Pasalos, karštis ir būsimieji patruliai
Lie­pos 31 – rugp­jū­čio 3 die­no­mis Gai­žiū­nų po­li­go­ne ir Kai­šia­do­rių ra­jo­ne vy­ko Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no šta­bo ba­ta­lio­no (GŠB) gar­bės sar­gy­bos kuo­pos žval­gų bū­rio mo­ko­mo­sios lau­ko tak­ti­kos pra­ty­bos. Ke­tu­rias par­as ka­riai, iš ku­rių pu­sei šios pra­ty­bos bu­vo pir­mo­ji pa­tir­tis, lie­jo pra­kai­tą ko­vo­da­mi ne tik su nuo­la­ti­niu nuo­var­giu, bet ir ne­gai­les­tin­gais sau­lės spin­du­liais. Ste­bint ope­ra­ci­jas bu­vo aki­vaiz­du, kad šios va­sa­ros sau­lė svi­li­no ne tik ka­rius, bet da­rė įta­ką ir pra­ty­bų pla­nams. 

Sunkiausia – pasala

Maždaug prieš tris mėnesius GŠB Žvalgų būrį papildė šeši šauktiniai, kurie, susipažinę su teorine medžiaga ir ją išbandę praktiškai, šiose pratybose dalyvavo tarsi antrame atrankos etape. Įgytas žinias ir įgūdžius kariai turėjo pritaikyti miške, vykdydami pagal duotus scenarijus parengtas užduotis per konkretų laiką, kai svilino karšta vasaros saulė, trūko miego, vandens, maisto, kai teko kovoti su imituojamu priešu, trukdančiu jiems veikti.

Vienas kinologas sakė, kad iš pradžių jo šuo sekė karštomis pėdomis, bet galiausiai bėglius pagavo tik dėl to, kad kariai labai garsiai kalbėjo. To neturėjo būti

Pratybas kariai pradėjo daug kantrybės ir susikaupimo pareikalavusia stebėjimo postų užduotimi. Št. srž., S2 skyriaus žvalgybos specialistas ir pratybų vertintojas Šarūnas Navickas pripažįsta, kad iš visų užduočių ši yra nuobodžiausia, nes priešas ne visada yra intensyvus: „Kartais tenka ilgą laiką stebėti vieną tašką, tikintis, kad kas nors įvyks. Tačiau nors ir nuobodu, tai yra be galo reikalinga. Stebėjimo postai yra viena iš pagrindinių žvalgo užduočių – stebėti ir rinkti informaciją, tai darant išlikti nepastebėtam. Mūsų kariams pavyko tai atlikti; nors ir turėjo įtarimų, šukavo mišką, priešas ieškomų postų nerado.“

Antrąją pratybų dieną poligonas suskambo aidais – atsimušdami į karštą orą, ausyse spengė šūvių garsai, dūmų debesyje pranykdami kartu su zujančiais kareiviais. Šunų lojimo šūksnių lydima vyksta pirmoji pratybų pasala aprūpinimo transportui, kurios metu vykdomas priešų, gabenančių itin svarbią informaciją, sunaikinimas. Kaip sako št. srž. Š. Navickas, žvalgai turi veikti tarsi atskiras padalinys, kuris vargu, ar galėtų sulaukti aprūpinimo, ir privalo gebėti ne tik žvalgyti, bet ir sunaikinti grėsmę keliančią ar svarbesnę priešų grupę.

Dar prieš dvejus metus GŠB žvalgai gana glaudžiai bendradarbiavo su Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) ir, nors daugiausia vykdavo padėti kinologams rengti pratybų treniruojant šunis, šį kartą keturkojai pareigūnai buvo pasitelkti po pasalos vykdant atsitraukimą ir pėdsakų maskavimą. Nors pratybų vadovas srž. Stasys Sužiedėlis teigia likęs sužavėtas šią užduotį atliekančių karių paleista itin didele ugnies galia, tačiau čia pasigedęs kokybės ir profesionalumo.

