„Telemark“: priešakinės Norvegijos pajėgos
Nor­ve­gi­ja – uni­ka­li šiau­rės vals­ty­bė Skan­di­na­vi­jos pu­sia­sa­ly­je. Jos že­my­ni­nės da­lies plo­tas tik šiek tiek di­des­nis nei 300 tūkst. kvad­ra­ti­nių ki­lo­me­trų. Ta­čiau Nor­ve­gi­jos te­ri­to­ri­ja drie­kia­si siau­ra apie 1 800 km il­gio juo­sta iš­il­gai vi­sos va­ka­ri­nės pu­sia­sa­lio pu­sia­sa­lio pu­sė, ska­lau­ja­mos net tri­jų – Ba­ren­co, Šiau­rės ir Nor­ve­gi­jos jū­rų. Ša­lies kran­to li­ni­ja itin rai­žy­ta, bet to jai pri­klau­so apie 150 000 sa­lų. 

Didžiąją dalį Norvegijos teritorijos užima kalnai, dirbamos žemės nedaug. Gyventojų tankumas palyginti nedidelis (apie 15 žm./km²), bet jų pasiskirstymas labai nevienodas – dauguma visų gyventojų ir pagrindiniai infrastruktūros objektai bazuojasi pakrantėse.

Kariauti norvegams teko nemažai. Tačiau po II pasaulinio karo, ko gero, vienintelis galimas Norvegijos priešas tėra Rusija. Abi valstybės ribojasi arktinėje platumoje ir turi šiek tiek nei 200 km ilgio bendrą sieną. Pati Norvegija ir jos gamtiniai ištekliai nėra pirmaeilis motyvas, dėl kurio būtų verta ją užpulti, tačiau ši šalis yra unikali ir svarbi geostrategiškai – kaip savotiški vartai į Šiaurės Atlantą, galimybė kontroliuoti bemaž visą šiaurinę jo akvatoriją.

Į dalinį kariai po griežtos atrankos jau kuris laikas priimami tik į profesinę tarnybą. Norinčių tarnauti batalione „Telemark“ netrūksta: pastaruoju metu į vieną vietą pretenduoja net vienuolika kandidatų.

Praeitame šimtmetyje norvegai sėkmingai kovojo prieš švedus, taip pat vykdė rezistencijos veiksmus nacių okupacijos metu. Tačiau sovietų karinė galia šaltojo karo metu buvo tokia, kad Norvegija viena nebūtų išgalėjusi jai pasipriešinti.

Tokiu atveju visada gelbsti geri sąjungininkai ir kolektyvinė gynyba. 1949 m. įstojusi į NATO Norvegija tapo šiauriausiu Aljanso sparnu. Tai buvo abipusiai naudingas žingsnis tiek jai pačiai, tiek ir visai Vakarų gynybinei sąjungai.

Dabartinė Norvegijos gynybos koncepcija iki šiol sėkmingai derino tiek savus, tiek kolektyvinius saugumo interesus. Pačios ginkluotosios pajėgos sąlyginai nėra didelės: vos per 17 000 personalo, įskaitant civilius, dirbančius pagal sutartis, o aktyviosios tarnybos karių skaičius – apie 10 000. Norvegijoje daug dėmesio skiriama mobilizaciniam rezervui – šalyje yra apie 45 000 atsargos karo prievolininkų.

Norvegija pajėgi dalyvauti įvairiose taikos palaikymo ir kovinėse misijose už savo šalies ribų. 1978–1999 m. apie 3 600 norvegų karių atliko misiją Libane, paskui – Somalyje, Irako ir Irano pasienyje, dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“, vykdė užduotis Balkanuose (Bosnijoje, Makedonijoje), o 1999–2004 m. Kosove pagal rotacijos tvarką tarnavo net devynios norvegų karių pamainos. Nuo 2002 metų norvegai dalyvavo tarptautinėje operacijoje „Tvirta taika“ (angl. Enduring Freedom) ir NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) vadovaujamose misijose Afganistane. Tai nemažas įdirbis, turint omenyje, kad Norvegijos gynybos biudžetui skiriama apytiksliai 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (vos mažiau nei 6 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių per metus).

