Ramzanas Kadyrovas nori atgaivinti carinę „Laukinę diviziją“
Če­čė­ni­jos ly­de­ris Ram­za­nas Ka­dy­ro­vas no­ri, kad Mask­va vie­ti­niams Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos res­pub­li­kų va­do­vams leis­tų or­ga­ni­zuo­ti ne­ru­siš­kus ka­ri­nius da­li­nius pa­gal le­gen­di­nės ca­ro ar­mi­jo­je vei­ku­sios „Lau­ki­nės di­vi­zi­jos“ mo­de­lį. Ją di­džią­ja da­li­mi su­da­ry­tų mu­sul­mo­niš­kų Šiau­rės Kau­ka­zo re­gio­nų gy­ven­to­jai, ra­šo ja­mes­town.org.

Oficialiai vadintas „Kaukazo čiabuvių raitąja divizija“ dalinys šlovę pelnė dėl savo kareivių žiaurumo, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kareivių gretose skleidusio siaubą.

Divizija šlovę pelnė dėl savo žaibiškų atakų Austrijos-Vengrijos fronte.

Balandžio pabaigoje „Vesti-24“ televizijoje nuskambėjęs Ramzano Kadyrovo pasiūlymas nėra visai šviežias. Dar prieš aštuonerius metus Maskvoje buvo svarstoma, kad tokia galimybė išspręstų kareivių trūkumo problemą, kartu apsaugant etniškai rusiškus dalinius nuo didelio musulmonų skaičiaus. Tikėtina, kad šį kartą pasiūlymas bus rimčiau apsvarstytas. Taip spėti leidžia kelios priežastys. Pirma – artimi Ramzano Kadyrovo ir Vladimiro Putino santykiai. Antra – finansavimo problemos, su kuriomis šiuo metu susiduria Rusijos kariuomenė – gegužės 3 gynybos ministerija pranešė, kad taupymo sumetimais riboja net telefono skambučių skaičių. Trečia – Vladimiras Putinas akivaizdžiai yra suinteresuotas pajėgų, kaip privačių karinių dalinių, naudojimu, arba jas gauti kitais pusiau oficialiais arba visai neoficialiais susitarimais, nes bet kokie praradimai tokiuose daliniuose visuomenėje neturėtų platesnio rezonanso. Taip pat – Rusijos žiniasklaidoje pastaruoju metu pasirodę teigiami senosios „Laukinės divizijos“ aprašymai tik įsipiečia į priežasčių komplektą.

Nors „Laukinės divizijos“ įkūrimas atrodo naudingas, tačiau taip pat daugeliu atžvilgių – itin problemiškas. Atskirų etninių dalinių suformavimas sumažintų ne rusų tautybės žmonių, ypatingai musulmonų, kiekį reguliarioje armijoje, taigi sumažėtų konfliktų tarp karių. Taip pat Kremlius turėtų, bent jau potencialiai, janyčarų pobūdžio pajėgas, kurias galėtų dislokuoti užsienyje arba panaudoti kovojant prieš vidinius priešus ir tai daug nekainuotų. Taip pat – padidintų Šiaurės Kaukazo gyventojų galimybę dalyvauti kariuomenės veikloje. Šiuo metu kariuomenės veikloje iš šio regiono dalyvauja daug mažiau žmonių, nei kitur. Taip pat – norint dirbti policijoje ar valstybės tarnyboje ten vis dar reikalingas karinis bilietas. Galų gale Federacijos respublikų lyderiams tai suteiktų papildomus svertus santykiuose su Maskva. Sąlyginės Čečėnijos lyderio autonomijos priežastis yra ta, kad jis de facto turi ir valdo ginkluotas pajėgas.

Vis dėlto akivaizdus ir „Laukinės divizijos“ perkūrimo pavojus. Daugelis Maskvoje, ypatingai kariuomenės vadai, nerimauja ir priešinasi tokiai minčiai. Toks ėjimas pažeistų ilgalaikę rusų ir sovietų karo tradiciją nekurti etninių dalinių. Tikėtina, kad tai sumenkintų centralizuotą kariuomenės valdymą Rusijos kariuomenėje, skatintų etninį susiskirstymą ir išbalansuotų jėgų pusiausvyrą. Atsirastų poreikis dislokuoti tiek rusų, tiek nerusų dalinius visoje valstybės teritorijoje, tokiu būdu apribojant Maskvos galimybę tiesiai šiuos kontroliuoti. Įsipliekstų etninių rusų bei kitataučių nacionalizmas. Pirmieji save imtų laikyti pirmarūšiais piliečiais, tuo tarpu antrieji – veikiausiai jų daliniams būtų skiriama toli gražu ne naujausia ginkluotė – taip pat tai imtų traktuoti kaip jų antrarūšiškumo ženklą. Pavojingiausia būtų tai, kad tokie daliniai respublikų lyderiams suteiktų išteklių, kuriuo naudodamiesi šie galėtų pradėti reikalauti tam tikros Autonomijos ir sąlyginės nepriklausomybės nuo Maskvos.

Akivaizdu, jog „Laukinės divizijos“ reikalas šiuo metu yra aptarinėjamas Maskvos užkulisiuose. Dėl to viso šou stebėtojams Vakaruose pravartu sužinoti šį bei tą daugiau apie tikrąją „Laukinę diviziją“.

Oficialiai vadinta „Kaukazo čiabuvių raitąja divizija“, ji 1914 metais buvo sukurta carinės valdžios. Diviziją sudarė Šiarės Kaukazo daliniai. Pagrindinis jos vadas buvo didysis kunigaikštis Michailas Aleksandrovičius, o jos pareigūnai susidarė tiek iš Šiaurės Kaukazo tautų atstovų, tiek iš etninių rusų. Divizija šlovę pelnė dėl savo žaibiškų atakų Austrijos-Vengrijos fronte. Nominalus divizijos karių skaičius buvo 3450 vyrų, tačiau nuo 1914 iki 1918 metų divizijos veikloje sudalyvavo daugiau nei 10 000 karininkų – tai tik parodo divizijos patirtus nuostolius. Karo metu „Laukinė divizija“ buvo ištikima visų pirma cariniam režimui, vėliau – Laikinajai Rusijos vyriausybei. Diviziją ją apleido tik tuomet, kai prasidėjo Kornilovo Maištas, kuomet agitatoriai Kaukaze ėmė skatinti dalinius grįžti namo ir kovoti už tėvynės nepriklausomybę.

Rusijos pilietinio karo metu „Laukinės divizijos“ kariai kovėsi greta generolo Antono Denikino Baltosios armijos Rusijos pietuose, tačiau nacionalistinės rusiškos generolo pažiūros lėmė tai, kad kai kurie „Laukinės divizijos“ vyrai ėmė veikti pagal savo planą, siekti Šiaurės Kaukazo autonomijos, ar net nepriklausomybės. Nepaisant to karių ištikimybė teisėtai Rusijos vyriausybei Rusijos emigrantų tarpe jiems pelnė ilgaamžę šlovę.

Tai, ar Rusijos valdžia iš tiesų svarsto galimybę atkurti etninius dalinius Rusijos ginkluotųjų pajėgų viduje, sužinosime ateityje. Ramzano Kadyrovo remarkos gali būti išpūstas burbulas. Tačiau Kremliaus pozicija kol kas neaiški.