Penkeri metai po Ukrainos Maidano
Prieš ke­le­tą die­nų su­ėjo pen­ke­ri me­tai nuo va­di­na­mų­jų Mai­da­no įvy­kių pra­džios Ukrai­no­je. Mi­nė­ti įvy­kiai, pra­si­dė­ję kaip smar­kiai nu­si­vy­lu­sių žmo­nių pro­tes­tai, vė­liau nu­šla­vė tuo­me­ti­nę ša­lies val­džią. 

Tačiau Maidano, ko gero, negalima pavadinti vien lokaliu įvykiu. Pavyzdžiui, reaguodama į protestus Ukrainoje bei pasinaudodama situacija, Maskva galutinai nusimetė visas kaukes ir pademonstravo grįžimą prie agresyvios bei ekspansinės politikos. Krymas ir šiandien lieka užgrobtas, o karinis konfliktas Donbase – neišspręstas. Įtampa didėja ir Kerčės sąsiauryje. Visi šie įvykiai turėjo ir tebeturi poveikį ir mūsų regionui, tad ši sukaktis simboliškai reikšminga ir mums.

Prisiminti Maidano įvykius logiškiausia būtų pasakojimais apie žmonių pasiryžimą ginti savo vertybes, nesitraukti iš gatvių nei dieną, nei naktį. Taip pat vertėtų įtikinamai ir spalvingai pavaizduoti į dangų kylančius Maidano laužų dūmus ir panašiai. Tiesa, aš to negaliu padaryti, nes minėtus įvykius stebėjau per atstumą – nebuvau tarp žurnalistų, dirbančių Maidano įkarštyje. Tačiau buvau Kijeve likus maždaug mėnesiui iki minėtų (tada net neprognozuotų) įvykių.

Iš tikrųjų, tuometinis apsilankymas Kijeve leido man geriau suprasti vėliau kilusius Maidano protestus. Tada bendraudamas tiek su pažįstamais, tiek su atsitiktiniais pašnekovais jaučiau stiprų Ukrainos visuomenės nusivylimą viskuo (valdžia, ekonomine padėtimi), galima sakyti, – net savo valstybe. Esant tokiai situacijai asociacijos sutartis, kurią Ukrainai siūlė Europos Sąjunga (ES), atrodė tarsi paskutinė viltis, leidžianti tikėti, kad pozityvūs pokyčiai yra įmanomi. Todėl drįstu teigti, jog žmonės išėjo į Kijevo gatves bei vėliau iš visos šalies suvažiavo į Maidaną net ne todėl, kad taip stipriai geidė būtent europinės integracijos, o dėl tos priežasties, kad atsisakęs pasirašyti asociacijos sutartį su ES tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius faktiškai sutrypė jų viltis ir svajones. Neatsitiktinai ir Maidano įvykiai dar vadinami Orumo revoliucija.

Maidanas ir sukrėtimai po jo gali būti vertinami kaip svarbiausi XXI amžiaus Europos įvykiai.

Kaip visa tai reikėtų vertinti šiandien? Sakyčiau, kad esminis vertinimas nesikeičia – ukrainiečiai anuomet parodė, jog jiems užtenka pilietinio ryžto ginti savo įsitikinimus ir svajones. Tai buvo pademonstruota ne pirmą kartą – galime prisiminti dar 2004 metai praūžusią vadinamąją Oranžinę revoliuciją. Deja, ir Maidano pasekmės iš dalies primena Oranžinės revoliucijos rezultatą. Ukrainoje būtinos reformos stringa, pasitikėjimą praranda ir žmonės, į valdžią patekę „ant Maidano bangos“, o korupcija ir toliau ėda valstybės organizmą.

Ukrainą stipriai alina ir konfliktas Donbase. Separatistiniai dariniai – vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos – ir toliau yra pilkos, nekontroliuojamos zonos. Jų situacija primena kitų teberusenančių užšaldytų konfliktų padėtį. Abchazijos, Pietų Osetijos ar Padniestrės pavyzdys rodo, kad nepripažintos teritorijos tokios būsenos gali egzistuoti ištisus dešimtmečius, prisitaikydamos prie esamos padėties. Tuo pat metu tokias teritorijas galima prilyginti negyjančioms žaizdoms valstybės kūne – su visomis atitinkamomis pasekmėmis. Kaip jau minėta, įtampa kilo ir Kerčės sąsiauryje, jungiančiame Juodąją ir Azovo jūras. Nuo šiandien Ukrainoje įvedama 30 dienų karo padėtis.

Kita vertus, paradoksalu, bet būtent agresyvūs Rusijos veiksmai padėjo daliai ukrainiečių „atrasti“ savo šalį. Kaip ir minėjau, likus dar mėnesiui iki Maidano, dalis Ukrainos gyventojų patys apie savo valstybę kalbėjo kaip apie failed state („žlugusią valstybę“). Tačiau kai apie tai džiaugsmingai prabilo Rusijos propaganda, lydėjusi ir palaikiusi agresiją prieš Ukrainą, šalies visuomenėje sustiprėjo supratimas, kad šalies nepriklausomybė yra nekvestionuojama vertybė, kurią privalu ginti.

Maidano įvykiai privertė atsibusti ne tik Ukrainos gyventojus. Krymo užgrobimas bei kiti Maskvos veiksmai tapo šaltu dušu ir Vakarų pasauliui. Iki to momento niekas negalėjo pamanyti, kad XXI amžiaus Europoje gali būti taip drastiškai ignoruojamos bei pažeidinėjamos tarptautinės teisės normos. Tragiškų Ukrainos įvykių pasekmės yra įvairialypės. Pavyzdžiui, į aktualią darbotvarkę grįžo gynybinė NATO funkcija. Juk dar senovės Romoje karinio atgrasymo strategija būdavo apibūdinama labai paprastai: Si vis pacem, para bellum („Nori taikos – ruoškis karui“).

Akivaizdu, kad Maidanas ir sukrėtimai po jo gali būti vertinami kaip svarbiausi XXI amžiaus Europos įvykiai. Galbūt šis teiginys pernelyg drąsus, turint galvoje, jog istorijos mastu penkeri metai tėra menkas laikotarpis, kad adekvačiai būtų galima įvertinti tiek Maidano reikšmę, tiek tikras jo pasekmes. Tačiau šiandien pojūtis yra būtent toks: įvykiai Kijevo Nepriklausomybės aikštėje ir tai, kas buvo po jų, tapo lūžio tašku, į kurį, kalbant apie mūsų regiono politines aktualijas, dabar visą laiką tenka atsigręžti.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius