Kaip Juodąją jūrą apginti nuo Rusijos?
Po to, kai lap­kri­čio an­tro­je pu­sė­je Ru­si­ja už­puo­lė du Ukrai­nos lai­vus bei kar­tu su įgu­la juos pe­rė­mė, įtam­pa tarp Ru­si­jos ir Va­ka­rų iš­tir­po įvy­kių se­ko­je. Ta­čiau Ru­si­jos ban­dy­mai įsit­vir­tin­ti Juo­do­jo­je jū­ro­je – dar ne­si­bai­gė, ra­šo „Mi­li­ta­ry Ti­mes“ ir ana­li­zuo­ja, ką reik­tų da­ry­ti JAV bei NA­TO są­jun­gi­nin­kams.

Prieš penkerius metus Rusija aneksavo Krymą ir nepaliauja remti Donbaso separatistų. Šiuos Rusijos veiksmus NATO sąjungininkės pasmerkė panašiai, kaip ir 2008 metais įvykdytą Abchazijos ir Pietų Osetijos aneksiją.

Manau, kad jie nenusileis iki kol nevaldys Azovo jūros ir neužsprangdins Mariupolio uosto, kuri yra toks svarbus Ukrainai.

Visi šie regionai iki šiol yra Rusijos įtakoje. Tai Kremliui leidžia manyti, kad šis geografines ribas gali perpiešinėti išsisukdamas su vos keliais moralais iš Vakarų. Buvęs JAV pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas perspėja, kad neegzistuojant griežtesnėms priemonėms ir atoveiksmiams Rusijos Federacija neatsitrauks.

„Manau, kad jie nenusileis iki kol nevaldys Azovo jūros ir neužsprangdins Mariupolio uosto, kuri yra toks svarbus Ukrainai“, – sakė į pensiją išėjęs generolas leitenantas Benas Hodgesas, nuo 2014 metų pabaigos iki 2017 metų vadovavęs JAV pajėgoms Europoje.

Vadovavimo metais Benas Hodgesas prižiūrėjo didžiausią Jungtinių Valstijų karių Europoje dislokavimą ir infrastruktūros kūrimą po Šaltojo karo metų. Tuo metu Rusijos prezidentas pradėjo žygį prieš tai, ką jis įvardina, kaip NATO ekspansionizmą.

„Ir toliau būtų užiminėjama Ukrainos uosto linija, o Krymas palei Azovo jūrą būtų pajungtas prie Rusijos, – teigė generolas leitenantas. – Per artimiausią pusmetį tai neįvyks, tačiau šia kryptimi bus judama tol, kol Juodoji jūra nepriklausys Rusijai ir kol Ukraina nebus izoliuota.“

Mariupolis yra svarbus uostas Ukrainos plieno eksportui. Rusija neseniai užbaigė tilto, jungiančio Krymą su Rusija per Kerčės sąsiaurį – esminį vandens kelią į abi valstybes per Azovo ir Juodąją jūras, statybas.

Lapkritį Rusija Azovo jūroje perėmė Ukrainos laivus. Anot Beno Hodgeso, net jaunesnysis leitenantas galėjo numatyti, kad tai įvyks.

„Tai padaryta siekiant dominuoti Juodosios jūros regione, idant šią vietą galėtų naudoti kaip atspirties tašką į Siriją, Viduržemio jūrą ir Artimuosius Rytus“, – teigė generolas.

Ukraina nėra NATO narė, taigi jai nėra užtikrinta pagalba pagal 5-ąjį NATO straipsnį – kolektyvinę gynybą. Tačiau dėl narystės šalis su aljansu flirtuoja jau nuo 1994 metų. Tiesa, kryptis pasikeitė 2010 metais, kai į valdžią atėjo prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ukrainos siekis buvo atgaivintas 2014 metų protestų metu, kai Viktoras Janukovyčius neteko valdžios.

Tačiau netrukus naudojant hibridinį karo modelį įvyko Rusijos invazija.

Savo kadencijos metu Benas Hodgesas regėjo, kaip Europa pradėjo iš naujo ginkluotis. Žemynui susiduriant su augančia Rusijos agresija europiečiai pradėjo investuoti į karinių įrengimų atnaujinimą ir remti jungtines pratybų operacijas.

