpė paguldę į tuberkuliozės sanatoriją.

Stalinui mirus Vilniaus universitete baigė anglų kalbos specialybę. Angliškai jis kalbėjo laisvai, kadangi jaunystėje metus gyveno Pensilvanijos valstijoje. Net buvo įstojęs į garsųjį Pensilvanijos universitetą. Kadangi stengėsi daugiau dirbti Lietuvos naudai, studijų nebaigė. Grįžęs į Lietuvą įsikūrė Kaune, susituokė su matematikos ir fizikos mokytoja Jadvyga Barzdaite.

Vytautas turėjo pirmą sportinį automobilį mūsų šeimoje. Britišką kabrioletą. Atvažiuodavo į Zyplius, leisdavo man sukinėti vairą, o pats valdė pedalus. Man tai buvo didžiausias dalykas! Žemės ūkio akademijoje iki pensijos jis dėstė anglų kalbą. Jadvyga ir Vytautas vaikų nesusilaukė.

Mano senelis Saliamonas, veiklus žmogus, per tą baisią pasaulinę krizę trečiojo dešimtmečio pabaigoje prarado šeimos ūkį Sintautuose. Sūnūs susidėjo pinigų ir iš varžytinių tą ūkį atpirko. Maža to, išmokėjo tėvo asmenines skolas. Mano senelis laimingas toliau statė Kauno autobusų stotį, gyveno statomame pastate, prižiūrėjo, kad stotis būtų moderni.

– Kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis kaip ir brolis Vytautas taip pat palikuonių nesusilaukė?

– Iš brolių Banaičių be mano tėvo Justino tik inžinierius Bronius susilaukė atžalų – Irenos Gintarės ir Donato. Abu gyvena JAV, Donatas – Niujorke, Gintarė – Konektikuto valstijoje.

Baisi staigmena pasiekus Australiją

– Su kurias giminaičiais išeivijoje pirmiausia susitikote, kokiomis aplinkybėmis?

– Susitikdavome daugiausia per jaunų žmonių suvažiavimus, lietuvių stovyklose. Gintarė kelis kartus atvažiavo į Čikagą, o man tik sykį pavyko atsidurti Niujorke. Vėliau, kai buvau pakviestas į karinę tarnybą, mūsų mokymų bazė buvo netoli Vašingtono ir Filadelfijos. Tad Niujorką galėjau pasiekti traukiniais.

Dalyvavau Gintarės ir Antano Ivaškos vestuvėse. Antanas buvo malonus žmogus, muzikalus, turėjo gerą humoro jausmą. Tačiau gana jaunas mirė. Ryte sustojo širdis, kai darė mankštos pratimus. Atsisėdo į fotelį ir amžinai užmerkė akis. Paliko žmoną su keturiais vaikais. Nelabai smagi istorija...

Su dėde Kazimieru Viktoru teko pasimatyti Niujorke porą kartų. O dėdę Bronių sutikau tik tąkart per Irenos Gintarės vestuves.

Banaičių šeima. / Simono Banaičio archyvo nuotr.

– O su Salomėjos Banaitytės dukterimis Nasvytytėmis – Dana, Salomėja ir Giedra – susitikote?

– Istorija įdomi. Pabėgėlių stovykloje Vokietijoje lankydavosi agentai iš Kanados, Australijos, net Naujosios Zelandijos. Jie dairėsi talentingų, išsilavinusių jaunuolių. Mano pusseserės Danos vyras Stasys Gabrijolavičius buvo altininkas, iki karo griežė Kauno simfoniniame orkestre.

Juodu agitavo važiuoti į Melburną, žadėdami darbo sutartį su vietiniu orkestru. Bet kai Gabrijolavičiai nuvažiavo į Australiją, Stasiui prieš akis pakišo įstatymą, kad kiekvienas atvykėlis privalo dvejus metus atidirbti pagal valdžios paskyrimą. Porai tai buvo baisi staigmena. Danutė įsidarbino valytoja ligoninėje, o muzikantą Stasį paskyrė į fabriką gaminti plytas.

Po dvejų metų jis mėgino praeiti konkursą į altininko pareigas, tačiau Muzikų sąjunga užkirto jam kelią. Turėjo praeiti dar trys metai, kol Stasys pateko į Melburno orkestrą. Tada jis jau sirgo pirštų artritu.

O pusseserė Danutė susirado mecenatą, kuris jai padėjo atidaryti pirmąją Australijos išraiškos šokio studiją. Porai gimė sūnus Sigitas. Su pussesere gerai sugyvenau, tai gal ji nutarė, kad du Sigitai yra geriau nei vienas. (Juokiasi.)

