Putino ginklai: realybė ar fantazija?
„Ru­si­jos gink­luo­tė ne­tu­ri ana­lo­gų“, – šis na­ra­ty­vas se­no­kai ta­po Krem­liuas vi­zi­ti­ne pro­pa­gan­dos kor­te­le, į ku­rią jau nie­kas rim­tai ne­rea­guo­ja. Ta­čiau tuo­met, kai ko­vo 1 d. Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas Fe­de­ra­li­nia­me su­si­rin­ki­me pra­bi­lo apie „vi­siš­kai nau­jus (be abe­jo, ana­lo­gų ne­tu­rin­čius) stra­te­gi­nius gink­lus“, jo kal­ba su­si­lau­kė ne­ma­žai dė­me­sio ži­niask­lai­do­je bei so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ko­kie tie gink­lai? Svar­biau­sia, ką gi no­rė­jo pa­sa­ky­ti Ru­si­jos va­do­vas, ku­ris iki sa­vo pa­si­ro­dy­mo bu­vo be­veik mė­ne­siui ne­ti­kė­tai pra­din­gęs iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo? 

Simptomiška, kad ginkluotės tema Vladimiro Putino kalboje užėmė nemažą dalį. Kiekvienas politikas privalo groti klausytojų lūkesčius atliepiančiomis stygomis – nesvarbu, ar publikos viltys pagrįstos, ar tėra tik fantazijos išdava. Šiuo atveju su karine galia susieta jėga yra viena geriausių temų statistinio ruso ausims, praktiškai variantas be pralaimėjimo. Rusija visada jautėsi stipri ir klestinti atsiribodama nuo Vakarų pasaulio ir kariaudama. Dėl to ji visada pasirengusi aukoti kitas sritis – tiek kultūrą, tiek socialinę politiką, paversdama jas tik šovinizmo ir militarizmo tarnaitėmis.

Prisiminkime Aleksandro III frazę: „Rusija turi tik du sąjungininkus – kariuomenę ir laivyną.“ V. Putinas iš esmės pasakė tą patį, tik pritaikė šią mintį prie dabarties aktualijų ir iliustravo šiuolaikiškais pavyzdžiais.

Kita (kiek naujesnė) aliuzija, su kuria galima sieti jo kalbą – tai sovietinis vadinamasis brandžiojo socializmo laikotarpis, o dar plačiau – periodas nuo Nikitos Chruščiovo reformų, kai pradėta nemažai futuristinių ginkluotės projektų, iki paties ginklavimosi varžybų įkarščio, kurių balansą sugriovė Ronaldo Reagano inicijuota Strateginės gynybos iniciatyva, labiau žinoma kaip programa „Žvaigždžių karai“.

Kaip ir tuomet, taip ir dabar vidinei auditorijai ir užsieniui bandoma pranešti, kad dvipolis pasaulis yra, o ši pretenzija pastiprinama jėgos argumentais – išvardijami neva jau esami ginkluotės pavyzdžiai. Bet pirma panagrinėkime kovo 1-ąją pristatytus „superginklus“.

Balistinė raketa. Ką tai keičia

Pagaliau Rusija turi pamainą jau senstelėjusiai raketai „R-36M2 Vojevoda“ (Vakarams labiau žinoma kaip „SS-18 Satan“). Tai strateginės paskirties raketinis kompleksas „Sarmat“ (NATO klasifikacija – SS-X-30) su nauja balistine tarpžemynine raketa, sveriančia 200 tonų. Čia pat išvardijami jo duomenys: trumpa aktyvaus skrydžio fazė (šią detalę panagrinėsime vėliau), didesnis nei „Vojevoda“ raketinio komplekso skrydžio nuotolis bei kovinių blokų skaičius, didesnis kovinių galvučių kiekis ir geresnė jų apsauga įveikiant priešraketinės gynybos barjerus.

Koks variantas tikėtinas, jei V. Putinui, kad „Vakarai jį iš tikrųjų išgirstų“, staiga šautų mintis paspausti vadinamojo branduolinio lagaminėlio mygtuką?