Prieš išvykstant į misiją: bendras bataliono susirinkimas.

Batalionas iš arčiau

Apie pusė Norvegijos karių (maždaug 5 000) tarnauja brigadoje „Nord“. Tai gausiausias šalies ginkluotųjų pajėgų vienetas ir iš esmės yra pagrindinis Norvegijos junginys karinėms užduotims vykdyti. Jį sudaro devyni batalionai. Vienas jų – batalionas „Telemark“ (trumpinys – TMBN) yra lyg visos brigados „ieties smaigalys“ ir kartu priešakinės kariuomenės pajėgos. „Telemark“ – tai nuolatinės parengties kovinė grupė, sudaryta tik iš profesinės tarnybos karių.

Padalinys pavadintas vieno pietinių Norvegijos regionų vardu. Istorinėmis dabartinio bataliono „Telemark“ ištakomis formaliai galima laikyti 1789–1817 m. ir XX a. pradžioje egzistavusius pėstininkų pulkus, vadinamus minėtu vardu.

Platesniame kontekste pavadinimą „Telemark“ su karo istorija sieja ir specialiųjų operacijų grupė, 1943 m. sunaikinusi šiame regione veikusią „sunkiojo vandens“ laboratoriją, kuri buvo gyvybiškai svarbi nacių branduolinio ginklo tyrinėjimams.

O nūdienos batalionas „Telemark“ jau ir pats kuria istoriją, formuoja kontekstus, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Dabartinis batalionas „Telemark“ įkurtas 1993 m. specialiu Norvegijos parlamento nutarimu. Iš pat pradžių tai buvo tipinis motorizuotasis pėstininkų dalinys, sukomplektuotas iš šauktinių. Iš viso jame buvo apie 900 karių. 1996 m. jis tapo pavaldus brigadai „Nord“.

Po metų batalionas pradėjo vykdyti NATO vadovaujamų Stabilizavimo pajėgų (angl. Stabilization Force, SFOR) misijos Bosnijoje užduotis. Palaipsniui vis daugiau bataliono „Telemark“ karių perėjo į profesinę tarnybą. 1999 m. šis dalinys įsitraukė į Kosovo pajėgų (angl. Kosovo Forces, KFOR) misiją Kosove.

2001 m., pasikeitus grėsmių žemėlapiui, į kintančią saugumo situaciją reagavo ir „Telemark“. Padalinys per porą metų buvo pastebimai reorganizuotas: iš motorizuotojo tapo mechanizuotuoju, pakeista nuolatinės dislokacijos vieta, personalo skaičius sumažintas beveik dvigubai, bet stipriai padidintas jo mobilumas ir itin pagerintas aprūpinimas. Dalinys tapo greitojo reagavimo vienetu visomis prasmėmis.

„Gyvasis bataliono simbolis“ – sausumos drakaras.

Šiuo metu batalioną sudaro penkios kuopos (eskadronai):

Mėlynasis eskadronas. Tai šarvuotąja technika aprūpintas padalinys – šarvuotas „Telemark“ kumštis. Jame – trys būriai, kuriuose po keturis tankus „Leopard A24“. Eskadroną papildo pėstininkų transportinės šarvuotosios mašinos M113, taip pat aprūpinimo transportas.

Raudonasis, arba „kavalerijos“ eskadronas – bataliono avangardas. Jis vykdo žvalgybos, iš dalies ir specialiąsias užduotis. Be įprastinių žvalgų, čia yra ir bepiločių orlaivių operatorių vienetas. „Kavaleristai“ gali atlikti reidus į priešiškos aplinkos gilumą, vykdyti diversijas, šturmuoti atskirus ten išsidėsčiusius objektus. Paramą ugnimi užtikrina snaiperiai. „Kavaleristai“ naudojasi ne tik visureigiais, bet ir modernizuotais šešiaračiais „Polaris Sportsman“, prie kurių prireikus dar galima prikabinti keturratę priekabą papildomam kroviniui gabenti.

Geltonasis eskadronas arba 3-ioji mechanizuotoji kuopa. Grenadieriai – mechanizuotoji pėstininkų kuopa, aprūpinta vikšrinėmis kovos mašinomis CV 90, kariai – visa reikalinga lengvąja ir prieštankine ginkluote.

