Tarptautinės karinės žaidynės prie Maskvos: ką jos atskleidžia apie Rusiją?
Spor­to ais­truo­liams pui­kiai pa­žįs­ta­mi mi­nios griaus­mas nuo suo­le­lių, su­si­jau­di­nu­sio ko­men­tuo­to­jo grei­ta­kal­bė ar ant di­de­lių ekra­nų ro­do­mos de­ta­lės bei sta­tis­ti­ka. Šį kar­tą sir­ga­liai pa­lai­kė tri­jų ru­sų ko­man­dą, val­dan­čią T-72B3 tan­ką, be­si­var­žiu­sią su opo­nen­tais iš Ki­ni­jos, Ka­zachs­ta­no ir Bal­ta­ru­si­jos, ra­šo „Fo­reign Po­li­cy“.

Duonos ir žaidimų žmonės reikalauja nuo Romos imperijos laikų. Rusija žaidimais sėkmingai pavertė karybos, minkštosios galios ir sporto derinį. Vis dėlto šios karinės žaidynės nėra vien nekalta pramoga. Jos parodė, kaip Kremlius kariuomene naudojasi it šveicarišku peiliuku – visais atvejais pritaikomu įrankiu.

Netoli Maskvos, Alabino poligone surengtos tarptautinės Karinės žaidynės, kurių metu vyko ir tokios rungtys, kaip „Sakalų medžioklės“ – dronų konkursas, „Tikro draugo“ – šunų komandų konkursas bei „Tankų biatlonas“, yra parodomasis įvykis. Finalinėse kovose dalyvavo Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu – renginio globėjas ir rėmėjas – bei aibė karininkų, besisvečiuojančių generolų ir žaidynėse dalyvavusių šalių atstovų. Prieš žaidynes sklido gandai, kad bus galima išvysti netgi patį Vladimirą Putiną.

Kremliui reikia, kad rusai matytų kariuomenę kaip valstybės saugumo, suverenumo bei statuso garantą ir įrodymą, jog šalis nėra paklupdyta ant kelių.

Pirmasis „Tankų biatlonas“ buvo surengtas 2013 metais. Jame dalyvavo vos keturios komandos – Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas ir Rusija. Vis dėlto tikrosios karinės žaidynės prasidėjo 2015 metais, praėjus pirminiam po Krymo aneksijos prasidėjusiam tarptautinių santykių atšalimui. Tuomet vyko 14 atskirų renginių, kuriuose dalyvavo 17 šalių. Šiemet žaidynėse vyko net 28 rungtys, o dalyvavo 32 valstybių delegacijos. Nors dauguma žaidynių dalyvių neturėtų stebinti – BRIKS valstybės, kaip Kinija ar Indija, kiti Rusijos strateginiai partneriai, kaip Serbija ar Venesuela – į šiųmetes žaidynes komandą atsiuntė ir Izraelis (komanda dalyvavo kariniame ralyje, karo lauko medicinos rungtyje ir karo lauko virėjų varžytuvėse), o prie vieno renginio prisijungė netgi NATO aljansui priklausanti Graikija.

Nors Karinės žaidynės yra kasmetinis renginys ir vyksta ne vien Alabino poligone, bet ir kitose vietovėse, kitose valstybėse, įskaitant Azerbaidžaną, Armėniją, Baltarusiją, Kiniją, Iraną ar Kazachstaną, būtent Rusija yra pagrindinė organizatorė, iš kurios kišenės apmokami visi renginiai. Tai kelia motyvo klausimą. Tuo pat metu, kai atvirai leidžiami pinigai karui Sirijoje ir slapčia karui Ukrainoje, o valstybės viduje į užsispyrusių piliečių gerkles grūdama labai nepopuliari pensijų reforma, Kremlius leidžia oficialiai nepaviešintą, tačiau akivaizdžiai didelę pinigų sumą karinėms žaidynėms. Kam to reikia?

Iš dalies to reikia dėl to, kad žaidynės taip pat yra ir ginkluotės mugės. Rūkymo zonoje Serbijos žalia kamufliažinė uniforma atsistoja greta Kinijos mėlynos, o Rusijos tankistas žiebtuvėlį skolinasi iš Nigerijos tankisto. Tačiau svarbiausi susirinkimai ir pokalbiai nėra tokie spontaniški ir demokratiški. Jie vyksta Rusijos dalyviams švenčiant, plepant, ragaujant vyną ir vakarieniaujant kartu su svečiais. Kalba neretai pasisuka apie ginklų prekybą. Po 2015 metų žaidynių, kuriose Nikaragvos komanda naudojosi Rusijos paskolintais T-72 tankais, įvyko derybos ir Nikaragva sutiko įsigyti 50 tokių tankų už 80 mln. dolerių.