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) tolimojo aptikimo sistema raketos startą užfiksuotų maždaug per 30–60 sekundžių. Sektų atsakomasis raketų paleidimas į Rusijos pusę. Iki branduolinės apokalipsės teliktų keliolika minučių. Teoriškai įmanomas variantas, kad dėl kokių nors aplinkybių abi pusės spėtų nutraukti raketų ataką – tam reikėtų aktyvinti jų savilikvidacijos sistemą, tačiau laiko visai procedūrai būtų itin mažai.

Užfiksavus raketos startą, jos skrydį pradėtų sekti kitos priešraketinės gynybos sistemos, kurių davikliai yra tiek sausumoje, tiek jūroje ir kosminėje erdvėje. Sekamas raketas būtų bandoma sunaikinti.

Balistinės raketos skrydį galima suskirstyti į tris etapus: paleidimo fazę (nuo startavimo momento iki tol, kol veikia raketos variklis), vidurinę fazę (kai raketa skrieja balistine trajektorija jau nustojus veikti varikliui) ir galutinę fazę (terminalinę, kai nešančioji raketos pakopa vėl grįžta į atmosferą ir nuo jos atsiskiria kovinės branduolinės galvutės).

JAV priešraketinės gynybos agentūra (angl. NMD) per savo egzistavimo laiką vystė nemažai programų ir techninių sprendimų, leidžiančių užfiksuoti, sekti ir sunaikinti raketas visų trijų jos skrydžio fazių metu.

Paleidimo fazėje raketos startą iškart išduoda charakteringas blyksnis ir karštų dujų srautas, tai fiksuoja ankstyvojo aptikimo sensoriai. Dėl to į startuojančią raketą lengviau nusitaikyti ir paprasčiau ją numušti. Be to, greičio dar neįgavusi ir raketinio kuro neišnaudojusi raketa savaime yra labiau pažeidžiama (ypač didelio galingumo kovinio lazerio sistemomis, pvz., ore bazuojamo YAL-1), tačiau šis laikas labai trumpas – jis neviršija trijų minučių. Jeigu raketa paleidžiama iš priešiškos teritorijos gilumos, pasinaudoti ankstyvojo sunaikinimo teikiamais privalumais neįmanoma ir kažin ar JAV bandytų pasinaudoti šia galimybe.

Taigi, trumpa „Sarmat“ aktyvioji fazė praktiškai praranda prasmę.

Antrosios fazės metu raketas galima numušti antžeminėmis galingomis (angl. Ground-Based Midcourse Defense, GMD) antiraketomis. Jų formuojamas priešraketinis kupolas apima didelį plotą, kurį papildo dar ir jūrinio bazavimo antiraketų sistema (pvz., Aegis Ballistic Missile Defence System).

Žvalgybos duomenimis, Burevestnik prototipas du kartus išbandytas Naujojoje Žemėje. Abu startai buvo nesėkmingi.

Per terminalinę fazę priešiškos raketos ar jos kovinių galvučių sunaikinimas reikalauja didelio tikslumo ir nedaug laiko (ne daugiau 0,5 min.). Gynybos ruožas čia labai nedidelis, laiko sprendimui priimti labai nedaug. Ir netgi sunaikinus kovinę galvutę atmosferoje, jos detonacijos atveju yra tikimybė, jog aplinkinė teritorija bus užteršta pavojingomis medžiagomis. Tačiau tai paskutinis šansas, kurį turėtų užtikrinti „MIM-104 Patriot ar Advanced Air Defence“ antiraketos, taip pat oro gynybos sistema THAAD (angl. Terminal High Altitude Area Defence), o iš dalies tam tinka jau minėta AEGIS.

Paleista tarpžemyninė balistinė raketa teoriškai turėtų įveikti mažiausiai du tris gynybos ruožus. Sistemos GMD taiklumas šiuo momentu – 53 proc. (iki 2017 m. iš 19 bandymų 10 buvo sėkmingi).

AEGIS yra labiau pažengusi – iki 2017 m. sėkmingi buvo 34 pataikymai iš 41, t. y. taiklumas 83 procentai. Turimi omenyje tik tie raketų paleidimai, kurie buvo įvykdyti iš laivų ir yra techniškai kiek keblesni, nei naudojant antžeminio bazavimo AEGIS.