„Įprastai per reidą, pasalas ir panašiais atvejais dirbama poromis, o šį kartą viskas vyko gana chaotiškai. Be to, nors man ir patiko, kad atsitraukiant iš pasalos vietos buvo padėta labai daug dūmijimo prietaisų, tačiau buvo padaryta klaidų. Vienas kinologas sakė, kad iš pradžių jo šuo sekė karštomis pėdomis, bet galiausiai bėglius pagavo tik dėl to, kad kariai labai garsiai kalbėjo. To neturėjo būti“, – pirmąsias pratybų dalyvių padarytas klaidas komentavo srž. S. Sužiedėlis.

Nuostabą lydėjo ribotas laikas

Trečią pratybų dieną kariams vėl teko užtaisyti G36 automatus vykdant pas-tato šturmo operaciją. Vadovaudamiesi duotu scenarijumi, GŠB žvalgai privalėjo sunaikinti priešininkų transportą, žmones ir išlaisvinti priešo saugomame objekte laikytą prieš parą į nelaisvę paimtą įkaitą iš draugiškų patrulių, veikusių tame pačiame rajone. Įvykdę šią operaciją, kariai atsitraukė į paėmimo zoną, kur vyko eksfiltracija šarvuočiais M113, iki laikinos dislokacijos vietos saugiame rajone, kuriame ruošėsi kitai užduočiai.

Įsikūrus miško medžių paunksmėje, kariams buvo leista pailsėti. Pro šakas kartkartėmis besiskverbianti saulė nublizgino užmaskuotus ir pavargusius veidus. Įspūdžiais ir patirtais iššūkiais dalijosi taktinės pauzės metu ant samanotos žemės prisėdęs radijo ryšio sistemų technikas gr. Valdas Voveraitis.

„Dabar didžiausias mūsų priešas yra ne kariai, ne priešiškai nusiteikę asmenys, o saulė ir atstumas, kurį reikia įveikti. Šešių litrų vandens per dieną mums ne-užtenka, reikėtų neštis bent dešimt. Dėl to, žinoma, išryškėja karių gebėjimas reaguoti į stresines situacijas. Bet taip pat suprantame, kad realioje situacijoje būtų labai panašiai, vargintų maisto ir vandens stygius, nežinomybė, nuolatinis skubėjimas ir vėlavimas, nes atlikti užduotis per joms skirtą laiką yra labai sudėtinga. Viską turime daryti paskubomis ir žinome, kad ne visi yra tokie pajėgūs. Mes nepriklausome Sausu-mos pajėgoms ar kokiai nors brigadai, pavyzdžiui, „Geležinio Vilko“; mes, kaip kovinis padalinys, turime savarankiškai išsikovoti savo žvalgų vardą“, – vis dar gaudydamas kvapą pasakojo karys.

Pirmosios pasalos metu, kaip ir prieš tai vykdant stebėjimo postų užduotį, gr. V. Voveraičiui atiteko patrulio vado vaidmuo. Pasak jo, užduotis buvo kiek netikėta, todėl viską teko atlikti paskubomis.

„Paprastai mes nuolat keičiamės pareigomis ir kiekvieną užduotį vykdo vis kitas patrulio vadas, bet kai tikėjomės, kad stebėjimo postai baigti ir galbūt netrukus gausime papildymą, teko daryti susitikimą su agentu. Jis iš karto paskyrė kitą užduotį ir turėjome labai greitai, tiksliai net nežinodami laiko, per kurį privaloma atlikti užduotį, laipintis į šarvuočius ir pradėti naują operaciją. Pasalos metu paėmėme reikiamus dokumentus, sunaikinome objektus, nukovėme priešus ir greitai atsitraukėme, tačiau buvo ir klaidų, – sakė gr. V. Voveraitis. – Jei miške loja šunys, turime labai greitai bėgti, bet kad ir kaip stengėmės, buvome pagauti. Vis dėlto mes žinome, kokias klaidas padarėme, tiesiog nuovargis ir vandens stygius prilėtino mąstyseną, judėjimo greitį, be to, išryškėjo ir kai kurių karių fizinio pasirengimo spragų“.

