ALAG-4, arba „bernvakaris“ Mombasoje
Ket­vir­to­ji Lie­tu­vos ka­rių pa­mai­na Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ope­ra­ci­jo­je AT­ALAN­TA, skir­to­je ko­vo­ti su pi­ra­ta­vi­mu ir plė­ši­mais In­di­jo­je van­de­ny­ne prie So­ma­lio kran­tų, bu­vo dis­lo­kuo­ta nuo pra­ėju­sių me­tų lap­kri­čio iki šių me­tų ko­vo pa­bai­gos. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ket­vir­to­sios au­to­no­mi­nės lai­vų ap­sau­gos gru­pės (ALAG – 4) ka­rių už­duo­tis ope­ra­ci­jos me­tu – ap­sau­go­ti Pa­sau­lio mais­to prog­ra­mos lai­vą „MV Esb­jerg“, ga­be­nan­tį hu­ma­ni­ta­ri­nę par­amą So­ma­lio žmo­nėms. Gru­pės ka­rių ap­rū­pi­ni­mą or­ga­ni­za­vo ir koor­di­na­vo du Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­kos val­dy­bos na­cio­na­li­nės par­amos ele­men­to ka­riai. Apie ALAG-4 įgy­tą pa­tir­tį pa­sa­ko­ja Ka­ri­nių jū­sų pa­jė­gų (KJP) lo­gis­ti­kos ta­ry­bos ap­sau­gos kuo­pos I ap­sau­gos bū­rio va­das vyr. ltn. Da­rius Di­li­kas. 

Gimiau 1992 m. spalio 4 d. ir augau Joniškyje. Esu baigęs Joniškio „Saulės“ pagrindinę mokyklą ir „Aušros“ gimnaziją. Kai mokiausi Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje šeštoje klasėje, sykį į pamoką buvo pakviestas Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atstovas, kuris papasakojo apie šios organizacijos veiklą. Buvau jaunas ir energingas, tad nusprendžiau stoti į LŠS. Nuėjau į pirmą susitikimą, surengtą LŠS Gen. Povilo Plechavičiaus 6-osios rinktinės Joniškio 6-ojoje kuopoje. Iš karto man ten labai patiko.

Po uostus vaikščiodavome persirengę civiliniais rūbais, o ginklus ir amunicines liemenes palikdavome uoste, savo logistiniame konteineryje, kuris būdavo užrakinamas ir saugomas.

Nuo pirmų dienų buvau aktyvus jaunasis šaulys. Po dvejų metų šaulių rinkinės vadas pasiūlė man jaunųjų šaulių instruktorių kursus. Šie mokymai vykdavo Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, per mokslo metų atostogas (keturis kartus per metus). Jaunuosius šaulius mokydavo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) III-IV kursų kariūnai. Nusprendžiau, kad noriu studijuoti būtent LKA ir tapti Lietuvos Respublikos karininku. Kai šiuo savo sumanymu dalindavausi su bičiuliais, daugelis jų negalėjo patikėti.

Baigęs Joniškio „Aušros“ gimnaziją, į sąrašą, kur norėčiau studijuoti, įrašiau tik tris vietas. Visos jos buvo LKA. Pirmiausia nurodžiau studijas pagal programą „Transportas ir logistika“, ir įstoti pavyko. Tai buvo mano laimingiausia diena. 2015 m. liepos 31 d. baigiau LKA, buvau paskirtas Lietuvos kariuomenės KJP Logistikos tarnybos Apsaugos kuopos I apsaugos būrio vadu. Labai džiaugiausi, nes labai norėjau tarnauti arčiau jūros, Klaipėdoje. KJP Logistikos tarnybos Apsaugos kuopa yra Palangoje. Ten mokomi nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) kariai. Mūsų kuopoje jie mokomi ne tik sausumos pėstininkų taktikos, objektų apsaugos bei žvalgybos principų, bet ir supažindinami su karine jūrine specifika, šauktiniai įgyja patirties tarnaudami į Baltijos jūrą išplaukusiame KJP Karo laivų flotilės laive. Nuo 2016 m. NPPKT kariai išeina ne tik bazinį kario, bazinį jūreivio kursus, bet ir mokosi palaikyti laivo veiksnumą. Nusprendusieji po tarnybos pasilikti KJP su detalesne tarnybos specifika susipažįsta savaitę tarnaudami paskirtame KJP laive.

