„Geležinis vilkas 2018“ – kovingai nusiteikę veidai
Pa­sku­ti­nis ru­dens mė­nuo Lie­tu­vo­je nu­švi­to įspū­din­go­mis spal­vo­mis – į ko­vą sto­jo tūks­tan­čiai še­šio­li­kos pa­sau­lio ša­lių vė­lia­vas ne­šan­čių ka­rių. Iki tol ne­re­gė­ta ka­ri­nės tech­ni­kos vilks­ti­nė, mū­sų že­mę spau­džian­tys tan­kų vikš­rai, me­džių tank­mė­se – ar­šūs ko­vo­to­jai. Tai – mū­sų ša­ly­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės pra­ty­bos „Ge­le­ži­nis vil­kas 2018“, prieš­iš­kai nu­si­tei­ku­sioms jė­goms pri­mi­nu­sios apie NA­TO ryž­tą ir gy­ny­bi­nes ga­li­my­bes. 

Gaižiūnų ir Generolo Silvestro Žukausko poligonuose, civilinėse šalies teritorijose ir jų apylinkėse dviejų savaičių trukmės pratybose dalyvavo apie 3,5 tūkst. karių iš šešiolikos NATO valstybių. Be pratybas organizavusių lietuvių, kurių buvo maždaug tūkstantis, didžiąją dalyvių dalį sudarė NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujantys Belgijos, Čekijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos ir Vokietijos kariai. Kaip priešiškos pajėgos prie Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono buvo prijungtos dvi lengvųjų pėstininkų kuopos iš Jungtinės Karalystės (JK) ir Estijos. Lietuvių kvietimu prisijungti prie pratybų „Geležinis vilkas 2018“ taip pat pasinaudojo tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Lenkija, Prancūzija, Slovėnija, taip pat NATO priešakinių pajėgų batalione Latvijoje tarnaujantys italų kuopos kariai, su kuriais atvyko žvalgybos būrys ICR ir Kanados elektroninės kovos vienetas. Išvien su Lietuvos kariuomenės Karo policijos (KP) kariais užduotis vykdė ir 9 Ukrainos kariai.

Atvykę į Pabradę kariai pradingo miškuose ir ėmėsi kelių kasinėjimo, kliūčių kūrimo ir kitų gynybinei fazei reikalingų paruošiamųjų darbų.

Be to, prie pratybų prisijungė Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopa, kuriai buvo skirta imituoti flangus, t. y. NATO priešakinių pajėgų bataliono užpuolimus, kad mūsų sąjungininkai treniruotųsi gynybai naudoti savo rezervą ir gebėtų reaguoti tuo atveju, jei priešas mėgintų pulti nepagrindine kryptimi.

„Pratybas „Geležinis vilkas 2018“ organizuojame siekdami tobulinti padalinių gebėjimą greitai perdislokuoti pajėgas į bet kurią Lietuvos vietą ir ten vykdyti gynybos veiksmus. Šį pusmetį tai didžiausios mūsų pratybos, kai galime veikti išvien su mūsų sąjungininkais. Šiomis treniruotėmis siekiama įvertinti Mechanizuotajai pėstininkų brigadai (MPB) „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų bataliono ir Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karių gebėjimą planuoti ir vykdyti gynybą, sąveiką atliekant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais“, – sakė pratybų vadovas MPB „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Mindaugas Steponavičius.

Didžiausias iššūkis – pirmasis kartas

Pirmąją pratybų savaitę padaliniai treniravosi veikti su papildomai priskirtais vienetais. Paskui vyko kompleksinės lauko pratybos – kariai treniravosi veikti pagal principą „pajėgos prieš pajėgas“. Bendras pratybų mastas apėmė šalies teritoriją iš šiaurės į pietus (nuo Radviliškio iki Alytaus) ir iš vakarų į rytus (nuo Šiaulių iki Pabradės).