Žaliasis eskadronas arba 4-oji mechanizuotoji kuopa (MEK4). Praktiškai tokios pat sudėties, kariai geriau parengti vykdyti kovos veiksmus mieste ir turi ir desantavimosi iš sraigtasparnių praktikos.

Juodasis eskadronas. Bataliono aprūpinimo padalinys. Jame tarnauja karo inžinieriai, išminuotojai, ryšininkai, medikai, užnugario tarnybos logistai, taip pat yra ugnies paramos (minosvaidžių) vienetas.

Į dalinį kariai po griežtos atrankos jau kuris laikas priimami tik į profesinę tarnybą. Norinčių tarnauti batalione „Telemark“ netrūksta: pastaruoju metu į vieną vietą pretenduoja net vienuolika kandidatų. Eilinio šio bataliono kario alga – apie 400 000 Norvegijos kronų per metus. Tačiau pinigai nėra pagrindinis stimulas. Norvegijoje netrūksta ir pelningesnių, ir ramesnių profesijų, bet „Telemark“ traukia jaunus žmones it magnetas. Norvegijos tarptautinių santykių instituto darbuotojas S. Ulriksenas kylantį norą tarnauti ir augantį profesinės tarnybos prestižą bando pagrįsti esminiais savirealizacijos motyvais: „Jauni žmonės ieško išbandymų ir nuotykių ir kartu nori nuveikti ką nors reikšmingo visuomenei.“

„Telemark“ kariai yra motyvuoti ir profesionalūs, o batalionas pasižymi puikia psichologine atmosfera. Šis ryšys yra abipusis ir stiprinantis. Iniciatyvos nėra „nuleidžiamos iš viršaus“, ko gero, jos organiškai gimsta iš bendro bataliono potencialo, o vadai tik apibendrina vertybes ir nuostatas. Žinoma, sunku įsivaizduoti kovinį padalinį be bendros kovinės dvasios, ir „Telemark“ nėra išimtis. Tačiau suvienyti karius čia pavyksta itin sėkmingai.

Vienas iš būdų – sporto renginiai: kariams smagu atstovaujant savo būriui ar kuopai pasigalynėti ir garbingai siekti pergalių. Jie rungiasi ne tik pagal klasikines varžymosi rūšis, bet sugalvojama ir improvizuotų rungčių, pvz., kas greičiau perkirs rąstą, ištiestomis rankomis ilgiau išlaikys du sunkius remontininkų naudojamus kūjus, organizuojamos netgi „irklavimo“ varžybos (kariai, sėdėdami visureigyje, stengiasi jį išjudinti stumdamiesi pagaliais). Ilgainiui kai kurios rungtys prigyja ir šitaip formuojasi bataliono tradicijos.

„Į Valhalą!“ Žymioji akimirka: 4-osios kuopos vadas sako kalbą kariams.

„Vikingai“: tarp tradicijos ir ironijos

Batalionas „Telemark“, be abejo, visų pirma yra funkcinis vienetas, tačiau nėra nuasmenintas ir beveidis. Dalinį išskiria ne tik jo veikla, bet ir simboliai. Šiuo atveju nieko nereikėjo išgalvoti – tiesiog panaudoti kai kurie istoriniai ir etnokultūriniai elementai. „Telemark“ antsiuvuose vaizduojamas drakaras – vikingų karo laivas, o nuo 2002 m. batalionas turi ir savo vėliavą. Drakaro simbolis visai tinka kovinei grupei, kuri iš esmės veikia kaip ekspedicinės pajėgos. Be to, jis nesunkiai atpažįstamas ir suprantamas užsienyje. Šis simbolis buvo atgaivintas ir naudojamas didesnėse dalinio šventėse – kariai patys pavertė pėstininkų mašiną butaforiniu važiuojančiu drakaru. Tokio „gyvojo simbolio“ pasirodymas yra visada laukiamas, didingas ir kiek ironiškas reginys, kaip ir butaforiniai šiame laive sėdinčių „vikingų“ šalmai su ragais – istoriškai niekada neegzistavę, bet tapę masinės kultūros stereotipu. Beje, su tokiu šalmu pozavo ir „Telemark“ kuopos MEK4 vadas.