Lošiama ir iš platesnių diplomatinių tikslų. Galima žaidynes palyginti su neseniai praūžusia Rusijoje vykusiu Pasaulio futbolo ęempionatu – rusai nori laimėti, tačiau lygiai taip pat svarbu parodyti, kad nepaisant Vakarų dedamų pastangų, Rusija nėra izoliuota tarptautinėje arenoje. Dėl to į renginius Rusija stengiasi įtraukti kiek įmanoma daugiau šalių, idant užtikrintų, kad kiekvienas dalyvaujantis jaustų, jog dalyvauja sąžiningose varžybose. Tiesa, Rusija beveik visada laimi. Nors įprastai Rusijos sportas murkdosi dopingo vartojimo skandaluose, tačiau nieko panašaus nevyksta Karinėse žaidynėse. Bent jau iš rusų pusėse. Antai Kinija vos nebuvo diskvalifikuota iš „aviadartų“ rungties kilus įtarimui, kad modifikavo vieną varžybose naudotą bombą. Nors praėjusių žaidynių metu savo tankų neatsigabenę dalyviai gaudavo senesnių modelių rusiškus tankus, šį kartą visi norintys galėjo naudotis tais pačiais T-72B3. Tiesa – kinai norėjo pasirodyti atsiveždami savo tankus, o baltarusiai savo modifikuotą T-72 versiją.

Rusija į žaidynes pakvietė dalyvauti tarpusavyje nesutariančias valstybes – Armėniją ir Azerbaidžaną, Indiją ir Pakistaną, Izraelį ir Iraną, ir taip toliau – tam, kad prisistatytų kaip nepriklausoma tarptautinė arbitrė.

Jei armijos žaidynės tam tikra prasme yra ir diplomatijos pratybos, didžioji auditorijos dalis yra vietinė. Galų gale tai – puiki Rusijos kariuomenės viešųjų ryšių kampanija pačios šalies viduje. Renginys tampa kariuomenės gyvenimo švente visuomenei. Alabino tampa kariuomenės temos atrakcionų parku visai šeimai, kuriame tėvai išdidžiai fotografuoja savo septynmečius vaikus, laikančius beveik savo ūgio AK-74S, mergaitės žaidžia gaudynes, lakstydamos aplink naujausias savaeiges haubicas, o poros turi galimybes matuotis derančius kamufliažinius marškinėlius ar karines „jo“ ir „jos“ pilotes. Taip pat galima rasti „Voentorg“ kioskus, kuriuose galima įsigyti įvairių suvenyrų, vyksta lazeriukų turnyrai vaikams, pastatytos alyvinės rusvos pietų palapinės.

Ir, žinoma, visur stovi mobilūs rekrutavimo postai, tuo atveju, jei ką nors akimirkos žavesys pavilios pačiam paragauti kariuomenės duonos. Ginkluotoms Rusijos pajėgoms tokių savanorių reikia, juolab, kad kai kuria amunicija naudotis gali tik daugmaž devynerių mėnesių mokymus patyrę kareiviai. O savanorių tarnyba ir apmokymai trunka 12 mėnesių.

Pagrindinis šių žaidynių tikslas yra įtvirtinti kariuomenę, kaip integralią Rusijos visuomenės dalį, rusams parodyti jų šalies vietą pasaulyje ir paremti vieną iš esminių Vladimiro Putino žmonėms brukamų naratyvų. Tuo metu, kai Vakaruose kariuomenės modelis buvo perorientuojamas į savanoriais grįstą sistemą, Rusijoje buvo sąmoningai nuspręsta kariuomenę tiesiog įdiegti į visuomenę. Egzistuoja pomokyklinės DOSAAF programos, jauniems vyrams ir moterims siūlančioms galimybę išmokti leistis parašiutu ar keisti kalašnikovo juostas. Net neverta minėti „Didžiojo tėvynės karo“ sentimentų skatinimų, nukreiptų į visą šeimą.

Kremlius naudojasi armijos ir visuomenės glaudumu legitimizuodamas režimą.

Armijos žaidynės yra sąmoningų Vladimirų Putino režimo pastangų suintensyvinti ryšį tarp armijos ir visuomenės dalis. Kremlius naudojasi armijos ir visuomenės glaudumu legitimizuodamas režimą. Ekonominės sankcijos iš Vladimiro Putino atėmė galimybę užsitarnauti Rusijos gyventojų palaikymą ir pasitikėjimą dėl stabiliai gerėjančios gyvenimo kokybės. Tačiau prezidentas kliaujasi rusiško patriotizmo ir jam giminingos ksenofobijos skatinimu. Išorinis pasaulis vaizduojamas kaip pavojinga, Rusijai priešiška erdvė. Priešų apsuptyje būtinas patyręs ir galingas valstybės saugotojas Kremliuje. Toks, kaip, tarkime, Vladimiras Putinas.

Tokia viešųjų ryšių kampanija gimė dėl nesaugumo jausmo. Mažai tikėtina, kad Rusija turi daugiau rimtų teritorinių ambicijų, nei Krymas – net Donbasą galima vertinti vien kaip svertą Kijevui. Paprasti rusai nelabai nori matyti savo sūnus grįžtančius namo, kaip karo nuostolius. Kampanija Sirijoje taip pat nėra pati populiariausia Rusijoje. Maskva neigia vykdanti karines operacijas Donbase ne tam, kad įtikintų Vakarus – šaukštai po pietų, tačiau kad pačios Rusijos gyventojai nenuogąstautų.

Kremliui reikia, kad rusai matytų kariuomenę kaip valstybės saugumo, suverenumo bei statuso garantą ir įrodymą, jog šalis nėra paklupdyta ant kelių. „Tankų biatlonas“ yra puikus to simbolis – kariuomenė gali būti naudojama ne vien karo tikslams, bet kad rusai matytų, jog Vladimiras Putinas tikrai Rusiją padarė ir vėl galinga.