Apie tai, kad Lietuvoje vyks tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2018“ žiniasklaidoje buvo informuojama gerokai iš anksto, o prieš šiuos mokymus Lietuvos žmonės galėjo stebėti įspūdingas karinės technikos kolonas, judančias šalies viešajam eismui naudojamais keliais. Šį 24 valandas trukusį apie 1 000 įvairiausios technikos vienetų transporto žygį plk. M. Steponavičius įvardijo kaip didžiausią iššūkį, kurį teko įveikti dar prieš prasidedant pratyboms, nes tokios praktikos Lietuvos kariuomenė per visą savo istoriją dar neturėjo. Iš Ruklos į Pabradę judėjo NATO priešakinių pajėgų bataliono, mūsų šalies kariuomenės Ulonų bataliono, MPB „Geležinis Vilkas“ štabo ir Žvalgybos kuopos kariai. Su KP palyda Lietuvos sieną kirto ir iš Latvijos su savo kovine technika atvykę Italijos kuopos kariai, taip pat kolegos iš JK ir Estijos. Siekiant įvykdyti mūsų kariuomenei iki tol dar nepatirtą uždavinį, prieš tai pratybų organizatoriams teko atlikti nemažai namų darbų: suderinti planą su visomis už kelius atsakingomis institucijomis, informuoti vietinius miestelių ir kaimelių, kurie buvo kertami, gyventojus.

„Žmonės matė, kad pirmą kartą mūsų krašto keliais judėjo tankai ir pėstininkų kovos mašinos, kurias mes turime NATO pajėgose. Iš tiesų labai norėjome pademonstruoti karių pasirengimą vykdyti užduotį ir įrodyti žmonėms, kad iškilus grėsmei bet kuriame Lietuvos taške esame pasiruošę reaguoti“, – sakė plk. M. Steponavičius.

Plk. ltn. Guy van Boheemenas: „Visada esame pasiruošę blogiausiam, tačiau šį kartą nieko nenutiko – nepatyrėme jokių avarijų ir beveik visos transporto priemonės pasiekė tikslą, tad viskas klostėsi pagal planą.“

Išaušus ankstyvam ir ūkanotam šeštadieniui, Pabradėje įsikūrusioje NATO priešakinių pajėgų bataliono vadavietėje tarp palapinių iš tolo pasirodė šio vieneto vado pavaduotojas plk. ltn. Guy van Boheemenas. Gurkšnodamas karštą arbatą, karininkas su džiaugsmu komentavo transporto priemonių žygį.

„Taktine prasme šis technikos kolonų judėjimas Lietuvoje toks didelis buvo pirmą kartą ir, tiesą sakant, mes nesitikėjome, kad jis bus toks sėkmingas. Visada esame pasiruošę blogiausiam, tačiau šį kartą nieko nenutiko – nepatyrėme jokių avarijų ir beveik visos transporto priemonės pasiekė tikslą, tad viskas klostėsi pagal planą. Atvykę į Pabradę kariai pradingo miškuose ir ėmėsi kelių kasinėjimo, kliūčių kūrimo ir kitų gynybinei fazei reikalingų paruošiamųjų darbų. Be to, praėjusią naktį ties mūsų vartais buvo pastebėtas priešas, kuris šįryt pradėjo puolimą. Šiuo metu priešiškos pajėgos daugiau ar mažiau mus puola miškuose, tad savo ruožtu užimame gynybinę poziciją. Pažiūrėsime, ar mūsų planas pasiteisins“, – prasidedant pratyboms sakė plk. ltn. G. van Boheemenas.

Labiausiai nusiminę – „sužeistieji“

Pirmųjų kovinių veiksmų dienomis pratybų „Geležinis vilkas 2018“ planuotojas kpt. Gytis Metlovas taip pat dalijosi džiaugsmu pasakodamas, kad visi rezultatai viršijo lūkesčius. Pasak jo, žygio metu sugedusių transporto priemonių skaičius buvo gerokai mažesnis, nei tikėtasi, o pirmosios puolimo ir gynybos operacijos įvykdytos itin sėkmingai.