Ar tokie kariško humoro dozę turintys ritualai kelia karių moralę ir kovinę dvasią? Be abejo. Ar patys kariai žiūri į tai labai rimtai? Veikiausiai ne. Tiesiog daug streso patiriantys ir daug kuo rizikuojantys kariai turi teisę būti vienijami bendrų jiems daug ką reiškiančių simbolių, be to, būtina išlieti susikaupusias emocijas.

Tačiau iš šalies daug kas atrodo kitaip. 2010 m. portale „Dagbladet“ pasirodė dar 2008-aisiais daryto vaizdo įrašo epizodas, vėliau žaibiškai išplitęs po kitas medijas: kuopos vadas Runė Venebergas kreipiasi į savo karius: „Jūs esate plėšrūnai. Talibanas yra grobis. Į Valhalą! Į Valhalą!“

Šis vaizdas patiko ne visiems. Kairiųjų pažiūrų apžvalgininkai interpretavo tai kaip nepriimtiną išsišokimą, o rusakalbėje interneto terpėje išvis ėmė formuotis nuomonė, kad „Telemark“ – radikalių dešiniųjų nacionalistų santalka, kur visi kariai laiko save vikingų palikuonimis, garbina senąjį dievų panteoną ir atlieka pagoniškus ritualus.

Kiekviena tauta turi savo stereotipinių nacionalinių simbolių. Tai ar labai jau baisu, jei norvegai eksploatuoja vikingų tematiką, motyvuodami save siekti visai konkrečių rezultatų?

Kita vertus, minėta frazė buvo pasiruošimas vykdyti pirmą rimtą kovinę operaciją prie Mazari Šarifo, kai norvegai puikiai įvykdė užduotį, nukaudami keliolika talibų ir neprarasdami nė vieno saviškio. Kiekviena tauta turi savo stereotipinių nacionalinių simbolių. Tai ar labai jau baisu, jei norvegai eksploatuoja vikingų tematiką, motyvuodami save siekti visai konkrečių rezultatų? Pats R. Venebergas, paprašytas pako-mentuoti įvykį, paneigė kuopos sąsają su šiaurietiška pagonybe, lygindamas karius daugiau su sporto komanda, kuri turi savus simbolius, šūkius ir pan.

„Kaukolių inicidentas“

Veikiausiai triukšmas dėl R. Venebergo kalbos būtų greitai pamirštas, jei ne paplitusi dar viena naujiena iš Afganistano. Aliejaus į ugnį šliūkštelėjo naujas žurnalistų išplatintas faktas: esą telemarkiečiai gąsdina vietinius gyventojus, paišydami ant jų namų sienų kaukoles. Juokas juokais, bet dėl kilusio triukšmo reaguoti buvo priversti net politikai, kurių nuomone, kariai buvo nuskraidinti į Afganistaną ne tam, kad baugintų aplinkinius, o kaip taikos įvedimo ir palaikymo vienetas.

Kas gi tas ženklas, sukėlęs medijų audrą? Visų pirma, reikia pažymėti, kad tai ne koks nors klasikinis ikonografinis „negyvosios galvos“ (lot. Caput Mortuum) atvaizdas, o popkultūros simbolis. Kaukolė, kurią mėgo vaizduoti kariai, yra „Marvel“ komiksų industrijos išpopuliarinto antiherojaus Punisherio (Baudėjo) atributas.

Mūsų šalyje komiksai nėra tokie populiarūs kaip JAV ar Vakarų Europoje, todėl reikalingas trumpas ekskursas, kaip atsirado šis simbolis.

Punisheris – autorių S. Lee ir G. Conway’aus sukurtas personažas, pirmą kartą pasirodęs 1974 m. viename iš komiksų „Žmogus Voras“. Tai buvęs Vietnamo karo veteranas, kuris po savo žmonos ir dviejų vaikų žūties paskelbia savo asmeninį karą nusikalstamam pasauliui ir vykdo jį nepaisydamas jokių moralinių stabdžių. Jis labai kontraversiškas veikėjas. Iki tol komiksų herojai buvo tik pabrėžtinai teigiami arba neigiami. Baudėjas sulaužė šį tabu, tačiau greit jis susilaukė daugybės gerbėjų. Atskira jų kategorija tapo policininkai ir kariai, kuriems šis personažas buvo savotiškas totemas. Ypatingas pakilimas buvo jaučiamas po Rugsėjo 11-osios teroro aktų.

