„Aš esu Vanagas“ – apie partizanų vadą be melo šleifo
Ži­no­mas par­ti­za­nų te­mos ty­rė­jas, is­to­ri­kas, par­la­men­ta­ras Ar­vy­das Anu­šaus­kas, pri­sta­ty­da­mas sa­vo kny­gą „Aš esu Va­na­gas“, sa­kė: „Mes ra­šo­me sa­vo is­to­ri­ją, mė­gin­da­mi iden­ti­fi­kuo­ti tuos me­lus, ku­rie dau­gy­bę me­tų bu­vo sklei­džia­mi.“

„Partizanų didvyriškai vedama laisvės kova taps dar garbingesniais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorijos puslapiais“, – buvo įsitikinęs partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

„Šmeižtas, melas dažniausiai tarpsta ten, kur tylima“, – teigė knygos autorius Arvydas Anušauskas.

„Mokslinis detektyvinis istoriko tyrimas“

Kaip per knygos „Aš esu Vanagas“ pristatymą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pasakojo vakaro vedėjas režisierius ir rašytojas Vytautas Landsbergis, kai prasidėjo skandalai, susiję su šmeižtu apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, atsirado idėja, kad reikėtų kaip atsaką ir kaip paminklą sukurti filmą. „Tai lėtai užsikūrė mašinėlė, kuri pukši iki dabar, – sakė jis. – Pirmas darbas buvo apklausti liudininkus, Vanago artimuosius, susidaryti bendrą vaizdą, kas kine yra labai svarbu – ne tiek datos, kiek atmosfera, kontekstas, žmonių santykiai.“

Buvo surinkta nemažai medžiagos. Kilo mintis, kad galėtų atsirasti ir knyga. Pasak Landsbergio, kai iniciatyvos ėmėsi Anušauskas, jis idėją praplėtė, knyga pasidarė ne atsiminimų, o mokslinis detektyvinis istoriko tyrimas, pagaunantis taip, kad, pradėjus skaityti, reikia nusiteikti bemiegei nakčiai.

„Tai medžiaga, iš kurios galima daryti daug ką – ir filmą, ir spektaklį“, – įsitikinęs režisierius.

Veikė net sudėtingomis aplinkybėmis

Knygos autorius Anušauskas pripažino, kad darbas buvo sudėtingas. Teko tirti labai daug dokumentų.

„Atsakymai, paremti faktais, buvo paskelbti jau prieš metus. Šmeižtas, melas dažniausiai tarpsta ten, kur tylima“, – teigė jis.

Analizuodamas medžiagą istorikas teigė supratęs, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nebuvo tipiškas herojus. Tai buvo žmogus, kuris veikė, net būdamas kalėjimo kameroje, veikė tomis aplinkybėmis, kai kitam nusileistų rankos, teigė knygos „Aš esu Vanagas“ autorius.

„Mes net rastume pateisinimą, kodėl žmogus negalėtų veikti. Žmogus patyrė sunkius kankinimus, buvo sužalotas. Sakytume, kad suprantame, kokios būsenos jis buvo. Tikrai žmogus gali ne viską, – sakė Anušauskas. – Tačiau nepaisant to, Adolfas Ramanauskas-Vanagas surado būdų, nestandartinių ėjimų. KGB buvo nukreipta klaidingu keliu. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pasiekė tai, ko norėjo. Jis apsaugojo savo bendražygius. Pamėgino apsaugoti savo šeimą. Rado būdą, kaip paveikti jį tardžiusius žmones, kad leistų jam susitikti su dukra. Retas dalykas, tais laikais praktiškai neįmanomas, ypač tiems, kuriems grėsė mirties bausmė.“

Knygos autorius sakė palietęs ir tuos klausimus, apie kuriuos buvo polemizuojama. Tai ir Druskininkų epizodas, ir dėl partizanų skelbtų mirties nuosprendžių, taip pat teiginys, neva Adolfas Ramanauskas-Vanagas bendradarbiavo su KBG.

Raktas – šeimos istorija

Pasak Anušausko, jam, kaip autoriui, rūpėjo ir partizanų vado „žmogiškoji pusė“. Adolfas Ramanauskas-Vanagas turėjo šeimą. „Manau, kad šeimos istorija buvo tas raktas, kuri leido atsakyti į daugelį klausimų“, – teigė knygos autorius.

Istorikas teigė, kad išnagrinėjus partizano žmonos Birutės bylą, pavyko nustatyti tylėjimo priežastis. Jie slėpė savo dukrą.

„Adolfo Ramanausko žmona apskritai 40 dienų nepratarė nė žodžio, – pasakojo Anušauskas. – Tardytojas tik fiksuodavo: nekalba, neatsako į klausimus... Atvesdavo ją į tardymą ir vėl išvesdavo atgal į kamerą.“

Pasak istoriko, žmona Birutė irgi buvo stipri asmenybė. Ji patyrė prievartą, smurtą, bet vis vien sugebėjo naudotis tomis galimybėmis, kurias suteikė sovietų valdžia. Tarkime, ji parašė skundą į KGB inspekciją dėl elgesio su ja. Atsakymas buvo esą pati kalta.