„Organizuodamas šias pratybas visus atstumus stengiausi parinkti kuo realesnius tikros kovos atveju. Šiuo metu ulonai jau yra įvykdę vieną puolimą, o NATO priešakinių pajėgų batalionas – pirmąją gynybą, rytoj laukia antroji. Paskui prasidės naujos užduotys – į gynybą stos ulonai. Visos operacijos yra vykdomos po du kartus, kad nepavykus kariai turėtų galimybę pakartoti veiksmus. Kol kas viskas vyksta labai gerai, tik pritrūko tempo, todėl siekiant paspartinti puolimą, kad gynyba būtų arčiau puolančiųjų pajėgų, kitam kartui šiek tiek pakoregavome operacijų rajoną, įtraukdami papildomų grafinių pakitimų“, – pasakojo kpt. G. Metlovas.

Nors šiose pratybose treniruotasi atremti menamo priešo atakas, abiem kovojančioms grupėms atiteko ir „mėlynųjų“, ir oponuojančių „raudonųjų“ vaidmuo. Plk. M. Steponavičiaus teigimu, pagal principą „pajėgos prieš pajėgas“ vykdomos pratybos svarbios dėl to, kad du lygiaverčiai priešininkai – batalionų vadai – priima sprendimus mūšio lauke.

„Valdantysis štabas nesuteikia kryptingų nurodymų, kaip įveikti vieną ar kitą pusę. Tai yra artimiausios gynybos prieš realų priešininką sąlygos. Ir, kaip aš sakau, prasideda menas, kurį vadiname kova, – pratybų svarbą komentavo brigados vadas, pridurdamas, kad esminis dalykas yra tai, kad vadas turi koordinuoti visas septynias mūšio funkcijas, turėti aiškią idėją, kaip vykdys operaciją ir tai perduoti savo kariams. – Jeigu jie aiškiai supranta vado ketinimą, koks yra galutinis tikslas, užduotis visada bus įvykdyta. Šiose pratybose jau buvau sutikęs ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Nyderlandų, JK, Estijos karius, ir visi yra nusiteikę pozityviai, akivaizdus jų užsidegimas ir motyvacija. Sakyčiau, kad labiausiai nusivylę būna tie, kurie yra „sužeidžiami“ pačioje veiksmų pradžioje, nes visi nori parodyti, ką gali.“

Plk. M. Steponavičius pasakojo, kad šios pratybos buvo iššūkis visiems, tačiau dar sudėtingesnės jos galėjo pasirodyti Ulonų bataliono vadui. Jo kariams laiko pažindintis beveik nebuvo – JK pėstininkų rezervistų kuopa, Estijos pėstininkai su šauktiniais, Kanados žvalgai ir Italijos kariai į Lietuvą atvyko vos kelios dienos prieš pratybas. Vis dėlto, pulkininko teigimu, tarptautiniai vienetai integravosi sėkmingai, o tai demonstruoja puikų mūsų ir sąjungininkų pasirengimą bei vieni kitų supratimą karyboje. Kalbai pakrypus būtent apie Lietuvoje dislokuotus NATO karius, brigados vadas nedaugžodžiavo, tačiau patikino, kad tai yra profesionalūs ir puikiai pasiruošę kariai.

„Šiems žmonėms vadovauti man yra didelė garbė, ir sulig kiekviena rotacija bendradarbiavimas tik stiprėja, daug ko mokomės vieni iš kitų“, – sakė jis.

