#PavakarioSkaitiniai. Dezinformacija – ginklas, kurį sovietai įvaldė meistriškai
So­vie­tų Są­jun­gos ly­de­riu ta­pęs il­ga­me­tis KGB va­do­vas Ju­ri­jus And­ro­po­vas de­zin­for­ma­ci­ją api­bū­di­no kaip ko­kai­ną, ku­rio kar­tą pa­uos­tę, gal­būt gy­ven­si­te kaip gy­ve­nę, bet jei­gu var­to­si­te kas­dien, tap­si­te nar­ko­ma­nu – vi­siš­kai ki­tu žmo­gu­mi.

1978 m. į Vakarus pabėgęs vienas iš šios knygos autorių, N. Ceauşescu valdomos Rumunijos saugumo generolas ir išorinės žvalgybos viršininko pavaduotojas Ionas Mihai’us Pacepa teigia, kad sovietų bloke dezinformacijos srityje darbavosi daugiau žmonių negu ginkluotosiose pajėgose ir gynybos pramonėje. Čia puikiai suprasta, kad tinkamai ir laiku paskleista dezinformacija gali būti kur kas naudingesnė nei šnipinėjimas ir branduolinių raumenų demonstravimas. Dezinformacija tiesiogiai nežudo, bet ji sėja sumaištį, skaldo, sukelia abejones ir susipriešinimą. Dezinformacija tapo kryptingu ginklu, kurį sovietai įvaldė tiesiog meistriškai. Šiuo požiūriu jiems neprilygo nė viena Vakarų bloko šalis su laisva spauda ir demokratine santvarka.

2013 m. Jungtinėse Valstijose pasirodžiusioje knygoje „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ saugumo generolas Ion Mihai Pacepa ir Misisipės teisės universiteto profesorius Ronald J. Rychlak atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta „Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Tiek J. Stalino, tiek N. Chruščiovo dezinformatoriai popiežių stengėsi pavaizduoti naciams simpatizuojančiu antisemitu, žydų genocidą ignoravusiu veidmainišku „šventeiva“. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, įkalti nesantarvės pleištą tarp religijų, valstybių, bet ir sudrebinti Vakarų pasaulio pamatus.

Nors knygoje „Dezinformacija“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, leidykla „Briedis“) pasakojama apie Šaltojo karo laikų informacinę priešpriešą, autorių teigimu, dabartinė Rusija nedaug skiriasi nuo savo pirmtakės Sovietų Sąjungos. Čia dezinformacijai skleisti buvo ir tam tikru mastu tebėra dedamos didžiulės pastangos, vadovaujantis dar Vladimiro Lenino išsakytomis nuostatomis, kad moralu yra tai, kas atitinka interesus. Pateikiame šios knygos ištrauką:

***

2008 m. kovą pasaulis negalėjo patikėti savo ausimis girdėdamas, kaip pastorius Jeremiah Wrightas, žymaus JAV senatoriaus, Demokratų partijos iškelto kandidato į Baltųjų rūmų šeimininko postą, dvasinis patarėjas, televizoriaus ekrane sušuko: „Dieve, prakeik Ameriką!“ Jis apkaltino Jungtines Amerikos Valstijas – šalį, įveikusią nacizmą ir Holokaustą – tyčia platinant AIDS virusą juodaodžiams žudyti. Taip pat jis metė Amerikai – vienintelei pasaulyje valstybei, paskelbusiai karą terorizmui, – kaltinimus, kad ji tiesiog prisišaukė rugsėjo 11-osios išpuolių savo pačios „terorizmu“.

Tikėjausi, kad Demokratų partijos lyderiai griežtai pasmerks bjaurų pastoriaus Wrighto antiamerikanizmą kaip dezinformaciją. Tačiau demokratų stovykloje viso labo susigriebta likviduoti neigiamus šio pareiškimo padarinius: į Wrighto žodžius numota ranka – esą tai „juodųjų bažnyčių nuolat gromuliuojama tema“.

Tačiau šūkis „Dieve, prakeik Ameriką!“ atsirado ne juodosiose bažnyčiose. Turiu daug juodaodžių draugų, visi jie myli ir gerbia Ameriką. Šis pasakymas bei juo išreikšta nuostata nėra nei musulmoniškos, nei prancūziškos, nei vokiškos, nei meksikietiškos kilmės. Milijonai žmonių visame pasaulyje, laukiantys eilėje, kada bus priimti į Jungtines Valstijas, nejaučia neapykantos Amerikai. Jie žavisi šia šalimi – dėl to ir nori joje gyventi.