Dalis tokio rengimosi vyko pietryčių Rumunijoje esančioje Mihailo Kogalniceanu aviacijos bazėje (MK).

„Daug energijos buvo skiriama Baltijos regionui, – pasakojo Benas Hodgesas, – Tačiau nepakankamai Juodajai jūrai.“

Ilgus metus MK buvo į ir iš Afganistano vykstančių Jungtinių Valstijų karių tranzito taškas. Vadovaudamas JAV pajėgoms Benas Hodgesas atkreipė žvilgsnį į Juodosios jūros regioną ir pamatė, kad MK yra strategiškai itin svarbus centras greta Konstancos, vieno užimčiausių vietos uostų.

Brigados kovinei grupei (ABCT) šiuo metu besisukiojant Europoje vienas iš batalionų MK gali vadinti savo namais. Dar du ABCT daliniai taip pat dislokuoti toliau Pietuose, Novo Selo pratybų erdvėje Bulgarijoje. Tai vyksta jau beveik trejus metus.

„Nutarėme, kad MK turėtų būti oro ir žemės pajėgų galios projekcijos į Juodąją jūrą centras, – teigė Benas Hodgesas. – Tai – ne nuolatinė bazė. Tai – Rumunijos oro bazė, tačiau jos viduje mūsų buvimas yra labai aiškus.“

MK turi potencialo augti. Bazėje gali būti saugoma amunicija bei pakanka erdvės įrengti vadavietę. Dalis Jungtinių Valstijų armijos aviacijos bataliono netgi skraido iš MK, o oro bazėje glaudžiasi NATO Juodosios jūros policijos misija.

„Tai – vienintelis vieta Juodojoje jūroje, kuriame yra Jungtinių Valstijų pajėgos“, – sakė Benas Hodgesas.

Rumunija, kaip ir Lenkija, taip pat turi „Aegis Ashore“ – apsaugos nuo balistinių raketų sistemą.

„Rumunijoje esanti sistema, padedant 200 Jungtinių Valstijų laivyno įgulos narių, jau veikia. Priešraketinės gynybos sistema ten buvo įdiegta tam, kad Europos miestai būtų apsaugoti nuo Irano raketų. Tuo tarpu sistema Lenkijoje, kuri, tikėkimės, bus parengta per ateinančius metus ar kelis, taip pat turės karinio laivyno įgulos narių“, – teigė Benas Hodgesas.

Turkija, esanti Juodosios jūros pietuose, yra svarbi sąjungininkė, į kurią visuomet turėtų būti atsižvelgiama. Galų gale būtent Turkijoje, Izmire, yra NATO jungtinių žemės pajėgų vadavietė.

1936 metais Montrė konvencija įtvirtinta, kad Bosforo sąsiaurį ir Dardanelus, Juodąją ir Viduržemio jūras siejančius siaurus vandens kelius, kontroliuoja Turkija.

Pagrindinis Montrė konvencijos principas – tik Juodosios jūros pakrantėje esančios valstybės gali nuolat būti jos vandenyse. Kitos valstybės, tokios, kaip Jungtinės Valstijos, jūrinius laivus atplugdyti į regioną gali, tačiau vienu sykiu tik 21 dienai. Laivų dydis taip pat apribotas iki tam tikro tonažo. Iš esmės tai reiškia, kad jūroje negali būti jokių lėktuvnėšių.

„Tai labai svarbu suvokti. Dėl Montrė konvencijos principų laikymosi Turkija yra labai griežta, – sakė Benas Hodgesas. – Rusija tuo džiaugiasi, mat nelegaliai aneksuotame Kryme ji turi savo Juodosios jūros flotilę.“

Krymas nėra vienintelė Rusijos okupuota teritorija regione. Atskilusioje Moldovos provincijoje Kremlius turi dar mažiausia 1000 vyrų. Benas Hodgesas paskaičiavo, kad Ukrainoje, Donbaso regione, yra apie 4500 Rusijos pareigūnų, patariančių ir padedančių separatistams.

Be to, Rusija vis dar pasisavinusi 20 procentų Gruzijos teritorijos. Pasak Leideno universiteto tarptautinių studijų profesoriaus Andre Gerritso, vien Abchazijoje šiuo metu yra apie 3500 Rusijos karių ir apie 1500 saugo sieną.

