Privačios karinės kompanijos: šešėlinė Kremliaus kariuomenė
Ka­ria­vi­mas už pi­ni­gus – vie­na se­niau­sių pro­fe­si­jų žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Jo­kių prie­sai­kų, jo­kių ver­ty­bių, tik pi­ni­gai ir sėk­mė. Tai dar­bas, ku­ris kar­tais pel­nin­gas, bet be­veik vi­sa­da – la­bai su­nkus ir pur­vi­nas. 

„Nuomojami kariai“

Dabartinių privačių karinių kompanijų ištakos veda į 50-uosius praeito amžiaus metus, kai Vakarų valstybės atsisakė kolonijinio valdymo. Kilus neramumams ar kariniam konfliktui, į karštąjį tašką dažnai buvo siunčiamos ne oficialios kariuomenės pajėgos, o samdytų ginkluotų vyrų grupės. Daugiausia jas sudarė buvę kariškiai ar (para)militarinių įgūdžių turintys vyrai, žargonu vadinami pilkosiomis žąsimis (angl. Grey Geeses). Tokios grupės buvo laikinos – atlikus užduotį, jos būdavo išformuojamos.

Daugelis Rusijos privačių karinių kampanijų prisistato kaip „konsultavimo“ ar „saugos“ įmonės. RSB Group jūrų diviziono operatorius.

Viena pirmųjų privačių kompanijų, nuolat teikusi ginkluotos apsaugos ir karines paslaugas, atsirado 60-ųjų pabaigoje. Ji buvo įsteigta britų pulkininko D. Stirlingo – to paties, kuris II pasaulinio karo metais, tada dar būdamas kapitonas, sukūrė tuo metu mažai kam žinomą SAS – šiuo metu tai vienos profesionaliausių specialiųjų pajėgų. Turėdamas vardą, patirties ir ryšių, D. Stirlingas įregistravo įmonę „Watchguard International“, kuri užsiėmė karinio pobūdžio konsultacijomis ir koviniu įvairių jėgos organizacijų rengimu, užtikrino objektų ir komunikacijų saugą Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo pastovus verslas ir šiuo pase pilkosiose zonose ir vyzdžiu pasekė daugelis kitų. Vienijami įvairių komercinių struktūrų „sėkmės kariai“ šaltojo karo metu veikė įvairiose karštuosiuose taškuose, dažniausia – Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje, vėliau – Irake, Balkanuose ir Afganistane.

Nereikia manyti, jog pagrindinis privačių karinių kompanijų užsiėmimas – tiesioginiai kovos veiksmai. Dažniausia jų veikla – konsultavimas, kovinis parengimas, logistika, aukštos specializacijos reikalaujantys darbai (pvz., išminavimas), fizinė bei objektų apsauga ir pan.

O kas Rusijoje?

Sovietų Sajungoje (SSRS), kur bet kokia privati iniciatyva buvo varžoma, o teisę turėti kovinį ginklą galėjo tik jėgos organizacijų atstovai, negalėjo būti nė kalbos apie legalią samdinystę ar privačias ginkluotas organizacijas. Žodžiui „samdiniai“ sovietiniai ideologai visada stengėsi suteikti kuo negatyvesnę prasmę. Samdiniu, jų teigimu, gali būti tik visiškai morališkai degradavęs asmuo, kuris už stambiojo kapitalo pinigus slopina „pažangius išsivadavimo siekius šalyse, apsisprendusiose žengti socializmo keliu“.

Sovietinis pilietis esą turįs ginti savo šalį (taip pat „suteikti internacionalinę pagalbą“) iš meilės ir pareigos, o ne už pinigus. Tiesą sakant, teisinis požiūris į šiuos reiškinius mažai pasikeitė ir dabartinėje Rusijoje. Už panašią veiklą gresia griežtos bausmės, inkriminuojant tokius nusikaltimus kaip „samdinystė“ (Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnis) „įstatymiškai nenumatytų karinių formuočių veikla“ (208 straipsnis). Prie to gali prisidėti tokie niuansai, kaip kaltinimai terorizmu ar neteisėtu disponavimu koviniais ginklais.

Pavyzdžiui, 2010 m. buvo suimtas GRU atsargos pulkininkas V. Kvačkovas. Jis buvo apkaltintas pagalba teroristinei veiklai ir prisidėjimu prie organizuoto maišto rengimo. Kaltinimai buvo grindžiami tuo, jog pulkininko pažįstamas P. Galkinas (beje, teikiantis ir saugos paslaugas) subūrė grupę, skambiu pavadinimu „Visos Rusijos Minino ir Požarskio liaudies armija“, susidedančią iš keliolikos žmonių. FSB sulaikė juos miške, kai jie treniravosi šaudyti... iš arbaletų, todėl žiniasklaida šią bylą pakrikštijo arbaletininkų sąmokslu.