Šūkį „Dieve, prakeik Ameriką!“ prieš daugelį metų paleido religinis judėjimas, pramintas išlaisvinimo teologija, kuris, kaip rašyta ankstesniuose šios knygos skyriuose, buvo KGB dezinformacijos mašinos produkcija.

Jie priklausė naujai kartai, tačiau smerkė tokius pačius kruopščiai sufabrikuotus „amerikiečių žiaurumus“, kokius smerkiau 1953 m., be to, kaip ir aš kadaise, jie buvo už tūkstančių kilometrų nuo tikrosios Amerikos.

Turiu svarių priežasčių manyti, kad Demokratų partijos pakantumas pastoriaus Wrighto antiamerikietiškam plūdimuisi susijęs su šioje partijoje vis stiprėjančia tendencija nuleisti negirdomis dezinformacijos operacijas ir suteikti joms amerikietišką priedangą. Anuomet, kai man buvo suteiktas politinis prieglobstis, vargiai būčiau pasakęs, kuo Respublikonų partija skiriasi nuo Demokratų. Anuometiniu mano žvilgsniu, abi partijos buvo laisvės ir antikomunizmo idėjų įsikūnijimas. Taip man atrodė iki atmintinos 1979 m. liepos 19 dienos, kai prezidentas Jimmy Carteris keliskart meiliai pasibučiavo su brutaliu sovietų valdovu Leonidu Brežnevu per pirmą jų susitikimą Vienoje.

Tironai niekina nuolaidžiautojus. Kartą po oficialios ceremonijos Baltuosiuose rūmuose, įvykusios 1978 m. balandžio 12 d., važiavau viename automobilyje su Ceauşescu. Paėmęs butelį alkoholio jis apsišlakstė veidą, Ovaliajame kabinete draugiškai išbučiuotą prezidento Carterio. „Menkysta“, – bjaurėdamasis švokštelėjo Ceauşescu. Praėjus penkiems mėnesiams po liūdnai pagarsėjusių Carterio ir Brežnevo bučinių, KGB teroristų būrys nužudė Amerikoje išsimokslinusį Afganistano ministrą pirmininką Hafizulą Aminą ir vietoj jo pasodino sovietų marionetę. O tada į Afganistaną įžengė Raudonoji armija.

Silpnutis Carterio protestas tepasireiškė Maskvos olimpinių žaidynių boikotu – tokia kompromisinė laikysena leido iškilti Talibano režimui. Esu dėkingas prezidentui Carteriui už man suteiktą politinį prieglobstį, tačiau ne kas kitas kaip Carteris padėjo pamatus šiandienio tarptautinio terorizmo ekspansijai. Jo kaip prezidento silpnumas, parodytas paliekant be paramos Irano šachą, tiesiogiai prisidėjo prie šių laikų islamo revoliucijos, kuri metastazavo iki tokių plačiai išsišakojusių teroristinių organizacijų kaip „Al Kaida“, užpuolusi pačią Ameriką.

(...)

1953 m. liepą buvau įpareigotas padėti organizuoti Pasaulinės demokratinio jaunimo federacijos (Fédération Mondiale del la Jeunesse Démocratique) tarptautinį kongresą Bukarešte. Šio jaunimo kongreso tikslas buvo apjuodinti Amerikos pastangas sustabdyti Šiaurės Korėjos vykdomą komunizmo ekspansiją. Tuometinis mano bosas, generolas Panteleimonas Bondarenka, Rumunijoje virtęs Gheorghe Pintilie, sudėjo galutinius akcentus mano parengiamiesiems darbams. Kaip jau minėta, jis buvo sovietų pilietis, kurio tolimi protėviai buvo rumunai: tapęs pirmuoju Rumunijos Sekuritatės vadu, jis visų buvo vadinamas rusiška Pantiušos pravarde. Rumuniškai jis kalbėjo sunkiai, su stipriu rusišku akcentu: išeidavo senamadiškas proletarinis žargonas, pagražintas vulgarybėmis.