Laisvalaikį leidžiu įvairiai. Mėgstu aktyvų poilsį – keliauju, sportuoju (bėgioju, kopiu, šokinėju ant batutų, lenktyniauju važinėdamas su gokartais, riedučiais), padedu artimiesiems nuveikti buities darbus. Tiesa, būna savaitgalių ar laisvų dienų, kai išeinu tik pasivaikščioti, leidžiu laiką namuose.

Pati geriausia komanda

Tarptautinė operacija ATALANTA, kurioje tarnavau kaip ALAG-4 grupės narys, buvo mano pirmoji misija. Mūsų grupę susidarė 12 karių, tiksliau, 11 jų buvo iš KJP ir Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos gydytojas. Per aštuonis mėnesius pasirengėme išvykti. Komanda buvo labai darni. Su kiekvienu galėjau nuoširdžiai pasikalbėti: ir apie namų ūkį, ir apie sportą, ir šiaip apie gyvenimą. Ruošdamiesi misijai dirbome savo kasdienius darbus, bet tuo pat metu vyko įvairios treniruotės sausumoje ir vandenyje. Kulkosvaidininkai su savo padėjėjais turėjo baigti kulkosvaidininko specialisto kursą, taiklusis šaulys – taikliojo šaulio kursą ir pan. Visi ALAG-4 kariai turėjo išeiti gyvybės saugumo jūroje kursą SOLAS (angl. Safety of Life at Sea), dėstomą Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

Taip pat vasarą dalyvavome individualių įgūdžių atnaujinimo kursuose Nemenčinėje. Prieš išvykdami į Džibutį, galėjome LKA pasimokyti prancūzų kalbos. Šia galimybe pasinaudojo šeši grupės kariai. Norėjosi pramokti kalbėti prancūziškai, kad Džibutyje nors kiek suprastume, ką kalba vietiniai žmonės. Misijos laikotarpiu mūsų aprūpinimu rūpinosi Nacionalinis paramos elementas, t. y. du žmonės, tarnaujantys Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios para-mos logistikos batalione.

Prieš įlipant į laivą ir išplaukiant, jie mus aprūpino viskuo, ko tik mums galėjo prireikti per pusantro mėnesio misiją, nes tik po tiek laiko mes ir vėl su jais susitikome Kenijoje, Mombasos mieste. Prieš misiją mums buvo surengta įvairiausių instruktažų, buvome supažindinti su vietos situacija, paaiškinta, kad pavienių neapgalvotų užpuolimų nebūna, viskas ten vyksta organizuotai. Pvz., siunčiamos pavienės valtys apžiūrėti vykstančio laivo, jei žvalgai pamato, kad laivas be apsaugos, apie tai praneša savo „motininiam“ laivui ir pradeda puolimą. Neaišku, ar vietinė valdžia remia Somalio piratus, bet jūrų plėšikai prieš veikdami jau žino, kurie laivai turi tikrą apsaugą. Mūsų misijos laikotarpiu informaciją apie mūsų laivo apsaugą vietiniai veikiausiai gaudavo iš aplinkinių, dirbusių uostuose prie laivo. Žodžiu, mūsų misija prasidėjo skrydžiu iš Vilniaus į Džibutį. Kelionė truko apie 21 valandą. Pirmą kartą patyriau tokia ilgą ir alinančią kelionę.

Vasario 16-ąją laivo denyje minint atkurtos Lietuvos šimtmetį.

Kas nebijo karščių ir piratų

Atvykę į Džibutį apsistojome prancūzų karinėje bazėje. Čia taip pat buvo dislokuotas operacijos ATALANTA vietinis paramos štabas, koordinuojantis papildomas logistines užduotis. Toje bazėje praleidome apie dvi savaites, nes mūsų laivas, kurį turėjome perimti iš serbų, dar nebuvo atvykęs į Džibučio uostą. Tokia pauzė mums buvo labai paranki, nes galėjome priprasti prie neįprasto Afrikos karščio. Džibutyje tai buvo ganėtinai lengva, ir jau pirmą vakarą keli grupės kariai, karinėje teritorijoje numatę bėgimo takelius, bėgiodami stiprino savo

