Žvėryniečiai skambina pavojaus varpais: nyksta unikalus paveldas
Žvė­ry­no bend­ruo­me­nė šau­kia­si at­sa­kin­gų ins­ti­tu­ci­jų pa­gal­bos ir pra­šo im­tis kon­kre­čių veiks­mų dėl uni­ka­laus kul­tū­ros pa­vel­do šia­me sos­ti­nės ra­jo­ne iš­sau­go­ji­mo. Val­di­nin­kai ra­gi­na pa­čius gy­ven­to­jus ini­ci­juo­ti me­di­nu­kų at­nau­ji­ni­mo dar­bus.

Žvėryno vietovė – geriausiai kompleksiškai išlikusio XX amžiaus pradžios originalios sodybinio tipo profesionalios mažaaukštės medinės architektūros rajono dalis. Šioje Vilniaus miesto dalyje šiuo metu esantys 128 pavieniai bei kompleksiniai objektai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė piktinasi, kad unikalus paveldas nyksta, o valstybės institucijos tam abejingos.

Šiuo metu Žvėryne esantys 128 pavieniai bei kompleksiniai objektai yra registruoti Kultūros vertybių registre.

Pasirūpino vietos žmonės, ne savivaldybė

Vienas unikalus apie 1910 metus pastatytas medinukas Žvėryne degė vos prieš kelias savaites. Įtariama, kad į Kultūros vertybių registrą įrašytą pastatą Sėlių gatvėje padegė jaunuolių grupė. Po gaisro namą užsandarino neabejingi rajono gyventojai. „Sėlių g. 2 surengėme talką – neapsikentę atsakingų institucijų aplaidumo, uždarėme ir parankinėmis priemonėmis užkalėme visus gaisrininkų ir benamių atplėštus langus, langines ir įėjimus į pastatą. Nes kai jis paliktas kiauras – tik laiko klausimas, kada vėl bus padegtas“, – praėjusią savaitę pasirodė įrašas feisbuko paskyroje, pavadintoje „Žvėrynas“.

Kaip teigė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vedėjas Tauras Varenbergas, minėtame pastate merijai priklausė vienas butas. Tačiau jis buvo parduotas aukcione, šiuo metu vyksta pardavimo-pirkimo sutarties pasirašymo procedūros. „Pirkėjas žino apie kilusį gaisrą, savivaldybei priklausęs butas Sėlių g. 2–5 nuo gaisro nenukentėjo“, – aiškino T. Varenbergas.

Taip pat jis tikino, kad savivaldybė rūpinosi negyvenamu medinuku – pernai gruodį užsandarino pastato langus, pakeitė duris, kad jis nekeltų grėsmės žmonėms ir aplinkai. „Iki vasario mėnesio pabaigos pastato administratorius UAB „Naujamiesčio būstas“ buvo įpareigotas imtis būtinų priemonių, kad pastatas Sėlių g. 2 būtų tinkamai prižiūrimas, t. y. jog bendrojo naudojimo konstrukcijos ir inžinerinės sistemos, jų dalys atitiktų esminius statinio reikalavimus“, – sakė T. Varenbergas.

Valdininkas priminė, kad už statinių priežiūrą ir tinkamą naudojimą yra atsakingi jų savininkai arba naudotojai. Sulaukusi informacijos apie nevykdomą tokią pareigą, atsižvelgdama į konkrečią statinio būklę ir kylančią grėsmę, savivaldybė imasi veiksmų – teikia reikalavimus dėl pastato defektų likvidavimo, o jų nevykdantiems asmenims taiko administracinio poveikio priemones. Nepavykus nustatyti pastato savininkų ar naudotojų, savivaldybė pati organizuoja galimos avarinės būklės šalinimo darbus. Vilniaus miesto merijos Būsto administravimo skyrius yra pateikęs reikalavimą pastato Sėlių g. 2 naudotojams tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti nekilnojamąjį turtą, šalinti gaisro padarinius. Žvėryniečių žiniomis, minėto medinuko savininkas ketina restauruoti pastatą.

Gresia dideli praradimai

Tokių nerestauruojamų ir nykstančių medinės architektūros paveldo statinių Žvėryne yra ir daugiau. Žvėryno bendruomenė praėjusių metų pabaigoje kreipėsi į Kultūros ir Aplinkos ministerijas, Kultūros paveldo departamentą (KPD) bei Vilniaus miesto savivaldybę reikalaudama aiškumo, kokie konkrečiai statiniai yra įvardijami kaip kultūros vertybė, kas privalo jais rūpintis, jeigu nurodoma, kad tokius objektus saugo valstybė, klausta, ką ir kaip ji konkrečiai įsipareigojusi daryti.

Kartu priminta, kad dar 2006 metais sostinės merija parengė Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą. „Praėjo 10 metų. Nyksta ir dega tie medinukai. Kodėl nevykdoma programa? Kaip planuojama medinukus tvarkyti? Jeigu niekaip, tai kam mėtomi pinigai ir rengiamos tokios programos. Kokie artimiausi konkretūs darbai? Kas privalo atsiskaityti visuomenei?“ – klausta Žvėryno bendruomenės valdybos pirmininkės Danutės Jokubėnienės pasirašytame kreipimesi.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas Darius Daunoras aiškino, kad minėtoje programoje yra nurodyti vertingi medinės architektūros paveldo objektai. „Raginame pačius gyventojus imtis iniciatyvos tam, kad į programą įrašyti Žvėryne esantys mediniai namai būtų atnaujinti. Namų savininkams reikėtų kreiptis į savivaldybę ar KPD, teikti paraiškas gauti paramą ir kartu įsipareigoti patiems skirti ne mažiau kaip 50 proc. tvarkybai reikalingų lėšų, parengti tvarkybos darbų projektą“, – kalbėjo jis.