Sistemos THAAD taiklumas dar geresnis – praktiškai visi bandymai numušti buvo sėkmingi (iš 17 buvo 3 atvejai, kai testas atšauktas dėl taikinį imituojančios raketos HERA gedimų).

Todėl klausimas, kiek naujoji komplekso „Sarmat“ raketa keičia esamą jėgų balansą, labai diskutuotinas. Ir esmė ne tai, kiek naujoji raketa yra geresnė už esamas (ypač žinant, kad Rusijos raketų pramonę jau kuris laikas persekioja nesėkmės), koks yra jų kiekis. Branduolinio ginklo esmė – ne jo panaudojimas, o pats faktas, kad jis yra. Jei potenciali strateginio branduolinio arsenalo grėsmė jau yra reali, šansų išlikti neturi nė viena pusė – garantuotas abipusis susinaikinimas (angl. Mutual Assured Destruction, MAD). Tai buvo suprasta jau daugiau nei prieš pusę amžiaus.

Šiuo atveju V. Putinas panašus į N. Chruščiovą, kuris iš tribūnos grasino kapitalistams parodysiantis „kuzjkinu matj“ (šios rusiškos idiomos išversti į lietuvių kalbą neįmanoma). Skirtumas tik tas, kad V. Putinas tą daro nutaisęs pokerio žaidėjo veidą ir nekaukši per tribūną batu...

Burevestnik

Kitas stebuklingas ginklas – „globali neriboto nuotolio sparnuotoji raketa“. Čia pranešėjas vis tik šiek tiek nusižengė kanonams ir sulygino šį gaminį su esamais analogais – rusiška oro bazavimo sparnuotąja raketa „X-101 Raduga“ ir labiau žinoma JAV jūrinio bazavimo „Tomahawk“. Nurodomas naujosios raketos išskirtinumas, kad ji, pasak išsakytos versijos, yra varoma branduoline energija.

Kaip galima vertinti šį pareiškimą techniniu aspektu?

Kovinė raketa – tai skraidantis įtaisas, kurį varo reaktyvinis srautas. Šiuo atveju jį sukuria ne kietojo ar skystojo kuro variklis, bet branduolinė jėgainė. Pati idėja – ne novatoriška, ji atsirado jau atominės eros pradžioje, kai naujas galingas energijos šaltinis kėlė didelį entuziazmą konstruktorių sluoksniuose. Raketa su branduoliniu reaktoriumi atrodė kaip daug žadantis perspektyvus projektas. Jo veikimo principas atrodė paprastas: arti vienas kito išdėstyti urano elementai generuoja didžiulį šilumos kiekį, pajėgų įkaitinti orą, patenkantį į degimo kamerą. Iš ten įkaitusi oro srovė išmetama pro variklio tūtą, taip sukuriama reaktyvinė trauka. 1957 m. JAV karinės oro pajėgos kartu su Atominės energetikos komisija pradėjo vykdyti projektą „Plutonas“, kurio tikslas buvo sukurti ir išbandyti tokio tipo skraidančius aparatus. Viena geriausių projekto modifikacijų tapo raketos su branduoline jėgaine prototipas SLAM. Buvo numatyta, jog jos variklyje „Tory-II A“/“Tory-II C“ tilps apie 60 kg urano, o jo galia sieks 600 megavatų. Pačios raketos resursas turėjo leisti jai nuskristi ne mažiau 182 tūkst. km, t. y. paleista raketa galėtų apskristi aplink Žemę mažiausiai 4,5 karto šiek tiek mažesniu nei garso greičiu. Tokio skrydžio resurso neturėjo joks strateginis bombonešis.

Tačiau projektas turėjo nemažų trūkumų. Oro srovė, einanti per reaktorių, taptų radioaktyvi, už raketos tęstųsi atmosferą teršiantis šleifas. O jeigu raketa nukristų dėl gedimo ar būtų numušta, grėstų ekologinė katastrofa.

Principinių sprendimų, kaip pašalinti „skraidančio Černobylio“ keliamą grėsmę, nerasta. Todėl 1964 m. projektas buvo nutrauktas.

Raketinius variklius su branduolinėmis jėgainėmis vystė ir sovietai. Tačiau nė vienas jų nepasiekė galutinės fazės ir nebuvo pradėtas naudoti praktiškai.

