Rusiją sulaikysime tik strategine kantrybe
Ukrai­nai se­ka­si blo­giau nei ti­kė­jo­si Va­ka­rai, ta­čiau žy­miai ge­riau nei ti­kė­jo­si Ru­si­ja. Tur­ki­jos at­sig­rę­ži­mas į Ru­si­ją yra tie­sio­gi­nė ne­ryž­tin­gos bu­vu­sio JAV pre­zi­den­to Ba­rac­ko Oba­mos už­sie­nio po­li­ti­kos pa­sek­mė. 

Šiandien Rusija Vakarams yra pagrindinis, tačiau trumpalaikis iššūkis, reikalaujantis mūsų strateginės kantrybės. Tokiomis mintimis dalijosi Vilniuje viešėjęs elitinio Jungtinės Karalystės analitinio centro „Chatham House“ ekspertas Jamesas Sherras, su kuriuo kalbėtasi apie Ukrainą, Turkiją, Rusiją ir Vakarų vienybės klausimus. Sherras – buvęs Oksfordo universiteto dėstytojas, Karališkojo ginkluotųjų pajėgų instituto vadovas, „Chatham House“ Rusijos ir Euroazijos programos vadovas, knygos apie Rusijos įtaką Vakaruose (Hard Diplomacy and Soft Coercion: Russia’s Influence Abroad, Brookings Institution Press, 2013) autorius.

– Praėjus beveik ketveriems metams po Maidano revoliucijos vis dar sunku įžvelgti fundamentalius pokyčius Ukrainos vidaus sistemoje. Korupcija toliau veši, teisinė Ukrainos sistema viena labiausiai pažeidžiamų visoje Europoje, o skandalas, susijęs su buvusiu Odesos srities gubernatoriumi Michailu Saakašviliu rodo, kad politiniai susidorojimai Ukrainoje vis dar yra kasdienybė. Kaip vertintumėte šiandienę Ukrainą ir jos perspektyvas?

– Visų pirma reikia įsisąmoninti faktą, kad Ukraina kariauja karą. Ne tik fizinį karą rytiniame šalies regione, tačiau ir hibridinį karą, kurio tikslas – destabilizuoti Ukrainos valstybinį aparatą ir visą šalį. Nūdienos karas Ukrainoje peržengia fronto linijas.

Jis apima žmogžudystes, kibernetines atakas, nutaikytas į valstybinę komunikacijos ir elektros infrastruktūrą, ekonominį karą, teroristinius išpuolius, netgi Rusijos slaptųjų tarnybų ir jos kriminalinių grupuočių koordinuotus veiksmus Ukrainos teritorijoje. Turint omenyje šį kontekstą, nuostabu, kad Ukraina nėra žlugusi valstybė. Jeigu ji iš tiesų būtų buvusi neįgali valstybė, kaip kad daug kas manė 2014 m., ji jau būtų žlugusi. Bet Ukraina susitelkė ir atsilaikė.

Taip pat turėtume atsižvelgti į Ukrainos paveldą iš Sovietų Sąjungos laikų. Nerealu ir neprotinga šiandienį Ukrainos progresą vertinti pagal Baltijos valstybių plėtros dinamiką.

Kitaip nei Baltijos šalyse ar Lenkijoje, Ukrainoje nebuvo jokios viduriniosios klasės, o kartu – praktiškai jokio supratimo apie privačią nuosavybę, jokios atskaitingos valdžios tradicijos ir teisinio integralumo. Ukraina paveldėjo griūvančią sovietinę nomenklatūrą ir rinkos ekonomikai visiškai nepritaikytą sovietinę pramonę.

Ekonominio žlugimo ir veiksmingo valstybinio aparato nebuvimo fone privatizacija praktiškai tapo kriminaline veikla. Tokioje tikrovėje vieninteliu veiksmingu šalies autoritetu tapo pinigai. Taigi bet koks šiandienis Ukrainos progresas turi būti matuojamas šių aplinkybių fone. Kai kuriose sferose rezultatas yra apgailėtinas, o kitose – geresnis nei buvo galima tikėtis.

