#SignatarųDNR. Jono Vailokaičio giminaitis: tik paauglystėje supratau, iš kokios giminės esame kilę
Apie Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rą fi­nan­si­nin­ką Jo­ną Vai­lo­kai­tį (1886–1944) ži­nių ne­trūks­ta. Ne­sti­go jam dė­me­sio ir so­viet­me­čiu, kai prieš­ka­rio Lie­tu­vos sėk­mės is­to­ri­jas rei­kė­jo su­men­kin­ti, o iš­ki­lias as­me­ny­bes – pa­že­min­ti, ap­derg­ti, su­kel­ti joms ne­apy­kan­tą. Čia ga­li­ma pri­si­min­ti gar­sų ti­pi­nį pa­vyz­dį – pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos „bė­gi­mą per upe­lį“.

Mėginimu atsijoti grūdus nuo pelų vertintinos ekonomisto Vlado Terlecko pastangos. Kovo 11-osios akto signataras daugelyje publikacijų ir jas sutelkusioje monografijoje „Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai“ (Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011) sugriovė sovietmečiu produkuotus mitus ir baubus.

Tame veikale daug vietos atseikėta ir Jono broliui kunigui Juozui Vailokaičiui (1880–1955). Kitaip ir negalėtų būti, nes daugelį darbų juodu nuveikė kartu. Kartais net buvę sunku atskirti, kurio galvoje radosi nauja verslo idėja.

Neblogai žinomas ir dar vienas brolis – mokytojas, kraštotyrininkas Viktoras Vailokaitis (1889–1956). Garsą apie jį sustiprino duktė krepšininkė Aldona Vailokaitytė-Pakalenkienė, 1938 metų Europos vicečempionė.

Vis dėlto kas buvo kiti Vailokaičiai, minėtųjų broliai ir seserys, informacijos gana šykštu. O Suvalkijos ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje užaugo dar penki vaikai: Ona, Antanas, Pranas, Agota ir Petronėlė. Pikžirnių kaime (Šakių apskritis, Sintautų valsčius) tėvai turėjo 130 margų ūkį.

Vailokaičių giminaičiai - Roma, Donatas ir Dainotas Dragūnai savo namuose Kaune.

Banko administratorius

Apie savo senelį Antaną Vailokaitį (1877–1958) publikacijų ciklui „Signatarų DNR“ sutiko papasakoti Donatas Dragūnas (g. 1952) ir jo žmona Roma, gyvenantys Kauno Aleksoto rajone.

Senieji Vailokaičiai gerai suvokė mokslo svarbą, todėl keturis iš penkių sūnų leido į mokslus. Trys baigė aukštąsias mokyklas. Tik Antanas mokslo ragavo mažiau, nes būdamas vyriausias pagal tradiciją turėjo paveldėti tėvų ūkį. Tad išėjo pradinę mokyklą ir kiek pasimokė buhalterijos.

(Iš kairės) Petronėlė Vailokaitienė, jos dukros Genutė ir Danutė. / Donato Dragūno šeimos archyvo nuotrauka

Nepriklausomoje Lietuvoje A. Vailokaitis ėjo banko administratoriaus pareigas. Jo broliai Jonas ir Juozas 1919 metais buvo įsteigę kelis dešimtmečius sėkmingai veikusį Ūkio banką. Antanas ėmė vadovauti jo Šakių skyriui.

Gerovė neišlepino

Antano ir Petronėlės Vilkaitytės-Vailokaitienės šeimoje gimė dvi dukros – Danutė ir Genovaitė, LŽ pašnekovo mama. Iš Donato ir Romos pasakojimo aiškėjo, kad mergaitės augo gana pasiturinčioje šeimoje. „Kai tėvas grįždavo namo, pasiūlydavo dukroms jam nuauti batus – už tai gaudavusios litą“, – šypsodama teigė A. Vailokaičio anūko žmona R. Dragūnienė.

Seserys Danutė Knyvienė ir Genutė Dragūnienė. / Donato Dragūno šeimos archyvo nuotrauka

Nerūpestingą Vailokaityčių vaikystę atskleidžia ir kitas epizodas. Žydas krautuvininkas mergaitėms „bargan“, į skolą, duodavęs prisirinkti visokių saldumynų. Jais vaišindavusios savo drauges. Skola išaugo. O kaip ją grąžinti? – aišku, iš tėvo kišenės. Tas pyktelėjo, išbarė dukras už neatsakingą išlaidavimą, paprotino ir krautuvininką, kam šis jaunosioms pirkėjoms šitaip nuolaidžiaująs.

