Kaip nugalėti Rusijos propagandą Vakaruose?
Ru­si­ja ak­ty­viai ka­riau­ja hib­ri­di­nį ka­rą prieš Eu­ro­pą ir Vo­kie­ti­ją. Ir tai da­ro tais pa­čiais, Ukrai­no­je jau iš­ban­dy­tais, me­to­dais. Tie­siog ka­ras prieš Eu­ro­pą kol kas dar yra anks­ty­vo­je sta­di­jo­je. Tik tiek. Ukrai­nos vy­riau­sy­bė tu­ri dė­ti vi­sas pa­stan­gas, kad tai įsi­są­mo­nin­tų ne tik Eu­ro­pos vy­riau­sy­bės, bet ir vi­suo­me­nės, ra­šo ukrai­nie­čių lei­di­nys „De­tek­tor me­dia“.

Rusija deda vis daugiau pastangų, kad palenktų Europos šalių visuomenės nuomonę ne tik į savo pusę, bet ir sau naudinga linkme.

Iracionalios europiečių meilės (ar viešai demonstruojamos meilės, o tai nėra vienas ir tas pats) Rusijai priežastys yra įvairios.

Vienas pavyzdžių – Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ išspausdintas straipsnis „Ar ypatingi Vokietijos ir Rusijos santykiai artėja link pabaigos?“ yra tik vienas iš daugelio Vakarų pasaulio paramą ir palaikymą Rusijai demonstruojančių faktų. Manipuliacinė agitacija – absoliučiai manipuliacinė.

Pirmiausia reiktų pažymėti: nors „Der Spiegel“ yra vienas iš pirmaujančių politinių Vokietijos leidinių, jo reputacija nevienareikšmiška. Tarp daugelio atsiliepimų randama ir tokių: „savaitraštis dažnai pernelyg vaikosi skandalų rinkdamasis temas“. „Der Spiegel“, visų pirma, garsus savo tyrimais, o bendro politinio pobūdžio publikacijos – tiesiog nuomonė, kuri dažnai subjektyvi ir sąmoningai provokuojanti, siekiant sukelti visuomenės diskusiją vienu ar kitu klausimu.

Pažvelkime į publikaciją iš kitos pusės. Gerai žinoma, kad ir Vokietijoje, ir kitose Europos šalyse yra nemažai žmonių, neišskiriant ir išsilavinusio elito atstovų, kurie palankiai vertina Rusiją ir viešai deklaruoja šią nuostatą. Kol tokios nuomonės Vokietijoje egzistuoja, kodėl gi jų nespausdinus? Bet kuriuo atveju tai produktyviau nei vaidinti, kad tokių nuomonių nėra. Juk tai yra viena iš visuomenei naudingų žodžio laisvės pusių. Svarbiausia, kad ginant tokią nuomonę būtų išvengta manipuliacijų ir loginių bei faktinių iškraipymų.

Savaitraštis „Der Spiegel“ – tai ne laikraštis „Pravda“ („Правда“) ir jame pasirodantys straipsniai dar nereiškia eilinio „partinės linijos“ posūkio. Faktiškai minima publikacija nieko nekeičia. Nebent tik tai, kad agituoja vokiečius Rusijai palankia linkme. Beje, straipsnio pradžioje ir pabaigoje įterpiamos „ištraukos“, kurios tarsi turėtų imituoti objektyvumą ir nešališkumą, kritines pastabas Rusijos atžvilgiu. Jų visai nedaug, bet nešališkumo iliuzija sukuriama, ir jau ne kiekvienas skaitytojas susigaudys, kad jos dirbtinės, imitacinės, neatitinkančios bendro teksto turinio.

Tai suponuoja atsakymą: galbūt Ukrainos pusė, tiesiogiai vokiečių žurnalistų rankomis ar pasinaudodama net ne tiek Ukrainai prijaučiančiais, o tiesiog tarptautinės teisės gynėjais, galėtų pasiūlyti redakcijai tokį pat išsamų straipsnį-paneigimą? Bent jau galėtų pabandyti. Ir apskritai, dar niekada Ukrainos valdžioje nebuvo tiek užsienio kalbas mokančių ir gebančių sklandžiai reikšti savo mintis žmonių. Tai kur jų straipsniai Vakarų spaudoje? Taip, pasitaiko, bet ar pakankamai dažnai? Ne tik išreiškiant Ukrainos poziciją, bet ir demaskuojant Rusijos propagandą, jos naudojamus metodus, paneigiant propagandines „antis“.

Analizuojant tą patį „Der Spiegel“ straipsnį kas nors turėtų besti auditorijos, vokiečių auditorijos, nosį į akivaizdžius propagandinius netikslumus. Pavyzdžiui, tokia „ištrauka“: „Racionali vokiečių ir rusų dvasia puikiai papildo viena kitą“. Ilgame tekste ši frazė gali pasimesti. Išskirta ir pažymėta ji (be to, kad yra visiškai absurdiška konkrečiame Putino režimo kontekste) dar ir nukreips skaitytojo dėmesį į ponus Molotovą ir Ribentropą. Ypač parašius atitinkamą komentarą.