Žinoma, beveik tokia pati posovietinė tikrovė buvo regima ir Rusijoje, tačiau tarp šių dviejų valstybių buvo vienas esminis skirtumas. Ukraina nepaveldėjo nei Rusijos valdžios etikos, nei jos valdančiosios klasės. Tai, kad Ukraina neperėmė Rusijos valdymo tradicijų, buvo jai tikra palaima, tačiau tai, kad Ukraina nepaveldėjo jokios valdančiosios klasės, kai kuriais atžvilgiais yra nemenkas trūkumas.

Maskva buvo imperijos centras, o kartu – ambicingiausių, talentingiausių ir kvalifikuočiausių imperijos piliečių magnetas. Kijevas buvo tik svarbios provincijos sostinė. Taigi nepriklausomybę atgavusi Ukraina neturėjo beveik jokių svarbiausių institucijų, o daug kas (ypač gynybos srityje) turėjo būti sukurta nuo nulio. Ukraina taip pat turėjo žymiai mažiau talentingų ir kompetentingų žmonių, kurie galėjo tapti valstybės ramsčiu.

Visų pirma reikia įsisąmoninti faktą, kad Ukraina kariauja karą. Ne tik fizinį karą rytiniame šalies regione, tačiau ir hibridinį karą, kurio tikslas – destabilizuoti Ukrainos valstybinį aparatą ir visą šalį.

Atėjus Putinui, Rusijos gynybos ir saugumo institucijos buvo aprūpintos ištekliais ir taip atgaivintos. To paties negalime pasakyti apie Ukrainą. Rusija vėl yra pripildyta to, ką rusai vadina „gosudarstvennost“. O Ukraina turi pilietinę ir nacionalinę tradiciją, tačiau neturi jokios valstybingumo tradicijos. Be kelių ryškių išimčių, Ukrainos valstybiniam sektoriui net karo metu trūksta kompetencijos. Jos valstybinis sektorius vis dar atpratintas nuo atsakomybės, nepakankamai finansuojamas, atbukintas, nesusivokiantis ir priešiškas kūrybingumui bei iniciatyvai. Ukrainoje per pastaruosius 25 metus sužydėjęs talentas klesti tik už valstybės ribų.

Vis dėlto kuo Ukraina gali pasigirti ir ko akivaizdžiai trūksta Rusijai, tai stipri pilietinė visuomenė. Kitaip tariant, Ukrainoje gausu žmonių, kurie išmoko patys pasirūpinti savimi, o ne kliautis valstybės geranoriškumu. Praktiškai kiekvienoje Ukrainos gyvenimo sferoje rasite kritinę masę piliečių, kurie patys galvoja už save, kurie linkę priešintis augančiai ir stiprėjančiai valdžiai. Tai žmonės, kurie Ukrainos krizių ir neramumų metu buvo tikroji valstybės atrama. Iš tiesų stebinantis kiekis žmonių Ukrainoje neturi jokių iliuzijų dėl jų valstybės problemų gylio ir supranta, kas gresia jų šaliai, jeigu europietiška orientacija bus apleista. Ši pilietinė visuomenė yra tikroji Ukrainos stiprybė.

Taigi matosi ne vien negatyvus, o veikiau – labai įvairiapusiškas paveikslas. Pasakyčiau taip: Ukraina pasirodė blogiau nei tikėjosi Vakarai, tačiau žymiai geriau nei tikėjosi Rusija.

Tačiau man didelį nerimą kelia paskutiniai įvykiai Ukrainoje: banditizmo protrūkiai, fiziniai išpuoliai prieš opozicijos atstovus ir žmogaus teisių gynėjus, teismų, teisėsaugos ir saugumo struktūrų akivaizdi politizacija bei bendros reformistinės nuotaikos išnykimas valdžios viršūnėse. Nemanau, kad šios tendencijos keisis iki 2019 m. prezidento rinkimų, o taip pat bijau, kad su Rusijos pagalba ar be jos šios tamsios tendencijos gali vis gilėti. Tokį patį nerimą jaučia Vašingtonas ir Europos sostinės.

