Jonas Vytautas Žukas: mūsų planai – turėti raketinės artilerijos divizioną
Va­sa­rio 16-ąją prieš šimt­me­tį 20 Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių pa­si­ra­šė do­ku­men­tą, skel­bian­tį ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mą, o lap­kri­čio 23-ią­ją tuo­me­tis Lie­tu­vos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras pa­si­ra­šė įsa­ky­mą, ku­ris bu­vo ka­riuo­me­nės for­ma­vi­mo pra­džia. Penk­ta­die­nį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės 100-asis gim­ta­die­nis, ku­rį šeš­ta­die­nį vai­ni­kuos ka­ri­nis par­adas Kons­ti­tu­ci­jos pros­pek­te, Vil­niu­je. Jį tie­sio­giai 11.30 val. pra­dės trans­liuo­ti LRT. O penk­ta­die­nį „Die­nos te­mos“ sve­čias – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das gen. ltn. Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas. 

– Nors šventė, bet noriu pradėti nuo tokios temos, kuri jums tikriausiai nėra labai maloni. Noriu paklausti apie „Spartan“ lėktuvą, kuris sugedo du kartus: kai prezidentę skraidinti turėjo į Rygą ir paskui premjerą parskraidinti iš Briuselio. Kiek, pone generole, kainuoja „Spartan“ lėktuvo skrydis, tarkime, į Rygą? Ar yra kaip nors skaičiuojama valanda jo skrydžio?

– Skaičiuojama, ir tie duomenys buvo čia Karinių oro pajėgų vado pagarsinti, kiek žinau, – paskutinėmis dienomis valanda skrydžio yra 3 tūkstančiai eurų.

– Aš dabar suskaičiavau, kad jeigu būtų važiavę automobiliu, maždaug jeigu važiuotų šeši automobiliai, tai kainuotų beveik 700 eurų – skaičiuoju benzino kainą. Tai bet kuriuo atveju tas „Spartanas“ yra gerokai brangiau. Tai dabar noriu jūsų paklausti: jeigu galėtumėte spręsti, ar su „Spartanu“ skraidytų politikai, įvairūs ministrai, prezidentai, ar tai būtų vis dėlto pagal paskirtį naudojamas lėktuvas?

– Čia yra krovininis lėktuvas, ir visi tą supranta, bet kadangi Lietuva jokių kitokių lėktuvų neturi, ne mes čia esame sprendimų priėmėjai, kam duoti lėktuvą, kam neduoti.

– Suprantu, kad ne jūs sprendžiate, tiesiog noriu sužinoti, jeigu jūsų būtų valia, tai jis skraidytų pagal paskirtį?

– Jeigu būtų mano valia, tai tada ir būtų kažkokie sprendimai, bet dabar aš nieko negaliu pasakyti. Yra žmonės, kurie yra valstybės vadovai, ir jie sprendžia ir nustato prioritetus, ar reikia pasinaudoti tuo lėktuvu, ar ne.

Taip, be abejo, ir valstybės vadovai tai žino, jeigu yra svarbios užduotys, jeigu yra skrydžiai į Afganistaną, jeigu mums reikia vykdyti mūsų pajėgų rotaciją, aptarnauti oro policiją, visi pasižiūri tą bendrą skrydžių planą, be abejonės, ir tada žiūri, kur ir kaip, ir niekas tikrai nenutraukia kažkokių svarbių kariuomenei reikalingų skrydžių arba tarptautinių įsipareigojimų, ar kur mums yra skirtos valandas atidirbti NATO. Tai, kad pagal užgaidą čia kažką sugalvotų kažkur skristi – taip nėra.

– Dabar dar noriu paklausti, kad pradėjau klausinėti apie „Spartaną“, ir apie „Boxerius“, kurie du šeštadienį bus atvežti į mūsų paradą, bet po to jie iš karto bus išgabenti atgal į Vokietiją?

– Labai trumpam laikui, iki vasario mėnesio, jie vėl turėtų būti čia. Viskas pagal kontraktą. Aišku, mes norėjome, kad jau turėtume galutinę „Boxerio“ versiją per Lietuvos kariuomenės šimtmečio minėjimą, ir kalbėjome tik apie tai prieš pasirašydami kontraktą, bet dėl įvairių priežasčių, reikia suderinti tarp kelių šalių, tai nėra tiktai vienas vokiečių produktas. Todėl tas laikas užtruko 2–3 mėnesius.

– Ar tiesa, kad mes turime problemų dėl to, jog neturime pajėgumų juos išbandyti čia, Lietuvoje. Turiu galvoje ne žemę, ne plyną lauką, o žmones?