Čia mes matome Ukrainos viduje vykstančios informacinės politikos tąsą – kuomet akivaizdžios „fake news“ pobūdžio naujienos gauna atkirtį, o primetami stereotipai, primetamas mąstymo būdas reikiamo atkirčio negauna, lyg tariamai savaime suprantamas dalykas. Paskutinis Ukrainos krizės medijų centro tyrimas yra svarbus žingsnis šia kryptimi. Kaip ir „Detektor media“, analizuojančio, kaip Rusijos žinutės patenka į Ukrainos žiniasklaidą, pastangos.

Iracionalios europiečių meilės (ar viešai demonstruojamos meilės, o tai nėra vienas ir tas pats) Rusijai priežastys yra įvairios. Pirmoji yra gerai žinoma: Rusija deda daug pastangų ir išleidžia nemažai lėšų, papirkinėdama Europos šalių žurnalistų bendruomenę tam, kad savo griaunančią propagandinę veiklą skleistų svetimomis, pačių europiečių, rankomis. Ir tuo pačiu sukuria autoritetingus šaltinius, kuriais po to galės pasinaudoti jau Rusijos propagandistai: „Žiūrėkite, tai ne mes išsigalvojome.“

Kai kurie Vakarų šalių intelektualai įsitikinę, kad kiekvienas Rusijos gatvėje sutiktasis – jei ne Tolstojus, tai bent Dostojevskis.

Bet kol nepagautas – ne vagis. Neturime teisės teigti, kad „Der Spiegel“ straipsnį parašę žurnalistai minta Rusijos honorarais. Net jei Christianas Eschas dirba žurnalo Maskvoje korespondentu. Tuo labiau, kad tai ne vienintelė galima priežastis. Kaip gerai žinoma, kai kurie Vakarų šalių intelektualai iš tiesų labai palankiai vertina Rusiją. Nuoširdžiai. Taip pat buvo ir su Sovietų Sąjunga. Jie įsitikinę, kad kiekvienas Rusijos gatvėje sutiktasis – jei ne Tolstojus, tai bent Dostojevskis. Kad bet kuris paprašytas rusas pradės cituoti Tolstojų ir niūniuoti Čaikovskį ar Rachmaninovą.

Gerard'as Depardieu, regis, skaudžiai nudegė. O tuo pačiu pasufleravo paprastą būdą išgyti: pakanka pabuvoti Rusijoje, ir ne tik Maskvoje, Peterburge ar Sočyje, o kokiame nors Krasnostratotepske ir iliuzijos išsisklaidys negrįžtamai. Tik kad Rusija neskuba kviesti savo gerbėjų į svečius. Ji supranta: ją – Rusiją, geriau mylėti per atstumą. O jei iš vidaus, tai be kontakto su išoriniu pasauliu, gyvenant liukso klasės viešbučiuose ir lankant tik gido rekomenduojamas vietas. Patikimas būdas išbandytas dar sovietinio „Inturisto“. Todėl Rusijoje įvykęs futbolo čempionatas gali išeiti į naudą. Daugelis europiečių pamatė šalį iš vidaus ir jau negalės gyventi izoliuotoje realybėje. Dar nuo sovietinių laikų žinomas dėsningumas, kai didžiausi SSSR gerbėjai, susidūrę su sovietine realybe, tapdavo aršiausiais kritikais.

Kita iracionalios meilės priežastis būdinga išskirtinai vokiečiams. Jie, kaip tauta, vis dar jaučia kaltę dėl tų nelaimių, kurios ištiko Rusiją Antrojo pasaulinio karo metu ir bando išpirkti tą kaltę, kaip moka bei gali. Čia išryškėja dar vienas tipinis Rusijos propagandos bruožas. Šitie žmonės tapatina Rusiją su Sovietų Sąjunga. Jie tiesiog nežino, kad Ukraina karo metu nukentėjo dar labiau nei Rusija. Vien jau dėl to, kad buvo okupuota ir visiškai sugriauta.

Dar viena priežastis – Rusijos bijoma, norima jai prisigerinti, susitarti su ja. Rusijos propaganda vaizduoja šalį kaip nepaprastą jėgą, kuriai priešintis beprasmiška. „Taip! Mes „neturime stabdžių“ – atvirai skelbia jie. Ir čia Vakarų piliečiui reikia įteigti vieną paprastą mintį: susitarti su potencialiu žudiku neįmanoma. Yra tik viena išeitis – sustabdyti jį, kol jis dar nepaėmė ginklo į rankas.

Būtent čia Ukraina turi dėti visas pastangas, kad Vokietijos piliečiai įsisąmonintų: jei Hitleris būtų laiku sustabdytas, blogiausiu atveju karas, prasidėjęs 1939 m. rugsėjo 1 d. Gdanske, ten pat ir tą pačią dieną būtų ir pasibaigęs. Ir nebūtų kelių dešimčių milijonų žuvusių, tarp jų ir vokiečių. Nebūtų ir viso to karo siaubo, nebūtų sugriauti nei Drezdenas, nei Karaliaučius.