– Atrodo, kad šiandien Vakarai jau yra pavargę nuo Ukrainos. Koks turėtų būti Vakarų atsakas į lėtas reformas Ukrainoje?

Pirmasis mūsų prioritetas turėtų būti apsaugoti Ukrainos nepriklausomybę ir pabaigti karą rytinėje šalies dalyje tokiomis sąlygomis, kurios atitinka Kijevo ir Vakarų interesus.

– Vakarų nuovargis dėl Ukrainos nėra jokia naujiena. Jis vis ateina ir išeina. Ukrainos realybė niekada nėra tokia gera ar tokia bloga, kaip mums atrodo. Progresas Ukrainoje reikalauja spaudimo ir vidaus situacijos vertinimo, o taip pat skatinimo ir kantrybės. Mes turėtume remti (ir finansuoti) reformas ten, kur jos vyksta, o nuo švelnių žodžių susilaikyti ten, kur Ukraina nesugeba laikytis įsipareigojimų ir pažadų. Kartu, keldami reikalavimus Ukrainai, turėtume būti gana nuosaikūs. Turiu dar kartą pakartoti: Ukrainoje vyksta hibridinis karas su priešininku, kuris stengiasi sustiprinti ir pagilinti kiekvieną jos silpnybę. Pirmasis mūsų prioritetas turėtų būti apsaugoti Ukrainos nepriklausomybę ir pabaigti karą rytinėje šalies dalyje tokiomis sąlygomis, kurios atitinka Kijevo ir Vakarų interesus.

– Be Ukrainos, kertinė valstybė kryžkelėje tarp Rusijos ir Vakarų yra Turkija. Dar 2000 m. Henry Kissingeris rašė, kad Turkija, esanti šalia dviejų audringiausių regionų pasaulyje – Artimųjų Rytų ir Kaukazo, – yra fundamentali šalis Europai ir JAV. Tačiau šiandien atrodo, kad Ankaros geopolitinės preferencijos vis labiau ima derėti su Maskvos interesais. Kaip vertintumėte šiandien atsinaujinančius Rusijos ir Turkijos santykius?

– Turkija nėra tik NATO partnerė. Ji yra kertinė regiono žaidėja. Vis dėlto nuo Irako karo laikų Turkija, nors ir su pertrūkiais, buvo Vakarų geopolitikos dalis. Obamos prezidentavimo metu ne tik Turkija, tačiau ir visas Artimųjų Rytų regionas Vašingtono geopolitinių prioritetų lentelėje buvo nustumtas į apačią. Obamos prezidentavimo metais vyravęs karinės jėgos nuvertinimas, atsivėrimas Iranui ir neryžtingumas Arabų pavasario metu iš vėžių išmušė ilgalaikius JAV partnerius. 2012 m. Obama paskelbė „atsigręžimą“ į Aziją, o tai dėl itin suvaržyto JAV gynybos biudžeto reikalavo šalies karinių pajėgų perskirstymo. Sirijos konfliktas nebuvo JAV politikos pokyčių rezultatas, tačiau Sirijos karo ir JAV politikos persiorientavimo laikas sutapo. Nepaisant pavojaus, kuris iš karto buvo matomas Sirijoje, Vašingtonas buvo linkęs spręsti problemą kalbomis ir perspėjimais (pavyzdžiui, kad Basharas al-Assadas privalo pasitraukti), o ne politikos priemonėmis.

