Metai, mėnuo ir dvi savaitės lygiagrečioje realybėje, arba Kareiviški etiudai
Tris­de­šimt me­tų pra­bė­go nuo die­nų, kai gai­vė­jant Lie­tu­vos orui, ky­lant įkve­pian­čiai Są­jū­džio ban­gai, ai­dint folk­lo­ro fes­ti­va­liui „Bal­ti­ca“, tūks­tan­čiai jau­nuo­lių iš Vil­niaus Kap­sų gat­vės žen­gė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį lauk­ti trau­ki­nių į ly­giag­re­čią rea­ly­bę ana­pus so­vie­tų ar­mi­jos ka­rei­vi­nių sie­nų.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–03–23 nr. 3654

„Dovydo žvaigždė“

Pats lygiagrečioje realybėje daugiausiai laiko praleidau Ukrainoje, Užkarpatėje, Užgorodo rajone, netoli Cholmeco gyvenvietės, visai šalia Vengrijos ir Slovakijos. Neseniai internete aptikau turistus viliojančią žinutę, pristatančią mano buvusios būtinosios karinės tarnybos vietą kaip mistinį reiškinį – teritoriją, palydovo nuotraukose labai panašią į Dovydo žvaigždę. Įsižiūrėjęs galiu patvirtinti, kad nuotrauka tikra, nė kiek nepadailinta. Per trisdešimt metų beveik nepasikeitusi zenitinių raketų diviziono kovinė pozicija (toliau tekste vartosiu tik žodį „pozicija“), raketų leidimo įrenginių kauburiai, apskritimo formos pagrindinė trasa, šalutiniai keliai bei takai sudaro keistą, neva mįslingą vaizdą.

Į Užkarpatės „Dovydo žvaigždę“ mane atvežė iš Baltarusijoje dislokuoto mokomojo cheminių karinių pajėgų pulko, iš kurio buvau pašalintas, kaip netinkamas būti kariu chemiku.

Paties Dievo valia

„Paties Dievo valia patekau į priešlėktuvinę gynybą!“ – bylojo kareiviškas folkloras, ir niekam nekilo noras prieštarauti šiai „aulinei“ išminčiai. Net gūdžiausiais brežnevinio sąstingio metais, kai nestatutiniai santykiai sovietų armiją buvo pavertę bjauresne kloaka už įkalinimo įstaigas, zenitinių raketų divizionai buvo išskirtinės vietos, kadangi šiuos junginius sudarydavo apie 50–60 kareivių ir maždaug 20 karininkų. Esant tokiam santykiui, jauni kareiviai galėjo būti apkrauti sunkiais fiziniais darbais, priversti nuoširdžiau mankštintis, tvirčiau mušti koja ir žygiuodami garsiau plėšti dainą, vilkėti griežtai statutine uniforma, tačiau sadistiškos patyčios, kuriomis garsėjo pėstininkų, tankistų ar vergoviniai statybos daliniai, buvo praktiškai neįmanomos.

Esė „Gelbėtojas“ rusų rašytojas Dmitrijus Bykovas aštuonis savo skriaudėjus 1987 m. pradžioje nušovusį užguitą vaikinuką drąsiai pavadino žmogumi, išgelbėjusiu tūkstančius sovietų karių gyvybių.(1) Žinioms apie nelaimingo kareivio šūvius pasiekus spaudą, įsisenėjusios sovietų armijos piktžaizdės pradėtos aptarinėti garsiai ir atvirai. Daugelyje dalinių prasidėjo ne parodomasis, o pats tikriausias kovos su nestatutiniais santykiais vajus.

Priešlėktuvinės gynybos kareivėliai turi žemai lenktis dar vienam pačiam tikriausiam gelbėtojui – nutrūktgalviui vokiečiui Mathiasui Rustui, sportiniu lėktuvėliu kirtusiam geležinę uždangą ir akiplėšiškai nutūpusiam šalia Maskvos Raudonosios aikštės. Radiolokacijos stotyje kabėjęs ir nepaprastai džiuginęs plakatas „Neleisime pasikartoti gėdingam 1987 m. gegužės 28 d. įvykiui!“ nebuvo beprasmiai žodžiai. Inspekcijos, komisijos, neplaniniai patikrinimai varė iš proto karininkus ir vertė juos sukandus dantis laikytis naujokams palankios griežtos tvarkos.