Viskas susiveda į Rumuniją, kuri taps gravitacijos centru Vakarams kovojant su Rusijos agresija.

„Žinoma, Rusijos kariai talkina abiejų regionų valdžiai, saugant sieną su Tbilisio kontroliuojama Gruzijos teritorija, o Abchazijos atveju – ir Juodosios jūros pakrantę. Naujų karinių pajėgumų konstravimas ir naujų gynybinių įtvirtinimų rengimas sufleruoja, kad Rusija siekia ilgalaikio karinio buvimo abiejuose regionuose“, – 2016 metais paskelbtoje analizėje rašė Andre Gerritsas su kolega.

Benui Hodgesui viskas susiveda į Rumuniją. Rumunija yra NATO narė, skirianti 2 procentus savo BVP gynybai.

„Jie perka „Patriot“ ir HIMARS, – kalbėjo Benas Hodgesas. – Jie dirba taip greitai, kaip tik gali, kad atsikratytų sovietmečio, Varšuvos pakto įrangos ir ją pakeistų vakarietiška.“

„Rumunija yra raktas, – pridūrė jis. – Turkija yra taip susitelkusi ties savo pietumis, kad dar smarkiai nevyrauja Juodojoje jūroje. Viskas susiveda į Rumuniją, kuri taps gravitacijos centru Vakarams kovojant su Rusijos agresija.“

Anot Beno Hodgeso tai nereiškia, kad NATO sukurs Rumunijos laivyną, tačiau aljansui reikia padėti Rumunijai apginti savo nuo kranto nutolusius naftos šaltinius ir plėtoti gynybos sistemą.

„NATO aljansas turi surasti būdą, kaip išlaikyti nuolatinį buvimą, nepažeidžiant Montrė konvencijos, – teigė generolas leitenantas. – Ir, žinoma, mums reikia padėti Ukrainai išplėtoti jūros strategiją, kad ji sugebėtų apgintų savo pajūrio liniją ir navigacijos laisvę.“

Jungtinių Valstijų kariai Ukrainoje dirba vakaruose esančiame Javorivo poligone. Tie kariai treniruoja ir rengia ukrainiečius prieš jiems išvykstant į rytus, į aktyvią kovą prieš Donbaso separatistus.

Regione amerikiečiai taip pat pasitarnauja, kaip parodomoji jėga. Jų buvimas veikia kaip savotiškas draudimas valstybei, kurioje kariai dislokuoti.

JAV Ukrainai perdavė prieštankines raketas „Javelin“, o kitos NATO narės suteikė medikamentų, radarų ir kitos ginkluotės.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas per gruodį vykusį susitikimą su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka pranešė, kad tokia pagalba ir toliau bus tiekiama.

Mūsų politinių lyderių galvose nuolat kirba mintis, kad Rusija iš tiesų gali panaudoti savo branduolinius ginklus, tad kodėl jie (lyderiai) turėtų veltis į branduolinį karą dėl sąlyginai nedidelių Lietuvos, Estijos ar Rumunijos užpuolimo?

„Prezidentui Porošenkai pasakiau, kad jau šių metų pabaigoje Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pristatysime komunikacijos apsaugos įrangą, – praėjusių gruodžio 13 dieną sakė Jensas Stoltenbergas. – Mes remiame Ukrainą, kad ji pagerintų savo jūrines galimybės, logistiką ir kibernetinę apsaugą.“

NATO generalinis sekretorius gyrė Ukrainos vadovybės „ramybę ir santūrumą“ po pastarojo Azovo jūros incidento.

„Sąjungininkai pripažįsta Ukrainos siekius prisijungti prie aljanso, – sakė Stoltenbergas. – Mes norime matyti, kaip jūsų valstybei tai pasiseka.“

Ukrainos siekiams prisijungti prie NATO tiesiogiai prieštarauja Maskva, teigdama, kad taip kiltų grėsmė jos pačios regioniniam saugumui. Tai, ar Ukrainos siekiai prisijungti prie NATO yra realūs, sunku įvertinti.

Buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius Ukrainoje ir į pensiją išėjęs Valstybės departamento pareigūnas Stevenas Piferis 2017 metais rašė, kad „iki kol aktyvus konfliktas Donbase ir užšalęs konfliktas Kryme nebus išspręsti, Ukrainos narystės šansai menki.“

„Diskusijų pradžia su Ukraina reikštų NATO penkto straipsnio išbandymą Kijevo narystės aljanse pirmą dieną, – rašė Stevenas Piferis. – Kaip teigė Europos Parlamento viceprezidentas Graffas Lambsdorffas – Vakarai nėra pasirengę ginti Ukrainos ir tai yra iš dalies tiesa, omenyje turint branduoliniais ginklais apsistačiusią Rusiją.“

Anot Beno Hodgeso, Rusijos remiami separatistai laikosi atokiai nuo karo stebėtojų Europoje akių, „tačiau mes žinome, kad didžiąją dalį paliaubų pažeidimų, vertinant santykiu 10:1 yra iš Rusijos pusės.“

Rusijos naudojimasis vietiniais separatistais Ukrainoje yra dalis hibridinio karo strategijos.

„Jie tai darys ir toliau, – teigė Benas Hodgesas. – Jie pamatė, kokie stiprūs Vakarai buvo „Audroje dykumoje“ ir Irako karo metu matė, kokios yra mūsų galimybės ... ir suvokė, kad nėra prasmės su mumis galinėtis.“

Rusijai nereikia milžiniškos kariuomenės. Rusijai reikia geros kariuomenės su gera elektronine įranga, kad galėtų mesti iššūkį Jungtinių Valstijų konvenciniams pajėgumams.

Vakarų privalumas visada buvo oro pajėgos. Dėl šios priežasties Rusija skiria tiek daug dėmesio oro gynybai.

„Manau, kad netolimoje ateityje pamatysime, jog Rusija daugiau dėmesio skiria oro ir priešraketinei gynybai, kibernetinei karybai. Ji ir toliau bandys stumti ribas, tikrinant kada kas nors sureaguos“, – teigė Benas Hodgesas.

Dar vienas Rusijos mėgstamas žaidimas yra vis didesni statymai, tarsi pokerio lošime, nepaisant visuotinai pripažįstamų standartų.

„Štai todėl jie visuomet kalba apie branduolinius ginklus. O mūsų politinių lyderių galvose nuolat kirba mintis, kad Rusija iš tiesų gali panaudoti savo branduolinius ginklus, tad kodėl jie (lyderiai) turėtų veltis į branduolinį karą dėl sąlyginai nedidelių Lietuvos, Estijos ar Rumunijos užpuolimo?“ – sakė Benas Hodgesas

Rusija siekia, kad NATO „falanga pradėtų byrėti“, menkinant aljanso atgrasymo galimybes.

„Jei ji sugebės parodyti, kad aljansas nepajėgus apginti bent vienos savo narės, jie pamažu pasieks tai, ko nori“, – pridūrė generolas leitenantas.

Benas Hodgesas tai įvertino kaip grėsmę, kuri užkluptų greitai ir spontaniškai. Tuo tarpu Kiniją – tai ilgalaikė grėsmė, mano generolas leitenantas: „Man neramu, kad per 10–15 metų galime įsivelti į karinį konfliktą su Kinija. Tai nėra neišvengiama, bet, manau, kad tokia perspektyva labai reali. Jungtinės Valstijos nepajėgtų kovoti dviem frontais.“

Jeigu Jungtinės Valstijos įsiveltų į karinį konfliktą su Kinija, pareikalausiančio aibės oro ir jūrų pajėgų, todėl veikiausiai nebepajėgtų išlaikyti Vakaruose pakankamai karinių dalinių, galinčių ir toliau atgrasyti Rusiją.

„Todėl sąjungininkams reikia skubėti daryti daugiau. Dviejų procentų išlaidos gynybai nėra politinis įrankis, tai – egzistuojantis poreikis. Taigi esant Jungtinių Valstijų įdirbiui Europa galėtų pati pajėgti atgrasyti Rusiją, net jei ši naudotųsi tuo, kad Jungtinių Valstijų dėmesys nukrypo į konfliktą su Kinija“, – teigė Benas Hodgesas.

Tačiau kol kas Jungtinėms Valstijoms ir Europai vienai kitos vis dar reikia.