Hibridiniai „Vagnerio“ kareivėliai: šlovės saulėlydis?
Už­si­tę­sęs ka­ras Si­ri­jo­je per ke­le­tą me­tų ta­po to­kia ru­ti­na, jog pa­sau­lio ži­niask­lai­dos dė­me­sys jam ge­ro­kai at­bu­ko. Juo la­biau, kad su lai­ku šio konf­lik­to sce­na­ri­jus pra­dė­jo vis la­biau komp­li­kuo­tis. Įvai­rių ko­vo­jan­čių gru­pių ir jų in­te­re­sų tik di­dė­jo, o ko­vi­nių veiks­mų vir­ti­nė­je, ro­dos, pa­mes­ta lo­gi­ka. Ne­ap­siei­ta be bru­ta­lių įvy­kių ir bep­ras­mių au­kų (ci­vi­lių ob­jek­tų bom­bar­da­vi­mai, che­mi­nio gink­lo pa­nau­do­ji­mo at­ve­jai), ta­čiau nė vie­na konf­lik­te da­ly­vau­jan­čių pu­sių ne­pri­siė­mė at­sa­ko­my­bės. 

Karas vakar, karas rytoj...

Pasaulio galingieji apsiribojo arba tyla, arba praktiškai nieko nereiškiančiais pareiškimais. Galingiausioji pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), tuo metu atstovaujamos Baracko Obamos ir jo administracijos, pasitenkino vadinamąja raudonų linijų braižymo politika, į kurią niekas nekreipė ypatingo dėmesio.

Sėkmingo verslininko biografijoje pastebima tik viena tamsi žymė: dar sovietiniais metais jis teistas – kartą lygtinai už vagystę, vėliau – už apiplėšimą, sukčiavimą ir prostitucijos verslo organizavimą (9 metai kolonijos).

O Rusija pradėjo gana aktyvius veiksmus Sirijos kampanijoje, įtraukdama į ją visus savo ginkluotųjų pajėgų komponentus. Pagrindinis jos pretekstas buvo pagalba legitimiai Sirijos Arabų Respublikos valdžiai ir kova su vadinamąja teroristine islamo valstybe. Tačiau faktai parodė, jog daugelis Rusijos karinių oro pajėgų smūgių ir antžeminių operacijų vyko visai ne islamistų kontroliuojamose teritorijose.

Apskritai, Sirija Rusijai tapo savotišku mažu pergalingu karu ir žaibolaidžiu besikaupiančiai savų gyventojų socialinei įtampai, be to, dar viena priemone parodyti Vakarams savo ambicijas. Žiūrint grynai techniškai, Kremlius čia ne tik demonstratyviai mankština savo raumenis, bet ir iš tikrųjų konstruoja realias kovines situacijas, išvalo sandėlius nuo senos amunicijos ir išbando naujas kovos metodikas, kurios atitinka naująją Rusijos hibridinio karo doktriną.

„Jų nėra“ ir kiti paradoksai

Viena iš tokių hibridinio karo dedamųjų – nesamų pajėgų panaudojimas. Vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų schemą jau nuo 2014 m. Krymo įvykių žino daugelis ir plačiau priminti tikrai nereikia. Sirijoje ši koncepcija gana sėkmingai tęsiama ir plėtojama. Nesant didesnių galimybių verbuoti vietinius gyventojus ar apsimesti jais kaip Rytų Ukrainoje, griebtasi kito kozirio: vadinamųjų privačių karinių kompanijų. Apie jas jau buvo rašyta 1-ajame šių metų KARIO numeryje; tiesiog reikėtų priminti: Rusijoje tokio pobūdžio organizacijos skiriasi nuo vakarietškųjų šalių analogų ir yra itin prieštaringi dariniai: formaliai vertinant, teisiškai šios organizacijos yra nelegalios, kita vertus, visos žymesnės Rusijos karinės kompanijos (jei jas išvis galima taip vadinti) neapsieina be oficialių jėgos organizacijų globos, o kartais tarnauja netgi kaip jų priedangos organizacijos. „Vagnerio grupė“ kaip tik ir yra tokia organizacija.