Vis dėlto gyvenimas be nepritekliaus mergaičių būdo nesugadino. Priešingai, Antano dukros buvo labai geros širdies, jautrios. Pasakojama, kad klasėje išvydusios kurią klasiokę su nudėvėtais bateliais, atiduodavusios jai savuosius, o pačios apsiaudavusios draugės.

Danutė, Genovaitė ir Vailokaičių įdukra Nina. / Donato Dragūno šeimos archyvo nuotrauka

Du likimai

Kai kraštą užėmė sovietai, Antanas su žmona buvo priverstas kraustytis į Kauną, apsigyveno vyresnės dukros Danutės šeimoje. Gimtinėje turėjo palikti trobesius, turtą.

„Jonas iš anksto buvo perspėjęs brolį: „Antanai, kuo greičiau išparduok viską, ką gali, ir važiuok iš Lietuvos.“ Tas atsakęs: „Jonai, ką tu čia kalbi, žemė – ne pastatai, jos juk nesudegins.“ O kad sovietai tą žemę gali atimti, jam nė į galvą neatėjo“, – teigė D. Dragūnas.

Okupanto sankcijos A. Vailokaičio neaplenkė. Kaune jis buvo suimtas, atsidūrė kalėjime. Vis dėlto Sibiro lagerių išvengė. Regis, pravertė pažintys su žmonėmis, po okupacijos tapusiais naujos valdžios veikėjais.

Dėl šios priežasties anksčiau laiko, 1953 metais, iš tremties Altajaus krašte galėjo grįžti ir brolis kunigas Juozas. Iki mirties jis klebonavo Paštuvos Šv. Barboros parapijoje. Pasak D. Dragūno, iš kalėjimo senelis Antanas grįžo liūdnas, palaužta dvasia. Daugiau niekur nedirbo, imtis veiklos neleido savijauta.

Petronėlė ir Antanas Vailokaičiai. / Donato Dragūno šeimos archyvo nuotrauka

Dukra Genovaitė mėgino studijuoti istoriją, tačiau dėl garsios pavardės mokslus turėjo nutraukti po dviejų kursų. Dar kurį laiką mokytojavo vakarinėje mokykloje, o paskui tapo paprasta Kauno radijo gamyklos darbininke.

Genovaitės sesers Danutės (po santuokos – Knyvienės) mokslai susiklostė kiek palankiau. Ji studijavo ir baigė farmaciją, iškilo į Kauno sanepideminės stoties vadoves. Su vyru architektu Petru Knyva susilaukė sūnaus Vytauto ir dukters Birutės.

Saugumo lindynėje

Penktojo dešimtmečio pabaigoje G. Vailokaitytė sumainė žiedus su Vincu Romanu (Romu) Dragūnu, iš Joniškio krašto kilusiu mokytoju. Paštuvos bažnyčioje jųdviejų santuoką palaimino nuotakos dėdė J. Vailokaitis.

D. Dragūnas pasakojo, kad sovietų saugumas mėgino verbuoti jo tėvą. Ir jam pačiam apie 1970 metus teko „laimė“ iš vidaus pamatyti Kauno saugumiečių buveinę.

„Vienuoliktoje klasėje per pamokas išsikvietė, įsisodino į automobilį. Vežamas mėginau klausti, kodėl mane sulaikė. Sakė: „Ramiai, atvažiuosim į vietą, viskas bus paaiškinta“, – visam gyvenimui įstrigusį epizodą pasakojo D. Dragūnas.

Kodėl buvo sulaikytas, taip ir nesužinojo. „Gal kas nors kokių paskalų paskleidė, – svarstė J. Vailokaičio giminaitis. – Saugumiečiai liepė ką nors įtartina pastebėjus jiems pranešti. „Gerai, gerai, būtinai“, – sakiau. Bet nė nemaniau eiti. Galiausia paliko ramybėje.“

Sužinojo tik paauglystėje

A. Vailokaičio vaikaitis Donatas Dragūnas su žmona Roma, sūnumi Dainotu, dukra Dalia ir anūkais. / Donato Dragūno šeimos archyvo nuotrauka

Dalis Vailokaičių per karą pasitraukė į Vakarus. Signataras Jonas su žmona fotografe Aleksandra Jurašaityte-Vailokaitiene (1895–1957) ir ištekėjusių dukterų šeimomis atsidūrė Berlyne. Tikriausiai dėl Jono ligos vėliau Vailokaičiai persikėlė į Saksoniją-Anhaltą, Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgą.