Kas pasikeitė, kad dabar su naująja raketa staiga viskas tapo gerai, tik retorinis klausimas.

O jeigu palygintume šį stebuklingą ginklą su X-101 (ar termobranduolinę kovinę galvutę galinčią nešti jos modifikaciją X-102), kurias, logiškai mąstant, naujoji raketa turėtų pakeisti?

X-101 – tai moderniausia Rusijos sparnuotoji raketa, kurios konstrukcija visiškai panaši į JAV oro bazavimo raketą AGM-86, o priekinė dalis sutampa su AGM-129. Jos ilgis – 7,45 m, maksi-malus svoris siekia 2,4 t, o kovinė dalis sveria 400 kg (X-102 kovinės galvutės galia gali siekti 250–450 kT).

Norint patalpinti į sparnuotosios raketos korpusą branduolinį reaktorių, reikia ne tik padaryti jį masyvesnį, bet ir keisti patį raketos siluetą. Pati raketa vien reaktoriaus padedama iškart negalėtų pakilti, todėl reikalingas dar ir startinis variklis.

Visiškai neaišku, kokiu būdu tokia raketa pasieks viršgarsinį greitį (X-101 išvysto daugiausiai 270 m/sek.), svarbiausia tai, kaip ji galėtų didesnį greitį suderinti su žadamu manevringumu.

Keistai tuomet atrodo ir „neribotas skrydžio nuotolis“. Didėjant nuotoliui, ilgėja ir raketos buvimo ore laikas – tai reiškia, kad daugėja ir šansų tapti numuštai. Ir nors tokių prieštaringų detalių nemažai, vienas dalykas lieka aiškus: jei tokia raketa ir bus paleista, „skraidančio Černobylio“ problemos išspręsti nepavyks.

Kelių ešelonų NATO priešraketinė gynyba pajėgi užfiksuoti, sekti ir sunaikinti balistines raketas. Tačiau masinis branduolinių raketų paleidimas reikštų atsakomąjį smūgį, ir Maskva to negali nežinoti.

Beje, žvalgybiniai šaltiniai kalba apie du panašios raketos bandomuosius startus, kurie buvo įvykdyti Naujojoje Žemėje, poligone netoli Nenoksos gyvenvietės. Abu jie buvo nesėkmingi.

...Ir dar pora raketų

Pranešime taip pat buvo paminėta, kad serijiniu būdu pradėtas gaminti raketinis kompleksas „Avangard“. Kiti buvę jo pavadinimai RS-26, „Rubež“. Iš esmės tai kitas projekto „RS-24 Jars“ vystymo etapas mobilus antžeminio bazavimo raketinis kompleksas su tarpžemynine raketa, kuri neša naujus valdomus kovinius blokus. Ypatingai akcentuotas buvo pastarasis elementas. Vaizdo projekcijoje buvo demonstruojama animacija, kurioje buvo nutrauktas dėl lėšų trūkumo. Kitas, su kuriuo galima sieti „Avangard“, jau vėlyvesnis sovietinis projektas „Meteorit“.

1979 m. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą kurti naujo tipo strateginės paskirties viršgarsinę sparnuotąją raketą, kurios skrydžio nuotolis siektų apie 5 000 kilometrų. Be to, turėjo būti sukurti trys šio ginklo variantai: antžeminio, povandeninio ir tikrai priešraketinis tinklas toks retas, kaip vaizduojama demonstraciniame animuotame vaizdo įraše?

Po vandeniu

Jūrinio segmento reikalauja pati pranešimo fabula. Jei minimi skraidantys ginklai, kodėl neturėtų būti paminėti ir plaukiojantys? Taigi savo pranešime V. Putinas pereina prie to, kad jau sukurti autonomiški bepiločiai mažų gabaritų povandeniniai aparatai (torpedos su branduoliniu užtaisu), kurie po vandeniu gali išbūti neribotą laiką, slėptis dideliame (iki 1000 m) gylyje, o jų taikiniu gali tapti objektai tiek pakrantėje, tiek jūroje. Kodinis šio ginklo pavadinimas – „Status-6“ (pagal NATO klasifikaciją – „Canyon“).