– Ne, mes neturime čia išvis niekur kištis todėl, kad mes esame užsakovai, ir tie, kurie mums tą produkciją turi pateikti, turi pateikti ją išbandytą ir duoti garantiją dėl jos eksploatacijos bent dvejiems metams į priekį.

Taip, kad čia, Lietuvoje, ne mūsų reikalas – kur norit, ten bandykit, kur leidžia jums sąlygos. Jie turi savo poligonus, savo sistemą, kaip testuoti ginklų sistemas, pravažumą, ir taip toliau. Jie turi mums atvežti produktus, visiškai parengtus pagal kontraktą, priešingu atveju tai yra kontrakto nevykdymas, ir bus pasekmės.

– Dabar pakalbėkime dar šiek tiek apie pinigus. Partijos pasirašė tokį bendrą susitarimą jau dabar, kad iki 2030 m. bus pasiektas 2,5 proc. gynybos finansavimas. Ar jūsų, kariuomenės vado požiūriu, galima sakyti, kad yra pakankamas finansavimo didinimas?

– Joks kariuomenės vadas nepasakys, kad yra pakankamas finansavimo didinimas. Yra politikai ir politinės partijos, kurios nusprendžia, ir tada, kada priimami politiniai sprendimai, tada jau kariuomenės vadovybė ir ministerijos vadovybė pradeda planuoti finansus, dėstyti prioritetus, atsižvelgdami į būsimą finansavimą, bet prieš tai vyksta įvairūs pokalbiai, kol tie politiniai sprendimai būna priimami.

Ir Valstybės gynimo taryboje, ir Seime, ir tarp partijų. Ten mes pasakome maždaug arba parodome, ką galėtume turėti gaudami tokį finansavimą ir tokiu laiku, bet kada politiniai sprendimai yra priimti, yra taškas, tada mes jau turime remtis tuo, kas yra priimta. Tai tokie pokalbiai iki sprendimo priėmimo vyko – tą galiu patvirtinti, ir mes išsakėme, kad jeigu būtų didesnis finansavimas, galima būtų greičiau pasiekti savo tikslus arba įgyvendinti savo prioritetus per greitesnį laiką, negu bus dabar.

– Gerai, apie tuos prioritetus. Nežinau, ar tai prioritetas, bet, žiūrėkite, toks dar vienas pirkinys iš Vokietijos yra savaeigės haubicos, skirtos „Geležinio Vilko“ brigadai, bet, tarkim, ar teisybė, kad Žemaitijos brigadoje yra artilerijos batalionas, kuriame naudojami Antrojo pasaulinio karo įrenginiai?

– Nereikia taip sakyti Antrojo pasaulinio karo. Tai 105 mm patranka haubica, kurios nuotolis yra pakankamai didelis – 8 km. Yra daug sistemų, kurios kažkada buvo išrastos ir pagamintos, tai realus naudojamas pabūklas, pasaulyje naudojamos iki šiol. Mes galvojame apie raketinę artileriją – norėtume turėti vieną savaeigės artilerijos batalioną ir vieną raketinės artilerijos. Tą realizuosime, tiktai kuriais metais pažiūrėsime.

Mūsų planai – turėti raketinės artilerijos divizioną šalia tų planų, kitų didžiųjų projektų, kurie dabar egzistuoja. Tai yra pėstininkų kovos mašinos, tai yra haubicos ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinė raketinė gynybos sistema. Mes turime dar keletą tokių didesnių planų, kaip minėjau, tai yra raketinė artilerija, tai tolimojo nuotolio prieštankinės raketinės sistemos, sraigtasparniai, taip pat šarvuoti visureigiai.

– Bet, kaip suprantu, tai yra vizija?

– Čia ne vizija. Ta vizija buvo patvirtinta Gynybos resursų taryboje ministerijoje. Tas yra sudėstyta tiktai laike – šiek tiek koreguosis turbūt arba ne, pažiūrėsim, kaip čia viskas dėstysis, kokia čia finansinė išraiška tų procentų bus ir kaip tas grafikas iki 2030 m. bus vykdomas, galbūt kažkada bus skiriama daugiau pinigų, kitais metais mažiau – sunku dabar pasakyti. Visi galvoja apie kitų metų biudžetą, o kas čia bus po penkerių metų, sunku dabar atsakyti.

