Granatininkų ir įgudusių šaulių skyrius tarpukario Lietuvos kariuomenėje
1936 m. sta­tu­te bu­vo ap­ra­šy­tas nau­jo pa­vyz­džio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės šau­lių (t.y. pės­ti­nin­kų, ne LŠS) bū­rys. Bū­rį su­da­rė: bū­rio va­das, bū­ri­nin­kas, 4 val­dy­mo gran­dies ka­riai, 3 šau­lių sky­riai ir ... dė­me­sio – gra­na­ti­nin­kų ir įgu­du­sių šau­lių sky­rius. Skam­ba la­bai ne­įp­ras­tai, tie­sa? Ir iš tie­sų, pa­na­šaus sky­riaus ne­bu­vo nė vie­no­je Eu­ro­pos ša­lies ka­riuo­me­nė­je.

Šiuo atveju granatininkai – kariai ginkluoti šautuvais, pritaikytais šaudyti specialiomis „šautuvinėmis granatomis“. Granatos buvo tvirtinamos prie šautuvo vamzdžio galo ir iššaunamos specialiu šoviniu be kulkos. Tokie ginklai tarpukaryje buvo naudojami plačiai, tačiau įprastai po vieną granatsvaidininką būdavo priskiriama kiekvienam skyriui, o, esant reikalui, juos surinkdavo įatskirą grupę – tokiu būdu buvo galima koncentruoti jų ugnį, taip kompensuojant mažą šautuvinės granatos galią. Lietuvos kariuomenėje granatininkai iš karto buvo grupuojami kartu, tačiau į tokį naują skyrių dar buvo priskirti ir 3 įgudę šauliai. Pastarieji turėjo būti atrinkti taiklesni šauliai, ginkluoti šautuvais su optiniais taikikliais. Taigi, Granatininkų ir įgudusių šaulių skyrių sudarė: skyrininkas, 3 šautuvinių granatų svaidytojai, 3 granatų tiekėjai ir 3 įgudę šauliai, ginkluoti atitinkamai 10 šautuvų „Mauser“. 1939 metais prie skyriaus buvo priskirti 4 kariai, anksčiau buvę būrio vadovavimo grandyje, taip karių skaičius skyriuje padidėjo iki 14.

Tokia originali būrio organizacija vadui sudarė galimybes mūšio metu pasiremti 3 šautuvinių granatsvaidžių ir 3 taikliųjų šaulių ugnimi, ją valdant koncentruoti ugnį į svarbius taikinius mūšio metu. Deja, ne viskas vyko sklandžiai. Nuo 1937 iki 1939 metų vykdant intensyvius įvairių gamintojų granatų bandymus buvo nustatyta, kad jų ugnies efektyvumas netenkina Lietuvos kariuomenės reikalavimų. Ne ką geriau buvo ir su optiniai taikikliais – jie, nors ir buvo nupirkti, nebuvo sumontuoti ant šautuvų (nepavyko pagaminti tinkamų tvirtinimo „kelmelių“) ir pragulėjo sandėlyje iki pat sovietinės okupacijos. 1939 m. buvo nuspręsta, kad tris granatininkus pakeis vienas lengvasis minosvaidis, aptarnaujamas 2 karių. Buvo pasirinktas 47 mm suomiškas lengvasis minosvaidis (tuo metu vadinamas granatsvaidžiu), tačiau įsiplieskus Žiemos karui jų taip ir nebuvo spėta įsigyti iki 1940 m. birželio.

47 mm suomiškas granatsvaidis (lengvasis minosvaidis)

Taigi, Lietuvos pėstininkų būrys taip ir liko ginkluotas tik pistoletais, šautuvais, lengvaisiais kulkosvaidžiais ir rankinėmis granatomis. Tačiau ši trumpa istorija man kelia pasididžiavimą to meto karine mintimi, leidusia drąsiai ieškoti ir priimti nestandartinius sprendimus, aklai nekopijuojant didžiųjų šalių patirties.

Tekstas pirmą kartą publikuotas čia