Iš esmės tai nieko naujo tiek senojo, tiek naujojo šaltojo karo kontekste.

Dar tuomet, kai branduolinio ginklo nešėjai (tiek antžeminės, tiek jūrinio bazavimo raketos) nebuvo pakankamai ištobulinti, konstruktorių galvose gimdavo keistos ir gana ekscentriškos idėjos. Viena jų – atakuoti JAV pakrantės strateginius objektus gigantiškomis torpedomis. Tokia mintis pirmąkart gimė akademiko Andrejaus Sacharovo galvoje. Savo atsiminimuose jis rašo:

„Aš nusprendžiau, kad nešti užtaisą gali didžiulė torpeda, kurią paleistų povandeninis laivas. Fantazavau, kad tokiai torpedai galima sukurti atominį reaktyvinį variklį, varomą vandens garais. Atakos tikslu iš kelių šimtų kilometrų atstumo turėjo tapti priešo uostai. <...> Vienas pirmųjų, su kuo aptariau šią idėją, buvo kontradmirolas Fominas. Jis buvo šokiruotas „žmogėdriško projekto charakterio“ ir pokalbio metu pabrėžė, kad karinio laivyno jūreiviai pripratę kovoti su lygiaverčiu priešininku atvirame mūšyje ir kad jam šleikšti mintis apie tokią masinę žmogžudystę. Susigėdau ir nutariau apie tai nebepasakoti...“

Tačiau mintį pasigavo apsukrus funkcionierius, pirmojo rango kapitonas V. Alferovas. Projektas tapo kiek mažiau ambicingas, bet pradėjo potencialiai vystytis.

Iš keliasdešimties kilometrų atstumo povandeninis laivas turėtų iššauti torpedą (tiesa, kiek mažesnę, nei svajojo A. Sacharovas, su elektriniu varikliu), kuri būtų nutaikyta į svarbius pakrantės ruože esančius objektus. Torpedos kovinė dalis būtų su termobranduoliniu užtaisu, kurio galia siektų apie penkiasdešimt megatonų.

Labai slaptai mokslinių tyrimų institute Nr. 400 pradėta projektuoti torpeda T-15, kurios ilgis siekė apie 23 m, o skersmuo – 1,5 metro. Šiam monstrui transportuoti reikėjo specialaus povandeninio laivo (projektas 627). 1953 m. pabaigoje techninė dokumentacija buvo parengta, beliko ją apsvarstyti ir patvirtinti. Nuo šio momento projektas pradėjo strigti.

Realiausia jo panaudojimo koncepcija – pats pradinis karo etapas, galbūt, prevencinis branduolinis smūgis, kuris patvirtintas naujojoje Rusijos karinėje doktrinoje.

Partiniams funkcionieriams imponavo šio gaminio užmojai, bet jie nieko nesuvokė apie jo technines galimybes. Užtat per svarstymą karinių jūrų pajėgų atstovai išsakė keletą kritinių pastabų. Pirma, laivas ar net pati torpeda greičiausiai būtų aptikti pakrančių apsaugos. Antra, dauguma JAV jūrų bazių slepiasi įlankose, jas dengia salos, seklumos, dirbtinės kliūtys, kurių tiesiaeigė torpeda nesugebėtų nei įveikti, nei aplenkti. Dar viena galima užkulisinė aplinkybė, lėmusi neigiamą kariškių įvertinimą – torpedos projektavimo darbai buvo vykdomi slapta nuo laivyno atstovų, o projekto iniciatorius V. Alferovas buvo admiraliteto itin nemėgstamas. Šiaip ar taip, projektas buvo uždarytas.

Taigi branduolinė torpeda – toli gražu ne nauja ir ne originali, o tiesiog šaltojo karo pradžios idėja.