Pantiuša man aiškino, kad „tie nuop*sos studentai iškart užsiveda dėl sup*stų neteisybių ir susilydo vos užėjus kalbai apie sup*stus aršius protestus“. Dėl to jie „mūsų rankose kaip sup*stas plastilinas, galim iš jų lipdyt ką norim“. Pagrindinis mano uždavinys buvo nulipdyti iš jų protestuotojus prieš Amerikos veiksmus.

Trumpai tariant, kongresas virto kolosaliu pasilinksminimu be ribų, į kurį norint patekti užteko papildomai pasismaginti ką nors pašūkaujant prieš Ameriką.

Tebebuvau žalias žvalgybos karininkas, bet galiausiai turėjau pripažinti, kad Pantiuša gerai pažįsta savo studentus. Į kongresą suvažiavęs jaunimas buvo apgyvendintas studentų bendrabučiuose Bukarešto pakrašty ir aš nakvojau kartu su jais. Bendrabučių sienos buvo nuklijuotos straipsniais ir nuotraukomis, neva dokumentiškai įrodančiomis pasibaisėtinus Čingischano stiliaus Amerikos kariuomenės nusikaltimus: tie „dokumentai“ sukėlė nuožmią jaunųjų svečių reakciją – įniršį prieš Ameriką. Bendrabučiuose laisvai liejosi alkoholis, dar labiau pakurstęs maištingas nuotaikas.

Naktį dauguma jaunuolių, vedami delegatų iš Švedijos, nuogutėliai leidosi į žygį iš kambario į kambarį, ieškodami seksualinių nuotykių. Trumpai tariant, kongresas virto kolosaliu pasilinksminimu be ribų, į kurį norint patekti užteko papildomai pasismaginti ką nors pašūkaujant prieš Ameriką.

Tų pačių 1953 m. liepos 27 d., visu smarkumu tebesiaučiant jaunimo kongresui, Rumunijos radijas pranešė, kad Korėjos kare tą dieną paskelbtos paliaubos. „Amerikos imperializmas visiškai sutriuškintas“, – trimitavo radijas. Prasidėjo pašėlęs šventimas. Jaunimo bendrabučiuose kilusios orgijos pasklido po gatves ir išvirto į antiamerikietišką isteriją ligi paryčių. Ir aš ten buvau. Kitą dieną Rumunijos valdžia organizavo šventinį „liaudies“ mitingą Bukarešte. Tai buvo pirmas Amerikos pralaimėjimas tarptautinėje arenoje ir atšvęstas karališkai. Atsimenu, kaip su visais kartu šaukiau: „Jankiai, lauk!“

Žvelgdamas atgal prisimenu, kad jaunimo kongrese nė karto nebuvo užsiminta, jog karas iš esmės prasidėjo tada, kai 1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos pajėgų rusiški tankai T-34 kirto 38-ąją lygiagretę: tai buvo bandymas eksportuoti komunistinę revoliuciją. Kaip paprastai tikroji istorija buvo visiškai iškreipta. Niekas nenorėjo girdėti, kad komunistinė Kinija spalį nusprendė įsitraukti į karą, nors šis įvykis iš esmės pakreipė karo eigą. Užuot tuo domėjęsi, Pasaulinės demokratinio jaunimo federacijos kongreso dalyviai leido laiką garsiai smerkdami Amerikos kariuomenės vykdytus „žiaurumus“, pavaizduotus suklastotose siaubo scenose, kuriomis buvo išklijuotos kongreso salės ir bendrabučių sienos.

Žvelgdamas į tą savo gyvenimo tarpsnį suvokiu, kad esant dvidešimt penkerių kur kas lengviau pakeisti politines pažiūras negu sulaukus penkiasdešimties. Po penkių dešimtmečių per televiziją žiūrėdamas į tūkstantines demonstracijas – jaunimas žygiavo Paryžiaus ir Berlyno gatvėmis protestuodamas prieš „nusikalstamą Amerikos karą“ Irake, – galėjau tarp jų įsivaizduoti ir save. Jie priklausė naujai kartai, tačiau smerkė tokius pačius kruopščiai sufabrikuotus „amerikiečių žiaurumus“, kokius smerkiau 1953 m., be to, kaip ir aš kadaise, jie buvo už tūkstančių kilometrų nuo tikrosios Amerikos.

Knygą galite įsigyti ČIA