Rusijos gerbėjai Vakaruose naudojasi melagingais šios šalies įvaizdžiais. Vaizduoja ją tokia, kokia ji iš tiesų nėra. Jie – Rusijos propagandos aukos.

Ir dar viena iracionali meilės Rusijai priežastis, dažnai nesąmoninga – tai nostalgija „didybės laikams“.

Visas šias priežastis sujungia vienas dalykas: Rusijos gerbėjai Vakaruose naudojasi melagingais šios šalies įvaizdžiais. Vaizduoja ją tokia, kokia ji iš tiesų nėra. Jie – Rusijos propagandos aukos.

Dabar prisiminkime, kaip prasidėjo Rusijos hibridinis karas prieš Ukrainą. Jis prasidėjo žymiai anksčiau nei kariniai veiksmai ir todėl liko nepastebėtas ir neapibrėžtas kaip karas. Iš vienos pusės, Rusija pratino Ukrainos elitą prie korupcijos, taip pat ir intelektualinį bei kultūrinį. Iš kitos pusės, Rusijos propaganda Ukrainos visuomenei primetinėjo melagingą pačios Rusijos įvaizdį, kaip nepaprastos jėgos, su kuria geriau nesipykti ir kaip visuotinio gėrio, klestėjimo ir dvasingumo šalį. Taip pat ir kaip pasaulio intelektinės minties lyderę. O Ukrainos visuomenei apie pačią Ukrainą Rusijos propaganda piršo „žlugusios valstybės“ vaizdinį; mintį, kad pasirinktas netinkamas kelias ir strategija, padaryta nepataisomų klaidų. Visa tai persipynė su stipria Sovietų Sąjungos ir Rusijos imperijos didybės nostalgija.

Publikacijų, panašių į „Der Spiegel“, pasirodymas įrodo, kad Rusija aktyviai dalyvauja hibridiniame kare prieš Europą ir ypač prieš Vokietiją. Ir naudoja tuos pačius, Ukrainoje patikrintus, metodus. Tiesiog šis karas prieš Europą kol kas dar ankstyvoje stadijoje. Tik tiek. Todėl Vakarų visuomenė turi įsisamoninti: atsipirkti nuo Putino paaukojant Ukrainą nepavyks, nes visai ne Ukraina yra jo galutinis tikslas. Ukrainos diplomatija turi stengtis kuo plačiau paskleisti šią mintį. Ne tik Europos vyriausybių, bet ir visuomenių lygiu.

Vietoje išvadų. Ukrainoje veikia Informacinės politikos ministerija. Ir tai jai platūs, neišarti veiklos dirvonai. Ukraina daug padarė, kad supažindintų pasaulį su Holodomoru ir Stalino teroru. Tai davė apčiuopiamų rezultatų.

Klaida buvo ta, kad Ukraina tarptautinėje arenoje nekvestionavo Rusijos kaip Antrojo pasaulinio karo laimėtojos, išlaisvintojos nuo nacizmo ir didžiausios to karo aukos vaidmens monopolio. Ukraina ypač suintersuota, kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie ukrainiečių indėlį į pergalę ir apie hitlerinės okupacijos sukeltas negandas. Apie milijonus vaikinų ir merginų, išvarytų į vokiečių nelaisvę, o po to ilgus metus įrodinėjusių, kad jie nebuvo „tėvynės išdavikai“. Ir dar, kad pasaulis žinotų: Holokaustas – tai nemaža dalimi ir Ukrainos tragedija, vykdyta, ir sovietų valdžios, kuri puikiai žinojo kas laukia žydų okupacijoje, bet nepadarė nieko, kad juos išgelbėtų, evakuotų.

Ir kaip jau buvo minėta, daugelio europiečių meilė Rusijai – tai iš tiesų meilė Rusijos propagandos nupieštam gražiam paveikslėliui. Tarp Europos šalių didžiausias Rusiją ir Putiną palankiai vertinančių procentas yra Graikijoje. O kaipgi – broliai pravoslavai. Bet jei graikai žinotų, ką ir kaip Rusijos propaganda ir tam pačiam Putinui pavaldi Rusijos stačiatikių bažnyčia kalba apie Konstantinopolio patriarchatą, jų meilė greitai priblėstų. Jei didesnė dalis vokiečių žinotų, ką, kaip ir kiek apie Vokietiją rašo Rusijos tabloidai ir blogeriai, jų pagarba ir meilė „Tolstojaus ir Dostojevskio žemei“ greitai išgaruotų. Atskleisti europiečiams tikrąjį Rusijos požiūrį į juos viešinant Rusijos propagandistų veiklos produktus: ar tai neturėtų būti pagrindinė Ukrainos diplomatijos ir informacinės politikos užduotis?

Rusijos propaganda labai sumaniai manipuliuoja stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis. Vadinasi, Ukraina iš savo pusės turi iš visų jėgų stengtis, kad ten, kur tai įmanoma, europiečiai turėtų kuo mažiau išankstinių nusistatymų.

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.