Apskritai bepiločiai autonominiai po-vandeniniai karinės paskirties aparatai kuriami palyginti seniai. Panašius prototipus turi net Kinija ir Indija, kurios tradiciškai nėra jūrinės valstybės, o JAV praeitų metų rudenį jau yra suformavusi pirmąjį tokių bepiločių povandeninių aparatų eskadroną. Tačiau kyla logiškas klausimas: kodėl ši koncepcija netampa dominuojančia ir bepiločiai neišstumia tradicinių povandeninių laivų? Matyt, yra kažkokia kliūtis. Ir ji yra esminė: po vandeniu neįmanomas gerai užtikrintas radijo ryšys. Būtent todėl taip akcentuojamas aparato „autonomiškumas“. Bet ką tai reiškia, kalbant apie strateginės paskirties torpedą? Tarkime, ji užprogramuota sunaikinti numatytą taikinį, koordinatės įvestos į valdymo bloko atmintį. Torpeda aktyvinama ir pradeda vykdyti užduotį. Tačiau jos greitis nepalyginamai mažesnis, nei, tarkim, sparnuotosios raketos. Iki taikinio ji plauks sąlyginai ilgai.

Iš principo laivai dėl šios priežasties iš taikinių sąrašo atkrenta. Lieka tik pakrantės infrastruktūra.

O kas bus, jei per tą laiką pasikeis kokios nors aplinkybės?

Ko gero, panašaus aparato panaudojimo spektras yra nemažai apribotas įvairių aplinkybių. Realiausia jo panaudojimo koncepcija – pats pradinis karo etapas, galbūt, prevencinis branduolinis smūgis, kuris patvirtintas naujojoje Rusijos karinėje doktrinoje.

„Show must go on“

Per federalinį susirinkimą buvo pristatyti dar keli naujos ginkluotės pavyzdžiai, kurių smulkiai nenagrinėsime. Pavyzdžiui, oro bazavimo raketa „Kinžal“ ar kovinio lazerio kompleksas „Peresvet“, kurie, neva šaltinių, jau pasiekė karinius dalinius. Tačiau apie šiuos pavyzdžius nieko daugiau nepranešama, motyvuojant slaptumu.

Techninis šių pranešimų skurdumas krito į akis kritikams. Tai, kas turėjo būti panašu į naujų ginklų pristatymą, buvo daugiau panašu į šou su animacija dideliame ekrane, o ištransliuotos žinutės buvo skirtos tiek savai, tiek neutraliai, tiek priešiškai nusiteikusiai auditorijai. Jeigu tai – viešųjų ryšių kampanija, tai kam gi leistis į technines detales?

Matyt, polittechnologai, rengę Kremliaus vadovui šį pranešimą, apeliavo į pranešėjo rangą, kuris užkerta kelią klausytojų mintims apie pateikiamų faktų analizę. O apsidraudžiant, buvo įvestas papildomas interaktyvus šou elementas – pranešta, kad keli pristatomos ginkluotės pavyzdžiai dar neturi pavadinimų, todėl Rusijos Federacijos piliečiams buvo pasiūlyta juos išrinkti. Liaudis patenkinta suteiktu dėmesiu – į jos nuomonę atsižvelgiama! (Keista – daugelis rusų bodisi demokratinėmis vertybėmis, bet čia jie džiaugsmingai užkibo už siūlymo „pažaisti demokratiją“.)

„Juk tai puiki iniciatyva, – džiūgavo Ivanas Konovalovas, Strateginės konjunktūros centro direktorius. – 7,5 milijono balsavusiųjų leido suprasti, kad liaudis – su sava kariuomene, kuri šiuo metu reformuojama, perginkluojama, kovoja su terorizmu!..“

Kritiškumas prigeso. „Runeto“ socialiniai tinklai sprogte sprogo nuo žinučių, kuriose didžiuojamasi sava šalimi ir jos galybe.

Blaivūs klausimai liko nuošalėje. Kolektyvinis protas nebekreipė dėmesio net į akivaizdžius faktus, jog praktiškai visi „nauji“ ginkluotės pavyzdžiai – tai dar Šaltojo karo metu plėtotos idėjos ir neužbaigti projektai; kad pateikti futuristiniai pavyzdžiai, pristatyti jau kaip funkcionuojantys, švelniai tariant, ne visai suderinami su esamu Rusijos technologiniu lygiu. Pro daugelio akis praslydo netgi tokie baisūs neatitikimai, kaip televizijos reportažas apie galingus, analogų neturinčius kovinius lazerius, o vaizdo įraše buvo parodyta konstrukcija... iš poros kanalizacijos ir dūmtraukio vamzdžių.