Šis atvejis atrodo panašus į farsą, nors formaliai viskas atitinka įstatymą. Bet įsigilinus į pastarojo dešimtmečio įvykius, pasirodo, jog Temidė kažkam gali būti itin atlaidi. Netrūksta ir tokių specialiųjų tarnybų veteranų sukurtų ginkluotų grupių, į kurias žiūrima pro pirštus, o neretai su jomis ir bendradarbiaujama.

Nors yra teisinės painiavos, tenka pripažinti: griuvus SSRS, atsirado nemažai žmonių su didesne ar mažesne karine patirtimi, kurie savaveiksmiškai dalyvavo įvairiuose lokaliniuose konfliktuose. O nuo naujojo tūkstantmečio pradžios Rusijoje suaktyvėjo privačių karinių kompanijų steigimasis ir veikla – samdinystė tapo rimtu organizuotu verslu. Daugelis šių verslo organizacijų iš pradžių vengė atvirai deklaruoti savo tikslus, maskuodamos juos „apsaugos tarnybų“ ir „sporto, kovos menų arba patriotinių organizacijų“ iškabomis

„Jie yra, bet jų nėra“

Kodėl Rusijos teisėsauga, šiuo metu tokia griežta kitaminčiams, pro pirštus žiūri į žmones, kuriems karyba yra verslas? Atsakymas gali būti tik vienas – tokia veikla naudinga Rusijos politiniam, kariniam ir stambaus verslo elitui, atitinka jų interesus.

Pirmiausia, tai labai patogi strategija, atitinkanti dabartinę Rusijos hibridinio karo doktriną. Juk oficialiai Rusija „nedalyvauja“ Rytų Ukrainos konflikte, samdiniai (taip pat ir jų nuostoliai) nefigūruoja Gynybos ministerijos sąrašuose. Kita vertus, kai kurios „patikimos“ privačios karinės kompanijos naudojasi sunkiąja karine technika ir ginkluote, o už nuveiktus darbus jų nariai apdovanojami valstybiniais apdovanojimais, nors pagal įstatymus vienareikšmiškai turėtų būti baudžiami. Taigi, nors yra prieštaringų detalių, aiškėja išvada – be privalomosios tarnybos karių ir karių kontraktininkų, Rusijoje veikia privačių karinių kompanijų ir jos tampa trečiąja jėga. Panašu, kad jų poreikis ateityje gali didėti, o juridinis jų įteisinimas veikiausiai tik laiko klausimas. Atrodo, kad vienintelis kabliukas, trukdantis tai padaryti – centrinės valdžios baimė, jog suteikus laisvę steigtis privačioms armijoms, tai gali grėsti lokaliniais konfliktais ar net pilietiniu karu.

Dabartinė situacija savotiškai naudinga ne tik užsakovams ir samdytojams, bet ir samdomiesiems. Didėjant nedarbui, ypač provincijoje, mažėjant atlyginimams ir agresyvėjant šovinistinei propagandai, vis daugiau rusų susigundo su ginklu rankoje „kovoti už rusų pasaulį“, juoba, kad siūlomi atlyginimai vilioja daug labiau už skurdų vegetavimą kokiame nors užkampyje. Prie motyvų dar prisideda avantiūrizmas, šlovės ir trofėjų noras. Susitaikyti su galimu sužeidimu ar žūtimi dažnam rusui lengviau nei statistiniam civilizuotam ir aprūpintam vakariečiui. Visa tai lemia, kad samdinių verslas klesti, o Rusijos politikos formuotojai gauna gerą prieigą prie neoficialaus mobilizacinio resurso.

2008 m. įkurta „Redut-Antiterror“ – grupė, sudaryta iš įvairių specialiųjų padalinių rezervo karių.

Pavadinimai

Antiterror-Oriol. Viena seniausių iki šiol veikiančių privačių karinių kompanijų, susikūrusi dar iki V. Putino valdymo (apie 1998 m.). Visi nariai – atsargos kariškiai, iš kurių apie 40 proc. sudaro buvę oro desanto pajėgų kariai, apie 40 proc. – specialiųjų VRM pulkų kariai, likusius 20 proc. sudaro specialiųjų padalinių, pavaldžių Rusijos Federacijos gynybos ministerijai, Karinėms jūrų pajėgoms, kariai ir FSB veteranai.