Paklausus, ar tokio masto pratybos yra didelis iššūkis vadams, pulkininkas nedvejodamas sutinka ir paaiškina: „Kiekvienas vadas vadovauja mažiausiai penkioms kuopoms ir papildomiems atskiriems būriams. Tokios pratybos yra geriausia treniruotė norint pasirengti tikrai kovai, kai reikia koordinuoti karių veiksmus, žinoti, kur jie yra, skirti užduotis.“

Plk. Mindaugas Steponavičius: „Valdantysis štabas nesuteikia kryptingų nurodymų, kaip įveikti vieną ar kitą pusę. Tai yra artimiausios gynybos prieš realų priešininką sąlygos. Ir, kaip aš sakau, prasideda menas, kurį vadiname kova.“

Svarbūs kaip degalai, nematomi kaip šešėliai

Beveik įpusėjus koviniams veiksmams, MPB „Geležinis Vilkas“ vadavietės palapinėje susėdome pasikalbėti su vienu iš tų žmonių, be kurių pratybos paprasčiausiai sugriūtų. Šiose pratybose Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas plk. ltn. Rolandas Putnikas kartu su savo vadovaujamo dalinio kariais atliko stebėtojų-vertintojų, trumpiau vadinamų OCT (angl. Observer-Controller/Trainer), vaidmenį. Tai yra tie žmonės, kurie rūpinasi, kad kova vyktų saugiai ir būtų paisoma visų kariškų taisyklių. Plk. M. Steponavičiaus žodžiais, „šie žmonės, kurių čia beveik 300, yra tarsi degalai varikliui, kad jis galėtų veikti, o tai yra labai svarbu“.

Kaip pasakojo Husarų bataliono vadas, remdamiesi savo asmeniniu mūšio supratimu, stebėtojai-vertintojai kiekvienoje individualioje situacijoje sprendžia, kas laimėjo, kokie yra patirti nuostoliai. Be to, pagal tam tikrus užduoties vykdymo standartus kai kurie padaliniai yra vertinami, ar užduotys buvo įvykdytos. Dar vienas itin svarbus dalykas – užtikrinti kariniuose mokymuose dalyvaujančių karių saugumą. Už tai taip pat atsakingi yra stebėtojai-vertintojai. Pašnekovo teigimu, matydamas, kad kurie nors veiksmai vykdomi galimai nesilaikant saugumo, stebėtojas turi teisę juos sustabdyti, kariams duoti pastabų, nurodymų, nes atsakomybė, kad nebūtų tikrų sužeidimų, didžiulė.

Plk. ltn. R. Putniko teigimu, priklausomai nuo to, su kokiu padaliniu dirbama, svarbu, kad stebėtojas-vertintojas turėtų atitinkamų pareigų patirties.

„Pavyzdžiui, jei stebimas skyrius, vertintojas mažų mažiausiai turėtų būti skyriaus vadas, kad žinotų, koks yra tinkamas tokio vieneto funkcionavimas, gebėtų įvertinti taktinę situaciją ir priimti sprendimus. Norint būti stebėtoju-vertintoju tokiose pratybose, tikrai reikia rimto pasiruošimo, todėl prieš tai reikia tobulintis tam tikruose kursuose, išklausyti papildomai instruktažą, – sakė plk. ltn. R. Putnikas, pridurdamas, kad nors ir vertina karių veiksmus, šie stebėtojai negali kištis į vadų sprendi-mus. – Mes tarsi šešėliai – visada turime būti šalia, bet mūsų neturi matytis.“

Nesvarbu, kas „nušovė“ pirmas

Tęsiant pokalbį, stebėjimo užduotis brigados taktiniame operacijų centre vykdęs plk. ltn. R. Putnikas atskleidė savo darbo ypatumų, pasakodamas, kaip planuojami veiksmai. Jo teigimu, mūsų pokalbio dieną bataliono mūšio planai buvo žinomi jau iš vakaro, tad kuopų ir būrių stebėtojų buvo paprašyta išsiaiškinti, kokius veiksmus planuoja ir mažesni padaliniai.