Tačiau D. Jokubėnienė pažymėjo, kad kultūros paveldo namuose gyvenantiems žvėryniečiams būtina didesnė valstybės pagalba prižiūrint unikalius statinius. „Namas įtrauktas į registrą – nieko daryti negalite. Tai skamba kaip pasityčiojimas. Padėkite žmonėms tvarkytis, tiksliai nurodykite, aiškinkite. Deja, šioje srityje nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų nėra jokių pokyčių. Dėkui norvegams, kad prikėlė tris medinukus. Todėl reikalaujame veiksmingų teisinių ir ekonominių pokyčių šioje srityje. Gana šnekų, laikas imtis darbų. Nes praradimai bus dideli. Gerai, kad restauruojame dvarus, tačiau čia po nosimi nyksta medinis paveldas. Visi laukia turistų, tačiau jie ne stiklinių „sloikų“ atvažiuoja žiūrėti“, – piktinosi Žvėryno bendruomenės vadovė.

Dar 2006 metais sostinės merija parengė Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą.

Sutvarkytų namų – daugiau

KPD Vilniaus skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Povilas Mečkovskis patvirtino, kad Žvėryne esama kultūros paveldo objektų, kurių būklė nepatenkinama. Kad ir tas pats į Kultūros vertybių registrą įtrauktas pastatas Sėlių g. 2. Vis dėlto jis tikino, kad šioje Vilniaus miesto istorinėje dalyje kur kas daugiau kultūros paveldo objektų yra restauruoti arba jų būklė gera, palyginti su tais, kurių būklė nepatenkinama.

Anot P. Mečkovskio, pastatų valdytojų, nevykdančių Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatytų pareigų, atžvilgiu paveldosaugininkai imasi administracinio poveikio priemonių: teikia privalomus reikalavimus, surašo administracinių nusižengimų protokolus, bendradarbiauja su kitomis institucijomis bei taiko kitas priemones.

„Priežasčių, dėl kurių pastatai netvarkomi, gali būti daug ir įvairių, pavyzdžiui, lėšų trūkumas, vykstantys teismų procesai ir kitos“, – aiškino KPD Vilniaus skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius. Kartu jis pridūrė, kad kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai iš dalies gali būti finansuojami iš valstybės lėšų (KPD administruojama Paveldotvarkos programa), Europos Sąjungos lėšų bei kitų šaltinių.

Žvėryno bendruomenės atstovai įsitikinę, kad valstybės institucijos per mažai rūpinasi šio sostinės rajono kultūros paveldu. / Žvėryno bendruomenės nuotrauka

Trumpa Žvėryno istorija

Kaip rašoma Žvėryno bendruomenės išleistame lankstinuke „Po medinį Žvėryną“, XIV-XIX amžiais Žvėrynas priklausė kunigaikščiams Radviloms. Čia buvo medžioklės plotai, aptverti statinių tvora, laikomi elniai ir kiti žvėrys.

XIX amžiaus pradžioje Žvėryną paveldėjo kunigaikščių Vitgenšteinų šeima. Levas Vitgenšteinas čia rengdavo medžiokles didikams, pasistatė rūmus – vadinamąją rezidenciją (dabartinėje Birutės gatvėje), kurioje atostogaudavo Vilniaus generalgubernatoriai. Prie šios rezidencijos yra išlikęs ir seniausias Žvėryno kulto pastatas – Šv. Jekaterinos cerkvė-koplyčia, pastatyta 1871 metais generalgubernatoriaus Aleksandro Potapovo lėšomis jo žmonos kunigaikštytės Jekaterinos Obolenskajos atminimui.

1891-aisiais Žvėryną nupirko dvarininkas F. Bergas. Po metų jis nutiesė medinį tiltą, kuris sujungė Žvėryną ir Georgijaus prospektą (dabartinį Gedimino prospektą).

1893 metais už 185 tūkst. rublių Žvėryną perpirkęs Peterburgo lombardo savininkas Vasilijus Martinsonas ėmė pardavinėti žemę sklypais. Taip šioje miesto dalyje pradėjo kilti gyvenamieji namai, vasarnamiai, imta formuoti gatves, kirsti mišką. Atsirado didelių rezidencijų, vakarinėje Neries pakrantėje įrengtos maudyklės, smėlio paplūdimys. Vytauto ir Pušų gatvių sankirtoje pastatytas didžiulis medinis restoranas „Ermitažas“, nutiesti dviračių takai.

1902 metų vasario 12 dieną Rusijos imperatoriaus dekretu Žvėryno priemiestis (Aleksandrija) prijungtas prie Vilniaus. 1907 metais senąjį medinį tiltą pakeistė naujas, kuris išliko iki šių dienų. Imta statyti mūrinius namus. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne jau buvo vandentiekis, kanalizacija, elektra.

1938 metų perspektyviniame miesto plane Žvėrynas buvo priskirtas gyvenamųjų rajonų tipui, kuriame dominuotų mūrinis užstatymas. Uždrausta statyti medinius namus.