Ar Rusija stiprins asimetrinę agresiją?
Kla­si­ki­niuo­se ka­ruo­se per­ga­lę daž­nai lė­mė vie­nos pu­sės kie­ky­bi­nė pers­va­ra prieš ki­tą (ne­nu­ra­šant, ži­no­ma, stra­te­gi­jos, tak­ti­kos ir ki­tų as­pek­tų). Šian­dien, kaip kal­ba­ma apie in­for­ma­ci­nius ka­rus, ša­lies ar jos ka­riuo­me­nės dy­dis jau yra ne tiek svar­bus.

Paprasti paskaičiavimai rodo, jog tradiciniame konvenciniame kare tokia didelė valstybė kaip Rusija neatsilaikytų prieš NATO bloką ir net nelaimėtų karo su JAV pagal principą „vienas prieš vieną“. Numanoma, kad būtent dėl šios priežasties Maskva taip aktyviai akcentuoja turimą branduolinį ginklą ir mįslingai užsimena apie galimą jo panaudojimą tam tikromis aplinkybėmis. Faktiškai, tai yra vienintelė ginkluotė, kuria Rusija gali grasinti NATO.

Kita vertus, branduolinis konfliktas nuo pat branduolinio ginklo atsiradimo laikų yra vertinamas kaip karas, kuriame nėra laimėtojo. Galimų jo scenarijų nėra tiek daug, jie dažniausiai susiveda į abipusį sunaikinimą, kas paverčia tokį konfliktą, švelniai tariant, mažai perspektyviu.

Nors prognozuojamas asimetrinis atsakas turėtų būti nukreiptas prieš „skriaudėjas“ JAV, neatmetama galimybė, jog Kremlius gali siekti stiprinti informacinį puolimą bendrai prieš Vakarų pasaulį.

Tačiau informacinio karo ir visų jo variacijų (kibernetinis karas, psichologinis karas ir t.t.) gausa leidžia planuoti Rusijai asimetrinį atsaką. Jokia paslaptis, jog Kremlius jau senokai kultivuoja būtent tokias agresijos formas ir yra pasiekęs šioje plotmėje tam tikro meistriškumo.

Kas gi gali paskatinti Maskvą stiprinti asimetrinius išpuolius?

Numanoma, kad šiomis dienomis tokiu katalizatoriumi gali tapti vienas paslapties šydų padengtas mūšis Sirijos teritorijoje prie Dei er Zoro miesto, kuris įvyko dar vasario 7 dieną (tačiau apie jį ir jo aplinkybes tapo žinoma vėliau). Pagal oficialią versiją – Sirijos diktatoriui Bašarui Asadui ištikimos pajėgos norėjo šturmuoti kurdų, kontroliuojančių šį rajoną, pozicijas ir užimti čia esančią naftos perdirbimo gamyklą. Tačiau teigiama, jog „Sirijos kariuomenės“ gretose šios operacijos metu buvo nemažai privačios rusų karinės kompanijos „Vagner“ karių ir tai, jog jie iš tikrųjų sudarė puolančiųjų pagrindą.

Apie vadinamąją „Vagnerio“ grupę reikia pasakyti keletą žodžių atskirai. Ši paslaptinga privati karinė kompanija, numanomai, buvo sukurta būtent tam, kad Rusija galėtų maskuoti karines operacijas už šalies ribų. Oficialiai šios pajėgos nelaikomos Rusijos kariuomene, o patiriami nuostoliai, atitinkamai, nepatenka į oficialią karinių nuostolių statistiką (kuri Rusijoje, beje, yra slapta).

Pirmą kartą „Vagnerio“ samdiniai buvo pastebėti kariniame konflikte rytų Ukrainoje – Donbase. Vėliau nemaža jų dalis buvo permesta į Siriją.

Tačiau grįžkime prie vasario 7 dienos mūšio. Kurdai ne vieni gynė savo pozicijas. Jiems aktyviai padėjo JAV kontingentas. Dar viena svarbi detalė yra ta, kad amerikiečiai iš anksto sužinojo apie planuojamą puolimą ir susisiekė su Rusijos (!) kontingento vadovybę, įspėdami, kad rusai susilaikytų nuo planuojamų veiksmų. Kaip pranešama, Rusijos kontingento vadovybė pareiškė, jog rusų karių ten nėra ir kad joks puolimas neplanuojamas.

Yra žinomas ir vasario 7 dienos mūšio rezultatas. JAV pajėgos, panaudojusios šiuolaikinę ginkluotę, nušlavė puolančiuosius nuo žemės paviršiaus. Pagal skirtingus duomenis, mūšio metu galėjo žūti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų „Vagnerio“ kompanijos samdinių.

Po mūšio Rusija toliau atkakliai neigė savo nuostolius. Galiausiai, oficiali Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pareiškė, jog šiame mūšyje „galėjo žūti penki Rusijos Federacijos piliečiai“.

Amerikiečiai irgi vengia ką nors pasakoti apie mūšį. Jie teigia, jog nežinojo, kad naikina rusų karius, nors tai, jog prieš mūšį buvo susisiekiama būtent su Rusijos kontingento vadovybe faktiškai įrodo, kad tai, kas dalyvauja puolime nebuvo amerikiečiams jokia paslaptis. Numanoma, jog dabartinis Vašingtono kuklumas vertinant mūšio rezultatus padiktuotas nenoru eskaluoti galimą platesnį karinį konfliktą.

Bet kurios atveju, šiame mūšyje Kremliui labai aiškiai buvo pademonstruota JAV ginkluotės galia ir jos technologinis pranašumas prieš Rusijos disponuojamus ginklus. Šis mūšis gali būti interpretuojamas kaip savotiška atgrasymo priemonė Kremliui, kuris nevengia karingos retorikos.

Paprasti paskaičiavimai rodo, jog tradiciniame konvenciniame kare tokia didelė valstybė kaip Rusija neatsilaikytų prieš NATO bloką ir net nelaimėtų karo su JAV pagal principą „vienas prieš vieną“.

Tačiau būtent ši situacija ir verčia prognozuoti, kad Maskva dabar gali mesti daugiau jėgų ir resursų informaciniam karui, į kurį ir taip investuojama nemažai lėšų. Situacijoje, kai JAV rodo aiškų karinį pranašumą bei ryžtą šį pranašumą realizuoti, tai yra logiškiausias sprendimas Kremliui, kuris nesiruošia atsisakyti šaltos konfrontacijos su Vakarų pasauliu.

Nors prognozuojamas asimetrinis atsakas turėtų būti nukreiptas prieš „skriaudėjas“ JAV, neatmetama galimybė, jog Kremlius gali siekti stiprinti informacinį puolimą bendrai prieš Vakarų pasaulį (kurio flagmanu jis kaip tik ir mato Jungtines Amerikos Valstijas), o tai reiškia, jog nauja informacinės asimetrinės agresijos banga gali paliesti ir Lietuvą, kuri politiškai ir ideologiškai yra Vakarų pasaulio dalis.