Į Užkarpatės „Dovydo žvaigždę“ mane atvežė iš Baltarusijoje dislokuoto mokomojo cheminių karinių pajėgų pulko, iš kurio buvau pašalintas, kaip netinkamas būti kariu chemiku. Net ir gąsdinamas „tikru gyvenimu“, kurį teks pamatyti, ir „tarnybos skoniu“, kurį teks pajusti, išvažiavau laimingas, nes pulko vado žodžiai, kad karių chemikų didvyriškumas likviduojant Černobylio atominės elektrinės avariją bus aukso raidėmis įrašytas į šalies karinių pajėgų istoriją, nesukėlė didelio noro tapti radioaktyvių spindulių šlovėje besimaudančiu karžygiu.

Dalgio ir šluotos brolija

Paprastas nuotraukų albumas būdavo išardomas, kiekvienas lapas dažomas tamsia spalva, paskui, braukiant pagaliuku per dantų šepetėlį, aptaškomas įvairių spalvų guašu, vėliau kruopščiai lakuojamas, klijuojamos nuotraukos...

Nestatutinių tarpusavio santykių ir vadinamojo kareivinių chuliganizmo klausimas „Dovydo žvaigždėje“ išspręstas paprastai.

Patyrę antramečiai – seniai – gyveno beveik civilių gyvenimą, didelė jų dalis vykdė „kovinį budėjimą“, dienas bei naktis leisdama radiolokacijos kabinose.

Nuo tuomečių mokslinių tyrimų institutų jaunesniųjų bendradarbių jie skyrėsi nebent vilkėta uniforma ir tuo, kad valstybė jiems faktiškai nemokėjo jokio atlyginimo.

Ukrainoje, Užgorodo r. netoli Cholmeco kaimo dislokuoto sovietų armijos zenitinių raketų diviziono pozicijos palydovinė nuotrauka. www.tour.uzhgorod.ua

Kiti seniai prižiūrėjo kovines ir mokomąsias raketas, leidimo įrenginius, raketoms transportuoti skirtus sunkvežimius, darbavosi garažuose, autoparke, pagalbiniame ūkyje ir beveik niekuo nesiskyrė nuo civilių vairuotojų ar darbininkų. Budėjimai kareivinėse, virtuvėje, gyvenamųjų patalpų ir teritorijos valymas, aplinkos tvarkymas, žolės pjovimas, krūmų kirtimas pozicijoje ir daug kitokių nekvalifikuotų darbų oficialiai buvo pavesta karinių specialybių neįvaldžiusiems jaunikliams.

Pirma mano darbo diena prasidėjo įdomiai ir netgi skandalingai.

Diviziono štabo viršininkas – į ūsuotą dėdulę kiemsargį iš vaikiško filmo panašus majoras – mane, minskietį Feliksą ir du uzbekus nuvedė į stagarais apžėlusią poziciją ir įteikė dalgius. Tik gerokai vėliau supratau, kodėl iš radiolokacijos kabinų ir kitų pakampių išlindo mažiausiai dešimt karininkų ir apsnūdusių senių. „Miestiečiai su dalgiais“ buvo mėgstamas majoro spektaklis, kuris, nutilus žiūrovų juokui, pasibaigdavo jo iškilmingu moralu apie tai, kad „jūsų miestiečių inteligentų užmojai čia išgaruos, kaip išgaruoja spiritas iš blogai užkimšto butelio“.

„Kaip jaučiasi laisva Lietuva?! Girdėjau, kad jums raudonoji darbininkų ir valstiečių valdžia nebepatinka!“ – klausydamas ūsuočio džiūgavimo pradėjau kirsti perdžiūvusius, net ir neaštriam dalgiui lengvai įveikiamus stagarus. Tegul būna palaimintas ir ilsisi ramybėje dėdė Kazimieras, Daubarių piliakalnio papėdėje pamokęs mane šienauti! Įspūdingo, komiško reginio nesulaukę žiūrovai palengva skirstėsi, o nesėkmingo spektaklio režisierius piktokai pasiteiravo, iš kur aš – miestietis studentas – tai moku. Nežinia kokio kipšo timptelėtas už liežuvio išpyškinau, kad pirmą kartą gyvenime laikau rankose šį prieštvaninį darbo įrankį, kuris rusiškai vadinasi ne tik „kosa“, bet ir „litovka“(2), o lietuve lietuvis moka naudotis iš prigimties. Kilus juoko bangai, štabo viršininkas apibūdino mane nieko gero nežadėjusiais žodžiais „skaudžiai protingas“ ir nuoširdžiai „mylėjo“ iki pas­kutinės tarnybos dienos.