Prieš dvejus metus su Sigiu Gabrie pirmą kartą pasimatėme Lietuvoje. Lietuviškai sunkiai kalba, tačiau yra malonus, dailus vyras. Duoną užsidirba kolegijoje mokydamas dailės. Šiuo metu atsidėjęs meno kūrybai.

33 metai tarp lietuviškų riešutų

– Kur atlikote karinę tarnybą? Regis, buvote rengiamas veiksmams Tolimuosiuose Rytuose?

– Vietnamo konfliktas jau buvo prasidėjęs. Man siūlė važiuoti į Laosą, bet išsisukau, nes baisiai bijau gyvačių. O ten jos labai bjaurios. Po įkandimo žmogų tuoj pat ištinka paralyžius ir mirtis. Tad likau Vašingtono valstijoje. Tarnavau elitinėje motorizuotoje pėstininkų divizijoje.

Po tarnybos mėginau susirasti darbą, nepavyko. Paskui grįžau į Čikagą, baigiau chemijos mokslus ir filosofiją. Tada perėjau dirbti į tarptautinį banką. Tapau specialistu, atsakingu už maisto ir javų siuntų finansavimą visame pasaulyje. Teko nemažai keliauti, tai man jaunystėje visai patiko.

Paskui gavau paskyrimą į Ženevą. Pamačiau tikrąją pasaulio finansų virtuvę. Ypač mano srityje, kur dideliais kiekiais buvo tiekiamos žaliavos. Po poros metų gavau paskyrimą į Londoną. Jo išvengiau, nes mano žmona Daiva, apsigynusi doktoratą fizinės terapijos srityje, Jungtinėje Karalystėje pagal specialybę negalėjo susirasti darbo. Konkurencija buvo milžiniška.

Tada mane paskyrė į Teksaso valstiją, Dalasą. Tą karštį kaip šiaurietis ištvėriau vos dvi vasaras. Pabėgau į Portlandą, kuris tada buvo bene didžiausias uostas prie upės. Iš jo javai keliavo į Aziją ir Pietų Ameriką.

Portlande su žmona gyvenome apie 33 metus. Turėjome ūkelį, mėsinių karvių, vištų, labradorą ir devynias kates. Užveisėme 23 lazdynų krūmus lietuviškų riešutų. Auginome kultūrines juodąsias avietes ir juoduosius serbentus.

Tris dienas sapnavo košmarus

– Kaip susipažinote su žmona Daiva?

– Susitikome Čikagoje ant katedros laiptų 1961 metais. Gana liūdnomis aplinkybėmis. Mat Daivos sesutė buvo ką tik žuvusi autoavarijoje, grįždama iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo. Vairuotojas prisnūdo, buvo rūkas. Jie pataikė į stovintį sunkvežimį su plieno sijomis. Visi trys, sėdėję dešinėje, žuvo: rašytojas Antanas Škėma, Daivos sesutė Indrė Judita ir vienas korespondentas. Kiti patyrė sužalojimų, bet išgyveno.

Daivos šeima atsiuntė dukrą iš Niujorko į Čikagą truputį atsigauti, sukaupti naujų įspūdžių. Sutarėme, kad parodysiu šiaurinę Čikagos dalį, kurioje gyvenau. Prie ežero buvo klubai, restoranai, barai, daug jaunimo – labai gražu. Tą rajoną gerai pažinojau. Daivos draugės nutarė, kad ji būtinai turinti susipažinti su Sigitu Banaičiu. (Juokiasi.)

Paskui po poros metų Daiva vėl grįžo į Čikagą apsiginti magistro laipsnio, nes gavo stipendiją. Nuo tada prasidėjo mūsų draugystė. Ir tęsėsi toliau, kol abu atlikome savo užduotis, baigėme universitetus ir pradėjome kurti bendrą gyvenimą.

– Kiek trunka jūsų santuoka?

– 52 metus.

– Ar sovietiniais laikais teko lankytis Lietuvoje?

– Ne, tik atgavus nepriklausomybę. Buvau pirmasis iš Banaičių, apsilankęs tėvynėje. Reiso į Lietuvą tada nebuvo, todėl iš Kopenhagos leidausi į Rygą. Iš Kauno manęs pasitikti atvažiavo žmonos giminės. Buvo 1991 metai.

– Ko gero, įspūdžiai lankantis vėliau buvo vis geresni?

– Lietuva labai pasikeitė į gerą pusę. O per pirmą apsilankymą dvi, tris dienas sapnavau košmarus. Nes skirtumas tarp mano atsiminimų iš Lietuvos ir to, ką tada išvydau, buvo pernelyg didelis.