Įvertinkime aplinkybes

Dmitrijus Utkinas – „Vagneris“ ne tik kad nebuvo nubaustas už dalyvavimą debiutuojant samdiniams, suburtiems 2013 m. su vadinamojo Slavų korpuso vėliava Sirijoje, bet jam net buvo leista kurti savo samdinių grupę, kurios dydis, kaip manoma, siekia 1000–1300 asmenų (kai kurie šaltiniai nurodo joje esant per 2 000, įskaitant ir ūkinį persona-lą) – praktiškai tai visavertis pėstininkų pulkas, formaliai nepavaldus nė vienai Rusijos jėgos organizacijai. Nepaisant to, grupei leista gyventi ir treniruotis GRU specialiųjų pajėgų Molkino poligone, kuris, kaip tyčia, buvo dar ir modernizuotas prieš pat atvykstant ten „Vagnerio grupei“. Tam buvo skirta 50 mln. rublių (798,5 tūkst. eurų).

Pats Utkinas – formaliai atsargos papulkininkis, kai kurie jo artimi bendražygiai dalyvauja aukšto lygio priėmimuose Kremliuje ir apdovanojami, nors kitomis aplinkybėmis turėtų būti kaltinami pagal Rusijos Federacijos (RF) baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už samdinystę, neteisėtų karinių formuočių organizavimą ir dalyvavimą jų veikloje, nelegalų disponavimą koviniais ginklais.

Galiausiai kyla klausimas: iš kieno kišenės vagneriečiams mokami pinigai? Daugelis jų tvirtina, kad pagrindinis jų darbo motyvas yra, būtent – nebloga alga. Turint omenyje, kad „Vagnerio grupė“ egzistuoja jau kelerius metus, jos išlaikymui turėjo būti išleistos milžiniškos sumos. Akivaizdu, kad pats „Vagneris“ tokių lėšų neturi, jis tik parduoda savo samdinių paslaugas tiems, kas už tai moka. Tikėtis, kad milijonai metami vien dėl nesavanaudiškos pagalbos Asado režimui – pernelyg abstraktu ir netgi naivu. Viskas turi savo kainą.

Kas stovi šio veiksmo užkulisiuose? Atsakius į šį klausimą, paaiškėtų ne tik jo grupės finansavimo šaltiniai, bet ir priežastys, dėl kurių turtingi mecenatai remia jos dalyvavimą Sirijos karinėje kampanijoje.

„Vagnerio“ operos užkulisiai

Atrodo, atsakymas yra daug netikėtesnis, nei norėtųsi. „Vagnerio grupė“ – niekur neregistruotas, iš esmės nelegalus RF karinis padalinys, kurio nariai treniruojasi GRU poligone, bent jau 2015–2016 m. buvo skraidinami į Siriją Pskovo desantinės divizijos kariniais orlaiviais, jo vadai oficialiai apdovanojami už nuopelnus. Bet yra išimtis: atlyginimus jie gauna ne iš GRU ir net ne iš RF gynybos ministerijos. Finansavimo šaltiniai, pasirodo, trykšta šalia.

Norint suprasti visą schemą, reikia pasidomėti kai kuriais Rusijos kariuomenės pertvarkos faktais, konkrečiai, logistika ir techniniu aprūpinimu.

Dar tuomet, kai Rusijos gynybos ministro postą užėmė Anatolijus Serdiukovas, įsigalėjo nuomonė, kad kariškiai privalo užsiimti tik koviniu rengimu, o visas ūkinis aprūpinimas ir techniniai dalykai (karinių objektų teritorijų tvarkymas, patalpų valymas, vandens, elektros ir šildymo tiekimas, maitinimo organizavimas) turįs būti perleistas civiliams paslaugų tiekėjams. Tam tikslui buvo sukurta gigantiška įmonė „Oboronservis“, kurio vadovu tapo, žinoma, pats gynybos ministras. Tai – komercinis valstybės kontroliuojamas darinys, kuriame greit išplito vagystės, korupcija, ir A. Serdiukovas paliko savo postą. „Oboronservis“ skilo į tris įmones: „Slavianka“, „Oboronenergo“ ir REU, kurias naujai paskirtas ministras Sergejus Šoigu vėl pasiūlė sujungti į akcinę bendrovę „GU ŽKCh“, kas ir buvo padaryta 2015 m. gegužę. Naujoji įmonė pati nevykdė darbų, pavesdama juos subrangovams. Milijardinį konkursą laimėjo kelios įmonės, kurios buvo skubotai sukurtos visiškai iki tol nežinomų žmonių, niekada neturėjusių panašios veiklos patirties. Kaip išsiaiškino rusiško resurso Fontanka.ru žurnalistai, vienintelė juos siejanti detalė – visi naujai iškepti vadovai prieš tai dirbo Sankt Peterburgo policijoje. Konkurso metu nė viena minėtų įmonių neturėjo nei galiojančios veiklos licencijos, nei patvirtintų būtinų leidimų dirbti su slapta informacija, tačiau jos buvo paskelbtos laimėjusiomis konkursą ir vien 2015 m. už karinių objektų statybą, kareivinių valymą, šildymą ir kareivių maitinimą gavo per 68 mlrd. rublių.