V. Putinas, beje, geras aktorius (ypač blefuojant), bet Rusijos ekonomika ir gamyba yra tokios būklės, kad bet koks bandymas gaminti aukštųjų technologijų produkciją atneštų jai daugiau žalos negu naudos.

Kai JAV prezidentas R. Reaganas paskelbė apie savo milijardinės vertės „Žvaigždžių karus“, tai, ko gero, buvo toli siekianti strategiškai pagrįsta netiesa. Tačiau oponentai tuo patikėjo ir sužlugdė SSRS ekonomiką. Įtikinamas buvo ne R. Reagano aktorystės talentas, bet faktas, kad JAV potencialiai tikrai tą gali padaryti. Dabartinis atvejis atrodo lyg „Žvaigdžių karų“ antipodas: V. Putinas, beje, geras aktorius (ypač blefuojant), bet Rusijos ekonomika ir gamyba yra tokios būklės, kad bet koks bandymas gaminti aukštųjų technologijų produkciją atneštų jai daugiau žalos negu naudos.

Čia pat reikėtų atkreipti dėmesį į aplinkybes, kaip ir kada buvo skaitomas šis pranešimas. Tai buvo pirmas viešas V. Putino pasirodymas po to, kai jis beveik mėnesį buvo dingęs iš viešosios erdvės. O jo netikėtas dingimas stebėtinai sutapo su įvykiais Sirijoje, kai prie Deir ez-Zoro buvo sutriuškinta, kaip spėjama, „Vagnerio“ grupė, sudaryta iš kelių šimtų Rusijos hibridinių karių.

Gali būti, kad šis įvykis Kremliui tapo vidinio persilaužimo momentu: iki tol kalbėjęs supervalstybės vardu, įsiveržęs į Gruziją, aneksavęs Krymą, vykdęs informacinę agresiją, netgi bandęs kištis į JAV prezidento rinkimus, kleptokratinis režimas gavo aiškų signalą – gana. Bet Rusija, nors tai ir suvokdama, negali sustoti. Ir savo neįgalumą ji demonstruoja, kompensuodama jį bent jau menamais superginklais ir animacine grafika, kaip tie ginklai smogia Floridai ir JAV pakrančių miestams.

Iš tiesų tai sena klasikinė galios auditorijai strategija: net ir jausdamasis silpnas, genties vadas sušoka ritualinį karo šokį, tikėdamasis, kad visi genties nariai pasijus stipresni, o priešas labiau įsibaimins.

Be to, kaip pažymi Rusijos žurnalistė Julija Latynina, tokia versija gera ir dėl vidinės auditorijos: ji priverčia Rusijos piliečius patikėti, jog jų gyvenimas blogas ne dėl to, kad valdininkai vagia, ima kyšius, statosi dvarus, o dėl to, kad visą tą laiką buvo gaminami superginklai.

Ir statistinio rinkėjo širdis prisipildo pasididžiavimo. „Tačiau kur tie superginklai buvo prie Deir ez-Zoro„, – pratęsdama savo mintį retoriškai teiraujasi žurnalistė.

Yra ir kitokia, labiau į elitariškumą apeliuojanti nuomonė. Jos prisilaikantys vertintojai mano, jog V. Putinas – avantiūristas, bet ne savižudis, ir jo pasirinktas metodas – tai bandymas susitarti su JAV vadovybe tarp eilučių: pasakysiu, kad turiu superginklų, jūs apsimesite, kad tuo patikėjote, galėsite ir toliau įsisavinti asignavimus gynybai, tik bent jau virtualiai parodykite visiems, kad Rusija iki šiol dar supervalstybė!

Kas bus, jei JAV šito nesupras ir nepriims? Juk JAV valstybės departamento atstovė grėsmę įvardijo kaip „pigų video“ (ir teisingai, nes animacinė grafika pasirodė esanti 2007 metų). Jei JAV dėl visa ko pradės didinti savo gynybinį potencialą, ar Maskva gali viltis, kad šiose lenktynėse ji laimės?

Express.co.uk, cnn.com, wtop.com, aerospaceprojectsreview.com, globalsecurity.org, russianforces.org, weaponnews.com nuotr.