Nematomas karas: kaip Baltijos šalys kovoja su augančia Rusijos šnipų grėsme
Es­ti­jos, Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos vals­ty­bėms vis ten­ka su­si­dur­ti su ne­pa­liau­ja­mai au­gan­čia Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos šni­pi­nė­ji­mo grės­me – nau­jų agen­tų in­fil­tra­vi­mu ar re­krū­ta­vi­mu tam, kad jie už­siim­tų kla­si­ki­niu šni­pi­nė­ji­mu – te­kin­tų slap­tą in­for­ma­ci­ją iš vals­ty­bi­nių šal­ti­nių, ra­šo­ma Ja­mes­town.org.

Tačiau Baltijos valstybėse šnipinėjimo apibrėžimas yra kur kas platesnis – čia šnipinėjimu laikomas pamatų potencialiai diversijai klojimas prieš pagrindinius vietinius infrastruktūrinius taikinius. Tokio pobūdžio sabotažas rimtai sumenkintų valstybių gynybą, taigi sukurtų Rusijos privalumą.

Nepaisant nenuginčyjamos Baltijos valstybių sėkmės, nei viena iš jų negali skelbti galutinės pergalės su Rusijos šnipinėjimu.

Tai, kad trys Baltijos šalių vyriausybės ėmėsi iniciatyvos atpažįstant ir neutralizuojant tokius Rusijos agentus, nestebina. Nuo 2014 metais įvykdyto Krymo anšliuso visos trys valstybės pasiekė įspūdingų rezultatų ir sulaukė pagyrų iš kitų Vakarų šalių. Akivaizdu, kad Lietuva, Latvija ir Estija, beveik pusę amžiaus išgyvenusios sovietinės okupacijos sąlygomis, supranta Rusijos šnipų agentūrų modus operandi yra pajėgios pademonstruoti kitoms valstybėms, kaip reikia tvarkytis su tais šnipais. Tačiau jų pasiekimus lydi vis auganti Rusijos šnipinėjimo grėsmė, kuri ir šiaip yra kur kas didesnė, nei kitose NATO aljanso valstybėse. Čia valstybės pagauna daugiau Rusijos šnipų, nes jose yra daugiau šnipų, kuriuos reikia pagauti.

Kaip ir kitos Vakarų šalys, su po diplomatine priedanga veikiančiais Rusijos šnipais Baltijos valstybės susiduria nuolatos. Lietuva, Latvija ir Estija paprastai ir tyliai išmetė aibę Rusijos diplomatų, veikusių „nesuderinamais su diplomatinėmis normomis“ metodais. Tai – įprastas eufemizmas, naudojamas šnipams įvardinti. Tačiau Rusijos ambasadose tūnantys agentai gali būti lengvai susekami. Baltijos valstybės susiduria su dideliu pavojumi iš rekrūtuotų visuomenės narių – ar jie priklausytų etninėms rusų mažumoms (kurios Latvijoje ir Estijoje yra itin skaitlingos), ar jie būtų nusivylę ir nepatenkint tautiečiai. Tokie žmonės dalyvauja vienokio ar kitokio pobūdžio žvalgybinių duomenų rinkime, tačiau taip pat stengiasi skaldyti visuomenę – krizės atveju jie veiktų kaip diversantai.

Tokio kur kas įvairesnio nei kitose NATO valstybėse šnipinėjimo daugiaveidė prigimtis Baltijos šalis privertė išsamiau reglamentuoti šnipinėjimą. Dar daugiau – valstybės buvo priverstos tobulinti savo kontražvalgybos tarnybas bei struktūras, atsakingas už žmonių, suimtų už įstatymų pažeidinėjimą nekonvenciniais būdais, teisimą. Tikėtina, kad teisinių patvarkymų skirtumai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra susiję ne su grėsmių, kurias patiria kiekviena valstybė, skirtumais, o per pastaruosius ketverius metus pagautų šnipų skaičiaus skirtumu – Estija suėmė dešimt žmonių, Lietuva – aštuonis, Latvija – vos du.