Tigr Top-rent security. Įkurta Rusijoje 2005 m., sudaryta iš profesionalių kariškių, skirta darbui Artimuosiuose Rytuose. Teigiama, kad vykdė užduotis Irake, Libane, Palestinoje, Izraelyje, Afganistane. Užsiėmė krovinių konvojavimu, karinių ir naftos kompanijų, Rusijos diplomatinio korpuso darbuotojų apsauga. Karinėje srityje reiškėsi ruošdama snaiperius ir kontrsnaiperius, inžinierius, radijo operatorius, mokydama karo mieste specifikos ir pan. Maždaug po metų nutraukė veiklą, o buvę nariai nuėjo į kitas arba sukūrė savas privačias organizacijas (pvz., Feraks, Moran).

Feraks. Visi darbuotojai – buvę kadriniai kariškiai, kurie iki tol yra tarnavę įvairių Rusijos karinių pajėgų specialiuosiuose padaliniuose, todėl yra patyrę koviniuose veiksmuose. Kompanija skelbiasi teikianti savo paslaugas Rusijoje ir už jos ribų, neužmiršdama išvardyti, jog vykdė misijas Irake, Afganistane, Kurdistane, Šri Lankoje.

Moran Security Group. Kompanijos prezidentas V. Kalašnikovas – FSB kontržvalgybos atsargos papulkininkis. Iš aprašymų susidaro įspūdis, kad tai viena mažiausiai į karinius konfliktus besikišančių kompanijų, kuri užsiima daugiau apsauga ir logistika, tačiau teikia ir kitas paslaugas: žvalgybos, medicininio aprūpinimo ir parengimo, kt. Pakankamai gerai apsirūpinusi: Sankt Peterburge grupė turi jūrų mokomąjį centrą, taip pat nedidelį privatų „laivyną“ – kelis nuosavus laivus („Anchor I“, „Maagen“, „Myre Seadiver“).

Redut-Antiterror. Kompanijos veikla fiksuojama nuo 2008 metų. Įkurta grupės oro desanto pajėgų karių, vėliau prie jų prisidėjo kitos grupės, vienijančios kitų pajėgų specialiųjų padalinių rezervistus. Pranešama, jog visi šio karinio susivienijimo nariai įgiję kovinių ir taikos įvedimo operacijų, įskaitant buvusią Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Siriją, patirties.

RSB grupė. Įkurta profesionalių kariškių, GRU ir FSB veteranų. Būstinė registruota Maskvoje. Turi du divizionus (sausumos ir jūrų operacijoms), taip pat ir savo žvalgybos agentūrą. Tikėtina, kad RSB sudėtyje yra speciali grupė, kuri pasirengusi vykdyti specialiąsias užduotis užsienyje, nors pati kompanija teigia nedalyvaujanti kariniuose konfliktuose.

Vagnerio grupė. Viena labiausiai vengiančių garsintis karinių kompanijų, jos pagrindinis užsakovas – aukščiausi Rusijos valdžios sluoksniai. Informacija apie ją pradėjo plisti tik užfiksavus jos veiklą Rytų Ukrainoje ir išaiškinus glaudžius grupės vadovybės ryšius su Kremliumi.

MAR. Apie sudėtį duomenų nėra, bet atrodo, kad verbuoja ir atrenka visus norinčius. Pagrindinė būstinė Sankt Peterburge. Pranešama, kad kompanija teikia fizinės, svarbių objektų ir komunikacijų apsaugos, konvojavimo paslaugas, vykdo techninę apsaugą ir žvalgybą, gali užsiimti karine veikla. Neslepia šovinistinių pažiūrų, dalyvavo Donbaso konflikte.

E.N.O.T. Group. Dar viena Rytų Ukrainoje pastebėta Rusijos privati formuotė. Skirtingai nuo Vagnerio grupės, jos veiklos strategija kita. E.N.O.T. struktūra ne uždara, o skėtinė, jos vado-vybė dirba masiškumo kryptimi: grupė gana aktyviai reklamuojasi, veikla plati, susijusi su „patriotiniu ugdymu“ ir „pradiniu kariniu parengimu“, ypač tarp jaunimo, organizuoja renginius su kitomis paramilitarinėmis grupė-mis, pvz., kazokais, be to, panašiomis grupėmis užsienyje, pvz., Baltarusijoje. Rimtos karinės technikos neturi, todėl koviniuose veiksmuose vykdo žvalgybinę-diversinę veiklą. Grupės nariams tai kaip komandiruotės – į Donbaso teritoriją jie paprastai važiuoja civiliniu transportu, savo kelionės tikslą deklaruodami kaip humanitarinę misiją.