fizinį pasirengimą. Kai sužinojome, kad laivas pagaliau atvyko į uostą, visi labai apsidžiaugėme, nes tai reiškė, kad mūsų misija prasideda – mes, Lietuvos kariai, saugosime paskirtą laivą „MV Esbjerg“. Laivo maršrutas buvo Džibutis-Berbera-Bosaso-Mogadišas-Mombasa ir atgal. Kiekviename uoste būdavo daugybė žmonių, norinčių dirbti, bet pasisekdavo ne visiems: vietiniai agentai atrinkdavo tam tikrą skaičių žmonių, o kitus priversdavo pasitraukti nuo krovos aikštelių. Bosaso uoste kilo šioks toks šurmulys, kai mūsų laivas švartavosi prie uosto: vietinė apsauga, sudaryta iš vietinės kariuomenės karių, paprašė žmonių atsitraukti nuo krantinės, o minia jų neklausė, tada kariai, pakėlę automatinius ginklus, pertaisė juos – ir vietiniai tapo labiau sukalbami. Krovinių transportavimą vykdančios kompanijos Indijos vandenyne ir Adeno įlankoje samdosi ginkluotą apsaugą iš įvairių bendrovių, kad išvengtų piratavimo pavojaus. Kaip laivo kapitonas yra sakęs, plaukti Adeno įlanka be apsaugos, reiškia atiduoti laivą piratams (jeigu jie, aišku, pasirodytų).

ALAG-4 dalyviams buvo įteikti misijos ATALANTA medaliai.

Palaimintieji

Į tarptautinę operaciją ALAG-4 išvyko 2017 m. lapkričio 29 dieną. Po misijos į Lietuvą grįžome šių metų kovo 25 dieną. Per visą šį laiką mus lydėjo nepaprasta sėkmė. Ko gero, turėjo įtakos ir mūsų kapeliono kmd. ltn. Remigijaus Monstvilo palaiminimas bei maldos prieš misiją. Per visą šį tarnybos laikotarpį nebuvo jokių incidentų. Visą informaciją apie tai, kas vykdavo Adeno įlankoje arba Somalio baseine (Indijos vandenyne), gaudavome tik iš Anglijoje esančio štabo Nortvude vakarinių pranešimų. Kai antrą kartą atvykome į Mogadišo uostą, mus aplankė kmd. Steve’as Elliottas iš operacijos ATALANTA padalinio Somalyje. Jis mums nupasakojo bendrą situaciją apie konfliktus, kylančius tarp klanų,

ir bendrą valdžios pasikeitimą, jei koks klanas yra nepatenkintas. Pasak jo, yra buvę, kad šiame uoste, praėjus dienai po mūsų ankstesnės ALAG išvykimo, netoli tos vietos kur stovėjo mūsų laivas, vietos pulkininkas nušovė generolą ir paaiškino, kad tai padarė dėl klanų nesutarimų. Prieš mums pradedant misiją susipažinti su mumis atvyko ATALANTA operacijų vadas gen. mjr. Charlie’is Sticklandas ir jo pavaduotojas adm. Perezas de Nanclaresas. Gen. mjr. Ch. Stiklendas pažymėjo mūsų dalyvavimo šioje misijoje svarbą. Anot jo, Somalio gyventojai kenčia badą, Somalis dėl prasto klimato nepalankus žemdirbystei, be humanitarinės pagalbos ne visi žmonės ten galėtų išgyventi, todėl mūsų saugomas laivas yra itin svarbus. Generolas mums linkėjo sėkmės ir kantrybės. Vien per šią misiją mūsų apsaugotu laivu minėtu maršrutu pergabenta 10 864,2 t humanitarinės pagalbos.

Bosaso uostas

Laivas. Gyvenimo sąlygos

Kaip minėjau, mūsų grupė buvo dislokuota laive „Esbjerg“. Jį yra įsigijusi vokiečių kompanija „Sunship Schiffahrtkontor Emden“. Pastatytas jis 2010 m. Kinijoje. Laivo ilgis – 108,2 m, plotis – 16,6 m, gylis – 8,8 metro. Jis gali išvystyti iki 14,5 mazgų greitį (26,85 km/h). Tačiau plaukdamas pasroviui jis pasiekdavo ir 17 mazgų greitį. Viskas priklauso nuo vandenyno srovių. Šio laivo paskirtis – gabenti didelio tonažo krovinius ir konteinerius. Juo gabendavo kruopų, cukraus, labai maistingų (550 kcal) maisto batonėlių ir kt. Laive dirbo įvairių tautybių žmonių. Įgulą sudarė filipiniečiai, jie dirbo ant denio, laivo kapitonas buvo iš Lenkijos, pirmasis padėjėjas ir antrasis mechanikas – rusai, antrasis padėjėjas, vyriausiasis mechanikas ir elektrikas – iš Ukrainos.