„Vakariniame susirinkime savo planavimo ėmėmės naudodamiesi dideliu maketu: stebėtojai-vertintojai ant jo sustojo ties vietomis, kur yra jų padaliniai, ir judėjo numatytomis kryptimis. Žinodami abiejų kovojančių pusių veiksmus, mes iš anksto numatome, kur įvyks susidūrimai. Matydami, kad situaciją riekia šiek tiek kitaip pakreipti, galime duoti ir tam tikrų nurodymų, pvz., prašome brigados štabo pateikti informaciją apie esamą kaimyninių padalinių padėtį. Tai skatina vadus priimti sprendimus – pereiti į puolimą, atsitraukti, laukti pastiprinimo ir t. t.“, – sakė plk. ltn. R. Putnikas, informaciją gaunantis ir iš abiejų batalionų, ir iš pačių stebėtojų-vertintojų.

Jam pranešama padalinių buvimo vieta ir kas valandą informuojama apie „nukautųjų“ bei „sužeistųjų“ skaičių abiejuose batalionuose. Tada, kaip pasakojo pašnekovas, su situaciją stebinčiu brigados mediku atitinkamai koordinuojami veiksmai ir aiškinamasi, kaip „sužeistieji“ yra evakuojami.

„Taip galime sekti, kaip sklinda informacija, kaip juda padaliniai, kiek pranešta informacija atitinka realybę“, – sakė pulkininkas leitenantas.

Jei stebėtojas-vertintojas pasako, kad čia ir dabar karys yra „sužeistas“, sunkiausia mums tuo metu tenkanti dalis būna tuo įtikinti karį, nes „mirti“ niekas nenori.

Praėjus keturioms valandoms nuo ryte įvykusio aktyviosios pratybų fazės atsinaujinimo, pasak plk. ltn. R. Putniko, vienoje pusėje buvo 16 „žuvusiųjų“ ir 2 „sužeistieji“, o kitoje pusėje „žuvusiųjų“ nebuvo, „sužeisti“ 5 kariai. Pulkininko leitenanto teigimu, tobulėjimui ribų nėra, todėl svarbiausia nuolat treniruotis: „Dažnai būna taip, kad mes, batalionų ir kuopų vadai, žemėlapyje planuojam operacijas ir, atrodo, viskas yra labai gerai suplanuota, bet kai reikia visa tai pritaikyti praktiškai, atsiranda kokių nors faktorių, tarkim, remonto darbų, apie kuriuos būname visai nepagalvoję. Tada veiksmas sustoja, pavyzdžiui, valandai, o ji yra labai svarbi siekiant galutinio rezultato. Manau, kad abu batalionai dabar jau žino situacijas, kai, galbūt, ne viską apgalvojo arba pervertino savo galimybes. Tačiau suprasti savo klaidas yra labai svarbus žingsnis tobulėjant.“

Per pratybas „Geležinis vilkas 2018“ daugiausia dėmesio buvo skiriama veiksmų kontrolei, nes, kaip teigė pats plk. ltn. R. Putnikas, į kovą stojant dviem batalionams pergalės nori abu. Husarų bataliono vadas neslėpė, kad didžiausias iššūkis stebėtojams-vertintojams yra priimti teisingą sprendimą, aiškinantis, kokia iš tiesų buvo tam tikra situacija, kaip galėjo baigtis vienas ar kitas susidūrimas. Abi kovojančios pusės mūšio pabaigą visada nori pasitikti kaip laimėtojos, todėl stengiasi įrodyti savo pergalę, tačiau, kaip sakė vadas, dažniausiai tos tiesos nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje.

„Tokio lygio pratybose, kai dalyvauja per 3 000 karių, nebėra taip svarbu, kas ką „nušovė“ pirmas, nes svarbiausia yra batalionų vadai: kokius jie priima sprendimus, kaip planuoja veiksmus, sugeba suvaldyti tokį žmonių ir transporto priemonių kiekį. Taigi mums stengiantis suprasti, kaip iš tiesų vystėsi tam tikra situacija, pavieniai vienas į kitą šaudantys kariai nėra prioritetas. Žinoma, tokiu atveju kai kurie lieka nusivylę, nes mūsų priimamas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Jei stebėtojas-vertintojas pasako, kad čia ir dabar karys yra „sužeistas“, sunkiausia mums tuo metu tenkanti dalis būna tuo įtikinti karį, nes „mirti“ niekas nenori“, – apie kario, pratybose atliekančio stebėtojo-vertintojo vaidmenį, duoną pasakojo Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas plk. ltn. R. Putnikas.