„Kaip jaučiasi laisva Lietuva?! Girdėjau, kad jums raudonoji darbininkų ir valstiečių valdžia nebepatinka!“

Pirmi du gyvenimo matymo ir tarnybos skonio ragavimo mėnesiai prabėgo mosuojant dalgiu, kirviu, šepečiu, šluota, mazgojant lėkštes, šveičiant amžinai riebaluotas virtuvės grindis. Majoras akylai stebėjo ne tik mane, bet ir kitus jaunuosius dalgio ir šluotos brolijos narius. Atrodė, jis gali bet kurią akimirką, bet kur lyg iš po žemių išdygti ir riebiu keiksmu pradėti tiradą (čia ir toliau tradiciniai rusiški keiksmažodžiai pažymėti daugtaškiais): „Och... slunkiai jūs... stabdžiai!.. Aš... jus... visus... paversiu... socialistinio darbo didvyriais!“

Po poros mėnesių pradėjau mokytis statuto, nesunkiai iškaliau sargybinio pareigas ir man buvo patikėtas durklas, o dar vėliau – automatas. Atsisveikinus su prastesnę atmintį turėjusiais dalgio ir šluotos broliais teko imtis atsakingesnių, bet fiziškai nesunkių teritorijos sergėtojo pareigų. Štabo viršininkui atsivėrė nauji horizontai: įnirtingai tikrino postus, kuriuose vaikštinėjau ginkluotas. Vos nenugriuvau iš nuostabos sužinojęs, kad jis – susiraukšlėjęs, žilais vešliais ūsais, kareivių pravardžiuotas Seneliu, jaunesnių karininkų keiktas, plūstas ir už akių pagrįstai kaltintas senatvine silpnaprotyste – buvo tik keturiasdešimt dvejų.

Maitintojai

Viena nemaloniausių dalgio ir šluotos brolijos narių pareigų buvo budėjimas virtuvėje. Net ir darbuojantis žaibo greičiu, susidoroti su nešvariais indais, išvalyti valgyklos, virtuvės patalpas bei prieigas buvo nelengva, o jeigu meniu numatydavo bulves, du virtuvės darbininkai, turėdavę jų priskusti, apie miegą galėdavo pamiršti. Kol virėjo pareigas ėjo nedidukas, vikrus, į žebenkštį panašus armėnas, padėtis buvo pakenčiama, kadangi jis mielai prisijungdavo prie nerangių jaunuolių, mėgo pasipuikuoti savo darbo tempais, papasakoti, kaip teko vargti prieš pusantrų metų, kai niekas pirmamečiais kareivėliais nesirūpino ir jų negynė kaip dabar. „Iki paryčių mus versdavo „keltis – gultis“, daryti pritūpimus, atsispaudimus, žąsies žingsniu krypuoti po kareivines su daina.“ Jo klausydamasis negalėjau suprasti, kodėl nakčiai kareivinėse skirti budėti karininką galingosios supervalstybės generolams neatėjo į galvą anksčiau? „Į darbus, – tęsė pasakojimą virėjas, – skirdavo du senius ir du jauniklius. Nors dirbdavome tik dviese, darbus baigdavome daug greičiau negu jūs dabar, kai penkiese kelis krūmus savaitėmis kapojate.“ „Gal ir mes jauniklius gąsdinsime, sekdami šiurpes apie bemieges naktis prie bulvių katilų ir kovą su karklais bei stagarais pozicijoje ir per kaitrą, ir per lietų“, – galvodavau klausydamasis.

Po poros mėnesių pradėjau mokytis statuto, nesunkiai iškaliau sargybinio pareigas ir man buvo patikėtas durklas, o dar vėliau – automatas.

