Raimundas Karoblis: svarbiausia tema NATO susitikime – kolektyvinės gynybos stiprinimas
Lie­pos 11 – 12 die­no­mis Briu­se­ly­je vyks NA­TO su­si­ti­ki­mas, į ku­rį vyks­ta ir Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras Rai­mun­das Ka­rob­lis. LŽ mi­nis­tro tei­ra­vo­si, ko Lie­tu­va ga­li ti­kė­tis iš šio su­si­ti­ki­mo ir kaip šiuo me­tu se­ka­si už­ti­krin­ti bend­rą mū­sų re­gio­no gy­ny­bą.

– Su kokiais lūkesčiais vykstate į susitikimą?

– Pirmiausiai tikimės, kad NATO judės į priekį ir toliau įgyvendins susitarimus, kurie buvo pasiekti Velse ir Varšuvoje. NATO turi toliau transformuotis, grįžti prie jos pagrindinės funkcijos – kolektyvinės gynybos. Susitikimo metu bus įvertinti jau nuveikti darbai ir numatytos tolesnės gairės.

– Įvairių šalių ambasadoriai prieš šį NATO susitikimą labai akcentavo kibernetinio saugumo klausimą. Ar tai reiškia, kad ši tema taps viena iš svarbiausių?

– Dokumentas dėl kibernetinės gynybos užtikrinimo buvo patvirtintas birželio mėnesį aljanso gynybos ministrų susitikime. Norėtųsi, kad šiuo klausimu NATO judėtų greičiau, bet ir dabar jau nuveikta nemažai. Pirmiausia, pats kibernetinio saugumo pripažinimas NATO gynybiniu domenu. Jau veikia tam tikros NATO struktūros, užsiimančios kibernetinėmis grėsmėmis, o bendradarbiavimas tarp valstybių vyksta vis sparčiau.

Lietuva į šią problemą žiūri kompleksiškai ir dirba ir NATO, ir ES, ir dvišaliuose projektuose. Pavyzdžiui, apie būtinybę stiprinti kibernetinį saugumą kalbamės su amerikiečiais. Šiuo klausimu NATO aktyviai dirba ir kažkokių naujų klausimų susitikimo metu neturėtų iškilti.

Kaip jau minėjau, svarbiausi klausimai bus susiję su kolektyvinės gynybos per atgrasymą ir gynybą planų įgyvendinimas – NATO pajėgų parengties gerinimas, vadovavimo struktūrų peržiūra ir galiausiai, visaapimantis įvertinimas, kurį atlikę galėtume spręsti, kur judėti toliau.

Kitas svarbus klausimas, kuris bus beveik be abejonės keliamas – naštos pasidalijimas.

– JAV vis labiau spaudžia europiečius stiprinti pajėgumus ir skirti gynybai deramą finansavimą. Taip pat keliami vis konkretesni reikalavimai, kiek ir kokių pajėgumų europiečiai turi turėti. Kai kurios Europos šalys lyg ir mėgina išsisukinėti ir neprisiimti įsipareigojimų. Kokia yra Lietuvos pozicija šiuo klausimu?

– Netrukus 8 valstybės įgyvendins savo įsipareigojimą skirti gynybai 2 procentus BVP. Šioje situacijoje sunku net įvertinti ar turėtume sakyti, kad „jau“ 8 šalys, o gal „dar tik“ 8 šalys. Iki 2024 metų tokių valstybių turėtų būti 15. O tai – gerokai mažiau, nei buvo laukta po Velso susitikimo, kai 2014 metais įsipareigota, kad per dešimtmetį tai padarys visos NATO narės.

Tenka konstatuoti, kad susiduriame su tokia problema ir kai kurios Europos valstybės, deja, nepasieks reikiamo gynybos finansavimo lygio. Vertinimų yra įvairių, kai kurie tvirtina, kad numatytas pernelyg staigus finansavimo didinimas, kiti mano, kad netinkamai įvertinami jau turimi jų pajėgumai ir reagavimo greitis.

Viena vertus, suprantame šias valstybes ir ieškome joms tinkamų sprendimų, tačiau kita vertus, manome, kad negalima ignoruoti duotų įsipareigojimų, juos privalu vykdyti. Taip pat negalima tvirtinti, kad viskas yra blogai. Pažanga yra ir ją daro taip pat ir europiečiai. Jau porą metų bendras NATO išlaidų mažėjimas yra sustabdytas ir bent jau nominaliai gynybai vis daugiau skiria visos valstybės – narės.

NATO turi toliau transformuotis, grįžti prie jos pagrindinės funkcijos – kolektyvinės gynybos.