Plk. ltn. Rolandas Putnikas: „Tokio lygio pratybose, kai dalyvauja per 3 000 karių, nebėra taip svarbu, kas ką „nušovė“ pirmas, nes svarbiausia yra batalionų vadai: kokius jie priima sprendimus, kaip planuoja veiksmus, sugeba suvaldyti tokį žmonių ir transporto priemonių kiekį.“

Plk. ltn. Rolandas Putnikas: „Tokio lygio pratybose, kai dalyvauja per 3 000 karių, nebėra taip svarbu, kas ką „nušovė“ pirmas, nes svarbiausia yra batalionų vadai: kokius jie priima sprendimus, kaip planuoja veiksmus, sugeba suvaldyti tokį žmonių ir transporto priemonių kiekį.“

Ulonų kontrolėje: tankų būrys

Generolo Silvestro Žukausko poligone įvykus pirmosioms puolimo ir gynybos operacijoms, po dviejų dienų prasidėjo pratybų „Geležinis vilkas 2018“ antrasis etapas. Tądien puolančiosios pajėgos, kurias imitavo Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kovinė grupė, sudaryta iš ulonų, Italijos, JK ir Estijos lengvųjų pėstininkų, Kanados žvalgų, vykdė ataką prieš NATO priešakinių pajėgų bataliono karius. Operacijos rajone nuo vakarų į rytus buvo išsidėstę atremti oponuojančias pajėgas pasiruošusi Čekijos kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis „Pandur“, Belgijos kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis „Piranha“ (kartu vienas paramos ugnimi būrys su keturiais šarvuočiais „Piranha“, ginkluotais 90 mm ir 30 mm patrankomis ir prieštankinėmis sistemomis „Spike“), taip pat Nyderlandų kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų kuopa su pėstininkų kovos mašinomis CV90, Vokietijos kariuomenės kontingentas: mechanizuotieji pėstininkai su pėstininkų kovos mašinomis „Marder“ ir rezerve laikytu tankų „Leopard 2A6“ būriu.

Pratybose patekti į veiksmų sūkurį sunku; karių, pasislėpusių, rodos, niekad nesibaigiančių miškų tankmėje, buvimo vietą sufleruodavo tik dangun rūkstanti spalvota migla ar šūvio garsas. Tačiau jie abu ore pranykdavo dažniausiai greičiau, nei galima pavyti. Apie pirmos aktyviosios fazės antros dienos įvykius pasakojo juos stebėjęs pratybų dalyvis kpt. Vytenis Miliušas. Iš pradžių britų ir estų pėstininkai užėmė mūšio mieste esančią treniruočių vietą. Miestelį gynė vietinės ginkluotos grupuotės, kurių vienetą imitavo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopos „Vanagas“ būrys. Pasak kapitono, kiek vėliau italai su savo pėstininkų kovos mašinomis „Freccia“ ir ulonais iš šiaurės judėjo vakarų kryptimi, kol ėmė spausti belgų kuopą. Pasibaigus mūšiui mieste, kitame taške vyko kova tarp britų ir olandų.