Tai toli gražu ne visos grupės. Aptartą veiklą vykdo ir daugiau įmonių bei organizacijų. Kartais „sėkmės kareivių“ industrija būna mažai struktūrinė ir apibrėžta. Pvz., žinoma, kad atskirose labai nevienalyčio „Rusijos kazokų judėjimo“ grupėse buvo ir samdinių verbavimo, ir iš jų formuojamų padalinių. Apskritai rusiškų nacionalpatriotinių organizacijų nariai yra gera personalo kalvė, ugdanti moraliai, daugeliu atvejų – ir techniškai pasirengusius būsimuosius privačių karinių kompanijų karius.

Sėkmės ir nesėkmių istorijos: Sirija

Kariniai konfliktai užsienyje – aukso kasyklos visiems samdinių industrijos segmentams. Jei Rusijoje tokia veikla formaliai draudžiama, niekas negali sukliudyti išvykti į užsienį, o ką ten veiks jos pilietis, ne Rusijos teisėsaugos kompetencijos dalykas...

Todėl suprantama, kad šia aplinkybe visi stengiasi pasinaudoti. Aišku, laimi stambesnis ar iniciatyvesnis lošėjas. Tokiu lošėju pastaruoju metu tapo Rusijos valdantysis elitas, kuris bando išnaudoti savo interesų labui net įstatymų spragas ir priversti pagal savo taisykles veikti kitus. Nesibodima nei rimbo, nei meduolio.

2013 m., apeidami Rusijos įstatymus, du Rusijos piliečiai Honkonge įregistravo įmonę „Slavų korpusas“ (angl. Slavonic Corps Ltd.) ir ėmė verbuoti savanorius „objektų apsaugai Sirijoje“, žadėdami fantastišką (apie 5 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių) atlyginimą mėnesiui. Iki numatyto termino pavyko surinkti 267 žmones. Jiems buvo nurodyta atvykti į oro uostą tik su pasu. Užsakytu reisu jie pasiekė Beirutą, pasui vyko į Damaską, galiausiai atsidūrė Latakijoje.

Tik tada „apsaugos darbuotojai“ sužinojo, kad objektus, kuriuos jiems reikės saugoti, pirmiau reikės atsikovoti iš priešiškų pajėgų. Bet trauktis jau buvo nebeįmanoma. Spalio 13 d. „Slavų korpusas“ gavo dar II pasaulinio karo metų pavyzdžio sunkiąją ginkluotę, buvo padalintas į dvi kuopas. Susodinti į plieno lakštais sustiprintus autobusus ir sunkvežimius jie pajudėjo Zoros link. Po penkių dienų Homso provincijoje „slavai“ pateko į pasalą ir per visą naktį grūmėsi žiedinėje gynyboje, paskui bandė kontratakuoti. Iškviestas paramos lėktuvas Su-17 per klaidą apšaudė savas pozicijas. Nuo fatališkos atomazgos „korpusą“ išgelbėjo netikėta smėlio audra, kurios metu pavyko pasitraukti iš apsupties. Blogiausia, kad per mūšį buvo pamesta planšetė su dokumentais ir informacija, kad Sirijos konflikte dalyvauta rusų, greit tapo žinoma.

Po nesėkmingo debiuto „korpusas“ buvo skubiai evakuotas atgal į Maskvą, bet tėvynėje jo laukė dar didesnė nesėkmė – tik nusileidęs lėktuvas buvo apsuptas FSB „Alfos“. Visus grįžusius samdinius sulaikė, organizatoriams iškėlė kaltinimus ir pastarieji buvo įkalinti trims metams, kiti atsipirko izoliatoriumi ir auklėjamaisiais pokalbiais.

Slavų korpuso“ istorija gana miglota, ir kažin ar pavyks tiksliai atsekti jos peripetijas. Bet kelios detalės ypač įdomios.

„Korpuso“ avantiūrą organizavo du žmonės iš jau minėtos privačios karinės kompanijos „Moran Security Group“. Dar įdomiau, kad „Slavų korpuse“ buvo šios įmonės darbuotojas, kuris, skirtingai nuo savo kolegų, liko nenubaustas. Maža to, netrukus šis žmogus vėl grįš į Siriją jau su nuosava ginkluota grupe, tik dabar jam niekas nepareikš kaltinimų – atvirkščiai, pagerbs iškilmingais sutikimais Kremliuje ir apdovanos.