Sočiai prisiragavusiam senųjų kareiviškų tradicijų, net iš kuklių produktų sugebėjusiam puikius patiekalus pagaminti armėnui išvykus į gimtuosius kraštus, virtuvėje pradėjo viešpatauti bene pats bjauriausias individas iš visų, kuriuos teko sutikti šioje lygiagrečioje realybėje. Sunku pasakyti, ar tas uzbekas buvo tokio bjauraus būdo, ar turėjo rimtų psichikos problemų. Gali būti, kad ir viena, ir kita, be to, jis nuolat vartodavo kažkokį šlamštą, nuo kurio ir taip minkštos smegenys visiškai suskystėdavo. Bėgantys virtuvės darbininkai ir su didžiuliu bulvių grūstuvu ar samčiu juos besivejantis staugiantis virėjas buvo įprastas reginys. Valgant apetitą gadindavo iš virtuvės sklidę uzbekiški riksmai, gausiai atmiešti tradiciniais rusiškais keiksmažodžiais. Savo kraštiečius skriaudė labiausiai. „Žemietis vaikyti – tas pats, kas namai pabūti“, – bjauriai išsiviepęs mėgo kartoti bene vienintelę rišlią frazę, nes visa kita, ką pasakydavo menkai artikuliuota kalba, suprasti buvo beveik neįmanoma.

Reikia pripažinti, kad šis tipas, kuriam po tarnybos išvykstant nė vienas nepadavė rankos, gamino skaniai. Televiziniams kulinarams čiulbant, kad maistas visuomet turi būti gaminamas su meile, kažkodėl prisimenu šlykščiai surauktą visų nekentusio virėjo fizionomiją ir puikų jo plovą ar prieskoniais pagardintą perlinių kruopų košę.

Su daina per gyvenimą

Kovotojai su nestatutiniais santykiais prieš kai kurias kareiviškas madas ir tradicijas buvo bejėgiai.

Visų kvailiausias užsiėmimas buvo žygiavimas prieš pietus ir vakarienę bei „vakarinis pasivaikščiojimas“, kurį pagal populiaraus „Linksmųjų vyrukų maršo“(3) žodžius vadindavome ėjimu su daina per gyvenimą. Didesniuose daliniuose, kur kareivines nuo valgyklų skirdavo nemažas atstumas, tokios eitynės atrodė pateisinamos, tačiau pas mus, kur valgykla ir gyvenamosios patalpos buvo viename pastate, žygiavimas ratais su daina atrodė panašus į absurdiškas apeigas. Rimčiau ir ilgiau pažygiuoti tekdavo artėjant rikiuotės parengties tikrinimui. Poros valandų taukšėjimas batais ne dainuojant, o rėkiant dainas-maršus paprastai pasibaigdavo pro kanceliarijos langą išlindusia diviziono vado galva ir riksmu: „Užknisot!.. Nedelsiant... baigti!!!“

Žygiavimo meno taip ir neišmokusiam, man buvo patikėtos labai atsakingos posmininko pareigos. Turėdavau garsiu pseudobelcanto plėšti solo žygio dainų posmus, chorui nedarniai pritariant priedainius. Vienos rikiuotės komisijos narys – pilvotas, nukvakęs, per iškilmingus pietus kaip reikiant prisisiurbęs papulkininkis – žygiavimo specialistas – net apsiašarojo man gerklingai traukiant: „Šventus žodžius „už mūsų Maskva“ prisimename nuo Borodino laikų!“

O žmoniškos dainos, populiarių rusiškų šlagerių posmai, Vladimirą Vysockį neilgam nukonkuravusi Aleksandro Rozenbaumo kūryba, lėkštas, bet nuoširdus kareiviškas folkloras, rytietiški motyvai sklido beveik iš kiekvienos burnos. Per sovietines šventes būdavo organizuojami žiburėliai, linksmųjų ir išradingųjų klubai bei kitokie gana nuotaikingi renginiai, kuriuose tekdavo aktyviai dalyvauti. Efektingiausi mano pasirodymų numeriai – plėšiami tradiciniai rokenrolai, pritaikius jiems žygiuojamųjų maršų tekstus, grupės „Status Quo“ išpopuliarintos dainos „In the Army Now“ ukrainietiška versija „Ne choču v armiju“ ir didelio pasisekimo sulaukusi vienos kvailos, iš idėjinių klišių sunertos autorinės dainos parodija.