Jamesas Sherra./Ekrano kopija

Ankaroje Vašingtono politikos neaiškumas ir neryžtingumas peraugo į akivaizdų susierzinimą. Turkija yra itin problemiškoje geopolitinėje aplinkoje. Turkai niekada nebuvo lengvi Vakarų partneriai. Kaip ir Rusija, Turkija turi labai aiškų identitetą ir savo interesus. Nepaisant to, ką kiekvienas mano apie Recepą Tayyipą Erdoğaną, bet kuris Turkijos prezidentas turėtų sau atsakyti į du klausimus: „Kas gali mus pažeisti?“ ir „Kas gali mus palaikyti?“ Šiandien, kai radikaliai blogėja Turkijos ir ES santykiai, labai svarbu, kad Ankaros santykiai su JAV ir NATO būtų tvirti ir patikimi. Tačiau to taip pat nematome.

Dėl visų šių priežasčių Rusijai buvo suteikta puiki proga įstoti į žaidimą. Pirminiai Rusijos tikslai regione buvo gana riboti: išlaikyti al-Assado režimą bent jau naudingoje (angl. usable) Sirijos dalyje (tankiau apgyvendintoje vakarinėje šalies dalyje, kur reziduoja Rusijos karinės bazės, – T. Ž.), o likusią Siriją palikti šunų pjautynėms. Tačiau Rusijai akimirksniu reikėjo mažų mažiausiai neutralizuoti Turkiją, o idealiu atveju – paversti ją savo partnere.

Bet geopolitikoje tiesi linija nebūtinai yra trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų. Pirmasis žingsnis, kurio ėmėsi Rusija, siekdama Turkijos prielankumo, buvo jėgos demonstravimas. Tai paaiškina Rusijos skrydžius virš Turkijos teritorijų 2015 m. rudenį. Šiais skrydžiais taikytasi smūgiuoti į turkmėnų gentis Sirijoje, kurias Turkija rėmė. Tai buvo provokacija tikrąja to žodžio prasme, o kartu – karinė žvalgyba, skirta išmatuoti Turkijos ir NATO pasiruošimą. Turkijos atsakas – Su-24 numušimas – buvo puikus atkirtis Maskvai.

Rusijos žinutė panašiai suprantama Egipte, Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir kitose Persijos įlankos šalyse: „Jums Rusija gali nepatikti, tačiau be jos jums nepavyks pasiekti nieko svarbaus“.

Tačiau NATO vadovybė, užuot palaikiusi partnerį, pasirinko Turkiją barti. O Maskva gavo visus atsakymus, kurių jai reikėjo. Rusija dar labiau paaštrino retoriką Ankaros atžvilgiu, o tada, 2016 m. pavasarį, du teroro aktai sudrebino Stambulą. Turkijos žiniasklaida pranešė, kad du teroristai buvo Rusijos Federacijos piliečiai. Kokie tai rusai, kokį ryšį jie turėjo su Rusijos valstybe – tai konjunktūros klausimas. Tačiau Erdoğanas, regis, situaciją suprato taip, kad Rusija gali būti vertinga draugė, o kartu – pavojinga priešininkė. Tada prasidėjo Turkijos atsigręžimas į Rusiją.

Rusijos žinutė panašiai suprantama Egipte, Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir kitose Persijos įlankos šalyse: „Jums Rusija gali nepatikti, tačiau be jos jums nepavyks pasiekti nieko svarbaus“. Panašu, kad ir Izraelis priėjo prie panašių išvadų. Kadangi jis nebegali kliautis vien JAV diplomatiniu ir saugumo skydu, įgyvendinama nauja, multivektorinė politika, taigi siekiama ir susitarimo su Rusija.

Nuo 2015 m. regione besiklostantys įvykiai pagrindė faktą, kurį daugelis iš anksto žinojo. Rusija yra šalis, kuri supranta savo interesus, tvirtai jų siekia, o jos politikos kursą pakreipti nėra lengva. Maskva supranta šachmatų figūras, lentą ir žaidimą. JAV paskutiniu metu nerodė tokio paties tarptautinės tvarkos supratimo. O šiandien visa tai pavirto į didžiulį galvosūkį ir nemanau, kad Donaldas Trumpas turi menkiausią supratimą, kaip jį išspręsti.

