Vilniaus senamiestyje karas tęsėsi iki Nepriklausomybės atkūrimo
Kal­bė­da­mas apie Vil­niaus se­na­mies­čio skau­du­lius, ži­no­mas pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Vi­tas Kar­čiaus­kas ly­gi­no An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tus ir so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos po­ka­rio lai­ko­tar­pį. Jis tei­gė, kad so­viet­me­čiu bu­vo su­nai­kin­ta ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau pa­sta­tų, ne­gu per ka­rą.

V. Karčiausko – paveldosaugininko, Vilniaus skyriaus vedėjo Kultūros paveldo departamente (KPD) prie Kultūros ministerijos, nuomone, tai, ką mieste sunaikino Antrasis pasaulinis karas, urbanistine prasme turėtų būti atkurta – kaip ir po visų karų ir gaisrų. Tačiau blogis senamiesčiui buvo daromas ir po karo sovietmečiu.

„Tikrasis Vilniaus senamiesčio griovimas prasidėjo 1949-aisiais ir tęsėsi maždaug iki 1959 metų“, – sakė V. Karčiauskas.

Per karą sugriauta tik 11 pastatų

„Pasibaigus karui, okupacinės valdžios buvo sudarytos komisijos, kuriose dirbo to meto vilniečiai, daugiausia lenkų tautybės, ir apskaičiuota senamiesčiui padaryta žala, – LŽ kalbėjo V. Karčiauskas. – Buvo konstatuota, kad iš viso sugriauta 11 namų. Dar 145 namams reikėjo kapitalinio remonto. Ir tūkstančiams – paprasto, kosmetinio remonto.“

Karas sunaikino labai nedaug, pažymėjo paveldosaugininkas. „Prisiminkime, kiek kartų Vilnius buvo bombarduotas, – siūlė V. Karčiauskas. – 1941 metų birželio 22 dieną vokiečiai daugiausia bombardavo oro uosto rajoną, tad praktiškai Vilnius beveik nenukentėjo. Regis, viena bomba nukrito į senamiestį ir sugriovė vieną namą. Vėliau rusai bombardavo 1942 metų kovo 25 dieną. Tada senamiesčiui kliuvo labiausiai. Sproginėjo galingos bombos. Iš esmės sugriovė užstatymą prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kai žuvo kunigas Kristupas Čibiras. Ten daugiausia žalos padarė.“

Paveldosaugininkas teigė, kad kai rusai artėjo, o vokiečiai buvo įsitvirtinę, pirmieji bombardavo naujamiesčio prieigas – dabartinėje Seimo rūmų teritorijoje. Senamiestis iš esmės nebuvo bombarduojamas, bet jis nukentėjo gatvių mūšių metu.

Kai vokiečiai jau pasitraukė, senamiestis buvo beveik sveikas, teigė V. Karčiausias. Pasak jo, rusai, užimdami senamiestį, išdegino labai daug namų vidų. Paleido į darbą ugniasvaidžius, jei kartais būtų pasislėpęs vienas kitas vokietis, kad neliktų gyvas.

„Tad degino jau ne kovos metu, o vėliau. Įsivaizduokime, kaip parazitus naikina chemija, tai čia ugnimi – likusius vokiečius, kurių greičiausiai nė nebuvo“, – vaizdingai aiškino pašnekovas.

Paveldosaugininkas pažymėjo, kad net po šito buvo sugriauta tik 11 pastatų.

Maironio gatvė. 1944 metai. vilnius21.lt nuotraukos

.

Pilies gatvė. 1944 metai.

.

Pylymo gatvė 7. 1944 metai.

.

K. Sirvydo gatvė 4. 1944 metai.

Pokariu nugriauta 40 proc. senamiesčio

„Tikrasis Vilniaus senamiesčio griovimas prasidėjo 1949-aisiais ir tęsėsi maždaug iki 1959 metų, – sakė V. Karčiauskas. – Pavyzdžiui, ten, kur yra Sirvydo skveras, tvirti, gražūs pastatai buvo nugriauti 1956–1957 metais.“

O pastatas prie Nacionalinės filharmonijos visai nenukentėjo. Tačiau, kaip pasakojo paveldosaugininkas, sovietams reikėjo nufilmuoti, kaip jie užima Vilnių, tad jie namus tiesiog padegė, tai darydami.

Paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas. Romo Jurgaičio nuotrauka

V. Karčiauskas įsitikinęs, kad daugelį senamiesčio pastatų galima buvo kuo puikiausiai sutvarkyti, o ne griauti. Priminė, kad išleista Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“, surinkti dokumentai, pagal kuriuos galima suprasti, kaip buvo naikinamas sostinės senamiestis.

„Žiūrint to meto nuotraukas, matyti sveiki pastatai, tik jų vidus išdegintas. O mūras laikė“, – teigė paveldosaugininkas.

V. Karčiauskas pabrėžė: pokariu buvo nugriauta 40 proc. senamiesčio pastatų. Paveldosaugininko žodžiais, tai yra Vilniaus senamiestyje karas tęsėsi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui – iki pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.