81,4 mm Brandt. 1934 m. suomiški minosvaidžiai tarpukario Lietuvos kariuomenėje
Mi­nos­vai­džiai yra toks bjau­rus gink­las, ku­ris spar­čiai api­be­ria ta­ve mi­no­mis, kren­tan­čio­mis ant gal­vos be­veik stat­me­nai ir ga­lin­čio­mis ta­ve pa­siek­ti ske­veld­ro­mis ir spro­gi­mo ban­ga ne tik ply­na­me lau­ke (kas šiaip jau mir­ti­nai pa­vo­jin­ga, ir rei­kia ar­ba sku­biai ap­si­kas­ti, ar­ba, ge­riau­sia, spruk­ti iš po mi­nos­vai­džių ug­nies kuo to­liau), bet ir ap­ka­se, už tvo­ros ar­ba ko­kia­me nors at­ro­dy­tų sau­gia­me kie­me.

Tokiame kieme Čečėnijos karo metu viena atsitiktinė 82 mm mina nukrito į katilą, kuriame 8 Rusijos kariai virė plovą, ir juos visus nukovė. Tiesa, greičiau jau šalia katilo, nes tokio kalibro minos skeveldros vargu ar galėjo pramušti net katilo sieneles, ir dar po to turėti pakankamai kaunamosios galios. Žodis atsitiktinai čia yra labai svarbus – minosvaidis nėra itin taiklus ginklas. Dėl to juos tenka naudoti koncentruojant kelių minosvaidžių ugnį. Minosvaidžiai ir bombosvaidžiai atsirado seniai – rusai teigia, kad 1904 m. japonams apsupus Port Artūro tvirtovę. Maži ir pikti japonai visokiais gudriais ir paprastais būdais mėgino prisikasti arčiau gynėjų, o šie stengėsi užmesti jiems ant galvų ką nors sprogstančio. Kadangi gynėjus ir puolėjus skyrė labai nedidelis atstumas, įsigudrino svaidyti net ir jūrines minas. Tiesą sakant, minosvaidžio prosenelių galima būtų pasidairyti ir gerokai ankstesnėje karų istorijoje, nes nors rusai ir žino, kad jie atrado ir išrado beveik viską pasaulyje, nerusai kažkodėl tuo nuolat abejoja. Mirtinai populiarūs minosvaidžiai tapo Pirmojo pasaulinio karo metais, tranšėjinio karo sąlygomis. Būtent čia 1915 m. atsirado 3-colių Stoko minosvaidis, kurio liniją galima įžvelgti ir šiandieniniuose. Apie juos visus būtų galima parašyti storą knygą – tą ne vienas autorius mėgino padaryti, bet niekas be manęs tų knygų iki galo perskaityti nepajėgė. Todėl dabar iš karto peršoksiu prie 81,4 mm suomiškų minosvaidžių tarpukario Lietuvos kariuomenėje. Sumanūs suomiai „nušvilpė“ gerą idėją ir pradėjo konstruoti bei gaminti prancūzų firmos „Brandt“, po karo gerokai patobulinusius Stoko minosvaidį, atitinkančias kopijas. Na, kaip dabar daro kinai. Kurį laiką pykę ir grūmoję prancūzai nusprendė su suomiais susitarti, pasidalinti gamybą ir rinkas abiems pusėms naudingomis sąlygomis. Tarpukaryje minosvaidžiai tapo madingu ginklu, „vargšų artilerija“, nes buvo ženkliai lengviau ir pigiau pagaminami, nei standartiniai artilerijos pabūklai. Pabėgėsiu pirmyn ir pasakysiu, kad Antrojo pasaulinio karo metais minosvaidžiai dar labiau paplito, o jų panaudojimo taktika ir padalinių organizacija išliko iki dabar beveik nepakitusi. Lietuvos kariuomenėje tarnavo daug įžvalgių karininkų, kurie greitai suprato minosvaidžių galimybes ir 1935 m. Suomijos firmoje „Tampella“ užsakė 100 vnt. 81,4 mm minosvaidžių ir 30 tūkst. minų. Kiek vėliau buvo užsakyti dar 2 vnt., o 1939 m. panašių minosvaidžių, tik prastesnės kokybės, paimta iš internuotos Lenkijos kariuomenės. Paglostysiu savimeilę ir pasakysiu, kad įsigiję suomiškus minosvaidžius aplenkėme Latviją ir Estiją, nes šių šalių kariuomenės įsigijo jų vos po porą dešimčių. Bičiuliai artileristai iš suomių koncerno Patria O.Y. pasidalino nuotraukomis, kurias čia dabar ir apžiūrėsime. Iš karto pareiškiu, kad nuotraukų naudoti komerciniais ir nekomerciniais tikslais NEGALIMA, visos teisės į jas priklauso Patria O.Y. ir ginamos įstatymo.