Iš JAV girdime nemažai skeptiškų pastabų apie per menką Europos indėlį. Norėčiau atkreipti dėmesį į NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo žodžius, kad europiečiai neignoruoja šio klausimo: per tą laiką, kai Baltuosiuose Rūmuose vadovauja Donaldas Trumpas, europiečių išlaidos gynybai padidėjo apie 40 procentų.

Nemanau, kad kas nors bando išsisukti nuo pajėgumų stiprinimo. Tai rodo, kad ir priešakinės NATO pajėgos Baltijos šalyse. Tai rodo, kad Europos valstybės rimtai žiūri į gynybą savo regione, o pasauliniu mastu, tokios šalys kaip Vokietija ir Prancūzija daro didžiulį indėlį nuo Afganistano iki Malio. Valstybės narės natūraliai pasidalina natūraliai: kai kur lyderio vaidmens imasi JAV, kitur – kitos valstybės. Kolektyvinės gynybos srityje turime pasitempti. Čia galima paminėti ir gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso iškeltą parengties iniciatyvą „4 kartus po 30“, tai yra, per 30 dienų – 30 batalionų, 30 eskadrilių ir 30 laivų. Neabejoju, kad Europos valstybės skirs atitinkamą indėlį šiai iniciatyvai įgyvendinti. Planas yra visiškai realistiškas ir į jį reikia investuoti bei jį taikyti.

Turime šioje srityje gerų patirčių, kaip pavyzdžiui, užpereitą savaitę pasirašytas memorandumas dėl Jungtinės Karalystės vadovaujamų tarptautinių ekspedicinių pajėgų. Memorandumas pasirašytas dabar, bet realiai toks mechanizmas jau egzistavo ir anksčiau. Pagal šį mechanizmą šalys atlieka nuolatinį budėjimą, pavyzdžiui, 15 Lietuvos karių yra nuolatiniame budėjime. Mano manymu, tai geras pirmas žingsnis ir turime dirbti toliau, nes mūsų oponentų – Rusijos pajėgų parengtis yra žymiai didesnė.

– Apibūdinkite plačiau, kas buvo pasirašyta Londone? Dalyvaujančios šalys gali sutelkti rimtas pajėgas?

– Viso dalyvaujančios šalys gali sutelkti 10 tūkstančių karių. Pavasarį vykusiose pratybose buvo rengiamasi pajėgų sutelkimui ir tai sėkmingai atlikta. Beje, Lietuvos įsipareigojimai priimant sąjungininkų pajėgas buvo įvykdyti 100 procentų. Taigi, mechanizmas pradeda veikti ir tikimės, kad panašiu pagrindu bus įgyvendintos ne tik parengties, bet ir gynybos stiprinimo iniciatyvos.

– „Brexit“ netrikdo Jungtinės Karalystės dalyvavimo europinėje saugumo ir gynybos sistemoje?

– Jungtinė Karalystė – viena iš pajėgiausių NATO šalių. Be abejonės, tiek bendrai, tiek Europoje, lyderiu turi likti JAV, kurios šio vaidmens ir neatsisako. NATO pratybose matome, kad jų indėlis yra tikrai didžiausias. Tačiau antra šalis, demonstruojanti pasirengimą ir turinti adekvačius pajėgumus yra Jungtinė Karalystė. „Brexit“ negali sumenkinti jos vaidmens NATO, o ir vertinant per europinę prizmę, gynybos sritis neturi ir nebus siejama su Jungtinės Karalystės ir ES derybų klausimais. Tai neseniai patvirtino ir komisaras Michelis Barnier – vyriausiasis ES derybininkas.

Matome, kad britai rimtai vertina mūsų regiono saugumo ir gynybos klausimus. Tai rodo karinis – diplomatinis aktyvumas ir pasirengimas stiprinti regiono gynybą – Jungtinės Karalystės kontingentas vadovauja priešakinėms pajėgoms Estijoje. Londono įsitraukimas į Europos gynybos reikalus tikrai nemažėja ir turėtų darytis dar aktyvesnis.

Jau porą metų bendras NATO išlaidų mažėjimas yra sustabdytas ir bent jau nominaliai gynybai vis daugiau skiria visos valstybės – narės.

– Kokie dar klausimai bus susitikimo dienotvarkėje?

– Bus paliestas vadovavimo struktūrų ir NATO vadaviečių klausimas. Daug dėmesio bus skiriama reagavimo greičiui visose srityse – priimant sprendimus, suteikiant kariškiams įgaliojimus veikti, pavyzdžiui, esant tam tikriems požymiams, pradėti ruoštis pajėgų perdislokavimui.