„Mes purškėme dažais Baudėjo kaukolę ant mūsų hamerių ir šarvinių liemenių, ant šalmų ir ginklų. Mes taip pat paišėme jį ant kiekvieno pastato ar sienos, kur tik sugebėjome. Norėjome, kad aplinkiniai žinotų: esame čia ir su mumis geriau nejuokauti“, – rašė prisiminimuose vienas žymiausių naujosios kartos JAV snaiperių, Navy SEALS grupės narys Chrisas Kyle’as.

Jūrų pėstininkų korpuso veteranas Christopheris Neffas dar aiškiau at-skleidė, ką reiškia šis simbolis kariams: „Žinoma, tai fantazija, bet galinga fantazija, savotiškas Okamo skustuvas, nurėžiantis visas nereikšmingas prasmes. Nesirūpink tuo, kas nereikšminga. Rask blogiečius, nukauk blogiečius. Apgink nekaltuosius.“

Tai neįbaiminami kovotojai, tvirti kariai. Vienintelis dalykas, kas jiems rūpi, – įvykdyti užduotį. Teroristai turi su jais skaitytis.

Ši mada paplito, ir, kaip matome, pagavo ir norvegų kovinę grupę. O kadangi pėstininkai visad daugiau matomi nei specukai, kurie viešina tik tai, ką nori paviešinti, Baudėjo kaukolę žiniasklaida išvydo ir susiejo būtent su „Telemark“ kariais. Tiesa, šis simbolis epizodiškai šmėkštelėdavo viešumoje ir anksčiau, tik jo niekas nesureikšmino. Galbūt neilgai trukus noras jį vaizduoti būtų tiesiog praėjęs, jei ne vienas skaudus įvykis: 2010 m. sausį Afganistane viena 4-osios kuopos šarvuotoji kovos mašina užvažiavo ant talibų padėtos minos. Sprogimo metu žuvo vairuotojas K. J. Olsonas, visų tarnybos draugų vadinamas Joke. Tai buvo didelis smūgis kariams, kurie reagavo į ginklo brolio žūtį kaip į įžeidimą ir iššūkį jiems visiems. Daugelis pradėjo nešioti antsiuvus su Punisherio simboliu ir užrašu „Joke, mes niekada nepamiršim“.

Galiausiai neapsikentusi vadovybė įsakė nebenaudoti kaukolės atvaizdo batalione. Tačiau kariai ant technikos pradėjo tiesiog rašyti žodį „Punisher“, o motyvacinius antsiuvus su lipdukais ant uniformų užsiklijuodavo pirmai progai pasitaikius...

Bataliono kariai tarptautinėse pratybose Lietuvoje.

Ir Pietuose, ir šiauriau...

2015 m. sausį, apsvarsčiusi sąjungininkų pasiūlymus dalyvauti kovoje prieš vadinamąją islamo valstybę, Norvegija priėmė teigiamą sprendimą: skyrė apie 120 karių grupę, kurių pagrindinis uždavinys – palaikyti ir didinti Irako nacionalinių pajėgų potencialą. Misiją nuspręsta tęsti iki 2017-ųjų pavasario. Sąjungininkai, ypač tie, kurie jau anksčiau buvo bendravę su bataliono kariais, neslėpė savo džiaugsmo. JAV kariuomenės seržantas Ch. Stanley, duodamas interviu britų dienraščio „Daily Mail“ korespondentui, norvegus apibūdino puikiai: „Tai neįbaiminami kovotojai, tvirti kariai. Vienintelis dalykas, kas jiems rūpi, – įvykdyti užduotį. Teroristai turi su jais skaitytis.“

Žinoma, didžioji dalis norvegų kontingento Irake – „Telemark“ vyrai.