Pasirodė, kad visos šios kompanijos yra tik iškabos, po kuriomis slypi viena bendrovė „Megalain“. Ji siejama su vienu žmogumi – Jevgenijumi Prigožinu.

„Vagnerio grupė“ – niekur neregistruotas, iš esmės nelegalus RF karinis padalinys. Kieno lėšomis jis išlaikomas?

Caro virėjo virtuvė

Pats J. Prigožinas – mažai reklamuojama ir netgi kukli figūra, palyginti su kitais Rusijos verslo banginiais. Jo net nėra turtingiausių Rusijos žmonių šimtuke, jis neatostogauja madinguose užsienio kurortuose, jo vardas garsiai neskambėjo viešuose skandaluose. Sėkmingo verslininko biografijoje pastebima tik viena tamsi žymė: dar sovietiniais metais jis teistas – kartą lygtinai už vagystę, vėliau – už apiplėšimą, sukčiavimą ir prostitucijos verslo organizavimą (9 metai kolonijos).

Bet paskui J. Prigožinas, atrodo, susiėmė ir nuo 1990-ųjų išeitą gyvenimo universitetų patirtį pabandė pritaikyti maitinimo verslo srityje. Dešrainių kioską netrukus pakeitė maisto pristatymas į namus, vėliau J. Prigožinas prestižinėse Sankt Peterburgo vietose atidarė barą ir restoraną. 1998 m. Nevoje jau veikė restoranas-laivas „New Island“, kuriame buvo aukščiausio lygio aptarnavimas. Čia pradėjo lankytis ne tik vadinamieji naujieji rusai, bet ir Vakarų finansinio bei politinio elito atstovai. Pavyzdžiui, dalykiniuose susitikimuose ir verslo pietuose čia dalyvavo Jacques’as Chiracas ir George’as Bushas jaunesnysis. „New Island“ tapo grandimi, sujungusia J. Prigožiną su Vladimiro Putino aplinka.

Pažintys dar labiau įsuko verslą, ir J. Prigožinas pradėjo nebesitenkinti vien maitinimo sfera: jis privatizavo patalpas prestižinėse vietose, pirko žinomus prekių ženklus, netgi pradėjo statybų verslą. Paskui susidomėjo žiniasklaida: pirmuoju J. Prigožino įsigijimu šioje srityje tapo Federalinė naujienų agentūra (rus. FSN).

Ne viskas buvo skaidru, o keletas su J. Prigožino verslu susijusių įvykių išvis tamsūs: tipinis pavyzdys – 2004 m. įvykis, kai restorane-laive su savininku susikivirčijęs žmogus netrukus po konflikto buvo rastas nuskendęs. Tačiau ar maža žmonių nuskęsta? O su tvirtą politinį užnugarį turinčiu oligarchu niekas per daug negeidė bylinėtis. Netgi keletas konfliktų su FSB liko užglaistyti. V. Putinui atėjus į valdžią, J. Prigožino imperija ir įtaka auga, aplinkinių būryje jis pradedamas vadinti Putino virėju – ir tiesiogine prasme, ir kaip įtakos virtuvės šefas.

Neilgai trukus po Maidano įvykių paaiškėja J. Prigožino, kaip žiniasklaidos magnato, slaptas vaidmuo propagandos srityje, nors tam tikrų bandymų manipuliuoti viešąja nuomone būta ir anksčiau. Vienas jo projektų – Rusijos „Trolių fabrikas“ (oficialiai – Interneto tyrimų agentūra) – psichologinio karo padalinys, iš pradžių dislokuotas Sankt Peterburgo Olgino rajone, vėliau persikėlęs į pastatą Savuškino gatvėje, o dabar vėl eilinį kartą planuojama jį perkraustyti. Šįkart į pastatų kompleksą... statytą už J. Prigožino lėšas.