Šioje nuotraukoje matome pirmą partiją Lietuvai skirtų minosvaidžių, kurie tuoj bus sutverti, t.y. vamzdis atremtas į ant žemės paguldytą "plytą", o viršuje pritvirtintas prie specialaus dvikojo. Po to montuojami taikymo prietaisai ir galima pradėti bandomuosius šaudymus.

.

Ne mažiau atidžiai ištyrinėja ir parengtas šaudymui minas - neduok Dieve, koks sparnelis bus užlinkęs. Mina vos vos matosi tų dviejų pasilenkusių rankose - tikriausiai fotografas jautėsi saugiau šią inspekciją įamžindamas iš toliau

.

O čia minosvaidžiai jau atšaudyti ir nudažyti Lietuvos kariuomenės naudojama slepiamąja spalva, kamufliažu, kaip šiandien labiau įprasta sakyti. Kaip žinome, visą Lietuvos kariuomenės ginkluotę ir karinę techniką susirinko sovietų okupantai. Dalis jos vėliau kaip karo trofėjus atiteko vokiečių vermachtui. Gaila, tačiau neteko matyti karo metų minosvaidžių su tokiu lietuvišku kamufliažu. jeigu pamatysite - skambinkite, rašykite, būsiu nepaprastai dėkingas.

.

Tvarkingi suomiai netgi išleido tokią knygelę su šaudymo lentelėmis. Kam ji reikalinga? Ogi paskaičiuoji, kad atstumas iki priešo kulkosvaidžio lizdo, pvz., 1300 m. Imi lentelę, o ten viskas parašyta: prie minos korpuso, virš sparnelių, dedi nurodyto dydžio parako užtaisus, išmetančius miną iš vamzdžio ir nuskraidinančios ją priešų link, vamzdį pakreipi nurodytu lentelėje kampu, ir šauni. Maždaug taip - sekančias minas jau galima vizualiai pakoreguoti.

Atkreipsiu dėmesį į suomių pastangas rašyti raidėmis, panašiomis į lietuviškas. Nesistebėkite užrašu „granatsvaidis“ – tuo metu minosvaidžiai buvo vadinami ir taip, ir taip, priklausomai nuo šalies, kurioje buvo naudojami, terminijos.

Toliau informacija jau labiau specifinė, skirta turintiems daugiau laiko ir labiau besidomintiems ar susijusiems su karyba.

Minosvaidžio techniniai duomenys:

Kalibras: 81,4 mm

Vmzd. ilgis: 1263,5 mm

Minos svoris:

„maža“: 3,43 kg

„didelė“: 6,5 kg

Šaudyno tolis:

„maža“: 3000 m

„didelė“: 1100 m

Greitošauda: 18–30 šūvių/min

Iš pradžių minosvaidžiai buvo sutelkti kiekviename pėstininkų pulke suformuotame sunkiųjų minosvaidžių kūryje – po 4 vnt. kiekviename. Tačiau 1940 m. pavasarį buvo nuspręsta vietoje jų kiekviename pėstininkų batalione suformuoti po minosvaidžių būrį, ginkluotą 2 vnt. minosvaidžių. Tuo metu tai buvo gana įprasta praktika, pvz., tokia pat organizacija buvo ir Lenkijos kariuomenėje. Tačiau didžiųjų valstybių kariuomenėse batalione buvo 4–6 minosvaidžių būriai, o po Antrojo pasaulinio karo standartinį minosvaidžių būrį jau sudarė 6 minosvaidžiai. Tokia organizacija išliko iki dabar, tik 81–82 mm minosvaidžius pakeitė 120 mm.

Tikriausiai pastebėjote, kad miniu ir 82 mm minosvaidžio kalibrą? Tai jį irgi atrado rusai, raudonieji, dar prie Stalino. Jie ir tada, ir dar prie caro, viską stengėsi padaryti bent 1 mm daugiau, negu visame pasaulyje. Tiesiog didinga tauta, mažiau – niekaip.

Šiandien Lietuvos kariuomenėje turime net du tipus suomiškų „Tampella“ minosvaidžių:

Vokietijoje pirktus naudotus savaeigius minosvaidžius, sumontuotus šarvuotyje M113;

iš Švedijos gautus minosvaidžius M41/d.

Abeji didesnio, 120 mm kalibro – deja, kol kas 81 mm minosvaidžių atkurtos Lietuvos kariuomenė neįsigijo.

Tekstas pirmą kartą publikuotas čia