Gr. Valdas Voveraitis

Tokio pobūdžio GŠB organizuojamose pratybose gr. V. Voveraitis dalyvauja pirmą kartą ir sako, kad didžiąją dalimi jos primena patrulio kursą. Organizavi-mu karys sakosi esąs labai patenkintas, ypač, kad pasitelkta daug kitų padalinių. Vis dėlto jis teigia, kad pratybų režimas šiek tiek nustebino. „Tikėjausi galbūt laisvesnio ritmo. Paprastai atliekama užduotis, paskui ji aptariama. Šįkart viskas vyko be sustojimo, nebuvo didelės kontrolės, instruktoriai mus stebėjo labiau iš šono. Be to, būryje turime naujų karių, kurių yra stebima psichinė būklė, kaip jie reaguoja į stresines situacijas ir kiek aukšta yra jų moralė, pavyzdžiui, atliekant fiziškai didesnių pastangų reikalaujančias užduotis“, – sako gr. V. Voveraitis.

Planus diktavo saulė

Paskutinį kartą šiose pratybose pirmuosius saulės spindulius GŠB žvalgai pasitiko kelio atkarpoje vykdydami dar vieną pasalą priešo transporto kolonai, kuria buvo gabenamas šaudmenų ir kitoks aprūpinimas. Kaip pasakoja srž. S. Sužiedėlis, šią užduotį pakartoti buvo nuspręsta, nes pirmosios pasalos vykdymas kariams sekėsi prasčiausiai. Jo teigimu, norėta pakartoti ir reidą, tačiau tam pritrūko vienos paros. Atlikęs šią operaciją, būrys patraukė link Kauno marių – ten valtimis plaukė maždaug 2 kilometrus, kol pasiekė kitoje pusėje laukusias draugiškas pajėgas ir baigė pratybas.

Srž. S. Sužiedėlis apgailestauja, kad be visų čia privalomų išbandymų kariams teko susidurti su vandens trūkumu ir alinančia kaitra, to, prieš mėnesį planuojant pratybas, niekas nesitikėjo. Seržantas teigia nusprendęs liepos ir rugpjūčio mėnesiais tokio pobūdžio pratybų daugiau niekada nerengti ir tą patį siūlys kitiems pratybų organizatoriams: „Kariams reikėjo vežti vandens ne pagal planą. Buvo numatyta, kad skysčių atsargos bus pristatomos kartą per parą ir tik susitikus su agentu, bet iš instruktoriaus, kuris visada buvo su kariais, telefonu vis gaudavau žinią, kad jie beveik nepaeina, vyksta dehidratacija.“

Srž. Stasys Sužiedėlis

Dėl saulės ir vandens stygiaus sukeltos blogos savijautos, žvalgų gretas per pratybas paliko vienas kareivis. Kaip pasakoja gr. V. Voveraitis, antrą dieną vadovybės buvo prašoma kaip nors pakoreguoti pratybų planus. Nors vadai scenarijaus nutarė nekeisti, bet pamačius, kad kariai prastai jaučiasi, norintiesiems buvo leista nutraukti dalyvavimą. Šia galimybe pasinaudojo vienas iš dalyvių.

„Manau, kad čia nieko bloga nėra, per pratybas mes turime saugoti savo sveikatą tam, kad ateityje žinotume, kokius įgūdžius turėtume tobulinti. Mąstant apie šiandienos užduotį, tai komandinis darbas dėl prarasto žmogaus nenukentėjo, kadangi pratybose pareigas gauname ne pagal realiai užimamas pareigas, bet atsitiktinai. Taigi vienas iškritęs žmogus nėra nepakeičiamas, visi turime bendrą su-pratimą apie užduotį. Kalbėdamas apie būsimas operacijas, galiu pasakyti, kad šiuo metu yra šiek tiek lengviau, nes gavome vandens ir porą valandų poilsio. Dėl to karių nusiteikimas kitoms užduotims manau yra geras“, – teigė V. Voveraitis.