2016 m. pirmojoje pusėje paviešinama „Vagnerio grupė“ ir atsekami jos ryšiai su Prigožino aplinka pastebėti D. Utkino ir jo pavaduotojo A. Troševo ryšiai su vienos J. Prigožino firmų saugumo tarnybos viršininku E. Guliajevu, buvusiu vieno iš RF vidaus reikalų ministerijos (VRM) kovinio padalinio karininku. Kartu jie lankosi Rusijos pietuose, kur tuo metu organizuotas samdinių kovinis rengimas. 2016 m. gruodį Prigožinas buvo įtrauktas į Vakarų sankcijų sąrašą, o kitų metų birželį ten pat pateko jo įmonių tinklas „Konkord“, taip pat ir „Vagnerio grupė“.

Pagaliau 2017-aisiais pačios Rusijos antimonopolinė tarnyba pripažino, kad tarp J. Prigožino kompanijų ir Gynybos ministerijos sudaryta kartelinė 1,8 mlrd. rublių sutartis pažeidžia antimonopolinį įstatymą. Skaudžiai smogia Aleksejaus Navalno 2017 m. gegužę paviešintas tyrimas, kuris įrodė, jog ši ydinga sąjunga sugebėjo iš gynybos biudžeto išplauti ne mažiau 23 mlrd. rublių.

Palaipsniui verslo sėkmė ir santykiai su Rusijos gynybos ministerija pradeda blogėti, o tas veikia ir „Vagnerio grupę“. Alga samdiniams pradedama mokėti nebe išplautais Rusijoje pinigais, o lėšomis iš Sirijos režimo atsargų; suprastėja tiekimas ir ginkluotė.

Rusų kariai treniruojasi Sirijoje. Čia žaliųjų žmogeliukų koncepcija gana sėkmingai plėtojama ir toliau.

Tas saldus žodis – „nafta“

2016 m. gruodį Maskvoje apsilankė Sirijos Arabų Respublikos gamtos išteklių ministras A. Ganemas. Jo darbinis vizitas nesukėlė jokio žiniasklaidos susi-domėjimo, nors, reikia pasakyti, viena jo detalė pasirodė esanti labai įdomi Sirijos karo kontekste. Tik po pusmečio viename interviu RF energetikos ministras Aleksandras Novakas prasitarė, jog su Sirijos ministru „buvo aptarti klausimai, liečiantys Rusijos kompanijų dalyvavimą naftos žvalgybos ir gavybos projektuose, visų pirma, užtikrinant jų saugumą“.

Jau pati šio sakinio formuluotė skamba gana savotiškai. Iš tikrųjų tai, ką aptarė du aukščiausi pareigūnai, siejasi ne tiek su energetika, kiek su karinėmis priemonėmis. Iš esmės Sirija susitarė su Rusija, jog ši atkovos rajonus, susijusius su naftos pramone, o tada užsiims jų apsauga. Mainais už tai Sirija pažadėjo 25 proc. viso jai grąžinto naftos verslovių pelno, įsipareigodama dar ir atskirai padengti kovines išlaidas.

Pabandykime tai įvertinti. Ši sutartis siūlo tikrai neblogas sąlygas abiem pusėms. Damaskas atgauna prarastas teritorijas, Maskva – pinigus. Daug pinigų, nes naftos verslovių Sirijoje daug, per dieną čia išgaunama iki 6–8 tūkst. barelių naftos ir apie 9 mln. m³ dujų. Ketvirtadalį tos sumos sudaro apie 100 mln. JAV dolerių per mėnesį.

Tačiau kas užsiims techniniais sutarties įvykdymo dalykais?

Vykdytoju buvo paskirta bendrovė „Evro Polis“, įkurta kiek anksčiau tais pačiais metais. Iki pat Sirijos ministro vizito ji nevykdė jokios matomos veiklos. Tačiau 2017 m. pradžioje viskas pasikeitė. Į vadovo kėdę sėdo naujas žmogus – O. Jerochinas. Jis yra buvęs Rusijos VRM pareigūnas, dirbęs greitojo reagavimo būryje, operatyviniu įgaliotiniu, dar nuo tarnybos laikų gerai pažįstantis J. Prigožino saugos tarnybos vadovą

E. Guliajevą ir „Vagnerio“ pavaduotoją A. Troševą. Ar daugiau bereikia vardyti? Kai kurių šaltinių teigimu, bendravimas nebuvo vien prie kavos puodelio: O. Jerochinas pastebėtas tiek 2014 m. Donbase, tiek 2015–2016 m. Sirijoje.