– Kaip manote, ar Vakarai surado receptą, kaip reikia tvarkytis su šiuolaikine Rusija? Ar sutiktumėte, kad po Ukrainos karo, Sirijos krizės ir Rusijos kišimosi į Vakarų valstybių demokratines procedūras Vakarų sostinėse gimė konsensusas, kad vienintelis būdas atremti Rusiją – tai vykdyti dialogo-atgrasymo politiką?

– Vakaruose vyrauja neapibrėžtas konsensusas, didžiąja dalimi stipresnis nei prieš 2014 m., kad Rusija yra Vakarų oponentė, kuri metė iššūkį Vakarų vienybei, stabilumui, liberalios demokratijos tvarkai ir Europos saugumui. Ukrainos įvykių patirtis Vakaruose jau būtų primiršta, jeigu Kremlius būtų susilaikęs nuo kišimosi į politinius procesus JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, jeigu Maskva būtų susilaikiusi nuo informacinių atakų vykdymo, komunikacinių sistemų perėmimo, duomenų vagysčių ir kompromitavimo. Šiandien, treji metai po Krymo aneksijos ir karo Donbase, bet ką ne iš ekspertinio lauko būtų labai sunku įtikinti, kad Ukrainos krizė yra daugiau nei Ukrainos reikalas. Prie viso to prisidėjo ir Rusijos veiksmai Sirijoje, Alepo bombardavimas ir pan. Taigi ne pirmą kartą Rusija pati atgaivino „Rusijos grėsmės“ naratyvą, o šiandien jis labiausiai jaučiamas JAV, kur dar prieš rinkimus apie grėsmę kalbėta kaip apie abstrakciją. Dabar visa tai materializavosi. Po Donaldo Trumpo išrinkimo žmonės (bent jau pusė jų) šią grėsmę jaučia.

Sankcijos Rusijai tebėra taikomos ir, tikėtina, bus tik labiau griežtinamos. NATO atrodo pasiryžusi atgaivinti atgrasymą kaip reikšmingą terminą, be to, naujo dėmesio sulaukia valdžios institucijų saugumo užtikrinimas, komunikacinės infrastruktūros saugumo užtikrinimas, bankų sistemos apsauga, lobizmo struktūrų monitoringas ir t. t.

Tačiau norėčiau pakartoti – konsensusas tebėra miglotas. Griežtų priemonių vis dar trūksta. Politiniu, o taip pat ir visuomeniniu lygmeniu žmonėms vis dar sunku suvokti, kad Rusija bus Vakarų priešininkė – norime mes to ar ne. Dialogas, kuris taip pat gana miglotas, yra tapęs šventu Vakarams. Daugelis aukštas pareigas užimančių pareigūnų Vakaruose tebemano, kad atsiverdami bendradarbiavimui su Rusija, mes galime pakeisti rusų mąstymą. Kai kuriose Vakarų politikos šakose tokia požiūrio į Rusiją paradigma nesunaikinama, kaip ir santykių normalizavimo manija, kartu su tikėjimu (netgi kai kuriuose Vašingtono koridoriuose), kad strateginė partnerystė su Rusija yra kategorinis imperatyvas. Tai konsensusą ardantys ir nerimą keliantys požiūriai.

Nėra statistinio mato, pagal kurį Rusija galėtų kelti rimtą iššūkį Vakarams. Tačiau ji kelia šį iššūkį. Dabartinis Maskvos režimas visiems saugumo ir užsienio politikos klausimams turi nuoseklų, kryptingą ir holistinį atsakymą. Sakydamas „holistinį“, turiu omenyje būdą, kuris apima visą nacionalinę jėgą ir įtaką: karinę, politinę, diplomatinę, finansinę, ekonominę, energetinę ir informacinę. Tokios šiandien Rusijos viduje matomos politinės, ekonominės ir karinės jėgos konsolidacijos nebuvo nuo Šaltojo karo laikų. Karas nėra varžybos tarp BVP rodiklių. Jo esmė yra atsakymas į paprastą klausimą: kiek nacionalinių pajėgumų pavyksta transformuoti į kare panaudojamą jėgą. Socialiniai ar moraliniai veiksniai – tikėjimas savo misija, socialinė sanglauda, rizikos suvokimas, išradingumas ir tvirtumas – yra esminiai. Šia prasme Rusija mato save kaip stipresniąją pusę.