Truputį papasakosiu apie mūsų gyvenamąsias patalpas. Iš viso laive buvo 4 kajutės ir konteineris. Dviejose kajutėse įsikūrė po 2 asmenis, kitose – po vieną. Konteineryje gyveno 6 asmenys. Apie sąlygas konteineryje pasakyti mažai ką galėčiau, nes ten negyvenau. Žinau, kad ten buvo kondicionieriai, šaldytuvas, tualetas ir dušas.

Visose kajutėse taip pat buvo įrengti kondicionieriai, bet jie buvo integruoti į bendrą laivo oro vėdinimo sistemą ir retai kada pūtė šaltą orą. Su ALAG-4 ryšininku dviese gyvenome kajutėje, kuri buvo po Variklio skyriumi. Kai laivas plaukdavo nuo uosto iki uosto, iš Variklio skyriaus sklisdavo kažkoks šaižus garsas. Nepasakyčiau, kad jis buvo malonus ausiai – erzindavo ir neleisdavo lengvai užmigti.

Laive maitindavomės tris kartus per dieną. Pusryčiai prasidėdavo 7.30 val., pietūs – 12.30 val., vakarienė – 17.30 val., bet mes į „valgyklą“ dažniausiai nueidavome anksčiau ir dažniausiai pavalgydavome kartu su įgula. Su mumis kartu maitindavosi filipiniečiai, o laivo viršininkai valgydavo atskirame kambaryje. Laive turėjome nuostabų virėją. Jis sugebėdavo beveik iš nieko pagaminti labai skanių patiekalų. Labiausiai visiems patikdavo sekmadieniai, nes vakarienei gaudavome labai gardžių picų. Pietums pagamindavo žuvies, kiaulienos, ožkienos, jautienos patiekalų. Patys neskaniausi patiekalai man būdavo iš ožkienos. Iš pradžių dar stengdavausi juos suvalgyti, bet po poros kartų nusprendžiau daugiau jų net neragauti. Tada tiesiog išsikepdavau karštų sumuštinių arba valgydavau sausųjų pusryčių.

Kaip minėjau, ALAG-4 grupėje buvo Lietuvos kariuomenės karo medikas. Jis rūpinosi ne tik ALAG-4 karių, bet ir laivo įgulos sveikata. Nors grupės kariams nekilo didelių sveikatos problemų, bet šiokių tokių negalavimų buvo, taigi, mediko pagalba buvo reikalinga.

Budėdami laive prie uosto ir jūroje, kartkartėmis turėdavome ir laisvo laiko. Tokiomis valandėlėmis vieni skaitydavo knygas, kiti žiūrėdavo filmus, treti eidavo sportuoti, net žvejodavo. Kartais visi susirinkdavome prie mūsų logistinio konteinerio, susėsdavome pabendrauti. Neretai laisvu laiku būdavo netikėtų treniruočių – mokydavomės veikti ištikus nelaimei, kai žmogus už borto ar laivui pradėjus skęsti. Be to, ALAG-4 vadas mėgo rengti netikėto budėjimo aliarmo patikrinimus, kai būdavo fiksuojamas mūsų reakcijos laikas užimant pozicijas, kilus tariamam pavojui – pasirodžius piratams. Po šių mokymų visados atlikdavome kovinius šaudymus. Tokia rutina buvo visus keturis mėnesius.

ALAG-4 grupė Džibutyje prieš priimant laivą.

ALAG-4 grupė Džibutyje prieš priimant laivą.

Būdami misijoje nepamiršome Lietuvai svarbių dienų: minėjome Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, surengėme sporto varžybas, šventėme Vasario 16-ąją – Valstybės atkūrimo dieną – giedojome Lietuvos himną, surengėme šaudymo varžybas, o Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną žiūrėjome filmą apie Berlyno sienos griuvimą.

