Informacinė agresija: taikinys – Ukraina
2017-ųjų spa­lį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Kau­no įgu­los ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je įvy­ko ke­lių Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­rių ini­cia­ty­va su­reng­ta pa­skai­ta-dis­ku­si­ja“­Ru­si­jos in­for­ma­ci­nė ag­re­si­ja prieš Ukrai­ną 2014–2017 me­tais“. Pa­grin­di­nį pra­ne­ši­mą vaiz­do kon­fe­ren­ci­jos me­tu skai­tė so­cia­li­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų moks­lų kan­di­da­tas,Ki­je­vo uni­ver­si­te­to Ka­ri­nio ins­ti­tu­to Žur­na­lis­ti­kos ka­ted­ros do­cen­tas, vie­nas vie­šų­jų ry­šių agen­tū­ros ANT par­tne­rių Alek­sand­ras Kur­ba­nas. Jis iš­dės­tė sa­vo įžval­gas ir Ru­si­jos in­for­ma­ci­nės ag­re­si­jos prieš Ukrai­ną vys­ty­mo­si ten­den­ci­jas, pra­de­dant Mai­da­no įvy­kiais ir bai­giant šio­mis die­no­mis.

Be kita ko, A. Kurbanas daro pagrindinių Ukrainos žiniasklaidos kanalų analizę, aktyviai dalyvauja informacinės politikos ir informacinės saugos projektuose. Ukrainos gynybos ministerijai paskelbus žiniasklaidos atstovų rengimo dirbti vadinamojoje antiteroristinės operacijos zonoje (ATO) programą, A. Kurbanas į šį projektą įsitraukė kaip dėstytojas.

Botai valdomi iš atskiro kompiuterio – „botų valdymo centro“. Jie aktyvinami, išsiuntinėjami su kokia nors informacija, užkrečiant kitus kompiuterius.

Svarbi hibridinio karo dalis

Jau kuris laikas, kai Ukraina tiesiogiai patiria visą prieš ją Rusijos vykdomo hibridinio karo spektrą – pradedant vadinamosios minkštosios galios apraiškomis ir baigiant kariniu įsikišimu. Būtent fizinė Krymo aneksija ir separatizmo apraiškos rytiniuose šalies rajonuose yra tai, kas labiausiai atkreipia visuomenės dėmesį. Bet negalima užmiršti, jog yra ir nekinetinė, mažiau pastebima šio karo sudedamoji – informacinė agresija, be kurios nei Krymo operacija, nei „Novorusijos“ projektas Kremliaus režimui nebūtų pavykęs taip lengvai.

Maža to, informacinio karo technologijos ir metodai tam tikra prasme dar pavojingesni: jie sunkiau atpažįstami, o santykinis jų poveikis, tinkamai pritaikius, netgi didesnis nei įprastinės ginkluotės. Anot A. Kurbano, informacinis ginklas yra prilygintinas masinio naikinimo ginklui. Skirtumas tik tas, kad informacinių atakų aukos lieka gyvos, tačiau dauguma jų praranda valią priimti savarankiškus sprendimus ir pradeda elgtis taip, kaip nori priešas. Todėl, pranešėjo nuomone, negalima užsiliūliuoti, o norint netapti „rusiškojo pasaulio“ auka, lietuviams, be kita ko, būtų naudinga išstudijuoti ir Ukrainos – šalies, tiesiogiai susiduriančios su šio žiauraus ginklo poveikiu, patirtį.

Kaip jie mus programuoja

Negalima tvirtinti, kad informacinis karas yra visiška naujovė. Jis vyko ir seniau. Dar Sun Tzu karo traktate rašoma, jog apgavystė yra viena svarbiausiųjų strategijos dalių. Tačiau tuomet informacinio karo parametrai, tokie kaip plėtros kanalai ar sklaidos dinamika, buvo kitokie ir rėmėsi tiesioginiu bendravimu ar klasikiniais informacijos pernešėjais, pvz., spauda.

Logiška, kad informacinėje visuomenėje virtualiu mūšio lauku vis labiau tampa internetinis tinklas ir kitos jų modernios komunikacijos priemonės bei kanalai. Visuomenė, jos grupės ir atskiri individai yra susaistyti didelio tankaus komunikacijų tinklo, kuris sudaro sąlygas keistis informacija greitai, interaktyviai, panaudojant įvairiausius būdus. Tai labai palanki terpė informacinėms operacijoms online režimu vykdyti. A. Kurbanas išskiria tris bazinius elementus, kuriais remiasi šiuolaikinio infokaro vykdytojai.

Hi-Tec elementas. Tai moderniomis technologijomis pagrįsti komunikavimo kanalai: internetas, palydovinės ir tinklinės ryšio sistemos, televizija, radijas. Jos sudaro sąlygas greitai atakuoti pasirinktus taikinius, užtikrina didelę priešiškos informacijos sklaidą.

Hi-Hume elementas. Aukštosios sociohumanitarinės technologijos. Šiuo metu susilaukia nemažo dėmesio Rusijos akademiniuose tyrinėjimuose ir praktinio pritaikymo srityse. Tai matyti ir iš atvirų šaltinių. Pvz., Pietinio federalinio universiteto (Rusija) Filosofijos katedros profesorė, filosofijos mokslų daktarė I. Lysak teigia, jog Hi-Hume yra socialinių ir informacinių technologijų, taip pat naujausių psichologijos, neurofiziologijos, etologijos ir kitų disciplinų pasiekimų rezultatas. Pagrindinis Hi-Hume pritaikymo tikslas yra poveikis individų ir grupių sąmonei, siekiant paveikti jų elgesį ir tarpusavio santykius, o pasekmes, autorės vertinimu, galima vertinti dvejopai – viena vertus, „jos leidžia efektyviai valdyti socialinius procesus, sukuria individualios ir masinės sąmonės pertvarkos prielaidas. Ekonominėje srityje tai atneša didelę naudą, o politinėje – padeda efektyviai valdyti dideles žmonių mases. Kita vertus, sociohumanitarinės technologijos gali destruktyviai veikti žmogų ir visuomenę, griauti jų savireguliacijos mechanizmus.“

Kaip paprastesnius šių technologi jų pavyzdžius galima paminėti įvairią kontekstinę ir virusinę reklamą.

Hi-Sensoro elementas. Tai apibendrinantis terminas, aprėpiantis įvairius auditorijos poveikio metodus, taikant socialinės psichologijos, taikomosios psichoanalizės, taip pat vadinamojo neurolingvistinio programavimo (NLP) principus.

Infokariai: robotai ir žmonės

Infokaro veiksmus pajėgūs vykdyti ne tik gyvi psichoperantai. Pati tinklinė komunikacinės erdvės struktūra ir jos priemonių visuma sukuria prielaidas, kad informacinės ir (arba) psichologinės operacijos gali būti vykdomos automatiniu režimu, šiame procese minimaliai dalyvaujant operatoriui. Nagrinėdamas tokius metodus, A. Kurbanas pateikia pavyzdį, kaip veikia Rusijos SVR (išorinės žvalgybos tarnybos) užsakymu nuo 2012 m. kuriamos automatizuotos informacinių arba psichologinių operacijų sistemos mechanizmas. Išskirtinos posistemės, pvz., „Disput“, „Monitor-3“,

„Štorm-12“, kurios veikia pagal bazinį protokolą kaip viena struktūra. Pirmasis šios sistemos segmentas vykdo automatizuotą internetinės erdvės stebėjimą. Gauti duomenys perkeliami į antrąją posistemę, kur analizuojami. Analizės pagrindu kuriamos metodikos, pasitelkiant reikiamų specialistų grupę, o trečioji posistemė skirta masiniam jau baigtų informacinių produktų platinimui, įskaitant ir periodišką pašalintos medžiagos atnaujinimą.

Ne tokios kompleksiškos automatinės sistemos yra vadinamieji botai. Tai specialios programos, automatiškai arba pagal nustatytą grafiką atliekančios tuos pačius veiksmus kaip ir gyvas vartotojas (jos gali išplatinti arba pašalinti duomenis, pavogti slaptažodžius ir pan.), tik tai daro daug greičiau ir nepalyginamai didesniais kiekiais. Botai valdomi iš atskiro kompiuterio – „botų valdymo centro“. Jie aktyvinami, išsiuntinėjami su kokia nors informacija, užkrečiant kitus kompiuterius.

Automatiniu būdu vykdomas ir internetinio resurso paieškos optimizavimas – vartotojai linkę nepervargti ir renkasi tai, kas yra po ranka, t. y. pirmosiose paieškos pozicijose. Be to, resurso matomumas pirmosiose paieškos langelio pozicijose suteikia jam kompetencijos ir solidumo aurą daugelio vartotojų akyse.

Šiuo metu yra per 5 000 profesionalių etatinių Kremliaus trolių, sukūrusių 150–250 tūkst. netikrų paskyrų įvairiuose internetiniuose resursuose, kurios yra matomos 75–125 mln. vartotojų.

Automatinė teksto generacija – tai technologija, į kurią taip pat atkreiptinas dėmesys. Automatizuotos programos be žmogaus įsikišimo visai pajėgios kurti „dirbtinius tekstus“ (dažniausiai komentarus), imituojančius „gyvą“, nors ne visiškai adekvatų pašnekovą. Tai nėra intelektualus metodas, tačiau automatiškai sugeneruoti komentarai turi poveikį savo kiekiu. Be to, tokie komentarai užgožia esminę teisingą informaciją, nukreipia dėmesį, taip pat gali suerzinti ar sukelti beviltiškumo jausmą.

O kokie yra gyvieji Rusijos infokaro resursai? A. Kurbano nuomone, šiuo metu yra per 5 000 profesionalių etatinių Kremliaus trolių, sukūrusių 150–250 tūkst. netikrų paskyrų įvairiuose internetiniuose resursuose, kurios yra matomos 75–125 mln. vartotojų. Tokio kiekio negalima nuvertinti. Visuomenės elgesiui turi įtakos kolektyvinio mąstymo pokyčiai, o didelis ir kryptingas priešiškos informacijos srautas, ypač užmaskuotas kaip „neutralus“, pamažu keičia nuostatas ir vertybes arba, priklausomai nuo užduoties, neleidžia priimti naujų idėjų.

Pobūdis skirtingas – tikslas vienas

Informaciniam poveikiui prieš Ukrainos valstybingumą pasitelkiami kuo įvairiausio pobūdžio projektai. Be pavienių postų talpinimo ar retransliavimo socialiniuose tinkluose (įskaitant komentarus), infooperantai imasi kompleksinių priemonių, kurdami teminius tęstinius Youtube kanalus, internetinius puslapius (pvz., „Russkaja vesna“, „Infosoldat Donbassa“, „Internet-opolčenije“), netgi bando inicijuoti „nacionalinius“ socialinius tinklus (vienas jų – ukrainietiškai pavadintas „Druzi.org.ua“).

A. Kurbanas atkreipia dėmesį į pastaruoju metu plintančius propagandos sklaidos būdus, tokius kaip „netikros naujienos“ (angl. fake news), mediavirusus, kurie sukelia mąstymo ir emocijų sumaištį (kognityvinį disonansą, emocijų proveržius) ir sukuria aktyvavimo priemones potencialiems veiksmams, kurie naudingi priešiškai pusei.

Pvz., rusakalbei Ukrainos auditorijai aktyviai diegiamos nuostatos, jog „rusų kalba bus uždrausta“, „mus priešina su Rusija“, „benderovcai užpuls Donbasą“, „Ukrainą okupuos amerikiečiai“ ir pan.

Tiems, kurie tiesiogiai nesusiduria su LNR ir DNR kasdienybe, psichoperantai kuria „online realybę“ – „Novorusijos“ gyvenimas rodomas kupinas naujų pozityvių pertvarkų, kurioms trukdo tik „Ukrainos baudėjai“. Palaipsniui vykdomos prasmių ir vertybių transformacijos. Kitaip tariant, pamažu įsitraukęs vartotojas uždaromas į savotišką informacinį burbulą. Jam pra– deda susidaryti tiesioginio dalyvavimo įvykiuose ir visažinystės įspūdis.

Aleksandras Kurbanas / "Kario" nuotrauka

Ne visada Ukrainos piliečių smegenys plaunamos drastiškai per atvirai prorusiškus propagandos kanalus. Neretai tam pasitelkiamas ir neutralus kontekstas, pateikiamas auditorijai per „menines prie– mones“, kurį kartais sunku suvokti, o tuo labiau kritikuoti („nepainiokime meno su politika!“). Pranešėjas išvardijo rusiškus filmus, pvz., „Brat-2“, „12“, „Tarasas Bulba“, „9-oji kuopa“, „72 metrai“, „Kėlinys“ ir kt., į kuriuos inkorporuotos antiukrainietiškos nuostatos, pateisinamas didžiarusiškas šovinizmas ir agresija. Tai būdinga ne tik meniniams, bet ir istoriniams dokumentiniams filmams, pvz., „Karas 08.08.08: išdavystės menas“, „Golodomoras 1933: neišmoktos istorijos pamokos“.

Panašiai veikia ir knygos, jų pastaruoju metu išleidžiama įvairių ir nemažais tiražais. Pavadinimai iškalbingi: „Nepriklausoma Ukraina: projekto krachas“, „Rusų-ukrainiečių karai“, „Mūšio laukas – Ukraina. Sulaužytas trišakis“ ir pan.

Jaunesnei auditorijai skiriamas kitokio pobūdžio produktas: kompiuteriniai žaidimai, kuriuose vartotojas įtraukiamas į karinių veiksmų simuliaciją, taip lyg ir pateisinant Rusijos agresiją („Priešstata: privertimas taikai“, „Operacija „Galicija““)

Kokias žinutes visų pirma siunčia Kremliaus infooperantai?

A. Kurbano nuomone, pagrindiniai bandomi atakuoti dalykai – Ukrainos istorija ir ukrainiečių identitetas. Bando– mos įpiršti tokios idėjos:

◆ Ukraina esanti „istorinis nesusipratimas“, „dirbtinė valstybė“, kuri už savo valstybingumą turi jausti dėkingumą Rusijai;

◆ Euromaidanas – valstybinis perversmas, organizuotas Vakarų specialiųjų tarnybų, o dabartinė Ukrainos valdžia – ne– teisėta chunta;

◆ Rytinė Ukrainos dalis terorizuojama Kijevo;

◆ Ukrainos ginkluotosios pajėgos žudo rusakalbius Donbase;

◆ savanoriški ukrainiečių batalionai – naciai ir antisemitai;

◆ Ukraina turi problemų su Lenkija;

◆ Ukrainos „baudėjų“ gretose kariauja užsienio samdiniai, tarp jų ir lietuviai.

Problemos ir jų sprendimai

Ukraina – didelė ir nevienalytė šalis, kur religinis ir etninis pasiskirstymas lemtas įvairių istorinių įvykių. Nemažą įtaką padarė ir sovietizavimas, stipriai deformavęs vertybinę Ukrainos gyventojų sistemą. Kalbėti apie aiškų ukrainietišką identitetą yra gana sunku (lygiai kaip ir bet kurioje kitoje buvusioje sovietinėje respublikoje).

Tačiau Maskvos vykdytas holodomoras, taip pat pokario pasipriešinimo nuslopinimas daugeliui ukrainiečių sukelia neigiamų emocijų, kurios po Rusijos agresijos itin suaktyvėjo. Bėda, kad tų emocijų išraiškos kartais tampa hipertrofuotos, o savo tautos reikšmingumas pernelyg išpučiamas, nesivadovaujant ne tik moksliniais argumentais, bet net ir sveiku protu (pvz., patriotiškai-pseudoistorinės studijos teigia, kad „protoukrainiečiai“ neva pirmieji išrado raštą ir pan.). Tokie dalykai savo ruožtu naudingi ir priešiškai propagandai, kuri tokius faktus pateikia su neigiama konotacija.

Kitas pastebėtas ukrainiečių šūvis sau į koją – ne visada kokybiška kontrpropaganda. Tarkime, pas mus vyrauja nuostata, kad propagandines žinutes reikia dekonstruoti, o geriausias metodas – visuomenės švietimas ir kritinio mąstymo skatinimas. Ukrainoje dažnai pasukama kitu, lengvesniu keliu: veikiama visiškai tais pačiais metodais kaip ir oponentai, į melą tiesiog atsakant melu. Kartais darosi visai neaišku, ko siekiama pranešimais, pvz., „Putinas mirtinai serga“ ar pan., nes galiausiai visa šaltinio informacija pradedama vertinti kaip nepatikima. Daug žalos padaro ir „klikbaitinė žiniasklaida“, pigiomis antraštėmis siekianti aukštesnio reitingo. Bet blogiausia, kad ilgainiui nesusiformuoja visuomenės imunitetas melagingai informacijai.

Ukrainoje dažnai pasukama kitu, lengvesniu keliu: veikiama visiškai tais pačiais metodais kaip ir oponentai, į melą tiesiog atsakant melu.

Dar viena išskirta ukrainiečių kontrpropagandistų savybė – ne visada korektiškai pateikiama žinutė. Kaip pavyzdį galima paminėti ukrainietišką internetinį memą, kur vaizduojami Maskvą užėmę NATO kariai, metantys Rusijos vėliavas Kremliaus papėdėje. Tokia propaganda, jei tik nėra provokacija, vertintina kaip labiau žalinga nei naudinga – statistinis rusas joje randa tik eilinį „patvirtinimą“, kad NATO – agresyvus karinis blokas, siekiantis užkariauti jo tėvynę.

Neseniai Ukrainos informacinės politikos ministerija pateikė informacinės saugos koncepciją. Tačiau tai oficialus formalus dokumentas, kuriame pateikiamos nuorodos į Konstituciją ir tarpžinybiškai paskirstomi Ukrainos informacinės erdvės apsaugos įgaliojimai.

A. Kurbano teigimu, realios veiksmingos strategijos valstybiniu mastu kol kas nėra. Ji formuojama tiesiog sekant įvykių tėkmę. A. Kurbanas ir jo komanda siekia, kad situacija gerėtų, pasitelkdami šias gaires:

◆ Ukrainos informacinė erdvė turi būti stiprinama, remiantis nacionaline kultūra, kalba, tradicijomis, patriotizmu ir europine orientacija;

◆ visuomenė turi būti šviečiama ir mokoma, kokiu būdu vykdomas infokaras ir ruošiama atremti jo atakas;

◆ turi būti formuojamas atviras, skaidrus informacinis laukas, paremtas sveika konkurencija tarp žiniasklaidos transliuotojų;

◆ aukštosiose ir specializuotose mokymo įstaigose turi būti rengiami informacinio saugumo specialistai;

◆ turi būti stiprinamas visuomeninių organizacijų, kurios dirba šioje srityje, ir valstybinių struktūrų (gynybos, vidaus ir užsienio reikalų ministerijų, saugumo tarnybos) bendradarbiavimas.

Reikia suprasti, kad ukrainiečių kovos su priešiška propaganda specifika yra neatsiejama nuo įvykių konteksto. Krymo aneksija ir įvykiai Donbase – ne šiaip faktai, tai didelė daugelio žmonių tragedija: žuvę ar sužaloti artimieji, prarastas turtas ir pan. Lygiai taip pat sužalotas ir informacinis šalies landšaftas. Reikia nemažai pastangų, kad padėtis būtų normalizuota.