Kai kuriems latviams kyla klausimas, kodėl Estija ir Lietuva pagauna daugiau šnipų, nei Latvija. 2016 metais Latvijoje vykusiame parlamentiniame klausyme seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Ints Ulmanis sakė, kad Latvijos atsilikimas šioje sferoje didžiąja dalimi yra nesugebėjimo įvesti šnipinėjimą reglamentuojančių įstatymų, kurių reikalauja dabartinė Rusijos praktika, pasekmė. Jis teigė, kad senstantys Latvijos šnipinėjimą reglamentuojantys dokumentai turi tiek daug skylių, kad už šnipinėjimą suimami žmonės nėra nuteisiami. Nuo 2010 metų žinomi šeši tokie atvejai.

Tačiau jis atkreipė dėmesį į dar tris priežastis. Visų pirma – Latvijoje daugiau rusų šnipų veikia už ambasados ribų. Kai tokie šnipai pagaunami, jie be didelio triukšmo ir procedūrų yra paleidžiami namo, idant veiksmai neišprovokuotų Maskvos atsako. Antra – Latvija anksčiau nei Estija iš savo saugumo tarnybų pašalino žmonės, turinčius praeitį su KGB ir kol kas nesusidūrė su problemomis, su kuriomis susidūrė Talinas. Trečia – kitaip, nei jos kaimynės, Latvija iš esmės nepripažino, kad didžioji dalis valstybės teritorijoje atliekamo šnipinėjimo yra atvirai prieinamos Rusijai naudingos informacijos rinkimas bei žmonių rengimas užsiimti diversijomis. Vis dėlto pats Ints Ulmanis teigė, kad situacija pradėjo keistis.

Talinas šią atvirą grėsmę pripažino kur kas anksčiau, nei Ryga ar Vilnius. Estija įvedė įstatymus ir teisiškai reglamentavo, kad tokia veikla užsiimančius asmenis reikėtų bausti ne pagal tradicinį šnipinėjimo apibrėžimą, bet pagal „konspiraciją prieš Estijos valstybę“. Ši priemonė buvo įvesta po 2007 metų Bronzinio kario kontraversijos. Anot Estijos teisininkų, šių įstatymų pagrindu kaltinami „neieško valstybinių paslapčių, tačiau tuo pačiu metu mes matome, kad jie atlieka tam tikrus sistemiškus veiksmus“, kurie yra nukreipti prieš Estiją ir jos visuomenę.

Taip pat Estija centralizavo šnipinėjimo ir su šnipinėjimu susijusių veiklų tyrimus vienos institucijos rankose, Lietuva – dviejų. Tokia pertvarka leido toms tarnyboms pasiekti aukštesnį darbo kokybės lygmenį bei veikti efektyviau. Vis dėlto Latvijos pareigūnai šnipinėjimo problema, su kuria gali susitvarkyti tik specializuotos institucijos, dar nelaiko.

Nieko nuostabaus, kad Estijos sėkmė šnipų medžioklėje susilaukė Vakarų aplodismentų. Jos užsienio žvalgybos kasmetinės ataskaitos taip pat nuolat gauna liaupsių. Tačiau panašu, kad Talino sėkmės akivaizdoje Maskva taip pat nesnaudžia. Pasak Lenkijos politikos apžvalgininkų, Rusija daro viską, ką gali, kad rekrūtuotų vis jaunesnius estus ir galėtų destabilizuoti ir skaldyti Estiją ateityje.

Nepaisant nenuginčyjamos Baltijos valstybių sėkmės, nei viena iš jų negali skelbti galutinės pergalės su Rusijos šnipinėjimu. Ši kova prieblandoje ir toliau tęsis, versdama šalis vis naujinti gynybą prieš nepaliaujamus Rusijos puolamuosius aktus.