Visaginas: gal geriau tegul būna kurortas
Kai mies­tas, sta­tęs mil­ži­niš­ką jė­gai­nę ir ga­mi­nęs pa­tį tai­kiau­sią at­omą, da­bar eg­zis­tuo­ja, kad tai nu­griau­tų, no­ri ne­no­ri jam avan­su diag­no­zuo­ji dep­re­si­ją ir pe­si­miz­mą. Bent jau toks – liūd­nas ir van­gus – tą vieš­na­gės po­pie­tę at­ro­dė Vi­sa­gi­nas.

Mikroautobusiukas surinko visus traukinio keleivius, o žioplinėjantiems, t. y. mums, beliko tik jam pamojuoti ir traukti miško taku. Greta šeimininkavo voverė, o tolyje tarp medžių pasirodydavo sėdintis dėdė. Tuščia, vieniša, nejauku.

Kai išlindus iš miško pasitiko blokiniai daugiabučiai, nieko neįprasto nepajutome. Aišku, keista po ežerais blyksinčio Ignalinos krašto atsidurti dirbtinai iškilusioje gyvenvietėje, turinčioje pretenzijų į didmiestį. Tačiau kai pasirodė mėlynos lentelės su gatvių pavadinimais, laiko nuovoka susverdėjo: Taikos, Kosmoso, Veteranų, Partizanų... Grįžome į praeitį?

Susumavus plačių gatvių ramybę, miškų ošimą, ežero kaimynystę ir nedideles nekilnojamojo turto kainas Visaginas atrodo kaip tikras kurortas, tik dar nesuvokęs savo naujojo vaidmens.

Ne, reikalai tuoj ėmė taisytis. Tuščiuose prospektuose pasirodė vaikiški vežimėliai, už jų – mamos ir tėveliai, tada jau senučiukai ir senučiukės, pasiramsčiuodami lazdelėmis. Miestas pamažu, tingiai atskleidė savo įvairovę. Keliuose miesto parkuose dūzgė moksleivija. Dėmesio ir atskiro paminėjimo tuoj pasiprašė elektriniai paspirtukai – vaikai jais riedėjo lyg specialiai tam sumanytu miesto maršrutiniu transportu. Nešiodami „būmboksus“ skambant rusiškai muzikai pirmyn atgal zujo paaugliai, vakarop prie ežero sulindę pasišildyti (kepsnelių) įkypoje saulėje.

Vieta kulninėje

Ketindami kitą rytą keliauti dar šiauriau, į Daugpilį, Visagine užsisakėme gana nebrangią nakvynę – dvivietį kambarį už 25 eurus. Ir – truputį juokinga – labiausiai nuo geležinkelio stoties nutolusiame miesto kampe, viešbutyje „Idilė“.

Žemėlapyje Visagino kontūras primena jautienos išklotinę, jos paprastai publikuojamos mėsos skyriuose. Nugarinė, sprandinė, mentė, papilvė... Tai mes, žinote, atsidūrėme kulninėje. Ir nėmaž dėl to nesigraužėme – buvome priversti pereiti visą miestą, o paskui, pailsėję sukorėme dar tiek, jei ne daugiau.

Dar ne vėlu

Ant kojų pastatė, kaip sakoma, jaunystės laikų nostalgija. Visagine kelis kartus lankiausi kone prieš tris dešimtmečius, per kantri festivalį. Viešnagių būta gal ir nelabai blaivių, užtat pirmo ryškio – atmintyje įsitaisiusi ir festivalio scena, ir stadionas, ir maudymvietė. Ir dar daug kas joje, toje atmintyje, ten krebžda iki šiol.

Tik dabar viskas neatpažįstamai pasikeitė. Atrakintais varteliais pasitiko spalvingas stadionas ir dirbtinės dangos futbolo aikštė, krepšinio aikštelė ir lieptas kanojininkams. Anksčiau, devyniasdešimtinių pradžioje, čia stiebėsi festivalio scena, kilo oro balionai. Tiesa, neaukštai, kiek leido virvės. Pirmieji oreiviai atvažiuodavo čia pasipinigauti, pakiloti publiką.

Krūmais apėjusioje vietoje, kur per pirmuosius festivalius iškildavo palapinių miestelis, dabar atsirado puikiausias paplūdimys. Susumavus plačių gatvių ramybę, miškų ošimą, ežero kaimynystę ir nedideles nekilnojamojo turto kainas miestas atrodo kaip tikras kurortas, tik dar nesuvokęs savo naujojo vaidmens.

„Vis dėlto gal reikėjo statyti kurortą, o ne atominę“, – kitą rytą veždama stotin klausiamai į mus dirstelėjo taksi vairuotoja. „Dar ne vėlu“, – atsakėme.