„Reikia matyti kontekstą“

„Mes rašome savo istoriją, mėgindami identifikuoti tuos melus, kurie daugybę metų buvo skleidžiami“, – sakė knygos „Aš esu Vanagas“ autorius.

Istorikas pažymėjo, kad, skaitant tokią medžiagą, kaip apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, reikia matyti kontekstą, lyginti dokumentus, analizuoti turinį.

„Paskutinį Adolfo Ramanausko žodį galima skaityti pažodžiui. Kaip viena veikėja pasakė, kad jis šlovina Sovietų Sąjungą, – aiškino istorikas. – Tačiau kai perskaitai paskutinį žodį ir sulygini jį su prokuroro užrašais, ten įrašyta visai kas kita, ką teisme pasakė Adolfas Ramanauskas, negu įrašyta teismo protokole. Pavyzdžiui, teisėjas klausia: „Ar jus užverbavo?“ Adolfas Ramanauskas atseit atsako: „Taip, aš sutikau bendradarbiauti.“ Prokuroras užrašo savo užrašuose: „Mane verbavo. Aš atsisakiau. Grasino.“ Kai skaitai paskutinį žodį, matai, kad pasibaigia vienas sakinys, o kitas prasideda be jokios logikos. Suskaičiavau ten apie 10 loginių lūžių. Vadinasi, įrašė tik dalį jo pasakytų frazių – tokias, kokias norėjo.“

Dar istorikas pastebėjo, kad protokoluose, kuriuose Adolfo Ramanausko-Vanago žodžiai buvo užrašomi lietuvių kalba, skyrėsi nuo į rusų kalbą vertusios vertėjos užrašytų. Mat ideologinė leksika sovietams buvo labai svarbi, negalėjo jos atsisakyti ir užrašyti pažodžiui, ką jis kalbėjo, kokius žodžius vartojo – „pasipriešinimas“, „laisvės kovotojai“ ir panašiai.

„Yra tokių „paklydimų“, kai ji netyčia vertime naudoja Vanago pasakytą žodį. Rusiškas tekstas su lietuvišku nebūtinai sutampa. Tokie dalykai atskleidžia, kad į protokolus jie rašė, kaip norėjo matyti jį kalbantį, o ne ką iš tikrųjų jis sakė“, – teigė knygos autorius.

Anušauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad suimtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas į vidaus kalėjimą buvo atvestas du kartus. Todėl ten nenuostabu, kad ten darytoje nuotraukoje nėra kankinimo ženklų.

„Pirmą kartą – tik nusifotografuoti. Tai buvo tos lemtingos dienos pirma valanda, – pasakojo istorikas. – Antrą kartą – 15 valandų 30 minučių, tai yra daugiau kaip po dviejų valandų, – jau nukankintą. Pirmą kartą pasirašė, kad jį atvedė vienas žmogus. Antrą kartą pasirašė, kad jį atvedė du žmonės. Supraskite, kodėl – jį jau reikėjo nešti, vilkti.“

KGB kalėjime iki tardymo daryta Adolfo Ramanausko nuotrauka. Knygos "Aš esu Vanagas" nuotrauka

„Toks ir liks priminimuose“

Pasak Anušausko, knyga „Aš esu Vanagas“ – ne vien tik tyrimas. Ten yra Adolfo Ramanausko rašyti straipsniai, skelbti partizaninėje spaudoje.

Dar yra interviu su partizanų vado dukra Auksute, darytas Vytauto Landsbergio. „Manau, kad tai – vertinga dalis, nes žmonių, kurie matė, kalbėjo su tais amžininkais, kaip mama šiuo atveju, liudijimai yra labai svarbūs“, – sakė istorikas.

Knygos pristatyme dalyvavo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ji sakė, kad tėvas buvo šiltas, geras žmogus, toks ir liks prisiminimuose.

„Vieni savo vaikams palieka turto, materialinių vertybių. O man tėvai paliko gyvenimo vertės supratimą. Tuo supratimu ir gyvenu“, – sakė partizanų vado dukra.

***

„Šios knygos vertybė yra ne tik herojus, jo aplinka ir artimieji, bet ir kitoje barikadų pusėje buvę antiherojai, – sakė režisierius ir rašytojas Landsbergis. – Įdomus psichologinis portretas kankintojų, išdavusiųjų, kokia buvo jų prigimtis ir motyvai.“ Jis teigė, kad naudinga matyti abi puses.

„Aš esu Vanagas“ – tai knyga apie legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, 11 metų su ginklu kovojusį prieš sovietų okupaciją. Tai knyga apie jo paskutinę kovą su saugumu iki mirties. Tai knyga, kurioje atskleidžiamos KGB regztų operacijų, brutalaus kankinimo, dokumentų apie klastojimo bei nužudymo paslaptys.