„Dėmesį ypač atkreipė tai, kad besi-ginančios pajėgos visame operacijų rajone įvairiais etapais buvo įsirengusios gynybines pozicijas: individualius ir ugnies apkasus. Pasitelkus inžinierius, apsaugos pozicijos šaudyklų rajone taip pat buvo įrengtos ir pėstininkų kovos mašinoms bei tankams, – dėstė kpt. V. Miliušas, pridurdamas, kad vykę mūšiai suteikė tam tikrų unikalių galimybių. – Vieną jų, manau, pajuto Ulonų bataliono vadas, kuris kovinės grupės sudėtyje turėjo tankų būrį. Nors šie pagrindinio mūšio tankai buvo laikomi rezerve, vis tik Lietuvos kariuomenei tai nėra įprasta, nes tankų mes neturime, tad valdyti tokį karinį vienetą išties turėjo būti iššūkis. Kita vertus, tai sudarė sąlygas įvairiems papildomiems manevrų variantams, o tai kiekvieno lygmens vadui puikios sąlygos tobulėti.“

Pasiilgta kario duona

Klampodami lietaus merkiamais takais, priešpaskutinės pratybų dienos veiksmus pasitikome prie šaudyklų, kuriose kariai atliko kovinio šaudymo užduotis. Tuo metu teritorijoje vyravo tyla, tik bestikliuose languose kartkartėmis tarsi šešėliai sušmėžuodavo ginkluoti siluetai. Čia JK kariuomenės Jorkšyro pulko 4-ojo bataliono kariai vykdė miestelio gynimo operaciją, laukdami pėstininkų ir mobiliųjų komandų su tankais atakos.

Kalbant apie iššūkius, manau, kad kariams sunkiausia susidoroti su nuovargiu ir dideliu miego trūkumu. Čia mes dirbame beveik 18–20 valandų per parą.

Britų karys pasakojo, kad atakos sulaukti tikimasi maždaug per 25 minutes. Pasiteiravus, kokie įspūdžiai iki šiol, kario veide nušvito šypsena. „Pratybos vyksta labai gerai, su Lietuvos kariais ir kitomis ginkluotosiomis pajėgomis kartu dirbame tikrai sėkmingai. Lietuviai yra labai šilti ir svetingi žmonės. Tie, kuriuos sutikome poligono teritorijoje, buvo labai malonūs, todėl tikimės čia grįžti ir treniruotis dar kartą. Be to, šis poligonas yra tiesiog fantastiškas, tai puiki vieta treniruotis. Kalbant apie iššūkius, manau, kad kariams sunkiausia susidoroti su nuovargiu ir dideliu miego trūkumu. Čia mes dirbame beveik 18–20 valandų per parą, vyksta nuolatinis judėjimas priešo link. Itin sunku, kai būname visiškai nepavalgę – nėra laiko nei pusryčiams, nei pietums, išskyrus užkandžius ir saldumynus, kuriuos suvalgome pakeliui, judėdami nuo vieno taško iki kito“, – pratybų įspūdžiais dalinosi britų karys.

Po kurio laiko mūšių su kovine technika stebėtojai ir vėl atsidūrė miško gilumoje. Čia jėgas surėmė Belgijos ir Kanados kuopų kariai. Per neilgai trukusią, bet aršią kovą kanadiečiams nepavyko įvykdyti jiems pavestos kelių sankryžos saugojimo užduoties – jie buvo įveikti, jų technika sunaikinta. Savo ruožtu pergalę iškovoję priešininkai pasileido judėti savo atakos ašimi link tarpinio objekto.

Vieno Belgijos kariuomenės kuopos kario teigimu, tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2018“ čia esantiems jo tautiečiams yra tarsi proga, leidžianti įsijausti į pagrindinį kario vaidmenį. Pasak kario, belgai čia turi puikias galimybes treniruotis kariaujant konvencinį karą, t. y. kovoti tam tikroje vietovėje prieš kitas karines pajėgas. Karys pasakojo, kad šiuo metu jo tėvynėje, kaip ir kai kuriose kitose Europos šalyse, dėl padidėjusios terorizmo grėsmės ypač daug dėmesio skiriama įvairių saugumo operacijų vykdymui. Dėl šios priežasties daug pajėgumų panaudojama ne pirminiams kario tikslams siekti ir mažiau treniruojamasi kariauti mūšyje.

Kotrynos Gurevičiūtės nuotr.