Po trijų dienų pasikeitė ir įmonės savininkas. Juo tapo V. Čekalovas, kuris formaliai yra dar vienos įmonės savininkas, o nurodytas jos kontaktinis telefono numeris, pasirodo, bendras bent keliolikai kompanijų, siejamų su „Putino virėjo“ verslu.

Pasikeitė ir „Evro Poliso“ veiklos kryptys. Be prekybos ir sandėliavimo, atsirado naftos ir dujų gavyba, gręžiniai ir t. t., o kapitalas staiga šoktelėjo nuo iki tol buvusių 10 tūkst. iki 3 mln. rublių. Sirijos gamtiniai ištekliai nuo pat pradžios domino Rusijos politinį ir verslo elitą. Jau vadinamojo Slavų korpuso organizatoriai buvo užsibrėžę tikslą „išvaduoti“ naftos versloves, o vėliau tą darė ir „Vagnerio grupė“, taip pat dar vienas (kaip tik 2017 m. pradžioje atsiradęs) Rusijos kuruojamas padalinys „ISIS Hunters“. Palmyros operacija iš esmės buvo vykdoma tik tuo tikslu – šiauriau jos išsidėstę mažiausiai penki dideli naftos ir dujų telkiniai.

Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai susitiko abiejų šalių ministrai, buvo pataisytas ir papildytas Rusijos federalinis įstatymas dėl karinės tarnybos. Nuo tada įsigaliojo nuostata, kad kiekvienas rezervo kariškis, savanoriškai pareiškęs norą ginti Rusijos interesus netgi už jos ribų, turi visas kario teises.

Matyt, šiais veiksmais siekiama nors kiek įteisinti „jų ten nėra“ buvimą Sirijoje (priminsime: vagneriečiai neegzistuoja kaip juridinis asmuo, o grupė nėra registruota nei Rusijoje, nei užsienyje), taip pat praplėsti savo interesus Artimuosiuose Rytuose. Kam nors tai bus papildoma verslo plėtra, kitiems – politinė nauda. Privataus stambaus verslo ir politinės valdžios interesai dabartinėje Rusijoje tiek susiję, kad sunku spręsti, kur baigiasi viena ir prasideda kita.

Deir Ez-Zoras. Klaida ar klasta

Patys vagneriečiai per daug nesigilina į peripetijas. Save jie dažnai pateikia tiesiog kaip sėkmės karius, kuriems patinka kariauti už gerą atlygį ir trofėjus. Daugelis jų save tapatina su maždaug XX a. 6–7 deš. samdinių dvasia, padauginta iš slaviško charakterio ypatumų. Į „komandiruotes“ Sirijoje porą metų jie važinėjo lyg į neblogai apmokamą safarį. Bet vienąkart pasirodė, kad tokio dykumų safario mėgėjai patys tapo tikrų medžiotojų grobiu.

Kuo už kelių tūkstančių kilometrų atsitikę įvykiai aktualūs mums? Mes galime tapti saugesni ir stipresni, jeigu suvoksime, kad hibridiniai kariai veiksmingiausi ten, kur nėra valios, ryžto ir gerų koalicinių partnerių, kuriems mes rūpime.

Vasario 7 d. JAV priešakinės pajėgos, buvusios kurdų bazėje kairiajame Eufrato krante, artilerijos ugnimi apšaudė, paskui aviacijos padedamos galutinai sunaikino proasadiškas pajėgas, kurios bandė pulti naftos perdirbimo įmonę netoli Hišamo gyvenvietės Deir Ez-Zoro apylinkėse. Šiame epizode daug neaiškumų ir dviprasmybių: pasirodžiusią informaciją, kad tada galėjo būti atakuoti rusų kariai, Rusijos gynybos ministerija kategoriškai paneigė. Kremliaus viešųjų ryšių atstovas pareiškė, jog esą jie naudojasi tik tais duomenimis, kurie susiję su Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariškiais, o apie kitus Rusijos piliečius, kurie gali būti Sirijoje, žinių neturi.