Sunkūs fiziniai išbandymai buvo ne vienintelis karščio sukeltas veiksnys, apsunkinęs numatytą pratybų eigą.

Pagal scenarijų, trečią dieną kariai turėjo vykdyti operaciją su sraigtasparniu Mi-8, tačiau tokios užduoties teko atsisakyti oro transportui išskridus į pagalbą Švedijai gesinti gaisrų. Buvo numatyta, kad atsitraukiant po reido sraigtasparnis paims karius iš esamo to rajono ir bus vykdomas įsiskverbimas į kitą rajoną, kuriame būtų vykdoma kita jiems iškelta užduotis.

Siekia patrulio kurso

Po pratybų srž. S. Sužiedėlis, paklaustas, ar kitą kartą ką nors darytų kitaip, neslėpė, kad pratybas būtų buvę verta pradėti viena para anksčiau, kad būtų galima daugiau laiko skirti planavimui, kuriam keturių valandų nepakanka. Seržantas taip pat mano, kad kariams reikėtų skirti mažiau kilometrų eiti pėsčiomis ir daugiau dėmesio kreipti į užduoties atlikimą. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad naujiems kariams reikėjo suprasti, ką reiškia tokios pratybos ir kokia yra tikra žvalgų duona, nes dauguma šauktinių ruošiasi pavasarį išbandyti jėgas patrulio kurse, kuris yra vienas iš šių pratybų tikslų.

„Nors mūsų būryje nėra reikalavimo tapti patruliu, bet stengiamės, kad kariai bent jau pabandytų jame sudalyvauti. Net jei ir nepavyks jo įveikti, karys įgis daug žinių. Mūsų vyresnieji žvalgai patrulio kursą pabandę beveik visi. Štai dabar vienas karys, būdamas aktyvioje fazėje šeštą parą, t. y. likus keturioms paroms, iškrito. Nors jis negaus antsiuvo ir pažymėjimo, tikrai įgijo beveik visą reikiamą patirtį“, – sako srž. S. Sužiedėlis.

Seržantui antrina ir jo kolega št. srž. Š. Navickas, teigdamas, kad kariai iš patrulio kurso grįžta kitokie: „Žvalgas privalo mąstyti ir suvokti aplinką nestandartiškai, o patrulio kursas tai ir įskiepija. Kariai pradeda atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas vyksta aplinkui, bet ir į tam tikras smulkmenas, kurios kartais išduoda labai daug.“

Nepaisant pasitaikiusių klaidų ir sudėtingų oro sąlygų, srž. S. Sužiedėlis sako esantis patenkintas pratybų rezultatu. Pasak jo, tikslas buvo pasiektas, ypač turint omenyje tai, kad 50 proc. čia dalyvavusių karių yra nauji ir tai jiems buvo pirmos ne tik tokio pobūdžio, bet ir apskritai lauko taktikos pratybos.

„Šauktiniai ir GŠB kariai, kurie daugiausia dalyvauja renginiuose, čia patiria jiems neįprastai daug veiksmo, šaudymo užduočių, todėl matosi jų užsidegimas. Kai aš pasakiau, kad pasalai reikia vos šešių karių (iš viso jų keturiolika), norą dalyvauti parodė visi, nė vienas nenorėjo ilsėtis. Žinoma, šauktiniams šiek tiek trūko profesionalumo, bet tai yra normalu, nes jie tarnauja vos kelis mėnesius. Kai su jais šnekėjau po pratybų, kai kurie sakė, kad jiems čia taip patiko, jog nebenori grįžti į nuolatinę tarnybos vietą, – karių nuotaikomis dar pratybų metu džiaugėsi seržantas. – Motyvacijos netrūksta ir mūsų senbuviams kariams, todėl prisijungus šauktiniams jaučiame, kad mūsų, kaip skyrių vadų, darbas palengvėjo, nes daug ką patikime vyresniesiems.“

Kotrynos Gurevičiūtės ir srž. Stasio Sužiedėlio nuotr.