Rusijos „sėkmės karys“ pozuoja Palmyroje.

Šis žmogus – atsargos papulkininkis Dmitrijus Utkinas, buvęs GRU 2-osios atskirosios brigados 700-ojo atskirojo būrio vadas. Išėjęs į atsargą, D. Utkinas tapo „Moran Security Group“ nariu, vėliau užsirašė į „Slavų korpusą“. Ir netrukus po jo išformavimo iki tol niekam nežinomam D. Utkinui pradeda sektis kaip niekam kitam. Po „pokalbio“ su FSB retas kuris drįstų imtis tos pačios veiklos, o D. Utkinas, atvirkščiai, subūrė naują ginkluotą grupę, kuri viršijo „Slavų korpusą“ kelis kartus. Maža to, Gynybos ministerija jo grupei leido naudotis net kariniu daliniu Nr. 51532 – 10-osios GRU brigados poligonu, esančiu Krasnodaro krašte, skyrė ginkluotės, o į Siriją, kaip teigiama, D. Utkino žmonės vyko nebe užsakomaisiais reisais, o buvo nugabenti Pskovo desanto divizijos orlaiviais. Ginkluotė ir technika buvo pergabenta vadinamuoju Sirijos ekspresu – karo laivais iš Novorosijsko į Tartuso karinę jūrų bazę.

D. Utkinas, t. y. „Vagneris“, kurio sėkmę nulėmė ne atsitiktinumas, o veikiau konjunktūros išmanymas ir stiprus užnugaris. Ir, ko gero, tai ne FSB. Kaip teigia vienas neįvardytas „Vagnerio grupės“ narys, į grupę „patenkama beveik tik pagal pažintį“, reiškia, iš kariuomenės aplinkos. Tie, „Vagnerio“ žmonės, kurie kariavo Donbase separatistų pusėje, papildomai dar buvo testuojami poligrafu.

„Čia gali paklausti, ar nesi FSB agentas – spectarnybų „Vagneryje“ nemėgsta. Grupėje yra sava saugumo tarnyba, kuri kovoja su informacijos nutekėjimu – rasti vagneriečių nuotraukų tinkle – didelė sėkmė.“

Pagaliau 2016 m. antrojoje pusėje pasirodė videoreportažas ir nuotraukos, kurių nepavyko užkardyti. Juose buvo užfiksuotas pats „Vagneris“, jo kolega ir pavaduotojas (veikiausiai ir grupės pilkasis kardinolas) Troševas, pozuojantys su pačiu V. Putinu per priėmimą Kremliuje. Turbūt tai ir yra paaiškinimas, dėl ko vienos privačios karinės kompanijos „sėkmingos“, o kitos – „neteisėtos“.

Samdinio spindesys ir skurdas

Kaip atrodo eilinio vagneriečio buitis ir konfliktas Sirijoje jo paties akimis? Pirmiausia reikia susirasti šį neoficialų padalinį. Rusijos interneto resursuose pilna patarimų, kaip išvengti privalomojo šaukimo, čia rasime nuorodų ir į pasiūlymų tapti Prancūzijos užsienio legiono nariu, be to, nuorodas į kai kurias savas karines kompanijas.

Bet „Vagnerio grupė“ pati nesiviešina ir konkursų neskelbia. Kaip jau minėta, viską lemia pažintys su pačiu „Vagneriu“ ar jo aplinka. Jei kontaktas yra, didelių priėmimo egzaminų nebus: pora testų, ar kandidatas ne alkoholikas ar narkomanas, fiziniai normatyvai. Jei viskas atitinka, būsimam nariui duodama pasirašyti „darbo sutartis“.

Viena sąlygų – visiški tylėjimo įžadai apie tarnybą. Naujokai dislokuojami minėtame GRU poligone, kur gyvena ir išeina kovinio rengimo kursą. Pvz., prieš Sirijos 2015-ųjų rudens kampaniją kurso trukmė buvo trys mėnesiai. Šiuo metu rekrūtams mokama nedideli (2–3 tūkst. rublių) dienpinigiai.

Prieš važiuojant į Siriją, tarpusavyje vadinamą „smėliadėže“, pasirašoma atskira sutartis su sąlygomis. Už jų nevykdymą ar nusižengimus numatytos piniginės baudos. Kad samdiniai nedangstytų vienas kito – už vieno žmogaus nusižengimą pinigai iš algų išskaičiuojami visam padaliniui. Tačiau prie algos galima ir prisidurti: prie bazinės maždaug 150 tūkst. rublių algos prisideda „cigaretiniai“ pinigai (apie 100–200 dolerių per mėnesį) ir įvairios premijos už kovinius veiksmus. Šitaip alga gali išaugti dvigubai. Pinigus perveda pačiam kovotojui ar į pageidaujamą sąskaitą, pvz., žmonai ar artimiesiems. Tai didelė suma – minima, kad Donbase bazinė alga buvo dešimt kartų mažesnė (be priedų – tik 15 tūkst. rublių). Bet, kaip teigiama, Sirijoje didesnė rizika, daugiau buitinių nepatogumų, ypač trūksta vandens, be to, daug papildomų išlaidų geresnėms ginkluotės detalėms įsigyti.

„Vaikinai jų pritempė visą krūvą... Paskui kainą nuleido, kad nešiurpintų vietinių gyventojų, ir paskutiniu metu mokėjo tik po tūkstantį...“

Atskirą pasipelnymo šaltinį sudaro trofėjai. Vieno vagneriečio teigimu, „viskas, ką randi išlaisvintose gyvenvietėse – tavo“. Be to, vadovybė buvo paskelbusi ir premijas už kiekvieną nukautą vadinamosios islamo valstybės kovotoją – po 5 tūkst. rublių. Nukautą kūną gabenti nepatogu, todėl jiems tiesiog buvo kertamos galvos. „Vaikinai jų pritempė visą krūvą... Paskui kainą nuleido, kad nešiurpintų vietinių gyventojų, ir paskutiniu metu mokėjo tik po tūkstantį...“

Samdiniai neslepia: pagrindinis jų motyvas – uždarbis. Tiesa, kai kas dar bando susikurti sau kokių nors gražių idėjų, atsieit, Sirija – tai krikščionybės lopšys ir pan. „Bet tai – saviapgaulė. Iš esmės žmonės važiuoja užsidirbti pinigų, tiesiog ne visi sąžiningai tą pripažįsta. Tai normalu.“

Net ir kraujas neša pinigų. Trys milijonai rublių – išmoka samdinio artimiesiems už jo žūtį, 900 tūkst. – kompensacija už sužeidimą. Tačiau jei nusižengei sutarties punktui ir buvai be šarvinės liemenės ar šalmo, kompensacijų gali ir neišmokėti.

Ir, svarbiausia, sutartis nenumato grąžinti žuvusiojo palaikų artimiesiems: tai per brangu. Kiek samdinių kaulų guli Sirijos smėlyje, veikiausiai nesužinosime.

Epilogas

Ironiška, bet kalbant apie samdinius Sirijoje, neatmestina galimybė, jog kai kuriais atvejais savi šaudė į savus tikrą-ja šių žodžių prasme. Rusijos piliečiai kovoja ne tik valstybinių pajėgų pusėje.

Jų yra tiek „saikingosios opozicijos“ padaliniuose, tiek pas kurdus ir netgi tarp vadinamosios islamo valstybės kovotojų. Skaičius gali siekti 3–5 tūkstančius. Tačiau ne Asado pusėje kovojantys Rusijos piliečiai – „neteisingi“, o neteisingumo kriterijų apsprendžia tai, jog jie neatitinka Kremliaus interesų Sirijos politiniame žaidime. Kaip matome, šis kriterijus – bene svarbiausias, ir iš esmės visiškai nesvarbu, ar artimiausiu metu Rusijoje bus peržiūrimas samdinių teisinis statusas, ar ne. Dabartinėmis hibridinio karo sąlygomis, kai jėgos sprendimai vykdomi vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų ir „jų ten nėra“ rankomis, privačių karinių kompanijų teisinis neapibrėžtumas netgi naudingas Kremliui. Samdytų šešėlinių karių poreikis gali sumažėti tuomet, jei V. Putinui pavyktų rasti kokį nors naudingą politinį santykį su Vakarais. Kol kas tokios perspektyvos nesimato. Rusija išlieka šalimi, kurios pagrindinis eksportuojamas produktas jau tampa ne nafta ar dujos, o grėsmės. Privačios karinės kompanijos – tai viena šio produkto atmainų.

Informnapalm.org, anticor.com.ua, fontanka.ru, svoboda.com, soldat.pro nuotr.