JAV gynybos vadovas generolas Jamesas Mattisas vasario 11 d. per spaudos konferenciją užsiminė, kad tuomet, kai proasadiškos pajėgos pažeidė susitarimo liniją ir pradėjo judėti link koalicijos pozicijų, su Rusijos atstovais buvo susirišta, bet jie patvirtino, kad „nieko apie tai nežino, o jų pajėgų ten nėra“.

Žiniasklaidoje pradėję mirgėti žuvusių rusų skaičiai (nuo 15 iki daugiau nei 600) parodė, kad faktas turi pagrindo. Didelis nukautųjų skaičiaus skirtumas tik patvirtina, kad suinteresuota pusė bando skleisti dezinformaciją, dirbtinai išpūsdama nukautųjų skaičių iki absurdo. Tyrimų grupė „Conflict Intelligence Team“ jau po kelių dienų sugebėjo tiksliai identifikuoti keturių žuvusiųjų asmenybes, kiek vėliau „Informnapalm“ paminėjo 26 tankistų pavardes – visi jie pasirodė buvę „Vagnerio grupės“ kariai.

Taigi, Rusijos pėdsakas šioje istorijoje akivaizdus. Beje, kitas Eufrato krantas Rusijos pajėgas domino jau anksčiau. Dar praeitų metų rudenį rusų karo inžinieriai buvo pastatę pontoninį tiltą, kurį kiek vėliau koalicijos pajėgos sunaikino. O neoficialiuose šaltiniuose yra patvirtinimų, jog rusiškai kalbantys kariai įveikė Eufratą valtimis ir buvo išsilaipinę kitame upės krante, tikėtina, žvalgybos tikslais. Du raktiniai žodžiai – „nafta“ (jos koalicijos šiuo metu kontroliuojamoje teritorijoje apsčiai) ir „Vagnerio grupė“ (iš dalies ir „ISIS Hunters“ – paskyra „Twitter“ patvirtino keleto jų žūtį) leidžia spėti, kad vasario 7-osios operacija buvo sumanyta kaip anksčiau minėto Rusijos ir Sirijos memorandumo dalis: jūs atkovojate teritoriją, mes atsiskaitome ketvirčiu pelno.

Belieka stebėtis, kodėl pajėgos, iš esmės ar dalinai sudarytos iš rusų samdinių, buvo mestos už labai aiškios skiriamosios ribos į svetimą atsakomybės rajoną, kurį kontroliuoja ne silpstanti vadinamoji islamo valstybė, o stipri koalicija, kurią remia JAV, ypač tuo metu, kai komandinėje JAV pajėgų būstinėje Rožavoje tuo metu lankėsi inspektuojantis generolas P. Frankas.

Keista ir ta aplinkybė, kad gana nemažos pajėgos, mestos užimti naftos verslovę, neturėjo jokios paramos iš oro, taip pat jokių antžeminių oro gynybos priemonių (arba bent jau nespėjo jų panaudoti). Gal noras atkąsti sultingą svetimos teritorijos kąsnį kilo „iš apačios“, asmenine kieno nors iniciatyva? Vargu: žinant bendrą vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų braižą – kiekviena Rytų Ukrainos separatistų operacija irgi buvo pateikiama kaip vien jų pačių sprendimas, nors kiekvienoje jų dažniausiai būdavo pastebėtos Rusijos pajėgos ir parama.

Į „komandiruotes“ Sirijoje porą metų vagneriečiai važinėjo lyg į neblogai apmokamą safarį. Bet vienąkart pasirodė, kad dykumų safario mėgėjai patys tapo tikrų medžiotojų grobiu. Skirtingai nuo kadrinių kariškių, hibridiniai kariai visada liks tais, „kurių ten nėra“, o pralaimėjimo ar žūties atveju kalti liks tik jie patys.