Deja, grėsmės saugumui kilo ne vien Artimuosiuose Rytuose. Krymo okupacija ir prorusiškų pseudorespublikų įkūrimas rytinėje Ukrainoje, agresyvėjanti Kremliaus retorika privertė politikus naujai įvertinti saugumo situaciją prie rytinių NATO sienų. 2016 m. per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje buvo priimtas sprendimas sustiprinti NATO buvimą rytinėje organizacijos dalyje, – čia pagal rotacijos tvarką nuolat dislokuoti keturias bataliono dydžio kovines grupes Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Šie batalionai, vadovaujami Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos ir JAV, yra tarptautinės kovai parengtos pajėgos – iš viso apie 4 500 karių, kurių tikslas – pademonstruoti, kad transatlantinė gynyba yra stipri, interesą neleisti pasikartoti Ukrainos scenarijui rytinėje Baltijos pakrantėje. Tai buvo padaryta laiku – prieš vienas didžiausių Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“.

2017 m. gegužės paskutiniosiomis dienomis į Lietuvą atvyko apie 200 Norvegijos priešakinių pajėgų karių iš brigados „Nord“. Didžiąją jų dalį sudarė telemarkiečiai. Į Lietuvą norvegai atsigabeno apie 60 karinių transporto vienetų: tankų „Leopard“, pėstininkų kovos mašinų CV 90, įvairių modifikacijų šarvuočių M113, krovininių ir lengvųjų transporto priemonių. Buvo visiškai baigta formuoti tarptautinė NATO rotacinė pajėgų grupė. Jau birželio 12 d. norvegai kartu su sąjungininkais Rukloje ir Pabradėje iškilmingomis rikiuotėmis pradėjo didžiausias metų tarptautines pratybas Lietuvoje „Geležinis vilkas 2017“. Dvi savaites mokymuose treniravosi per 5 000 karių iš Lietuvos ir dar devynių NATO valstybių.

Šiemet bataliono kariai aktyviai dalyvavo žymiosiose tarptautinėse pratybose „Trišakė jungtis 2018“ (angl. „Trident Juncture 2018“). Iš viso jose bendrai dirbo apie 50 000 karių iš daugiau nei 30 šalių, apie 10 000 kovinės technikos vienetų, 250 orlaivių, 65 laivai. Aktyviosios fazės metu pratybų arealas apėmė Norvegiją, Šiaurės Atlanto, Danijos sąsiaurių ir Baltijos akvatorijas, taip pat Švedijos ir Suomijos oro erdvę. Pagal pratybų scenarijų, vieną iš NATO šalių užpuola priešiškos sąlyginės valstybės „Murinus“ „šiauriečių“ pajėgos. Jiems priešinasi jungtinės „pietiečių“ pajėgos.

Batalionas „Telemark“ šiose pratybose buvo brigados „Nord“ sudėtyje sąlyginio priešo pusėje kartu su Švedijos ir Kanados brigadomis ir JAV jūrų pėstininkų korpuso batalionu.

Siekdama iškart atremti galimą Rusijos smūgį, aktyvinus Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, Norvegija pertvarkys savo pajėgas, daugiau dėmesio skirdama šiaurinių sričių gynybai.

Siekdama iškart atremti galimą Rusijos smūgį, aktyvinus Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, Norvegija pertvarkys savo pajėgas, daugiau dėmesio skirdama šiaurinių sričių gynybai.

Permainų kryžkelės

Mokymai – tai tik matoma kovinio pasirengimo dalis. Gali būti, kad Norvegijos gynybos sistemos smegenys turi pradėti mąstyti naujai, o pats kūnas – transformuotis. Gynybos ministrė Ine Eriksen Søreide jau yra sakiusi, kad saugumo situacija tapo mažiau nuspėjama. Tai reiškia, kad šalies ginkluoto-sios pajėgos turi labiau prisitaikyti prie esamos realybės.

Koncepcijų, kokiu būdu tai padaryti, būta ir anksčiau. Ir čia karinės minties teoretikų nuomonės skyrėsi: tradicionalistai palaikė mechanizuotąsias brigadas, o novatoriai iš buvusio ginkluotųjų pajėgų vado aplinkos teigė, jog kariuomenę reikėtų skaidyti į smulkesnius vienetus, kurie galėtų derinti veiksmus su orlaiviais, laivais ir kitomis platformomis, būti jų remiami ir koreguoti jų ugnį.