Taip pat bus pasirašoma NATO ir ES bendradarbiavimo deklaracija. Šis bendradarbiavimas šiandien yra glaudžiausias per daugelį metų, europiečių įsitraukimas aktyvėja ir abi bendrijos akcentuoja pajėgų mobilumo gerinimą – klausimą, patenkantį tiek į ES, tiek ir NATO kompetenciją. Šiuo metu matome visuotinį pritarimą, tačiau svarbu, kad reikalai neįstrigtų, o NATO ir ES aiškiai suformuluotų bendrą požiūrį į šį klausimą ir politinėje ir karinėje plotmėje.

– Bene svarbiausia „neužlopyta“ spraga Lietuvos gynyboje – priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba. Lietuvai ją užsitikrinti savo jėgomis būtų be galo brangu, todėl šioje srityje laukiame sąjungininkų pagalbos. Ar šiuo metu politiniame lygmenyje kalbama apie šią mūsų gynybos problemą?

– Taip, apie tai kalbama ir šis klausimas taip pat atsispindės ir minėtame visaapimančiame vertinime. Toliau bus ieškoma būtų, kaip taisyti padėtį. Tai taip pat dalis Varšuvos susitarimo įgyvendinimo proceso. Tiek oro, tiek jūrinę gynybą turi užtikrinti valstybės – įgalintojos (angl. enablers), be kurių pajėgumų gynybinis potencialas yra gerokai mažesnis.

Oro gynyba – labai svarbus pastiprinimo strategijos elementas. Turime priešakines pajėgas, bet turime turėti visus mechanizmo elementus. Konflikto atveju, greitojo reagavimo pajėgų nepakaktų, todėl turi būti sukurta veiksminga strategija, kaip pagrindinės sąjungininkų pajėgos galėti ateiti į pagalbą Baltijos šalims ir Lenkijai.

Deja, kol kas šie elementai yra trūkstamos dėlionės dalys ir galutinio sprendimo dar nėra. Oro gynyba yra ne tik brangi, bet ir deficitinė – pajėgumai yra išbarstyti po įvairius regionus. Šis klausimas tikrai bus svarstomas ir šiais ir ateinančiais metais. Dabartinis mūsų prioritetas šioje srityje – nuolatinės pratybos, kuriomis siekiame, kad oro gynybos priemones valdantys kariai gerai gaudytųsi mūsų regione ir darniai sąveikautų su vietos pajėgomis, o pačios oro gynybos priemonės, iškilus poreikiui, į mūsų regioną būtų atgabenamos prioritetine tvarka. Pernai pirmą kartą buvo sulaužtas „tabu“ ir pratybose Lietuvoje dalyvavo „Patriot“ sistemos. Neseniai „PatriotaI“ buvo Estijoje. Visiškai aišku, kad šie pajėgumai turi judėti ir gebėti persidislokuoti į tą vietą, kur jų tuo metu reikia. Kartu su sąjungininkais kuriame bendrus oro ir jūrų gynybos pajėgumus.

Konflikto atveju, greitojo reagavimo pajėgų nepakaktų, todėl turi būti sukurta veiksminga strategija, kaip pagrindinės sąjungininkų pajėgos galėti ateiti į pagalbą Baltijos šalims ir Lenkijai.

– Lietuva labai seniai remia Sakartvelo siekį įstoti į NATO. Neseniai aljanso durys buvo atvertos Balkanuose, tačiau Tbilisis taip ir lieka ant slenksčio. Ar yra vilties, kad ir kartvelai galiausiai prisijungs prie aljanso?

– Tai pirmiausiai yra konsensuso klausimas, bet NATO generalinio sekretoriaus, aljanso vadovybė ir daugelio šalių pozicija yra ta, kad NATO durys turi būti atvertos naujiems nariams. Lietuva skatina Sakartvelo ir Ukrainos suartėjimą su NATO.

Tai – politinis klausimas ir plėtros oponentai nevengia naudoti 2008 metų karą, kaip argumentą prieš Sakartvelo narystę. Yra skirtingų nuomonių, tačiau bet kuriuo atveju turime laikyti atviras galimybes ir padėti Sakartvelui judėti į priekį. Padedame ne tik politine, bet ir praktine prasme, kad Sakartvelo kariuomenė kuo geriau atitiktų NATO reikalavimus. Tai apima daug sričių, kaip pavyzdžiui kariuomenės vadovavimo struktūros arba jos finansavimas. Galima pasakyti, kad Sakartvelas padarė didelę pažangą daugelyje šių sričių, ypatingai, jei palyginsime su Ukraina, kuri kai kuriose sferose ėmė judėti vos prieš metus. Dar yra darbų, kuriuos reikia nuveikti ir Lietuva padeda tai daryti. Stojimo procesas yra ilgas ir reikalaujantis kantrybės.