Sekant analogijomis, Hišamo operacija galėtų būti laikoma tipine hibridine operacija, kai aukštesnės grandys „nieko nežino“, bet jai pasisekus iškart perima užimtos teritorijos kontrolę. Be naftos, aukščiausioji Rusijos grandis galėjo turėti dar vieną tikslą – ne savomis rankomis bandyti zonduoti svetimos įtakos teritoriją (t. y. peržengti eilinę „raudoną liniją“) ir pajusti kitos pusės reakciją. Kaip matome, šįkart reakcija buvo neatidėliota, bekompromisė ir greita. Net jei Kremlius iš tikro nieko nebūtų žinojęs apie planus pakoreguoti įtakos ribas, atsakomąją žinutę jis gavo bet kokiu atveju. O jeigu pasirodys, kad rusų kareivių buvo dauguma (pagal vieną versiją sunaikinta praktiškai visa „Vagnerio grupės“ 5-oji kuopa (apie 177 žmones), 2-ojoje kuopoje – iki keliolikos nukautų, neskaitant visų, kurie dingo arba vėliau mirė nuo sužeidimų), tai Hišamo operacija gali būti laikoma pirmuoju ginkluotu susidūrimu po šaltojo karo tarp amerikiečių ir rusų.

Beje, turi logikos ir dar viena versija, pagal kurią vagneriečiai buvo specialiai pasiųsti į užduotį, neatmetant didelės tikimybės, jei jie bus atakuoti, persvara bus ne jų pusėje. Yra žinoma, kad puolančiosios pajėgos priartėjo mažiau nei kilometrą nuo koalicijos pozicijų ir atidengė ugnį, tuomet amerikiečiai smogė atsakomąja ugnimi į priešakines pozicijas, o atvažiuojančią koloną sunaikino kovinė aviacija. Išsklaidytų ir bandančių trauktis priešiškų pajėgų naikinimas tęsėsi kelias valandas.

Labai norint dar buvo galima išsikviesti oro paramą (Rusijos karinių oro pajėgų orlaiviai, dislokuoti oro bazėje Hmeimime, būtų spėję, tuo labiau, kad šiame rajone jau būta JAV ir Rusijos aviacijos apsistumdymų, Kremliaus propaganda nesustoja kartoti, kad JAV AC130 esą „lėti ir lengvi taikiniai“, o „geriausi raketiniai kompleksai S-300“ kontroliuoja visą Siriją), tačiau jokia galima pagalba nebuvo suteikta. Žinant apie pernai prasidėjusį Rogozino ir Rusijos gynybos ministerijos santykių atšalimą, tai galėjo būti padaryta ir sąmoningai, siekiant parodyti samdiniams jų vietą karinėje hierarchijoje arba išvis likviduoti juos kaip nereikalingą balastą.

Tą dalinai patvirtina ir faktas, kad kaip tik tuo metu iš viešosios erdvės visiškai pasitraukė ir pats V. Putinas. Kad ir kaip būtų, minėto dykumų safario aistruoliai turėtų suprasti – jie naudingi tik tol, kol jų reikia. Koviniai nuostoliai – natūralus rizikos faktorius tokio pobūdžio veikloje; skirtumas tik tas, kad skirtingai nuo kadrinių kariškių, hibridiniai kariai visada liks tais, „kurių ten nėra“, o dėl pralaimėjimo ar žūties kalti liks tik jie patys.

Šiaip ar taip, Sirijoje po kelių dienų buvo pakeistas RF pajėgų vadas, o pirmasis RF gynybos ir saugumo tarybos komiteto pirmininko pavaduotojas F. Klincevičius (anksčiau – Specialiosios propagandos skyriaus politinis instruktorius) vidinei auditorijai pareiškė, jog nepaisant visos JAV ginkluotės, jos kariuomenė „realiai nesugeba vykdyti kovinių veiksmų ir tiesioginio susidūrimo su Rusija atveju išsilaikysianti tik savaitę“.

Panašu, kad Rusijos viršūnes vis tik sujaudino įvykis, „kuriame ji nedalyvavo“. Joms, ko gero, dabar teks ieškoti alternatyvos „Vagnerio grupei“, perkelti karinių operacijų akcentus (ypač atkreipiant dėmesį į oro komponentą), koreguoti hibridinio karo strategijas.

Kuo už kelių tūkstančių kilometrų atsitikę įvykiai aktualūs mums? Mes galime tapti saugesni ir stipresni, jeigu suvoksime, kad hibridiniai kariai veiksmingiausi ten, kur nėra valios, ryžto ir gerų koalicinių partnerių, kuriems mes rūpime.

Fontanka.ru, bbc.co.uk, medium.com, syria.liveuamap.com, nytimes.com, reddit.com nuotr.