Mums bežiūrint filmą, iš budinčiųjų pranešė apie šūvius link mūsų laivo iš miesto pusės. Aš ir vadas pakilome į viršų ant kapitono tiltelio, ten matėsi visa pakrantė iš uosto ir miesto pusių. Su žiūronais ir naktinio matymo prietaisais apžiūrėjome visą pakrantę, bet nieko tuo metu nepastebėjome. Apie įvykį pranešėme tarptautinės operacijos ATALANTA štabui, be to, atsargumo dėlei, pakeitėme budėjimo pozicijas. Pasirodo, mieste buvo kažkoks sujudimas, per kurį link mūsų galėjo atskrieti atsitiktinių kulkų. Kitą dieną prie mūsų laivo buvo aptiktas skraidantis dronas, apie jį taip pat pranešėme štabui. Daugiau per misiją jokių incidentų nenutiko. Kiekviename uoste buvo vietinių karių ir policijos pareigūnų, bet su jais reikalų neturėjome, iki mūsų jie ateidavo nebent paprašyti vienos kitos cigaretės.

Per visą misiją išeiti į miestą galėjome tik dviejuose miestuose: Džibutyje ir Mombasoje. Kitų Somalio miestų apžiūrėti negalėjome, nes privalėjome saugoti laivą ir įgulą. Po uostus vaikščiodavome persirengę civiliniais rūbais, o ginklus ir amunicines liemenes palikdavome uoste, savo logistiniame konteineryje, kuris būdavo užrakinamas ir saugomas. Bosaso uoste vietiniai mūsų klausė, iš kokios šalies kariuomenės esame, nes jie žinojo, kad šį laivą prieš mus saugojo Serbijos kariai. Aišku, mes atsakėme, kad esame laivo įgula, bet jie mumis nepatikėjo.

Mombasos uoste septyniese nuvykome į vietinį paplūdimį. Ten vietiniai prekeiviai siūlė įsigyti suvenyrų, išsinuomoti laivą ar valtį. Be to, jie mūsų klausinėjo, iš kur esame, ar netarnaujame kokioje kariuomenėje. Atsakėme, kad atvykome švęsti „bernvakario“, todėl visi pasipuošėme vienodomis kepu-raitėmis, bet veikiausiai jie mumis nepatikėjo. Per budėjimus visada su savimi turėdavome tarnybinius ginklus, radijo stoteles, teleskopines lazdas ir antrankius, vilkėdavome apsaugines liemenes, užsidėdavome šalmus.

Laimė, misijoje viskas sekėsi gerai ir viso to neteko panaudoti. Negaliu pasakyti, ar dauguma žmonių supranta, su kuo ten susiduria vietiniai, bet džiaugiuosi, kad yra tokios organizacijos, kaip Pasaulinė maisto programa, kuri labai naudinga vargstančioms šalims.

Kiekviename uoste (išskyrus Berbero ir Bosaso) galėjome įsigyti vietinio tinklo GSM korteles ir užsisakyti pasirinktinai vietinių planų, pvz., 4 Gb interneto, vietinių skambučių ir žinučių. Visi rinkosi prieigą prie interneto. Bendravome naudodamiesi populiariomis susirašinėjimo ir garso arba vaizdo pokalbių programėlėmis.

Be mūsų, Adeno įlankoje ir Somalio baseinuose (Indijos vandenyne) plaukiojo ispanų karo laivas, su kuriuo visados galėjome susisiekti per Anglijos Nortvudo ATALANTA štabo skirtą palydovinį ryšį. Esant pavojui, į jį buvo galima kreiptis pagalbos. Be ispanų, Adeno įlankoje plaukiojo ir japonų karo laivas, į kurį taip pat buvo galima kreiptis kilus pavojui.

Visi gerai žinojome, kur vykstame, todėl buvome pasirūpinę visokių reikalingų daiktų, net šiltų rūbų, nors ir netikėjome, kad tokioje vietoje jų gali prireikti. Pasirodo, neklydome, nes kartais vakarais būdavo vėsu.

Būdamas šioje misijoje supratau, kad reikia vertinti tai, ką turime, stengtis kiekvieną dieną gyventi prasmingai. Jei man dar kartą atsirastų galimybė dalyvauti šioje misijoje, tikrai išvykčiau į ją nedvejodamas, be to, tikrai žinau, kad mano artimieji mane palaikytų.

Vyr. ltn. Dariaus Dilko asmeninio albumo nuotr.