– Mes turime nemažai trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų, tiesa? Dabar esame su norvegais susitarę dėl „Nasams“, vidutinio nuotolio, bet tai yra tiktai 2 baterijos. Ar tai reiškia, kad jau galima kalbėti apie šalies gynybą, ar kalbama apie atskirų taškų, regionų gynybą?

– Tai yra mobilios sistemos, jos gali būti permestos ten, kur reikia ir kur sprendžiasi vienas ar kitas tuo metu konfliktas, kur yra prioritetai. Tai nėra, kad bus stacionarios sistemos, pastatytos Vilniuje ir Kaune, jos gali būti permestos į bet kurią Lietuvos vietą, kur reikalauja situacija, kur jos gali būti panaudotas pagal mūsų gynybos planus.

– O apie ilgojo nuotolio sistemas? Kaip mes turėtume elgtis – su sąjungininkais kooperuotis ar kaip?

– Matot, oro gynybos sistema nesusideda vien tiktai iš priešlėktuvinių raketų. Yra aviacija ir visi kiti dalykai. Mes kalbamės su NATO, ir dabar naujojoje versijoje mūsų NATO gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai tai šitas klausimas jau yra paminėtas, kad mes privalome tą dalyką padaryti, ir NATO tai žino, žino ir amerikiečiai atskirai be NATO.

Paprastai Amerikos karys niekada neina į kažkokią teritoriją, jei jis neturi priedangos iš oro. Tai jeigu jie planuoja čia ir pratybas, ir bendrus veiksmus su Baltijos šalių kariuomene, tai, be abejo, jie turi savo planus ir darbe galvoja apie tai. Taktiniu lygiu, tarp kariškių, visi puikiai viską supranta, ir mūsų pokalbiai yra labai toli nuėję, mums tiesiog reikia politinių sprendimų.

– Apie valstybės rezervą, jo kaupimą dar noriu trumpai paklausti. Kokiam laikotarpiui dabar yra sukaupta, ar jūs žinote?

– Čia yra ir dar viena problema labai aktuali mums.

– Jūs turite turėti mėnesiui, taip?

– Mes turime arba planuojame turėti bent 30 dienų, o turime tiek, kiek turime, bet tikrai nepakanka.

– Ar tiesa, kad estai skolinosi tam pinigus ir prisipirko?

– Jie irgi turi tą pačią problemą. Visai neseniai buvau Estijoje, irgi negaliu pasakyti, kokia jų situacija, bet jie turi tą pačią problemą, Tai nereiškia, kad jie sprendė problemą. Taip, jie skolinasi, jie pirko, bet to nepakanka.

– Pone generole, man į rankas buvo patekusi tokia Lietuvos savanorio Antano Šukio knyga, ir jis ten pasakojo, kad pirmieji mūsų savanoriai į kariuomenę galėjo būti priimti, jeigu turėjo bent pakenčiamus batus, o jų ekipiruotė buvo, berods, kepurė, diržas ir šovininės, bet entuziazmo buvo jūros vandenynai. Kaip dabar su entuziazmu Lietuvos kariuomenėje?

– Čia irgi 1918 m. toks entuziazmas buvo, bet tų savanorių buvo apie 3 tūkstančius. Tokia kariuomenė nieko nebegalėjo padaryti su tais 3 tūkst., buvo per mažai, ir 1919 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtas šauktinių šaukimas.

Per visą tą laikotarpį savanorių buvo priskaičiuojama apie 10 tūkst., kariuomenė 1923 m. buvo 60 tūkst. – didžioji dalis jų buvo šauktiniai. Partizanas, savanoris – nuo jų prasidėjo, viskas tvarkoj, jiems didelė pagarba, bet jeigu žiūri į tuos skaičius, tai jų aiškiai nepakako. Tokiais momentais, kada sprendžiasi valstybės likimas, atsiranda entuziazmas. Tai buvo ir XIX amžiuje, tai buvo sukilimai, ir 1918–1919 m. Lietuvoje, tas pats buvo ir pokario metais, tas pats buvo ir 1990 metais.

Kaip prasidėjo Ukrainos krizė, atsirado vėl tas entuziazmas. Jis buvo nuslopęs ir kada mes turėjome jau problemų su šaukimu – 2008 m. savanorių buvo labai nedaug, iš tikrųjų tai tas šaukimas buvo toks prievartinis, bet kai prasidėjo Ukrainos krizė, entuziazmas vėl iš kažkur atsirado. Aš tuo labai džiaugiuosi, mes rizikavome 2015 metais, nežinojom, koks bus rezultatas.

– Jūsų žodžiai skamba pakankamai įkvepiančiai ir raminančiai apie tą entuziazmą.