Būtina paminėti ir Rusijos politikos nesėkmes. Ji kariauja karą su Ukraina jau ketverius metus, o pasigirti nelabai turi kuo. Rusija savo „brolišką tautą“ pavertė didžiausiu priešu. Maskva kontroliuoja keturis procentus Ukrainos teritorijos, iš kurios išvyko gabiausia ir talentingiausia populiacijos dalis, čia nebėra jokių kažkada buvusių vertingų infrastruktūros objektų, o teritorija absoliučiai ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos subsidijų. Antra, Rusija privertė NATO sėkmingai remilitarizuotis. Pastaroji paskutinius kelis dešimtmečius buvo vien užjūrio operacijų aljansas, o dabar grįžta prie savo ištakų – NATO pasirengusi atgrasyti, o jeigu bus būtina, atremti priešininko karines avantiūras. Trečia, Rusijos ekonomikos lygis: nesustabdomas technologinis atsilikimas, strateginių ekonominių programų trūkumas ir nesulaikomas bendras ekonominis nuosmukis.

Visa tai turėtų glostyti širdį tiems, kurie tiki strateginės kantrybės koncepcija. Tačiau Vakaruose vis dar per daug nekantrumo ir fatalizmo, kuris – nors man ir gėda pripažinti – iš dalies sklinda iš analitinių centrų ir ekspertų. Vis dėlto išvadas daryti dar anksti.

– Fundamentalus klausimas, kuris, mano nuomone, giliai susijęs su Ukraina, Turkija ir Rusija, yra Vakarų vienybės problema. Gynybos biudžetai ar Jeruzalės klausimas, regis, yra puikiausios iliustracijos, kokios skirtingos pasaulėžiūros vyrauja Vašingtone ir Briuselyje. Kaip vertintumėte šiandienes įtampas Vakaruose? Galbūt įžengiame į naują ir baisų Vakarų fragmentacijos laikotarpį?

– Kelčiau ne Vakarų vienybės, o Vakarų sanglaudos klausimą. Mano nuomone, didžiausia grėsmė Vakarų sanglaudai paskutiniais metais yra tai, ką vadiname postmodernizmu ir multikultūralizmu.

Iš esmės ES nuo įsikūrimo dienos buvo postmodernus projektas, pasiryžęs peržengti tautą ir valstybę. Tam tikru metu ši dinamika turėjo sukelti įtampų tarp naujų ES narių iš buvusio sovietinio bloko, nes šios šalys į sugrįžimą Europon žiūrėjo kaip į nacionalinio ir valstybinio identiteto atgimimą. Bet Europa, į kurią šios šalys sugrįžo, nebeegzistuoja. Jau 1992 m., prieš pasirašant Mastrichto sutartį, nerimą kėlė tai, kad ES harmonizacija ir integracija gali tapti pernelyg biurokratiškos ir nelanksčios, todėl Europos projektas bus matomas ne kaip emancipacijos galimybė, o kaip grėsmė kultūriniam identitetui ir išskirtinumui.

Šiandien, kai emancipacijos laikotarpis pasibaigęs, regime nacionalistinių sentimentų atgimimą. Tai stumia į priekį Brexit ir kitokios formos euroskepticizmą visoje Europoje (netgi Vokietijoje), tačiau labiausiai – Lenkijoje ir Vengrijoje. Šie procesai neabejotinai kelia susirūpinimą. Kaip matyti iš JAV rinkimų, šis fenomenas neapsiriboja Europa. Viso to fone Rusija absurdiškai bando įsikūnyti į krikščioniškų ir konservatyvių vertybių vėliavnešės vaidmenį. Tarp kitko, kad ir kiek turime problemų su mūsų multikultūralizmu, tikrai nenorėčiau jo iškeisti į rusiškas vertybes.