Mados ir tradicijos

Autoriaus karinio bilieto titulinis lapas

Kovotojai su nestatutiniais santykiais prieš kai kurias kareiviškas madas ir tradicijas buvo bejėgiai. Vadovaujantis nerašytomis, bet griežtomis taisyklėmis, pirmuosius metus tarnavusieji privalėjo vilkėti statutinę uniformą, o tarnavusieji antrus metus įgydavo teisę laikytis madingų pažeidimų: vilkėti ne valdiškus uniforminius apatinius, o dryžuotus jūreiviškus arba spalvingus civilių marškinėlius, siaurinti plačias galifė kelnes, apdoroti aulinius batus, kad šie susiraukšlėtų armonikėle, dirbtinai nuskalbti uniformą, kad ji stilingai nubluktų. 1989 m. vasarą karinius dalinius pasiekė ir labai populiari drabužių garinimo mada. Jaunieji kareiviai laikytis madų neturėjo nei laiko, nei teisės, už uniformos vilkėjimo tvarkos pažeidimus juos skalpuodavo ir seniai, ir karininkai. Labiausiai dėl šių dalykų kentėjo vienas puošeiva tadžikas, dažnai puldavęs į ašaras ir piktus keiksmus gimtąja kalba.

Prieš tarnybą buvau prisiklausęs pasakojimų apie beprotybę, kuri apimdavo SSRS gynybos ministro įsakymo apie kareivių išleidimo į atsargą dienomis ar likus šimtui dienų iki įsakymo paskelbimo. Divizione juokaudami neskaudžiai čaižydavome vienas kitą linoleumo diržais, keldami daugiau triukšmo negu skausmo. Protingi karininkai į tokius žaidimus nereagavo, tik keli įtaresni stebėdavo pirtyje, ar kuris nors jaunikaitis nėra pašventintas per minkštą vietą diržo sagtimi.

Labiausiai dėl šių dalykų kentėjo vienas puošeiva tadžikas, dažnai puldavęs į ašaras ir piktus keiksmus gimtąja kalba.

Labai svarbi tradicija, užimdavusi beveik visą pas­kutinį pusmetį tarnavusių senių laisvalaikį, buvo dembelių (visuotinai vartotas žargonizmas, kilęs iš žodžio „demobilizacija“) albumų gamyba. Paprastas nuotraukų albumas būdavo išardomas, kiekvienas lapas dažomas tamsia spalva, paskui, braukiant pagaliuku per dantų šepetėlį, aptaškomas įvairių spalvų guašu, vėliau kruopščiai lakuojamas, klijuojamos nuotraukos, albumas įrišamas, viršeliai aptraukiami aksomu arba kareiviškų milinių medžiaga, puošiami karinių pajėgų atributika, tarnybos pradžios ir pabaigos datomis. Jame būdavo ne tik nuotraukos, bet ir ant lapus skiriančio kalkinio popieriaus pieštos karikatūros bei kareivių žodinis folkloras, pvz.: „Tarnauk, sūneli, kaip dėdė tarnavo, o dėdė tarnybą gražiai ignoravo“, „pirmi metai – „Kančių keliai“, antri – „Linksmieji vyrukai“, „meilė laiškais – tai tas pats, kas pietūs telefonu“ ir t. t.

Jeigu būčiau tarnavęs visus dvejus metus, gal mano požiūris būtų ir pasikeitęs, bet kol buvau armijoje, dembelių albumų gamybą laikiau absoliučiu idiotizmu. Kaip ir beveik visas kitas kareiviškas tradicijas bei madas.

1 Дмитрий Быков. „Спаситель“, lit.lib.ru/d/dedovshchina/bykov-01-spasatel.shtml.

2 Rus. „lietuvė“.

3 Sovietų kompozitoriaus Isako Dunajevskio ir poeto Vasilijaus Lebedevo-Kumačiaus XX a. 4 dešimtmetyje sukurta daina-maršas, kurios priedainyje skambėjo žodžiai: „Kas su daina per gyvenimą eina, tas niekada ir niekur nepražus!“