Sovietmečiu G. Dragūnienės šeima beveik jokių saitų su užsienyje gyvenančiais giminaičiais nepalaikė. Daugiau su jais bendravo sesuo D. Vailokaitytė-Knyvienė, buvo savotiška šeimos ambasadorė. Kartą po nepriklausomybės buvo nuskridusi į JAV.

Tarpukariu A. Vailokaitis su žmona įsidukrinę augino mergaitę Niną. Toji buvo ištekėjusi už Lietuvos karininko ir per karą pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Ją Danutė ir aplankė.

Kad iš mamos pusės yra garsiųjų Vailokaičių palikuonis, D. Dragūnas įsisąmonino tik būdamas paauglys. „Vaikui tokie dalykai juk nelabai rūpi. Todėl tik paauglystėje, prisimenu, atkreipiau dėmesį į mamos žodžius, iš kokios giminės esame kilę“, – sakė D. Dragūnas.

Koks prisiminimas apie senelį Antaną jam įstrigo labiausia? Apsikabinimas. Jei vaikystėje Donatas ar jo pusbrolis Vytas iškrėsdavo kokią eibę ir kildavo grėsmė gauti pylos nuo tėvų, senelis anūkus apglėbdavęs ir neleisdavęs skriausti.

Sugrįžimas – po 50 metų

J. Vailokaičio dukros Ramutė (Rama) Vailokaitytė-Backer ir Birutė Vailokaitytė-McClain į tėvynę Lietuvą sugrįžo po penkiasdešimt metų, atkūrus nepriklausomybę. Kartu su jomis keliavo ir Ramutės sūnus Paulas Backeris.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

„Gyvenome trijų kambarių bute Taikos gatvėje. Kaip tyčia tada atjungė karštą vandenį. Prišildžiau Paului didžiausius puodus, kad žmogiškai nusimaudytų. Bet tas šoko į vonią, palindo po šaltu vandeniu ir išėjo labai patenkintas“, – įstrigusį epizodą juokdamasi pasakojo D. Dragūno žmona Roma.

Dr. P. Backeris buvo teatralas, dėstė režisūrą. Per spektaklio pertrauką Kaune Dragūnai supažindino jį su režisieriumi Gyčiu Padegimu. Beje, Paulo tėvas teisėjas Allenas Backeris (Bakanauskas) buvo kilęs iš lietuvių išeivių, vadinamųjų pirmabangių. Nei sūnus, nei tėvas lietuviškai jau nekalbėjo.

D. Dragūnas su sūnumi Dainotu vežiojo seseris Vailokaitytes po Lietuvą. Aplankė Paežerių dvaro sodybą, kurios paskutinis savininkas buvo jų tėvas. Taip pat užsuko į Palangą, Trakus, apvažiavo Vailokaičiams priklausiusias žemes.

„Abi Vailokaitytės – labai linksmos, nuotaikingos. Nė viena minutė su jomis neprailgo, – pasakojo Roma. – Apskritai visi Vailokaičiai buvo nepaprastai širdingi, mieli, kilnių manierų.“

Signataro atminimui trūko pagarbos

J. Vailokaitis mirė 1944 metais Blankenburge. Per laidotuves karstą, sukaltą iš paprastų lentų, lydėjo vos keli artimieji. 2007-aisiais dukrų iniciatyva ir lėšomis tėvo palaikai atgulė į Paštuvos kapines. Dragūnų šeima ėmėsi įgyvendinti Vailokaityčių valią. J. Vailokaičio laidotuvėse atsilankė 10 proanūkių.

Iš Vokietijos signataro palaikai buvo atgabenti urnoje. Ją priėmė Paštuvos ir Kulautuvos parapijų klebonas Šarūnas Petrauskas. Valstybė į šį įvykį sureagavo gana atsainiai. „Atrodė, viskas vyksta tarsi vogčiomis, slapta. Tiesa, buvo garbės sargyba, buvo vainikai ir salvės. Bet tokio lygio asmenybei pritrūko pagarbos“, – pabrėžė R. Dragūnienė.