Žvėrynietis siekia atkurti buvusią salą
Sos­ti­nės Žvė­ry­no mi­kro­ra­jo­no gy­ven­to­jas Vy­tau­tas Nar­bu­tas jau ke­le­tą me­tų val­di­nin­kams ban­do įro­dy­ti, kad sta­ty­bos Ne­ries pa­kran­tė­je pra­dė­jo nai­kin­ti upės sa­lą. Tuo be­si­pik­ti­nan­tis geo­lo­gas vis dar sie­kia, kad ji bū­tų at­ku­ria­ma.

Žvėryne jau 30 metų gyvenantis V. Narbutas pasakojo, kad salą nuo kranto skyrusi atšaka, 2002 metais prasidėjus statyboms, ėmė akti, siaurėjo, seklėjo, ir sala pamažu susijungė su krantu, nes naujųjų sodybų šeimininkai, tvarkydami savo sklypus, pakrantėje sustūmė žemių, akmenų, suversdavo įvairių atliekų, sumesdavo nupjautų medžių. Dabar šia vaga vanduo teka nebent pavasarį. Į šią vietą nugraužtų medžių dar pridėjo bebrai.

Ši nuotrauka rodo, kad neigiama žmogaus veikla vis dėlto buvo. Į Neries atšaką buvo sustumti nukirsti medžiai, krūmai, žemės./Vytauto Damaševičiaus nuotrauka

Visuomeninė Aplinkos ir energetikos komisija prie miesto savivaldybės tarybos, rašydama raštus įvairioms institucijoms dėl neteisėtai iki upės užimtų žemės plotų, užsimindavo ir apie salą. „Prataka tarp salos ir kranto buvo neplati, keliolikos metrų. Statant namą Nr. 18 D, žemės, akmenys buvo verčiami paupyje, daug atliekų atsidūrė ir toje pratakoje, kol galiausiai ji baigė užakti, tapo kemsyne, dumblyne. Tad buvusios gražios, iš abiejų pusių srovės skalaujamos salos nėra“, – aiškino V. Narbutas.

Viename buvusios pratakos gale dar yra atvestas požeminis kanalas lietaus vandeniui. Toje vietoje nuolat telkšo akivaras. Dabar viskas, anot V. Narbuto, čia atrodo kaip koks apleistas sąvartynas. „Antisanitarinė būklė. Jei nėra atkuriama sala, tai bent reikėtų sutvarkyti dabartinį kemsyną“, – piktinosi jis.

Beldėsi į kelerias duris

Anot pašnekovo, dėl šios problemos visuomeninė komisija 2017 metų balandį kreipėsi į sostinės savivaldybę. Sulaukta valdiško atsakymo: miestas tvarkyti neišgali, be to, pakrantės želdiniai priklauso ne savivaldybei, o Vilniaus miškų urėdijai.

Tuomet komisija ir Žvėryno bendruomenė rašė laiškus Aplinkos ministerijai. Ši atsakė, kad šis klausimas – ne jos, o Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (VRAAD) kompetencija.

„Susitikome su departamento atstovu Algimantu Urbonu, viską jam parodėme. Jo nuomone, sutvarkyti tą vietą galbūt būtų galima, jei būtų parodyta privati iniciatyva. Tačiau po kurio laiko gavome A. Urbono rengtą, departamento direktoriaus pasirašytą raštą, kad „aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta“. Tada apėmė siutas. Klasikinis atsirašinėjimo pavyzdys. Beliko šauktis bebrų pagalbos“, – kalbėjo V. Narbutas.

Valdininkų raštais nusivylęs geologas ir prozininkas parašė feljetoną prašydamas bebrų pagalbos. „Jeigu išsinešdami medžių likučius nugraužtumėte visus krūmus ir sudžiuvusių augalų stagarus, Žvėryno bendruomenė per pavasario talką bandytų išvalyti prataką, atgaivintų salą ir pavadintų ją Gerųjų bebrų sala“, – parašė jis.

Vis dėlto kovoti dėl salos atkūrimo V. Narbutas nesiliovė – VRAAD raštą apskundė Aplinkos ministerijai. Gautas aplinkos viceministro atsakymas buvo išsamus, bet nepaguodė.

„Mus bandė įtikinti, kad neigiamo žmogaus poveikio čia nėra, kad salos atsiranda ir dingsta savaime, kad esą amžiaus pradžioje apskritai šių salų nebuvo. Pridėjo senus lenkiškus žemėlapius. Ministerijos išvada – nėra prasmės atkurti“, – pasakojo pašnekovas. Tačiau jis nesutiko su tokia interpretacija. Jo turimos seniai darytos nuotraukos rodo, kad vykstant statyboms į prataką buvo verčiami medžiai, krūmai, žemės.

Dabar į buvusią atšaką subėgusio vandens srovė neišneša.

Salos Neryje – retenybė

Žvėryno gyventojas salą gerai prisimena. „Suprantu, kad amžiaus pradžioje salos nebuvo, nes tuo metu buvo daug aukštesnis vandens lygis, stipresnė srovė. Tačiau vėliau, kai vanduo Neryje pažemėjo, Žvėryne toje vietoje atsirado dvi salos“, – sakė jis. Tai patvirtino ir geografė dr. Aldona Baubinienė, 2015 metais apgynusi disertaciją „Lietuvos upių salų genetinė įvairovė ir jų dinaminė kaita“.

„Neries vandens lygis labai pažemėjo, kai Baltarusijoje 1976 metais buvo pastatyta užtvanka – Vileikos vandens saugykla. Tada šios salos ir atsirado. Be to, nuo 1960 metų sumažėjo ir potvynių. Upė gerai neišsivalo. Matyt, užakimą pagreitino ir statybinės atliekos“, – pažymėjo mokslininkė.

Iš viso šalyje ji suskaičiavo 1462 salas. „Tai yra vienas charakteringiausių upės vagos morfologinių darinių. Apskritai tai gražus geomorfologinis žemės dekoras, traukiantis ir menininkų žvilgsnį. Deja, salos – „balta dėmė“ Lietuvos geografijoje“, – teigė A. Baubinienė.

Neris, anot jos, yra palyginti mažai salų turinti upė. Minėta sala – apie 130 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir apie 1 metro aukščio.

Tačiau vien bendruomenės talkų, gražių iniciatyvų, kad ši sala būtų sutvarkyta, neužtektų. Reikia technikos. „O atkūrus salą, dar tiltelį į ją vasarą permetus, šią vietą miestiečiai puikiai išnaudotų savo poilsiui“, – įsitikinęs pašnekovas.

1976 metų topografiniame žemėlapyje aiškiai matyti Neries vingyje ties Žvėrynu pažymėtos dvi salos. Dabar vienos jų (didesnės), galima sakyti, neliko.