Pagrindiniai naujos ginkluotės prioritetai – tankai, artilerinės ir priešlėktuvinės sistemos, precizinio taiklumo ilgojo nuotolio šaudmenys, elektroninės kovos priemonės.

Galiausiai darbo grupė, vadovaujama brg. gen. Arildo Brandviko, parengė ilgalaikį planą, kuriame pavyko sujungti minėtas koncepcijas. Pagrindinės šio dokumento tezės:

• Agresijos atveju Norvegijos karinė vadovybė neplanuoja kaktomuša susidurti su daug pranašesnėmis priešiškomis pajėgomis. Pagrindinis gynybos akcentas – išnaudoti natūralias gamtines sąlygas stabdymo veiksmams, ypatingą dėmesį teikiant manevringumui flanguose ir veiksmams prieš antrąjį puolimo ešeloną bei užnugarį. Tai leistų suskaidyti, sukaustyti ir demoralizuoti agresoriaus pajėgas, tuo pačiu sulėtinti jų puolimą iki atvykstant sąjungininkų pastiprinimui.

• Kariuomenės teritorinės gynybos pajėgoms reformuoti vyriausybė turėtų skirti apie 60 mlrd. kronų (maždaug 7,6 mlrd. JAV dolerių). 10 proc. šios sumos bus skirta infrastruktūrai, 90 proc. – naujai technikai ir ginkluotei. Lėšos turėtų būti įsisavintos iki 2034 metų.

• Pagrindiniai naujos ginkluotės prioritetai – tankai, artilerinės ir priešlėktuvinės sistemos, precizinio taiklumo ilgojo nuotolio šaudmenys, elektroninės kovos priemonės.

• Pagrindinės pajėgos turi persibazuoti į šiaurinius rajonus. Nemažos investicijos turi būti skirtos Šiaurės Atlanto akvatorijos žvalgybai ir gynybai. Sausumos komponentas taip pat turėtų persibazuoti šiauriau, ypatingą dėmesį skiriant Finmarko rajonui ir sienos su Rusija apsaugai. Tam tikslui planuojama sukurti naują mechanizuotąjį batalioną, numatomą dislokuoti Porsangeryje, vakarinėje Finmarko dalyje (apie 200 km nuo sienos su Rusija). Pačią pasienio apsaugos įgulą Varangeryje ruošiamasi sustiprinti maždaug 400 karių, įskaitant privalomosios tarnybos karius.

Tromsėje esantį 2-ąjį pėstininkų Sausumos pajėgų batalioną (apie 600 karių) ketinama paversti motorizuotuoju.

Šios priemonės turėtų veikti kaip atgrasymas, jei Rusija sugalvotų išplėsti savo saugumo zoną aplink Kolos pusiasalį. O invazijos į Norvegiją atveju atkirtis būtų pradėtas nedelsiant, iškart aktyvinant Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį.

Dabartinė brigada turėtų būti išsaugota. Labiau tradiciniai jos padaliniai turėtų išlaikyti svarbesnes teritorijas, ypač placdarmus, kuriuose išsilaipins sąjungininkų pajėgos.

Dėl „Telemark“ ateities šioje vizijoje būta abejonių (norėta mažinti jį viena kuopa), tačiau veikiausiai batalionas išliks toks, koks yra dabar. Jis nepaliaus dalyvauti misijose užsienyje, be to, kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Nyderlandų tobulins savo greitojo reagavimo įgūdžius kaip priešakinės rotacinės pajėgos.

Kaip numato apžvalgininkas Fritjofas Jakobsenas, planuojamos permainos gali susidurti su kai kuriais trikdžiais. Jis išskiria tiek lokalų politikų mąstymą, tiek galimą jaunimo moralinį nepasirengimą ilgesniam tarnybos laikui ir galimiems naujiems mobilizacinio rezervo reikalavimams.

Tačiau „Telemark“ – vienas iš profesionaliausių ir didžiausią įdirbį turinčių padalinių – turėtų lengviausiai prisitaikyti prie naujų pokyčių.

Snl.no, forsvaret.no, nrk.no, dailymail.co.uk, globalsecurity.org nuotr.